Aristotelis. Sielos samprata

Planas
1. Senovės filosofų pažiūros į sielą 3
2. Sielos samprata pagal Aristotelį 4

2.1. Trys sielos pakopos 5

2.2. Sielos ir proto santykis 5

2.3. Sielos apibrėžtumas 6
3. Proto objektai 9
Išvados 10
Naudota literatūra 11

Įvadas

Aristotelis (384 – 324 m.pr.Kr.) gimė Stageiroje ir dvidešimt metų mokėsi Platono akademijoje. Apie 324 m.pr.Kr. jis tapo Aleksandro didžiojo mokytoju. Vėliau Aristotelis Atėnuose įkūrė savo – peripatetikų – mokyklą.Daugelis dabarties filosofų mokslininkų kalba taip: “palyginti su filosofais, buvusiais iki jo, Aristotelio nuopelnai filosofijai milžiniški, o po Aristotelio mirties jam lygiaverčio filosofo reikėjo laukti visus 2000 metų. Jo autoritetas buvo toks didelis , kad filosofo sekėjai viską priėmė nekritikuodami. Aristotelis nebuvo pirmasis filosofas, tačiau jiis buvo pirmasis, mėginęs sukurti enciklopedinę savo pirmtakų žinojimo sistemą. Taigi Aristotelis buvo ir filosofas, ir pirmasis filosofijos mokslininkas – filosofijos istorikas. Aristotelis – plačių užmojų tyrėjas, kolekcionierius, stebėtojas ir sistematikas – tobuliausiai įkūnija tą tikrąjį mokslininko tipą, kuris graikų dvasinio gyvenimo pasaulyje iškilo su Anaksagoru ir Demokritu.

1. Senovės filosofų pažiūros į sielą

Prieš išdėstant Aristotelio teiginius apie sielą, vertėtų prisiminti jo pirmtakų pažiūras. Skaitydami Viduramžių filosofo Tertuliano traktatą “Apie sielą”, randame tokius žodžius: “Juk ir mokymas apie sielą atsirado iš filosofinių mokslų tų žmonių, kurie maaišo vandenį su vynu. Vieni nesutinka, kad siela nemirtinga, kiti tvirtina ją esant daugiau negu nemirtinga; vieni nagrinėja jos turinį, kiti – formą, treti – Ir kito sutvarkymą. Vieni jos pradžią mato vienur, kiti pabaigą įžiūri kitur, priklausomai nuo to, ar remiasi Pl

latono garsu, ar Zenono tvirtybe, ar Aristotelio įrodymų jėga, ar Epikūro bukumu, ar Heraklito liūdesiu, ar Empedoklio beprotyste”. Tertuliano manymu, kadangi gyvybę mes pripažįstame nuo pradėjimo akimirkos, tad ir siela turinti atsirasti nuo pradėjimo akimirkos. Sigeras Brabantietis (Vakarų Europos filosofas, gyvenęs Viduramžiais) sako: “Sielą reikia suprasti kaip natūralaus kūno, potencialaus gyventi, veiksmą ir formą arba išbaigtumą. Aišku, jog vieninga būtis atsiranda iš sielos ir kūno be ko nors trečio, kas būtų tos vienybės priežastis”. Renesanso filosofas Pjetras Pomponacis teigia, kad pirmą vietą tarp materialių daiktų užima siela, ir ji, būdama susieta su nematerialiais daiktais, yra tarpinė grandis tarp materialių ir nematerialių daiktų. Chuanas Lujis Vyvas užsimena, jog siela yra ypatingas veiksnys, kuris gyvena gyvybei pritaikytame kūne.
Bendru atveju, egzistuoja įsivyravusi nuomonė, joog visa, kas turi sielą, skiriasi nuo to kas neturi sielos daugiausia dviem požymiais: judėjimu ir jutimu. Demokritas sako, kad siela esanti tam tikra ugnis ir šiluma. Kadangi jo filosofijoje pasaulis sudarytas iš atomų, tai ugnis ir siela susidaro iš tų atomų, kurie yra rutulio formos, nes tokie atomai dėl savo formos lengviausiai visur prasiskverbia ir, patys judėdami, judina kitus. Galime teigti, jog tie tyrinėtojai, kurie kreipia dėmesį į turinčią sielą kūnų judrumą, ją ir laikė judriausiu kūnu, o tie, kuriems rū
ūpėjo kūnų, turinčių sielą, sugebėjimas suvokti ir pažinti tikrovę, mano, kad siela savyje turi daiktų pradus. Vieni mano, kad tokių pradmenų yra daug, kiti – kad tik vienas. Kaip pavyzdį galime paimti Empedoklo nuomonę, jog siela susidaro iš visų elementų ir kiekvienas elementas yra siela. Jis tai išreiškia tokiais žodžiais:

“Žemę mes matom per žemę, per vandenį – vandenį matom,
Dievišką orą per orą, naikinančią ugnį per ugnį,
Meilę gi matom per meilę, o vaidą – per vaidą graudingą”.

Taip pat ir Platonas vaizduoja sielą, sudarytą iš elementų, nes panašus pažįstamas per panašų. Tačiau tarp filosofų galimas ir prieštaravimas. Itin nesutaria tie filosofai, kurie priskiria pradams kūnišką prigimtį, su tais, kurie laiko juos bekūniais, ir su tais, kurie sudaro šiuos pradus iš priešingų elementų mišinio, kadangi pagal nustatytus pradus jie apibūdina sielą. Dėl to, kai kurie sielą laikę ugnimi, nes ugnis yra tas elementas, kuris susidaro iš smulkiausių dalelių ir yra labiausiai nekūniškas, be to, ugnis pati juda ir judina visa kita. Čia vėl galime prisiminti Demokritą: pasak jo, siela sutampa su protu, o protas susidaro iš pirmapradžių bei nedalomų kūnų ir gali judėti tik dėl jų sudarančių dalelių mažumo ir dėl jų formos, kuri, be abejo, yra rutulinė. Anaksagoras vartoja abu terminus: ir sielos, ir proto, ly

yg jie žymėtų vienodus daiktus, nors iš tiesų jis teikia pirmenybę protui – iš visų būtybių jis vienas esąs grynas, ir jam Anaksagoras priskiria abu sugebėjimus: pažinimą ir judėjimą, sakydamas, kad protas išjudinęs visatą.
Talesas taip pat sielą laikė judinančia jėga, nes priskyrė sielą magnetui dėl to, kad šis traukia geležį. Diogenas tapatina sielą su oru, laikydamasis tos nuomonės, kad oras susideda iš smulkiausių dalelių ir yra visų daiktų pradas. Heraklitas vėl gi pripažįsta sielą pirmaprade, tapatindamas ją su garavimu, iš kurio susideda visi kiti daiktai. Pasak Akmeono siela yra nemirtinga todėl, kad ji panaši į nemirtingas esybes, o tas panašumas priklauso nuo to, kad ji amžinai juda, nes visa, kas dieviška, nepaliaujamai juda – saulė, mėnulis, žvaigždės ir visas dangus.
Taigi turime tokią išvadą: tie filosofai, kuriems pradai yra priešybės, sielą sudaro iš priešybių. O tie, kurie pripažįsta pradu tik vieną priešybę, pav. šilta arba šalta, tapatina ją su siela. Jie sieja savo pažiūras su daiktų pavadinimais: tie, kurie teigia, kad siela yra šiluma, mano, kad iš žodžio “dzein” (virti) atsirado žodis “dzen” (gyventi). O tie, kurie tapatina sielą su šalčiu, mano, kad siela (psiche) yra gavusi savo pavadinimą nuo kvėpavimo ir jį lydinčio atšalimo (psichos – šaltas). Taigi, tokios yra senovės filosofų pažiūros į sielą, ir
r tokie šių pažiūrų pagrindai.
2. Sielos samprata pagal Aristotelį

O kaip sielą apibrėžia Aristotelis? Aristotelis bando paaiškinti sielą ne mistiškai. Jam siela yra “gamtos kūno, potencialiai turinčio gyvybę, pirminė aktualybė”. Kadangi gyvi yra jau augalai, tai jie turi sugebančią maitintis ir daugintis sielą. Žmonės yra gyvybės hierarchijos viršūnėje, jie turi protingąją sielą, kuri vienintelė gali reikštis be kūno. Dėl to mąstančioji siela ir gali atskirti grynąsias formas nuo materijos ir jas pasisavinti. Taigi protui nereikia jokio materialaus organo. Žmoguje kūno forma yra siela. Aristotelis kategoriškai atmeta sielų persikūnijimą. Sielas turi visi gyvi organizmai, tačiau jos yra skirtingų lygių. Žemiausią sielos pakopą turi jau augalai. Tokios augalinės sielos funkcija – maitinti ir daugintis. Gyvūnų sielos jau yra dvikopės, t.y. be augalinės dalies, turi ir jausminę, aistringą. Žmoguje reiškiasi dar ir trečioji dalis – protaujančioji. Kadangi Dievo esmė yra protas, tai ir žmogaus protingoji sielos dalis – nemirtinga. Vadinasi, dvi pirmosios žmogaus sielos dalys miršta kartu su kūnu, o trečioji, t.y. protingoji sielos dalis, po mirties nebėra asmenybė. Savo mokymu apie sielą Aristotelis bando išaiškinti gyvosios ir negyvosios gamtos skirtumą, atkreipdamas dėmesį į augalų ir gyvūnų specifines savybes bei į žmogaus esminius skirtumus nuo gyvosios gamtos. Pasak Aristotelio, siela yra ta ypatinga forma, kuri skiria gyva nuo negyva. O tai, ką siela apiformina yra organinis kūnas – tai toks kūnas, kuris turi visus organus, reikalingus gyvybei išsaugoti. Siela, palyginus su negyvų kūnų formomis, yra aukštesnio laipsnio forma. Jos funkcija: jungia ir derina organus, kurie skiriasi savo pavidalais bei funkcijomis, susideda iš nevienodų elementų. Taigi, siela yra gyvybės pradas, pirmiausia – grynai biologine prasme. Ji turi du sugebėjimus, kurie užtikrina tiek atskiro individo, tiek visos giminės buvimą – būtent, sugebėjimu misti ir gimdyti. Maitinančioji arba gimdančioji siela priklauso ne tik augalams, bet ir visiems aukštesniems gyvūnams – tiek gyvuliams, tiek žmogui. Tačiau Aristotelis aiškiai parodo, kad siela yra vieningas ir nedalomas pradas, neatskiriamas nuo kūno. Galime paimti pavyzdį: sakykim, kad akis yra tam tikras gyvis, tai regėjimas būtų jo siela, kadangi regėjimas ir yra akies esmė. Netekusi regėjimo, akis jau nėra akis, jai lieka tik akies pavadinimas.

2.1. Trys sielos pakopos

Psichologijoje Aristotelis vadovavosi bendraisiais savo filosofijos principais – vartojo formos ir medžiagos sąvokas sielos ir kūno santykiui paaiškinti. Dėl to jis sukūrė trečią svarbią koncepciją graikų psichologinės minties istorijoje. Aristotelio teorijoje siela nėra atskira nuo kūno substancija, kaip norėjo Platonas, bet taip pat ji nėra kūnas kaip aiškino Demokritas. Ji, pasak Aristotelio, yra organinio kūno forma arba energija: vadinasi, siela ir kūnas organiškai sudaro nedalomą visumą; siela negali egzistuoti be kūno, o kūnas be sielos, kuri jam teikia gyvybę, negali atlikti savo funkcijų.
Teiginys, kad siela yra organinio kūno energija, reiškia, kad ji yra organinės būtybės savaiminių veiksmų priežastis. Tai buvo dinaminė sielos samprata, parengta jau Platono. Ši samprata buvo plati, ne vien tik psichologinė, bet ir apskritai biologinė. Taip suprasta siela buvo svarbiausias organinio gyvenimo veiksnys, tad suprantamas yra Aristotelio pasakymas, kad gamtininkas turi daugiau reikalų su siela nei su kūnu.
Sąmonė buvo tik viena iš taip suprastos sielos funkcijų, kurių siela turi tiek, kiek yra organinio kūno veiklos sričių. Šias funkcijas Aristotelis surikiavo hierarchiškai. Aukštesniosiomis laikė tas, kurios negali būti atliktos be kitų, žemesniųjų; šia prasme mąstymas yra aukštesnis už suvokimą, o suvokimas – už maitinimąsi (nes ir pastarasis yra šitaip plačiai suprastos sielos funkcija). Aristotelis skyrė trejopas funkcijas ir atitinkamai tris sielos rūšis. Augalinė siela atlieka tiktai žemiausiąją funkciją: skatina maitinimąsi ir augimą; neturėdama atitinkamo organo, ji negali turėti suvokimo sugebėjimų. Suvokimo sugebėjimą turi aukštesnės pakopos siela – gyvulinė siela. Kadangi su suvokimu siejasi malonumas ir nemalonumas, o su jais malonumo troškimas ir paskata vengti nemalonumo, tai gyvulinė siela – ir pirmiausia ji – turi jausmus ir impulsus. Tad tik antros pakopos sieloje prasideda psichinės funkcijos. Yra ir dar aukštesnė pakopa – mąstančioji siela, būdinga tik žmogui. Jos sugebėjimas – protas – yra pats aukščiausias sielos sugebėjimas. Protas pažįsta ir būtį, ir gėrį; pažindamas gėrį jis vadovauja valiai, jo dėka valia tampa protinga. Kaip protas vadovauja valiai, jis vadinasi praktiniu, skirtingai nuo teorinio arba pažįstančiojo. Kadangi aukštesnieji sugebėjimai apima žemesniuosius, tai žmogaus siela vienija savyje visus sielos sugebėjimus.
Tad Aristotelis suartino priešybes vieną su kita: kūną ir sielą, jusles ir protą. Jo psichologija buvo tipiškas pavyzdys, kaip kompromisiškai nusiteikęs protas veiksnius, kuriuos kiti laikė priešybėmis padarė vienos eilės pakopomis. Tačiau tos eilės vientisumas viename taške nutrūksta: būtent aukščiausias sielos sugebėjimas – protas – yra visiškai skirtingo pobūdžio ir sudaro Aristotelio psichologijos pamatų spragą.
2.2. Sielos ir proto santykis

Aristotelio pateiktoje proto sampratoje yra vienas principinis keblumas. Jis buvo įsitikinęs, kad bet kokia pažintinė sielos galia turi būti receptyvi, nes iš savęs neįmanoma išgauti pažinimo. Bet antra vertus, grynai siela būtų iš išorės varoma mašina. Aristotelis buvo pasirengęs pripažinti, kad žemesniosios sielos gali būti mašinos, tik jokiu būdu ne protingoji siela. Ši turi būti spontaniška, ji turi būti savo veiklos pirmoji priežastis. Šio keblumo, kad protas, viena vertus, yra receptyvus, o kita vertus – spontaniškas, Aristotelis mėgina išvengti skirdamas dvejopą protą: pasyvųjį ir aktyvųjį. Pasyvusis atitinka pažinimo receptyvumą, aktyvusis – sielos spontaniškumą. Pasyvusis yra receptyvus, operuoja tik iš juslių gautą medžiagą, o jo funkcija iš juslinių vaizdinių abstrahuoti sąvokas. Aktyvusis protas nėra receptyvus, bet jis ir neatlieka pažintinės funkcijos (pažinimas yra pasyvaus proto funkcija; jo vaidmuo yra išjudinti pasyvųjį protą, todėl jis yra spontaniškų sielos veiksmų pirmoji priežastis. Pasyvusis protas yra tarsi sielos imtuvas, o aktyvusis – to imtuvo motoras.
Tokio mokslo ketinimai yra aiškūs, bet pats mokslas – tamsus. Kad aktyvusis protas galėtų būti pirmoji priežastis, jis privalo būti grynoji forma, grynas aktas. Visos sielos funkcijos yra susijusios su kūnu ir su juo dalijasi likimu, o aktyvusis protas – ne; būdamas nepriklausomas nuo medžiagos, jis yra nesunaikinamas, ir dėl to jo prigimtis greičiau dieviška nei žmoniška. Aktyviojo proto dėka siela yra mikrokosmas su sava pirmąja priežastimi. Kaip Dievas makrokosme, taip siela mikrokosme yra bendrojo Aristotelio sistemos principo išmintis: bet kokia forma gali egzistuoti tik susijusi su medžiaga. Tuo tarpu Dievas ir siela yra savarankiškos formos. Tai buvo platonizmo liekana Aristotelio pasaulėžiūroje. Tai, dėl ko jis priekaištavo Platonui, pats kitu pavidalu įvedė į savo sistemą.
Pasaulis, kuriame yra vystymosi daigas ir kuris nuo materijos veržiasi į grynąją formą, į dieviškumą, susiskaido į atskiras pakopas, kurių kiekviena vėl tarnauja kaip materija artimiausiai aukštesnei formai arba formos priežasčiai. Šias pakopas mes galime traktuoti kaip tokį didesnį ar mažesnį materijos sugyvinimą arba įdvasinimą, nes “siela” Aristoteliui yra apipavidalinanti formos priežastis, gyvo kūno “entelechija”. Jis nesutinka su Platono teorija apie tris sielos dalis ir iškelia tris sielos pakopas, iš kurių vėlgi žemesnioji yra aukštesniosios “formos” materija. Šios trys sielos pakopos: vegetatyvinė (kuri sąlygoja visų, taip pat augalinių gyvų būtybių maitinimosi ir dauginimosi funkciją), animalinė (iškylanti suvokimu ir instinktais) ir pagaliau protinga, mąstanti žmogaus siela. Šios trys pakopos, veikdamos kūną, kuriame jos egzistuoja, lemia vis didesnį jo formavimąsi ir įdvasinimą. Mąstanti siela, nūs, pažįsta bendrąsias idėjas ir su jomis – amžinybę, pastovumą, tiesą. Bet ne todėl, kad ta siela visa tai atsimintų iš preegzistencijos: Aristotelis brandžiuoju kūrybos periodu nepritaria Platono “anamnezės” teorijai. Į šį pasaulį siela ateina kaip “tabula rasa”, kaip neprirašytas lapas, suvokimų pagrindu ji sudaro savo sąvokas, todėl suvokimas ir sąvokos nesutampa. Kadangi bet koks pažinimas, taip pat idėjų pažinimas yra pasyvus, kita vertus – veikla, nūs vėl suskyla į dvi pakopas: pasyvųjį ir aktyvųjį. Šitas aktyvusis protas Aristotelio teorijoje iškyla kaip nemirtinga žmogiškosios sielos dalis, bet kartu, žinoma, nėra visai aišku, ar šį visuotines idėjas aktyviai mąstantį protą reikia suprasti kaip vieną neindividualų, atskiras žmogiškas sielas veikiantį protą ar individualų atskiro žmogaus protą.
2.3. Sielos apibrėžtumas

Siela apibrėžiama tokiais veiksmais: maitinimu, jutimu, mąstymu ir judėjimu. Pavyzdžiui, pasirodo, jog kai kurie augalai būdami supjaustyti, nenustoja gyvybės, nors jų dalys ir atsiskiria vienos nuo kitų. Todėl galime spręsti, kad kiekviename tokiame augale siela yra viena, nors potencialiai jų yra daug. Tą patį galima pastebėti ir supjausčius kurį nors vabzdį į dalis – nes atskiros dalys nenustoja justi ir judėti erdvėje. Bet apie protą bei mąstymą negalime nieko panašaus pasakyti, nes jie yra visai kitokios rūšies sielos sugebėjimai, kurie gali reikštis be materijos.
Anksčiau minėtą teiginį, jog siela neatskiriama nuo kūno, galėtume patobulinti taip: bet koks kūnas negali įsigyti bet kokios sielos. Matome, kad augalams priklauso tik maitinantysis sugebėjimas, visi gyvuliai turi bent vieną jutimų rūšį – būtent lytėjimą (visi gyvuliai minta sausu ir drėgnu, šiltu ir šaltu maistu, o šios savybės suvokiamos lytėjimui padedant). Kai kurie gyvuliai sugeba judėti, kiti – protauti ir mąstyti, pavyzdžiui, žmogus ir galbūt dar kitos tos pačios arba aukštesnės prigimties būtybės.
Tenka atskirai išaiškinti kiekvieną gyvių rūšį – kokia yra jo siela (augalo, žmogaus ar gyvulio siela). Jei be maitinančios sielos negali atsirasti juntančioji, tai kaip augaluose maitinančioji siela veikia be juntančiosios? Be lytėjimo neatsiranda nė viena pojūčių rūšis, o lytėjimas gali būti atskirtas nuo jų, nes yra daug gyvių, kurie neturi nei regėjimo, nei klausos, nei uoslės. Ir pagaliau, kodėl mažiausiai yra tų, kurie apdovanoti mąstymu ir protavimu? Turbūt tinkamiausias visos sielos nagrinėjimas bus kiekvieno, atskiro sielos sugebėjimo aiškinimas.
Pradėkime nuo maitinančiosios sielos. Pirmiausia vertėtų kalbėti apie maitinimąsi ir gimdymą, nes maitinančioji siela priklauso ne tik augalams, bet ir kitoms būtybėms; tai yra pirmykštis ir bendriausias sielos sugebėjimas, kurio pagalba visos būtybės gali gyventi. Šis sugebėjimas pasireiškia gimdymu ir naudojimusi maistu. Visiems gyviams, kurie yra susiformavę ir nesuluošinti natūraliausias veiksmas yra gimdyti panašų į save: augalui – augalą, gyvuliui – gyvulį; tai ir yra tas tikslas, kurio visos būtybės siekia. Iš pradžių kalbant apie maitinimą, reikia paminėti, jog paprasčiausių kūnų pasaulyje dažniausiai yra taip, kad vienas maitina, o antras yra maitinamas. Kadangi niekas, kas neturi gyvybės, nesimaitina, tai turintis sielą kūnas ir bus tai, kas maitinasi. Be to, maitinimas yra gimdymo veiksnys; bet gimsta ne tas kūnas, kuris maitinasi, o kitas, kuris yra panašus į pirmąjį. Taigi, netekęs maisto gyvis nebegali gyventi. Todėl reikia skirti tris dalykus: visų pirma – kas maitinasi, antra – kuo maitinasi, ir trečia – kas maitina. Tai, kas maitina, yra pirminė siela (maitinančioji siela), kas maitinasi – turintis ją kūnas, o kuo maitinasi – maistas. Randame dar vieną teiginį: kadangi kiekvienas maistas turi būti virškinamas, o virškinimą sukelia šiluma, todėl visos turinčios sielą būtybės turi savyje šilumos.
Sekantį aukštesnį išsivystymo laipsnį siela pasiekia gyvūno sieloje. Be mitimo ir gimdymo siela pasižymi dar kitais naujais sugebėjimais: jusle, judrumu, jautrumu, įvairių rūšių siekimu, potraukiais. Laikydamas juslę svarbiausiu gyvūnų sielos sugebėjimu, Aristotelis vadina ją juntančiąja siela. Lytėjimas yra kaip tik ta juslė, kurios pagalba gyvūnai suvokia bendriausias fizinio pasaulio priešybes – šilumą, šaltį, sausumą, drėgmę, be to ir kūno esmines savybes: kietumą, minkštumą, svorį ir kt. Lytėjimas yra kiekvieno gyvulio gyvybės būtina sąlyga.
Regėjimo objektas yra tai, kas matoma, o matome pirmiausia spalvą. Tačiau spalva nematoma be šviesos, todėl pirmiausia turime apibrėžti kas yra šviesa. Šviesa – tai kažkas permatoma, o apskritai šviesa yra tamsos priešybė. Negalime pritarti Empedoklui, kuris tvirtina, kad šviesa sklinda per tam tikrą laiko tarpą erdvėje tarp dangaus ir žemės, bet, esą, mes to vyksmo nepastebime. Taip pat ir Demokritas neteisingai sprendžia, tvirtindamas, kad jei tarpinė erdvė būtų tuščia, tai galima būtų ryškiai pamatyti net danguje esančią skruzdėlę. Bet tatai neįmanoma, nes regėjimas vyksta tik tada, kai regėjimo organas patiria tam tikrą poveikį. Apskritai, tai, kas matoma šviesoje, yra spalva. Jos nesimato be šviesos, nes spalvos esmė yra kaip tik ta, kad ji sugeba judinti, kas aktualiai permatoma. Tai mums gali įrodyti toks eksperimentas: jei padėsime spalvotą daiktą ant pačios akies, tai nieko nematysime. Iš tikrųjų spalva judina permatomą aplinką, pavyzdžiui, orą, o jis savo ruožtu judina jutimo organą.
Kalbėdami apie klausą, prisiminkime garsą ir balsą.Garsas visada atsiranda tada, kai tam tikras daiktas veikia kurį nors kitą tam tikroje aplinkoje. Garsą sukelia dūžis, todėl esant tik vienam daiktui, garsas negali atsirasti. Jis neatsiranda susiduriant kai kuriems daiktams, pavyzdžiui, vilnai. Beje, jis girdimas ne tik ore, bet ir vandenyje, tačiau ne taip aiškiai. Visgi turime pabrėžti, kad nei oras, nei vanduo nėra lemiamoji garso priežastis. Jo atsiradimo sąlyga: kietų kūnų susidaužimas tarpusavyje ir su oru. Pats oras yra begarsis, nes lengvai išsisklaido. Kai jam kas nors trukdo sklaidytis, jo judesys tampa garsu. Garsas yra tokio kūno judesys, kuris sugeba judėti taip, kaip atšoka nuo lygaus paviršiaus smarkiai metami daiktai.
Kalbant apie balsą, reiktų sakyti, kad tai ir yra garsas, kurį skleidžia sielą turinčios būtybės. Kas neturi sielos, neturi ir balso. Negyviems daiktams tik analogiškai priskiriamas balsas, pavyzdžiui, sakoma, kad lyra, fleita ir kiti instrumentai skleidžia tam tikrą garsą. Balsas yra garsas, kurį kuria pats gyvis ir ne bet kokia kūno dalimi – nes balsą gali skleisti tik tie gyvuliai, kurie kvėpuoja oru. Tam reikia, kad garso skleidėja būtų sielą turinti būtybė, dar daugiau – tokia, kurios veikla būtų lydima kokių nors vaizdinių, nes balsas yra garsas, kuris turi tam tikrą prasmę. Žinome, kad negalima kalbėti nei įkvepiant, nei iškvepiant, bet tik sulaikant kvėpavimą, nes tada galima įkvėptam orui suteikti atitinkamą judesį. Dabar aišku, kodėl žuvys yra bebalsės – jos neturi gerklės, nes neįkvepia oro ir nekvėpuoja.
Aristotelis teigia, kad žmogus silpnai suvokia kvapus ir kvėpuojančių objektų suvokimas visuomet yra lydimas malonumo ar nemalonumo jausmų, todėl žmogus net negali lygintis su daugelio gyvulių uosle. Uostoma tarpinei aplinkai padedant, būtent orui arba vandeniui, nes vandenyje gyvenantieji gyvuliai, tiek bekraujai, tiek turintieji kraują, suuodžia kvapus, taip pat ir tie, kurie gyvena ore. Skonio pojūčiuose nedalyvauja jokia tarpinė aplinka. Bet nėra nieko, kas be drėgmės galėtų sukelti skonio pojūtį – kas ragaujama, turi savyje drėgmę. Paprasto skonio rūšys yra priešingos – visų pirma, saldumas ir kartumas, nuo jų priklauso kita priešybė – riebumas ir sūrumas, artimi saldumui ir kartumui. Tarpinę vietą užima rūgštumas, aitrumas, aštrumas.
Tolesnis juslių išsivystymo arba tobulėjimo žingsnis pasireiškia naujo sugebėjimo – vaizduotės atsiradimu. Ji aiškiai pasirodo aukštesnių gyvulių ir žmonių psichiniame gyvenime, bet Aristotelis linkęs manyti, kad neapibrėžtoje ir neryškioje formoje, ji priklauso ir žemesniesiems gyvuliams. Dažniausiai Aristotelis apibrėžia vaizduotę kaip sugebėjimą, kurio dėka sieloje atsiranda ir išsilaiko objektų vaizdiniai, patiems objektams nebeveikiant jutimo organo. Ypatinga vaizduotės rūšis yra atmintis, kur vaizdinys gauna lyg ir papildomą apibrėžimą – laiką ir yra suvokiamas kaip anksčiau patirto įspūdžio atvaizdas. Su atmintimi siejasi ir prisiminimas, t. y. gautų praeityje įspūdžių atgaminimas.
Tačiau Aristotelis skiria dar protinę vaizduotę, kuri yra susijusi su mąstymu. Šios vaizduotės ypatingą funkciją galima išaiškinti tik proto pagalba. Protu skiriasi mąstančioji siela nuo juntančiosios, ir protas priklauso tiktai žmogui.
Taigi yra aišku, kad jutiminis suvokimas ir mąstymas nėra tas pats dalykas. Jutiminis suvokimas priklauso visiems gyviams, o mąstymas – tiktai nedideliam skaičiui. Bet ir mąstymas (jis gali būti teisingas arba klaidingas), pirmiausia reiškiasi samprotavimu, žinojimu, teisingu manymu, o antra – jų priešybėmis. Vadinamasis protas, t. y. tas sugebėjimas, kuriuo siela protauja ir sprendžia, nėra jokia aktualybė, kol jis nemąsto. Todėl būtų neteisinga manyti, kad jis yra susimaišęs su kūnu, nes šiuo atveju jis turėtų įgauti tam tikrą kokybę, pavyzdžiui, šaltumą arba šiltumą, ar, panašiai kaip juslė, turėtų turėti kokį nors organą. Bet iš tikrųjų taip nėra. Protas – mąstęs ką nors ypatingai sunkaus, lengvesnį dalyką mąsto po to ne blogiau, bet, galbūt, dar geriau. Iš tikrųjų, juslė yra susijusi su kūnu, o protas atskirtas nuo jo.
3. Proto objektai

Proto objektai yra pačios daiktų formos, atskirtos nuo bet kokios materijos. Tik protas sugeba pažinti daiktų esmę. Tuo jis skiriasi nuo jutiminio suvokimo, kuriam priimtinos tik jutiminės formos. Aristotelis klaidingai teigė, kad protas negali turėti jokio ryšio su materija ir nereikalingas jokio materialaus organo formoms pažinti. Bet Aristotelis sprendžia šį klausimą analogiškai jutiminiam suvokimui. Protas santykiauja su savo objektu panašiu būdu kaip jutiminis suvokimas su savuoju. Prote randame du veiksnius, kurie mąstančiojoje sieloje atlieka tokį vaidmenį, kaip gamtoje materija ir forma. Todėl tenka skirti aktyvųjį ir pasyvųjį protą. Aktyvusis protas, mąstydamas formas, mąsto ir pats save, nes mąstydamas jis sutampa su savo objektu, o pasyvusis – be aktyviojo negali veikti, jis yra mirtingas ir žūva kartu su žmogaus kūnu. Aktyvusis protas žmogaus sieloje yra visų formų forma ir aukščiausias nejudamas pradas. Protas, kaip ir juslė, pažįsta savo objektus dvejopu būdu: arba tiesiogine intuicija, arba sprendimo būdu. Sprendimas gali būti klaidingas arba teisingas. Pasak Aristotelio, protas remiasi patyrimo sukauptais atminties vaizdiniais ir, palygindamas juos, nustato bei iškelia, kas juose yra bendra.
Antroji protinio pažinimo rūšis yra tiesioginė intelektinė intuicija. Jos objektai yra vieninės abstrakčios sąvokos arba formos. Prie intelektinės intuicijos objektų priklauso:
1. matematikos vientisiniai dydžiai;
2. visos abstrakčios formos, kurios mąstomos be jokio ryšio su materija;
3. neigiamos sąvokos, kurios mąstomos, paneigiant jų pozityvinę priešybę, pavyzdžiui, laiko momentas mąstomas kaip neturįs jokios trukmės, blogis, kaip gėrio neigimas ir t. t.
Galime padaryti to, kas buvo pasakyta apie sielą, santrauką. Iš tikrųjų visi daiktai yra arba jutimo objektai, arba proto objektai: jutimas tam tikru būdu sutampa su juntamuoju daiktu, žinojimas – su pažįstamuoju objektu. Sielą galime palyginti su ranka – kaip ranka yra visų įrankių įrankis, taip protas – visų formų forma. Tas, kuris nieko nejunta, negali nieko nei išmokti, nei suprasti; o tas, kuris protu įžvelgia ką nors, būtinai turi naudotis vaizdiniais, nes vaizdiniai yra panašūs į pojūčius, kuriems trūksta tik materijos.
Be mitimo, jutimo ir mąstymo, sielai, Aristotelio manymu, priklauso dar ketvirta funkcija – sugebėjimas judinti kūną ir tuo vadovauti jo praktinei veiklai. Pirminė gyvūnų ir žmonių judesių priežastis yra siekiamieji objektai (gėrybės ir blogybės). Bet šie siekimai skiriasi vieni nuo kitų priklausomai nuo to, ar jie iškyla gyvūno juntančioje ar žmogaus mąstančioje sieloje, ar juos sukelia juslėmis suvoktas objektas ar atgaivintas atminties vaizdas, ar pagaliau proto samprotavimai. Vadinasi, pagaliau yra tik vienas judėjimo pradas: siekimas. Kaskart, kai judėjimas vyksta protaujant, jis vyksta ir norint. Bet iš kitos pusės – siekimas gali judinti kūną ir priešinga proto nurodymams kryptimi, nes ir geismas yra tam tikras siekimas. Todėl tikras judintojas visada yra pats siekiamasis objektas. Taigi, tenka skirti tris veiksnius: pirma – kuris judina, antra – kuo judina, trečia – kuris judinamas. Kas pats juda ir judina yra siekimo jėga, tai, kas judinama, yra pats gyvis. Pagaliau, organas, kuriuo siekimas judina, yra jau kažkas kūniška.

Išvados

Šiuo referatu norėjau susipažindinti ir supažindinti jus, kaip Aristotelis suvokia sielą. Siela, pasak Aristotelio, užima aukštesnę padėtį būties struktūroje nei beformė materija, negyvosios gamtos daiktai ir organizmai. Aristotelis skyrė trejopas funkcijas ir atitinkamai tris sielos rūšis t.y. augalinė siela, atliekanti žemiausią funkciją, gyvulinė siela, užima aukštesnę pakopą ir mąstančioji siela, būdinga tik žmogui. Filosofas aiškino sielą ne mistiškai. Jam siela yra “gamtos kūno, potencialiai turinčio gyvybę, pirminė aktualybė”. Aristotelis teigė, kad siela sutampa su protu. Protas žmogaus sieloje yra visų formų forma ir aukščiausias nejudamas pradas. Aš manau, kad Aristotelis sugretino sielos ir proto santykį, kuris vienas be kito paprasčiausiai neegzistuotų.

Naudota literatūra:

1. Ackrill. J. L. Aristotelis. Vilnius: Pradai, 1994.
2. Aristotelis. Apie sielą. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959.
3. Ernst von Aster. Filosofijos istorija. Vilnius: Alma littera, 1995.
4. Jasmontas A. Filosofavimo pamatai ir pavyzdžiai. Vilnius: litimo, 1999.
5. Tatarkiewiez W. Filosofijos istorija. Tomas I. Vilnius: Alma littera, 2001.

Leave a Comment