Lietuvių vestuvės

Lietuvių vestuvės
Santuokos sudarymo apeigos. Iki XX a. Pradžios buvo 3 chronologiškai skirtingi lietuvių vestuvinių apeigų ciklai – piršlybos, vestuvės ir atgrąžtai.
Įvedus krikščionybę, dar keletą šimtmečių kartu egzistavo liaudies ir bažnytinės santuokos forma; dėl bažnytinės ir valstybės valdžios spaudimo nugalėjo bažnytinės jungtuvės. Dėl to, kai kurios vestuvių apeigos susidvejino (atsisveikinimas su tėvais prieš jungtuves ir išvežant į marčias, jaunųjų pasitikimas nuotakos ir jaunikio namuose), pasikeitė sutuoktuvių laikas, vienur jos vykdavo sekmadienį, kitur – antradienį.
Piršlybos vykdavo paprastai vėlyvą rudenį ar žiemą. Seniausios piršlybos prasidėdavo jaaunosios tėvų atsiklausimu ar jie sutiktų leisti dukterį už peršamo jaunikio. Pirmasis piršlio ir jaunikio atvykimas buvo pažintuvės, antrasis – piršlės (būdavo suderinama dalis), trečias – sužadėtuvės (šalys galutinai susitardavo dėl vedybų, jaunieji susikeisdavo žiedais). Piršlybų apeigos : piršlį apdovanodavo rankšluosčiais, drobės stuomeniu, juostomis, buvo geriama atvežta piršlio degtinė.
Sužadėtuvės – viena iš vestuvių parengiamosios dalies apeigų. Per sužadėtuves buvo susitariama tuoktis. XIX a. visoje Lietuvoje jos vykdavo merginos namuose piršlybų pabaigoje. Dalyvaudavo tėvai, šeiminiškiai, kvietiniai svečiai; sužadėtiniai pasikeisdavo dovanomis, pasibučiuodavo, pasikeisdavo žiedais (per seenesnes apeigas – rūtų vainikais); nuo tada jie būdavo pradedami vadinti jaunuoju ir nuotaka.
Svečius į vestuves kvietė kvieslys. Vestuvių šventė prasidėdavo mergvakariu, pintuvėmis. Dar XIX a. pab. jaunasis su savo pulku (piršliu, pabroliais, svočia) į nuotakos namus, turėjo įsiprašyti tvarkdario (maršalkos) ar pi

iršlio sakoma oracija. Piršlys atvažiavęs su jaunikiu į jaunosios namus, oracijoje pasakodavo tariamus nuotykius, patirtus kelionėje pas jaunąją, išgirdavo jaunikio išvaizdą, būdą, turtus. Kvieslys oracijoje iškilmingai pasisveikindavo, pasakydavo, kas esąs, kieno siųstas atvykęs, ir prašydavo nustatytą dieną atvykti į vestuves , kurioje išvardijama ko pageidaujama gauti per vaišes sau ir žirgams.
Daug apeigų buvo sutuoktuvių dienos rytą: nuotaka buvo pamergių ir svočios šukuojama, rengiama vestuviniais drabužiais, slepiama ir piršlio ar vyresniojo pabrolio suieškoma, savo brolių ar pamergių atvedama už stalo. Jaunikio vyresnysis pabrolys, sakydamas oraciją, paduodavo jaunikio atvežtą rūtų vainiką, pats jaunikis buvo perrengiamas nuotakos pasiūtais marškiniais, piršlys su svočia, pabroliai su pamergėmis keisdavosi dovanomis, jaunajam buvo iškilmingai įteikiami suderėti dalies pinigai. Dukterį tėvas iškilmingai atiduodavo jaunikiui, įteikdamas jam rūtų šakelę – ženklą, kokia ryykštele šis galįs žmoną prireikus bausti. Iš kiemo jaunoji išvažiuodavo vežime stačia, barstydama rūtas – taip linkėdama ir draugėms greičiau ištekėti. Po sutuoktuvių grįžtantiems jauniesiems ir jų pulkui, pakeliui ir prie namų buvo statomi garbės vartai, namuose juos pasitikdavo nuotakos tėvai su duona ir druska, vandeniu ir ugnimi. Piršlys su pabroliais turėdavo lauktuvėms išpirkti persirengėlių (dažniausiai pašaliečių) užsėstą jaunųjų suolą, rytų ir pietų Lietuvoje – ties vaišių stalu parinktą „sodą“. Nuotaką išleidžiant į vyro namus, buvo inscenizuojamos marčios pirkimas – dovanų varžybos tarp nuotakos ir
r jaunikio šalių. Jaunąją pas vyrą išlydėdavo, be jaunojo pulko, jos pamergės, pabroliai ir svočia, vadinami pasekėjai; kraitvežiai išveždavo jaunosios kraitį. Kad atsiskyrusiai jaunajai kelyje nepakenktų blogosios dvasios ji važiuodavo susisukusi į skarą, o XVII a. tam tyčia parengtame dengtame vežime, vadinamu palagu, kuris paskui būdavo sulaužomas.
Vyro tėvų (šešuro ir anytos) pasitikta su duonos rieke, žiupsneliu druskos ir vandens stikline, marti juos apsupdavo drobės stuomenimis, stuomeniu užtiesdavo ant stalo padėtą duonos kepalą. Jaunieji būdavo iškilmingai guldomi svirne ar kamaroje, o rytą keliami su muzika. Prikėlus jaunuosius jaunoji buvo martuojama (gaubtuvės) . Nemaža keltuvių ryto apeigų siejosi su jaunosios įvedimu į vyro namų bendruomenę, vaisingo šeimos gyvenimo linkėjimais bei jos įsiteikimu vyro giminėms ir namų dvasioms. Žemaitijoje, Užnemunėje vestuvės baigdavosi humoristinėmis piršlio korimo apeigomis, kitur – svečių „išvarymu“ pašaipiomis dainomis. Po keltuvių, pasodinus nuotaką ant duonkubilio, buvo nukerpamos (senovėje) arba išpinamos (nuo XIX a.vid.) jos kasos, o vainikas pakeičiamas nuometu, muturu, vėlesniais dešimtmečiais skarele. Gaubtuvių apeigos reiškė, kad mergina tapo ištekėjusia moterimi.
Po savaitės būdavo atgrąžtai, jaunieji aplankydavo jaunosios tėvus, paviešėdavo, išvažiuodami išsivarydavo tėvų skirtosios dalies gyvulius. XIX – XX a. pr. Lietuvoje ryškiau išsiskyrė žemaičių, dzūkų ir aukštaičių rytiečių apeigų variantai.
Socializmo laikotarpiu Lietuvių vestuviniai papročiai įgijo naujų bruožų, susidarė civilinės iškilmingų sutuoktuvių apeigos ,
jose naudojama kai kurios liaudies vestuvių apeigos ir atributika.
Mergvakario metu merginos taip pat šokdavo ratelius, aptardavo pamergių aprangą, ruošdavo dovanėles pabroliams. Jaunoji savo draugėms atsisveikinimui padovanodavo po margaspalvę juostą. Juostos senovėje būdavo labai plačiai naudojamos, todėl kiekviena mergina jų daug prisiausdavo. Jas ant liemens rišdavosi ir vyrai, ir moterys, į jas vystydavo kūdikius, jomis būdavo puošiami žirgai. Apjuosti svečią savo austa juosta buvo laikoma dideliu garbės ženklu. Po mergvakario jaunoji simboliškai atsisveikindavo ir su savo gėlių darželiu, kuriuo ji rūpinosi visą savo jaunystę.
Šiuolaikiniame mergvakaryje jaunoji jau nėra taip graudinama, kaip anksčiau. Jai nebėra ko liūdėti – ji tekinama ne per prievartą, jau gerai pažįsta savo išrinktąjį ir gal net yra su juo kurį laiką gyvenusi kartu. Tad šis vakaras telieka tradicinis. O graudulį keičia linksmybės – nuotakai surengiamas vyriškas striptizas, laidomi nepadorūs juokeliai. Lietuvoje išpopuliarėjo ir bernvakariai, daugiausiai dėl Vakarų šalių įtakos. Jų metu jaunikis su savo draugais atsisveikina su savo „laisve“.
Būdavo laikai, kai svočios būdavusios netgi trys, ir kiekviena turėjusi savo vardą – bažnytinė svočia, svočia nuleidėja bei svočia gaubėja, ir visoms per tas ilgas vestuves darbų bei rūpesčių būdavusios pilnos rankos. Pirmoji savo dėmesiu jaunąją apgaubdavo nuo mergvakario iki bažnyčios, antroji kartu su kraičvežiais palydėdavo jaunamartę į vyro pusę, o trečioji ją či
iapriimdavo.

Dabar gi visų trijų svočių darbas sugriūna į vienos svočios rankas. Šioji jau turi būti ne tiktai “bagočka”, bet ir iš tikrųjų rinktinė: žinoti visas apeigas, visur rasti tinkamą žodį, be to, dar vadovauti visam vestuvių šventės vyksmui.

Į svočias paprastai kviečiama vyresnio amžiaus ištekėjusi nuotakos giminaitė. Pagal senąsias apeigines svočios funkcijas, ji turėdavo po jungtuvių išpinti ir nukirpti nuotakai plaukus – ritualas susijęs su šeimos dievų kultu, apgaubti nuotaką t.y. uždėti nuometą, taip parodant, kad mergina įjungiama į vyro šeimą, tapo ištekėjusia moterimi. XX a. pradžioje šis gaubimo paprotys išnyko; tai, kad nuotaka jau ištekėjo, simbolizavo tik rūtų vainikėlio nuėmimas. Atsirado paprotys po jungtuvių deginti nuotakos rūtų vainiką ant specialiai iškepto tuščiavidurio pyrago (šakočio).

Iki XIX a. pabaigos dar aptinkama jaunųjų sujungimo apeigų: svočia su piršliu, parvežus marčią pas vyrą, jauniesiems surišdavo rankas, svočia iškirpdavo jaunajai plaukų sruogą, o piršlys – jaunajam. Iškirptus plaukus sumaišydavo ir sudegindavo. Svočia lydėdavo nuotaką į jungtuves, vadovavo apeigoms, reiškusioms jaunosios perėjimą į ištekėjusios moters padėtį.

Svočia rengiasi tamsiais rūbais, prisisega raudoną dirbtinę arba gyvą gėlę. Kartu su vyriausiąja pamerge padeda nuotakai apsirengti, prisega nuometą ir rūtų vainiką, pamoko pamergę, kaip persegti vainiką po jungtuvių.

Aukštaitijoje ir Dzūkijoje svočia rūpinosi jaunųjų guldymu. Ji paklodavo jiems patalą, nurengdavo nuotaką, atlikdavo įvairius maginius veiksmus, kurie turėjo užtikrinti jaunųjų vaisingumą. Švenčionių apylinkėse svočia į jaunųjų lovą guldydavo berniuką, kad jiems gimtų berniukas. Ignalinos apylinkėse svočia paimdavo iš jaunikio vadinamą sugulimo duoną, kurią jaunieji pasidėdavo po galva eidami gulti.

Šiuolaikinėse vestuvėse svočia ant vaišių stalo įžiebia indelyje ugnį ar uždega žvakes – jaunųjų namų židinio simbolį, linkėjimą darniai gyventi. Po to svočia nuima jaunajai nuometą ir užriša skarelę, o nuometą uždeda vyriausiajai pamergei, kaip linkėjimą greičiau ištekėti.

Svočios pareiga pavaišinti šventės dalyvius. Aukštaitijoje ir Žemaitijoje dažnai antrosios vestuvių dienos vaišės vadinamos svočios pusryčiais arba svočios pietumis. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje svočios pietūs jau neturėjo pastovaus laiko vestuvių apeigose. Kartais visi patiekalai būna svočios, o gėrimai – piršlio. Kai kur Žemaitijoje antrąją vestuvių dieną svočia paruošia keltuvių stalą. Apie Vilnių, kaimo vietovėse, vaišių stalą svočia ruošia su savo indais ir staltiesėmis. Dažnai antrąja vestuvių dieną šeimininkės pateikia svečiams troškintų rūgščių kopūstų. Tai esąs ženklas, jog vestuvių vaišės baigėsi, laikas kilti sveteliams namo.

Vienas iškilmingiausių svočios pietų momentų yra jaunosios rūtų vainikėlio nuėmimas, t.y. jaunosios gaubtuvės. Daug kur yra paplitęs vainikėlio deginimas: svočia nusega jį jaunajai nuo veliumo, padeda į lėkštelę ant šakočio, užpila spiritu ir uždega. Visi atsistoję dainuoja muzikantų išpopuliarintą naktigonių dainą “Stok ant akmenėlio”. Prasmingiau yra dainuoti jauniesiems “Ilgiausių metų”.

Per svočios pietus prie jaunųjų daug kur vėl sodinami jų tėvai. Vaišėms ir apeigoms dabar vadovauja ne piršlys, o svočia. Piršlys antrąją vestuvių dieną, tarsi jausdamas artėjančia negandą, būna tylesnis, nors padeda svočiai svečius vaišinti, dalyti “medalius” ir kt.

Leave a Comment