Lenkija II pasaulinio karo metu

ĮVADAS

Pasirinkti būtent šia tema rašyti referatą lėmė keli veiksniai, kuriais vadovavausi. Pirmasis iš jų buvo, kad tema būtų plati ir aiškiai apibrėžta, kad plačią temą galėčiau susiskirstyti į atskirus skyrius, kurie atskleistų darbo temą. . Antrasis veiksnys – įdomi man pačiai tema, kad nereiktų sėsti prie knygų prievarta, o kad pačiai būtų įdomu ir iš to turėčiau sau naudos – žynių, nes iki šiol buvau nagrinėjusi šį laikotarpį per Lietuvos istorijos prizmę.
Minėtus kriterijus atitiko tema „Lenkija Antro pasaulinio karo metu“. Tema konkreti ir interpretacinio poobūdžio, tokio įvykio negalima vienareikšmiškai vertinti, nes tokio mąsto kare daug kas yra politika, kuri dar ir iki šių dienų nežinoma ir istorikam belieka spėlioti, ką Stalinas galvojo ir ko siekė skatindamas sukilimą Lenkijoje, nes jokių dokumentų išlikę nėra, tačiau daug ką istorikams pasako konkretūs SSRS ar Vokietijos veiksmai ir jų pasekmės.
Manau sunkumų rašant šį darbą netrurėtų iškilti, nes tema aiškiai apibrėžta ir informacijos šiai temai atskleisti yra gan daug. O tikslai, iškelti pradėjus rašyti šį darbą, turėtų atsispindėti turinyje t.y. karo Leenkijoje pretekstas, karo eiga, Lenkijos sukilimas, Lenkijos žydai Atrojo pasaulinio karo metu, vokiečių ir SSRS santykiai karo metu, trėmimai ir teroras, lenkų pasipriešinimo veiksmai, karo padariniai Lenkijai. Šiame referate bus atskleista Norman Davies nuomonė apie šį laikotarpį taip pat Č. Laurinavičiaus nuomonė. Jų

ų nuomonių supriešinimas.
Rašant šį darbą naudosiuos Norman Davies. „Dievo žaislas Lenkijos istorija II tomas“ bei Algimanto Kasparavičiaus straipsniais „Lietuvos Metrikos negrąžinimo istorija. bei medžiaga rasta moksliniuose internetiniuose puslapiuose www.lenkukultura.lt bei http://lt.wikipedia.org/
Šis darbas – tai santrauka apie įvykius Lenkijoje Antro pasaulinio karo metu. Manau šis referatas turės išliekamąją vertę, nes jame informacija panaudota susisteminta, aiškūs skyriai, kurie atspindės atskiras temas, o visumoje visas darbas atskleis plačią referato temą. Kai kurias Antrojo pasaulinio karo problematikas pateiksiu per skirtingas istorikų nuomones.

KARO LENKIJOJE PRETEKSTAS
1939 m. balandį Hitleris įsakė vermachtui ruoštis pulti Lenkiją. 1939 m. rugsėjo 1 d. jis sulaužė nepuolimo ir gerų santykių paktą, pasirašytą prieš penkerius metus. Vokiečių kariuomenė įsiveržė į Lenkiją. Hitleris pasinaudoja pretekstu, neva lenkų kareiviai įvykdę „agresiją“ vokiečių radijo stotyje prie Vokietijos – Lenkijos sienos. Tačiau šįįkart Prancūzija ir Didžioji Britanija nesileido į kompromisus ir laikydamosi įsipareigojimų ginti Lenkijos nepriklausomybę 1939 m. rugsėjo 3 d. paskelbė karą Vokietijai. Per kelias „žaibo karo“ (Blitzkrieg) savaites oro pajėgos ir tankai, veikdami išvien, priverčia Lenkiją pasiduoti. Raudonoji armija užima šalies rytinę dalį, kaip ir sutarta Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo pakte, dar žinomame Ribentropo – Molotovo pakto vardu.(2)
Antrojo pasaulinio karo pretekstą davė Vokietijos saugumo tarnybos šturmbanfiureris Alfredas Helmutas Naujocksas. 1939 m. rugpjūčio 31 d., 8 val. Vakaro, jis įsakė pulti vokietijos radijo stotį Aukštutinėje Silezijoje. Jo bū

ūrį sudarė keliolika nusikaltėlių. Mainais jiems už bendradarbiavimą buvo pažadėta panaikinti nuosprendį. Po trumpo susirėmimo su stoties sargyba jie įsiveržė į vieną iš studijų, perdavė patriotišką pranešimą lenkų kalba, choru užtraukė uginingą dainą, iššovė keletą šūvių ir pasišalino. Lauke minėtus nusikalėlius išguldė SS patrankos. Kruvinus jų kūnus po kurio laiko rado vietos policija. Dar rytui neišausšs, per pasaulį pasklido žinia, esą, kad Lenkijos kariuomenė be jokios dingsties pradėjusi puolimą prieš Trečiąjį reichą. Taip galvoja Norman davies, tačiau Č. Laurinavičiaus nuomonė kitokia. Jis teigia:“ Apie organišką Antrojo pasaulinio karo ir VRE regiono ryšį liudytų pati karo pradžia. Nes formaliai karas prasidėjo, kai Vokietija užpuolė vieną iš VRE šalių –Lenkiją. Be to, kadangi karų priežastį paprastai siejame su status quo keitimu, tai tokiu žingsniu buvo Čekoslovakijos, Albanijos bei Klaipėdos krašto okupacija. Tačiau, prieš tai dar buvo įvykdyta aneksija Austrijos, kuri jau nepriklausytų VRE regionui ir jau vien ta aplinkybė verstų status quo keitimą sieti ne tiek su VRE regionu, kiek su Vokietijos problema. Verta prisiminti dar ir tas aplinkybes, kad karas nekilo nei dėl Čekoslovakijos, nei dėl Albanijos ar Klaipėdos. Ir netgi po Lenkijos užpuolimo kilęs karas buvo „keistas“, t.y., lyg ir ne karas. O tikras pasaulinis karas prasidėjo tuomet, kai Vokietijos agresija pasisuko į
Vakarus. (3)
Kovos veiskmai pradėti rugsėjo 1 d. 4 val. 40 min. Iš ryto, kai senas vokiečių karo laivas, atvykęs su draugišku vizitu, prisišvartavo Gdansko uoste ir ėmė šaudyti į lenkų fortą Westerplattėje. Jau po valandos buvo išgriautas užtvaras dešimtyje pasienio punktų ir pereita į puolimą.

KARO EIGA

Lėktuvų antskrydžiai surengti virš Varšuvos, Čenstakavos, Krokuvos ir Poznanės. Bombonešiai bombardavo oro uostus, nes norėjo sunaikinti Lenkijos oro pajėgas. Naciu veiksmo grupės siautėjo užnugaryje terorizuodamos vietinius gyventojus, šaudydamos priešus ir belaisvius. Rugsėjo 6 dieną Lenkijos vadovybė atsisakė plano ginti valstybės sienas. Gugeriano pajėgos jau buvo perkirtusios Koridorių ir pasiruošusios puolimui iš Rytų Prūsijos ir Bresto kryptim. Lenkų gynybai vadovavo generolas Tadeuszas Kutrzeba. Pre Bzuros upės jie išsilaikė tris dienas ir padarė didžiulių nuostolių beziveržiantiems vokiečiams, tačiau šiems pavyko juos apeiti iš šiaurės ir iš pietų, tuomet lenkų kariuomenė nebepajėgė atsilaikyti. Baigiantis antai savaitei buvo apsupta ir Varšuva. Rugsėjo 17 dieną, nieko nepaskelbusi, rytinę sieną peržengė Sovietų Sąjungos kariuomenė. Maskvoje molotovas pasikvietė Lenkijos ambasadorių ir trumpai paaiškino, kad „Lenkijos Respublika nebeegzistuojanti“, tad imtasi priemonių apsaugoti Baltarusijos ir vakarų Ukrainos gyventojus. Vienur sovietų karius vietiniai gyventojai pasitiko džiaugsmingai, klaidingai manydami, kad sovietai atėjo duoti atkirčio vokiečiams, o kitur – juos šaudė. Tuo metu lenkai ir toliau priešinosi. Varšuva buvo palikta vyriausybės ir vyriausiojo št

tabo, ji skendėjo gaisruose, tačiau buvo ginama iki rugėjo 27 d. Helio nerija išsilaikė iki spalio 2 d. Lvove generolas Sosnkowskis greitai organizavo gynyba prieš vokiečius ir prieš sovietus. Tačiau Vokietijos ir Sovietų sąjungos sąmokslo padariniai jau buvo visiems aiškūs. Lenkai pateko į spąstus. Prezidentas ir vyriausis karo vadas išvyko į Rumuniją, kur buvo internuoti. Visiems kariniams junginiams buvo įsakyta ginklus paslėpti, o kareiviams gelbėtis, kaip išmano. Per keletą valandų, kol sovietų kariuomenė dar nebuvo spėjusi uždaryti pietinės ir rytinės sienos, dešimtys tūkstančių lenkų pabėgo į Rumuniją ir Vengriją. Paskutinis lenkų karinis dalinys pasidavė spalio 5 d. Prie Kocko. Vėliau lenkai kovėsi tik pogrindyje arba užsienyje.
Lenkijos kariuomenė neprilygo priešininkui jokia vertinimo skale. Priešas buvo stipresnis strategiškai, techniškai ir politiškai, galėjo rinktis palankų laiką ir vietą, turėjo daug daugiau ginklų. Pvz.: priešų 2600 tankų, lenkų – 150, priešų – 2000 naujausių karo lėktuvų, lenkų – 400. motorizuotos tarnybos greitai aprūpindavo priešus atsargomis. Lenkų kariuomenės nesekmes lėmė daug priežasčių, jos buvo sumušamos net nespėjus moblizuoti rezervo, nutraukti ryšių tinklai, menka ginkluotė, prasta organizacija, kelius užplūdę panikos apimti pabėgeliai. O pagrindinis dalykas, kad Lenkija ir nekėlė sau uždavinio nugalėti vokiečius. Vasarą vykusiame pasitarime buvo nutarta, jog Lenkijos kariuomenė turi sulaikyti vermachtą dviem savaitėm. Tiek laiko turėjo užtekti Vakarų sąjungininkams pasirengti pagrindiniam 70 prancūzų divizijų puolimui persikėlus per Reiną. Lenkai savo užduotį įvykdė, prancūzai ir britai – ne. (1, 479 psl.)Lenkai privertė vokiečius sumokėti nemažą kainą – jie neteko 50 000 karių. Karo pasekmės lenkams taip pat buvo siaubingos, žuvo 60 000 ir buvo sužeista 140 000 karių, daugiausiai civilių gyventojų aukų. (1, 480 psl.)
Lenkai kovėsi net tada, kai jau baigtis buvo aiški, kai Raudona armija stojo vokiečių pusėn. Lenkijos kariuomenės veiksmai verti kur kas didesnės pagarbos nei jungtinių Britanijos ir Prancūzijos pajėgų, kurios pirmąjį ugnies krikštą gavo 1940 m. gegužę.(1, 479psl.)
Istorijos kūriniuose sklando legendos apie lenkų kareivių drąsą. Teigiama, kad lenkai „narsūs, bet kvaili“.(1, 480 psl. ) Drįsčiau teigti, kad tai netiesa. Jie liko vieni akistatoj su priešu, su kuriuo niekados negalvojo, kad reiks susikauti. Visi bendrininkai juos paliko vienui vienus mūšio lauke. Tad natūralu, kad išgyvendami tokį skaudų pralaimėjimą ir pažeminimą lenkai patys ėmė skleisti legendą, kaip jie, nors ir pralaimėjo, bet metė didingą iššūkį savo priešui. Tačiau, žiūrint iš ojektyvios pusės jie kito pasirinkimo ir neturėjo. Ir natūralu, kad ir Vakarai, ir Rusija šia legenda tikėjo, nes nenorėjo pripažinti savo negarbingo vyriausybių vaidmens. (1, 480 psl. )
Raudonosios armijos įžengimas į lenkiją rugsėjo 17 d. Niekuomet nebuvo iki galo paaiškintas. Churchilis apie šį įvykį kalbėdamas teigė: „Rusija – tai mįslė, apsigaubusi paslaptimi ir tūnanti nežinomybėjė.“Jis dar nežinojo, kad invaziją į Lenkiją buvo numatyta slaptajamae rugpjūčio 23 d. protokole. Toks laikas pasirinktas neatstiktinai, nes Vokietijos vadovybė buvo prašiusi Stalino pradėti puolimą iškart po jų, tačiau Stalinas atsisakė. Pagal „Hienos principą“, kuriuo sovietų politika garsėjo, kur kas geriau buvo palaukti, kol vermachtas užbaigs aktyvius kovos veiksmus, ir tik tada pulti. Tačiau Stalinas pasielgė dar kitaip. Jis įsakė kariuomenei žygiuoti, kai vokiečių kompanija buvo tik pusiau baigta. Galima spėt, jos Stalinas vadovavosi vokiečiu rugsėjo 9 d. Prognozėmis, kad Varšuva bus užimta po savaitės, iki rugsėjo 16 d. Komunikatu, skelbiančiu, kad Varšuva jau vokiečių rankose. Tokią įvykių eigą gana tiksliai paaiškina, tai, kad Molotovas taip keistai išdėstė Sovietų Sąjungos veiksmus. Nesunku įsivaizduoti sovietų vadų būsena kai paaiškėjo, kad komunikatas netikras, o armija buvo paaukota be reikalo. Stalinas ne kartą buvo nubaustas už tai, kad tai lengvabūdiškai patikėjo vokiečiais. (1, 481 psl. )
Užgrobtos Lenkijos pasidalijimą įtvirtino rugsėjo 28 d. Vokietijos-Sovietų sąjungos paktas. Demarkacijos linija ėjo Bugo ir Sano upėmis, kaip tik iki čia vermachtas buvo atsitraukęs. Ši riba buvo laikoma nuolatine siena. Abi okupuotos zonos turėjo paklusti neribotai užkariautojų politinei inžinerijai. (1, 481 psl. )Demarkacijos linijos atskirtoje vokiečių pusėje Lenkijos teritorija buvo padalyta į dvi dalis. Šiaurinis ir vakarinis regionai buvo prijungti tiesiai prie recho ir pavadinti „Naujojo reicho“ žemėmis, kad skirtųsi nuo ligi 1937 m. egzistavusio „Senojo reicho“. Didesnį plotą užimantys centrinis ir pietinis regionai buvo sujungti į atskirą generalinę guberniją. Visose šiose dalyse gyventojų negynė civilinės teisės įstatymai. Visos okupuotos teritorijos tapo beteisėmis darbo sritimis, kuriose buvo paskelbta karo padėtis, o už mažiausią nusižengimą grėsė viea iš dviejų bausmių – „mirtis“ arba „koncentracijos stovykla“.(1, 483 psl.)
Varšuvai Antrojo pasaulinio karo pradžia nepriminė Pirmojo pasaulinio karo. 1939 m. vokiečiai neparodė jokio apdairumo, kad kaip jų pirmtakai 1914-1915 m., o varšuvos gyventojai nė iš tolo nebuvo nusiteikę bendradarbiauti su jais kaip tada. 1939 m. rugsėjį miesto gynyba davė toną vėlesniems pasipriešinimo veiksmams. Rugsėjo 6d. Palikti vyriausiojo kariuomenės štabo, o rugsėjo 7d. Ir vyriausybės , sostinės gynėjai, vadovaujami generolo Waleriano Czumos ir miesto prezidento Stefano Starzynskio, kovėsi su nepalyginamai gausesnia priešų armija, nesiliaujant bombardavimui iš oro. Rugsėjo 27 d. Vokiečių generolas Johannesas Blaskowitas nuniokotam miestui, kuriame aukos buvo skaičiuojamos dešimtim tūstančių, o iš miesto paminklų, aikščių likę tik griuvėsiai, primetė kapituliacijos aktą. (1, 482 psl.)
„Sovietų armija vadavo Lenkiją“ – šios frazės paaiškinimas – išdavimas, kuris truko nuo 1944 m sausio 4 dienos, kada Raudonoji armija peržengė prieškrio sieną volynėje, ligi 1945 m., kai Sovietų sąjungos vyriausybė perdavė Lenkijai vakarines žemes. Pirmuoju kritišku laikotarpiu SSRS su Lenkijos žemėmis galėjo elgtis kaip nori, nes nebuvo jokio tarptautinio susitarimo dėl jų ateities. (1, 512 psl.)
Kritiškas momentas atėjo 1944 m. liepą, kai Raudonoji armija persikėlė per Bugą ir įžengė į teritoriją, kurią Maskva buvo pasirengusi pripažinti kaip būsimą Lenkijos valstybę. Liepos 20 d. Maskvoje buvo įkurtas Lenkijos tautinio išsivadavimo komitetas. Tai buvo padaryta nepasitarus su kitomis suinteresuotomis pusėmis. Rugpjūčio antrą dieną buvo pradėtas darbas, o komitetui buvo suteikti laikinosios valdžios įgaliojimai. (1, 514 psl.) iš šio komiteto įkūrimo tapo aišku, kad SSRS nieko nebepaiso ir stengiasi kuo greičiau įgyvendinti savo politinius planus. Tuo pat metu įvykdytas pasikėsinimas į Hitlerį parodė kod Vokietijos galas jau čia pat. Vokiečiai po truputį pradėjo trauktis iš Varšuvos. (1, 515 PSL.)

LENKŲ SUKILIMAS

1944 m. Liepos 29 d. Maskvos radijas perdavė kreipimąsi lenkų kalba, raginantį varšuviečius sukilti. Dabar jau niekam nekyla abejonių, kad sprendimas pradėti Varšuvoje sukilimą buvo viena didžiausių iš tragiškiausių klaidų pastarųjų laikų Lenkijos istorijoje. Jo motyvai atrodė tikrai garbingi ir stojo į jį žmonės, nuo pat karo pradžios pasiaukojamai kovoję su visais atėjūnais už savo tėvynės nepriklausomybę. Tačiau būtent tai, kam šis sukilimas turėjo pasitarnauti, ir lėmė pražūtingą jo biagtį. Praktiniu požiūriu jį pagreitino klastingas SSRS elgesys išvaduotose teritorijose; kariniu požiūriu jį paskatino nepermaldaujamas noras suduoti galingą smūgį naciams, kol šie dar nepasitraukė. Tačiau dėl akivaizdžių priežasčių laimėti jo buvo neįmanoma. (1, 516 psl.) Gražūs žmonių jausmai ir idealai išgrindė kelią, kuris atvedė tiesiai į katastrofą. (1, 517 psl.)
Varšuva buvo visa susprogdinta. Mieste nė gyvos dvasios nebebuvo likę žmonių, nors kažkada jame gyveno 1 289 000 žmonių. 93 proc. Pastatų buvo visai sugriauti. (1, 519 psl.)
Paplitusi nuomonė, kas stalinas sąmoningai privertė Varšuvą sukilti puikiai žinomas, kad šitaip atsikratys politinių varžovų Lenkijoje, nes juos sunaikins vokiečiai.SSRS nė kiek nepadėjo sukilėliams, o vėliau tai darė atžagariom rankom. Vis labiau aišku darėsi, kad tai apskaičiuota išdavystė.1, 519 psl.)
Varšuvos sukilimo numalšinimas reiškė prieškarinės Lenkijos santvarkos pabaigą. Likusius karo mėnesiussovietų valdžios politiniams pertvarkymams niekas jau nebesipriešino, o vakarai nesipriešino, kad sąjunga su SSRS glatėtų lenkams pakenkti – netikjo. 1944 m. jau niekas nebenorėjo prisiminti, jog SSRS ne mažiau už nacius prisidėjo prie to, kad kiltų karas. (1, 520 psl.)
Raudonoji armija sutriuškino vokiečius. Teigiama, kad nuo atžygiuojančios sovietų kariuomenės bėgo civiliai vokiečiai. (1, 524 psl.)

LENKIJOS ŽYDAI ANTROJO PASAULINIO KARO METU

Žydai su savo Žydų taryba po rugsėjo 27 dienos buvo atskirti nuo arijų, kurių reikalais rūpinosi Miesto skyrius – tokiu būdu nacių administracijaiš pat pradžių užkirto kelią bet kokiam mėginimui teikti savitarpio pagalbą. Teroras prasidėjo 1939 m. gruodžio 27 d. Waweryje buvo sušaudyti 106 įkaitai. Į getą, kurio vartai buvo visiškai uždaryti 1940 m. lapkritį žydai buvo siunčiami iš visos Lenkijos. Getas dirbo vermachtui koncentracijos stovyklos sąlygomis. Dvejus metus tvarką gete palaikė pačių žydų policijos būrys. Didieji vežimai į Treblinką ir Oswięcimą vyko 1942 m. liepos mėnesį ir po geto sukilimo 1943 m. balandį. Vėliau jis buvo naudojamas kaip pagrindinė gestapo rengiamų egzekucijų vieta. 1943 m. masinės žudynės miesto gyventojam atrodė jau įprastu reiškiniu. Infliacija siekė jau 300 procentų, uždirbami pinigai neturėjo jokios vertės. , maisto trūkumas privertė miestą prie bado ribos. Lenkų pasipriešinimas dažniausiai buvo ūkinės veiklos sabotažas, tyčia mažinama produkcijos apimtis, tam tikros administracinės priemonės, išplėtota juodoji rinka ir vis dažniau pasireiškiantis pasipriešinimas jėga. (1, 482 psl.)
Per pirmus dvejus karo metus naciai Lenkijoje nusitiesė kelią tolesniai veiklai. Po 1939 m. spalio mėnesio 5 dienos, kada Hitleris patvirtino Varšuvoje pergalę, SS reichfiureris Heinrichas Himmleris suprato, jog metas pritaikyti savo rasinę teoriją praktiškai. Himleris visur prisėjo savo parankinių, kurie ėmėsi gyventojų klasifikacijos. Visi šalies piliečiai turėjo prisistatyti nacių valdžiai. Paprastai jie buvo priskiriami vienai iš kategorijų: reichsdeutsch – vokiečiai, ansktesnėse reicho ribose; Volksdeutsch – vokiečių tautybės gyventojai, kurie galėjo įrodyti savo vokišką tautybę per tris šeimos kartas; Nichtdeutsch – nevokiečiai, kurie galėjo įrodyti nesą niekaip susiję su žydais; ir Juden – žydai. Šios rasinės kategorijos toliau buvo skirstomas pagal sugebėjimus dirbti. Visiems buvo išdalyti tapatybę įrodantys asmens pažymėjimai ir maisto kortelės. Pirmos klasės reichsdeutscher, reicho vokiečiai, Lenkijoje gaudavo 4000 kalorijų per dieną normą; lenkų darbininkas turėjo išgyventi gaudamas 900 kalorijų, neproduktyvis žydas nieko negaudavo. (1, 487 psl.)
Toliau miestuose buvo įsteigti uždari getai. Ten buvo talpinami žydai, atkeldinti ne tik iš kaimų bet ir užsienio. Turtingesnius lenkus vijo lauk iš jų namų, ten kurdino vokiečių valdininkus su šeimomis. Visur įsigaliojo rasinė santvarka. Nevokiečiai turėjo atskirus kvartalus, kiekvieną veiksmą reguliavo išsamiai išdėstytos taisyklės. Žydams buvo draudžiama išeiti iš geto, nepaklususiems grėsė mirties bausmė. (1, 487 psl. )
Įgyvendinti Himlerio planą praktiškai neįmanoma, todėl kilo nesusipratimų, ėmė reikštis korupcija, neapseita be žiaurumų. Prasidėjo papirkinėjimai statusų, visi norėjo būti įrašyti į vokiečių sąrašą. Visur buvo padirbinėjami dokumentai, vagiamos maisto kortelės, klastojama kilmė. (1, 488 psl.)
VOKIEČIŲ IR SOVIETŲ SĄJUNGOS SANTYKIAI KARO METU

Per visą Vokietijos – Sovietų Sąjungos pakto galiojimo laikotarpį, nuo 1939 m. rugpjūčio iki 1941 m. birželio, Lenkija buvo virtusi bendra šių valstybių teritorija, kurioje tiek vokiečių, tiek sovietų vykdoma politika beveik nesiskyrė. Okupuojant Prancūziją, vykstant oro mūšiams su Britanija, Sovietų sąjunga tiekė naftą į vakarus, kad vokiečių tankams ir lėktuvams nepritrūktų degalų, o vokiečių įrenginiai ir ginklai buvo vežami į rytus – nes sovietų ekonomika buvo pašlijusi. Naujas vokiečių kreiseris Lutzow buvo parduotas sovietų Sąjungos laivynui ir perkrikštytas Petrpavlovsku. Sovietų spauda šlovino vokiečių kariuomenės pergales. Nacių propaganda aukštino didžiojo stalino laimėjimus. (1, 485 psl.)
Jei Vokietijos – Sovietų Sąjungos paktas galiojęs gerokai ilgiau, abiejų šalių tikslai, susiję su Lenkija, būtų buvę įgyvendinti. 1941 m. vokiečių nacijos – aukso amžius. Atkirsta nuo išorinės pagalbos, lenkų tauta nebūtų pajėgusi išlikti jokiu įmanomu būdu. Kariaujančių šaliu kaprizai lenkams išėjo į naudą. Jie buvo išgelbėti, kai Vokietija užpuolė Rusiją. Paaiškėjo, kad vieni vokiečiai nepajėgūs sunaikinti Lenkijos, nors teko iškentėti ketverius siaubo metus. Sovietam tada beliko kreiptis į lenkus, kaip jie ir padarė. Tokiu būdu lenkai išvengė visiško sunaikinimo. (1, 494 psl.)
Kai Vokietija užpuolė sovietus, ketveriems metams Lenkijos žemės virto vokiečių ir rusų karo užnugariu, vėliau – vienu iš pagrindinių mūšių laukų. Ir visus tuos ketverius metus nebuvo galimybės stipriau pasipriešinti vokiečių viešpatavimui. (1, 495 psl.)
Teritorijas į rytus nuo Bugo sovietai visuomet laikė Sąjungos dalimi, o teritorijas į vakarus nuo senosios sienos su Vokietija – pralaimėjusios recho dalimi. Sumaišies ir griovimo buvo daug. Frontui iš lėto stumiantis į vakarus, scenarijus daug kur kartojosi. Vermachtas ruošdavosi atremti puolimą tam tikroje gynybos linijoje; iš užnugario ir iš šonų visokio plaiko partizanai – vienas ar keli lenkų būriai, vietiniai valstiečiai, ukrainiečiai ir baltarusiai, už fronto linijos parašiutais nusileidę sovietų partizanai. Tada prasidėdavo raudonosios armijos puolimas; galinga tankų ir kovose užsigrūdinusių karių banga išstumdavo vokiečius iš jų pozicijų. Vos frontui nutolus, plūstelėdavo kita banga – išsekę vokiečių kareiviai, atskirti nuo savo būrių, besiblaškantys partizanai, nenorintys pasiduoti nei vokiečiams nei rusams, dezertrai, abiejų lyčių paskui kariuomenę slenkantys prekeiviai, pabėgę kaliniai ir nusikaltėliai, civiliai pabėgeliai. Galiausiai, prieky savęs varydamos tą patriką brigadą, pasirodydavo SSRS specialiųjų būrių gretos – reparacijos daliniai, rekvizicijos brigados, karo policija, politinės tarnybos ir išdidžiai savo amerikietiškuose džipuose įsitaisę NKGB pareigūnai. Šie specialūs būriai savo dydžiu ir veiklos pobūdžiu vakarų fronte buvo tikra naujiena. Jie turėjo vienintelį uždavinį – primesti okupuotose teritorijose sovietų valdžią, nepaisant niekieno noro. (1, 512 psl.)
Politinė padėtis buvo baisi. SSRS skelbėsi, kad ji ištikima vakarų valstybių sąjungininkė ir teoriškai pritarė prieš nacistinę Vokietiją. Kita vertus, jie nepripažino Lenkijos emigracinės vyriausybės, kuri pasaulio akyse buvo Lenkijos reikalų sprendėja, ir apsiribojo bendravimu tik savo nuožiūra pasirinktais ir sau tinkamais žmonėmis bei institucijomis. (1, 513 psl.)

Vokiečių administracija okupuotoje Lenkijoje nebepaisė jokių ankstesnių suvaržymų, generalinė gubernija buvo išplėšta, kad apimtų ir Galiciją. Rytuose, iš rusų atimtose žemėse įkūrė naujas okupacines zonas. (1, 495 psl.)
Aneksuotose teritorijose buvo gaminama karinė amunicija. Nacių teroras darėsi vis žiauresnis. 1941 m. Lenkija tapo žmonijos holokausto vieta, mirties fabrikų ir stovyklų, egzekucijų arena – tai pranoko visa, kas iki tol buvo žinoma žmonijos istorijoje. (1, 496 psl.)

TRĖMIMAI IR TERORAS

Sovietų trėmimai 1939 – 1940 m. – stalinistinio teroro kulminacija, kuri baigėsi 1941 m. kai Vokietija užpuolė SSRS. Lenkai atsidūrė tarp labiausiai nuketėjusių aukų. Keturis kartus išvyko pilni geležinkleio sąstatai į Rytus – 1940 vasarį, balandį, birželį ir 1941 m. birželį, išveždami tūkstančius žmonių, NKVD teismuose nuteisyų lageriui, sunkiesiems darbams ar tremčiai. Sąlygos, kuriomis jie buvo vežami traikiniais, sveiku protu sunkiai suvokiamos. Buvo liepiama pasiimti kuo mažiau daiktų su savimi ir maisto vienam asmeniui. Žmones sugrūsdavo stačius į užantspauduotus, nešildomus ir be langų gyvulinius vagonus, ir taip žiemą jie keliaudavo tris, keturis, penkis ar net šešis tūkstančius mylių. Šviesa prasiskvebdavo pro nedidelį plyšį stoge, pro jį išmesdavo išmatas ir mirusiųjų kūnus. Čia buvo visko – psichikos sutrikimų, kanibalizmo, vaikžudysčių, bado mirčių. .Tų, kurie ištverdavo šią kelionę traukiniu, laukdavo tolesnės kelionės upėmių laivais ar atviruose sunkvežimiuose, kur juos nugabendavo į atkiausias Sovietų Sąjungos užkampius. Daugelis nepajėgė išgyventi tokiomis sąlygomis. Kai 1941 m. buvo suteikta amnestija, bemaž pusė iš pusantro milijono lenkų, ištremtų anksčiau, jos nebesulaukė. Tarp aukų buvo 100 000 Lenkijos žydų su Varšuvos vyriausiuoju rabinu Moiše Šoru. Tikslių skaičių niekam nepavyks sužinoti. (1, 490, 493 psl.)
Pirmieji vokiečių okupacijos metai žiaurumu neprilygo vėlesniam laikotarpiui. Koncentracijos stovyklos buvo dar tik statomos, tik vėliau jos pagarsėjo kaip masinio žudymo centrai. Tiesa, Himmleris ir Frankas jau pačioje pradžioje buvo susitarę, kad lenkų žydai turi „išnykti“. Apie artėjantį holokausta biloti galėjo tik du įvykiai: Nepaprastoji pacifikacijos akcija1940 m. gegužę-rugpjūtį ir eutanazijos kampanija 1939 – 1940 m. Per pirmą įvykį apie 10 000 lenkų inteligentų buvo išsiųsta į Dachau, Buchenwaljų ir Sachsenhauseną, o Palmirų miške prie Varšuvos išžudyta apie 2500 politinių veikėjų ir miesto savivaldos vadovaujančių darbuotojų. Per antrą buvo pašalinti fiziškai suluošinti ir sutrikusio intelekto ligoniai. Traggiškiausi įvykiai buvo Bydgoščiuje ir kitose Pamario vietose, kur 1939 m. spalį buvo išžudyta apie 20 000 lenkų, keršijant už dalyvavimą lenkų kariumnės pasipriešinime vokiečių „penktajai kolonai“ rugsėjo mėnesį. Sovietų okupuotose valdose vyko viskas panašiai tik skirtumas tas , kai paaiškėdavo, kad žmogus nepageidaujamas, tuojau pat jis buvo fiziškai sunaikinamas. (1, 489 psl.)
1939 – 1940 m. buvo žudomi pavieniai atsirinkti žmonės, bet vėliau šaudymai ir korimai peraugo į masines žudynes. Miestuode kalinius ir įtariamuosius šaudydavo vietoje. 1943 m. įkaitus žudydavo ir kankindavo viešai, kad matytų visi, jėga suvaryti žiūrėti šito renginio. (1, 496 psl.)
Pasibaigus karui suskaičiuota apie 300 kaimų, kur buvo įvykdyti žiaurūs terorai ir išžuidyti vos ne visi kaimų gyventojai. Per 100 000 lenkų valstiečių buvo prievarta iškelti iš bemaž 300 kaimų. Pajėgius dirbti išvežė į reichą. Vaikus deportavo suvokietinti. Kas bandė pasipriešinti – buvo išsiųsti sunaikinti. (1, 497 psl.)
Vokiečių stovyklos pranoko viena kita. Vienos buvo karinės, kuriose lenkai buvo verčiami kariauti vokiečių pusėje, o jei nepaklūsdavo – buvo kankinami ar marinami badu. Šių stovyklų buvo daug rūšių: našlaičiams, paaugliams nusikaltėliams ar vaikams, atrinktiems paversti vokiečiais. Darbo atovyklos – žydams. Stovyklose visur dirbo vokiečių tautybės personalas.(1, 498psl.)
Statistika žiauri, per šešerius karo metus buvusi Lenkijos Respublika neteko 6 028 000 gyventojų. Iš jų apie 2,9 milijono sudaro Lenkijos žydai. Apie 644 000 Lenkijos gyventojų žuvo per tiesioginius karo veiksmus. 5 384 000 gyventojų nužudyta vykdant mirties bausmes. Ši staistika – tai istorikų ginčių objektas. Žydų tyrinėtojai linkę skaičiuoti tik žydų aukas; lenkų tyrinėtojai – tik lenkų aukas. Nė vieni nenori pripažinti, kad didžiausia aukų grupė buvo kartu ir lenkai, ir žydai. Norman Davies teigia, kad žmones skaičiuoti ne visiems ir rūpi šioje situacijoje. (1, 505 psl. )
LENKŲ PASIPRIEŠINIMO VEISKMAI

Pasipriešinimo sąjūdis plito nuo pat pradžių. Tokio dalyko kaip lenkų išdavikas nebuvo, nes Lenkijoje naciai nė nebandė jų verbuoti. Lenkai turėjo rinktis vieną iš dviejų – arba visiškai pasiduoti, arba priešintis. Kai tapo aišku, kad pasiduoti nėra jokios naudos, daugiau žmonių ryžosi priešintis. Pirmaisiais karo mėnesiais dešimtys partizanų būrių pasitraukė į miškus, o miestuose susibūrė šimtai slaptųjų kuopelių. Jokių įsakymų jiems duoti nereikėjo, užduotį jie žinojo patys – trugdyti naciams bei sovietams, kaip tik jie sugeba t.y. įvairiais būdais. (1, 505 psl. )
Ilgą laikotarpį pasipriešinimo sąjūdžio laimėjimai neišviangiamai buvo gan menki. Renkantis į uždraustus susirinkimus ar laikant namie ginklus, greitai buvo galima sulaukti mirties bausmės, todėl reikėjo būti itin atsargiems. Vis dėl to ir tokiomis sąlygomis lenkai sugebėjo daug padaryti, užpuldavo iš pasalų traukinius, versdavo juos nuo bėgių, išlaisvindavo nacių saugomus kalinius, į vokiečių radiją sugebėjo prasiskverbti patriotinė lenkų muzika, klestėjo pogrindė spauda. Visi svarbiausi lenkų universtitetai – Varšuvos, Krokuvos, Lvovo ir Vilniaus, kurie oficialiai buvo uždaryti, – slapta tęsė darbą privačiai. (1, 507 psl.)

KARO PADARINIAI LENKIJAI

Lenkija tapo okupuota SSRS. Septyneri metai, kurie buvo kupini skerdynių, tautą ir visuomenę pakeitė nepalyginamai stipriau nei visi ligtolinio šimtmečio įvykiai ar vėlesni komunistų valdymo dešimtmečiai. (1, 530 psl.)
1944-1945 m. lenkija atgavo suverenitetą turėdama naujas teritorines ribas. Ji buvi pastūmėta į vakarus. Rytiniai pakraščiai su Vilniumi ir Lvovu turėjo būti palikti Sovietų Sąjungai. Kitos vakarinės žemės buvo perimtos iš Vokietijos. Tačiau Lenkija atgavo vos pusės anksčiau turėtos teritorijos, tačiau vakarinių žemių ištekliai su kaupu kompensavo tai, ką Respublika prarado. (1, 531 psl.)
1946 m. vasario mėnesio visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, palyginti su 1939 m. Lenkijoje sumažėjo trečdaliu gyventoju. Sunkiai galėjo beišlikti senosios tradicijos, naujakuriai užgždavo senuosius gyventojus. (1, 532 psl. )
Neatpažįstamai pasikeitė ir visuomenės struktūra. Nors ukupantų žiaurumą patyrė visų sluoksnių žmonės, dvi grupės ypač nukentėjo, neliko kas dešimto inteligento, o Lenkijos žydų bendruomenė praktiškai liovėsi egzistuoti. (1, 532 psl.) Todėl nerealu tikėti, kad karas nepakeitė Lenkijos ir vėl viskas tekės sena vaga.
Aiškia gyventojų dauguma tapo lenkiškai kalbantys Romos katalikai. Toks esminis pasikeitimas turėjo didelė reikšmę. Liaudies respublika buvo pirmoji tikrai tautinė valstybė per visą Lenkijos istoriją.
Tad kai 1944 – 1945 m. Lenkija vėl pradėjo gyvuoti globojama komunistų, naujas buvo ne tik režimas, nauja buvo pati Lenkija.

IŠVADOS

Rašant šį referatą neiškilo jokių problemų. Priešingai, buvo labai įdomu. Su susidomėjimu skaičiau knygą „Dievo žaislas Lenkijos istorija“. Didelį ir neužmirštamą slogų įspūdį paliko šis aprašytas laikotarpis. Neįikėtina, kad politiniais sumetimais galima išnaikinti trečdalį šalies gyventojų, tokios didelės valstybės kaip Lenkija, o šį kraupų nusikaltimą įvygdžiusios šalys nebuvo nubaustos, ir vargu ar būtų bausmė atitinkanti šiuos padarinius.
Neįtikėtina, kad tokios asmenybės kaip Stalinas ir Hitleris taip pakeitė neatpažįstamai pakeitė pasaulį, tame tarpe ir Lenkiją. Įvykdė iki tol nematytus nuosprendžius nekaltiems žmonėms, kurių net nepažįsta, ir vien tik dėl to, kad jie buvo žydi arba ineligentai, arba vien dėl to, kad jie buvo papraščiausiai žmonės. Sunku net ir kalbėti apie Lenkijai padarytus karo padarinius, tai neįtelpa į jokį matavimo mąstelį.
Didžiausią dėmesį skyriau referato astkiriems skyriams, kurių kiekvienas, tarsi atskira tema (karo Lenkijoje pretekstas, karo eiga, Lenkijos sukilimas, Lenkijos žydai Atrojo pasaulinio karo metu, vokiečių ir SSRS santykiai karo metu, trėmimai ir teroras, lenkų pasipriešinimo veiksmai, karo padariniai Lenkijai.), o visumoje jie atskleidžia vientisą referato temą „Lenkija Antrojo pasaulinio karo metu“. Šie skyriai tarsi Antrojo pasaulinio karo etapai, atskiri epizodai, kurie sujungti į viena visumą atskleidžia pagrindinę darbo mintį.
Šiame referate puikiai atskleista Norman Davies nuomonė apie šį laikotarpį taip pat Č. Laurinavičiaus nuomonė. Jų nuomonių supriešinimas. Manau, šis referatas turi išliekamąją vertę, jame labai patogiai ir nuosekliai išdėstyti įvykiai, lengviau įsiminti informaciją, kada ji pateikiama nuosekliai, sugebant sudominti skaitovą.

Leave a Comment