Jogaila

ĮVADAS

Jogaila – tai viena prieštaringiausiai Lietuvos istorijoje vertinamų asmenybių. Vieni istorikai jį laiko Lietuvos išdaviku, kiti jam priskiria bene didžiausius nuopelnus Lietuvos istorijoje: Lietuvos krikštą. Istorijos kontekste Jogailai kontrastiškiausia asmenybė – Vytautas, dėl kurio kulto greičiausiai ir pradėta vertinti Jogailą kaip tėvynės išdaviką, kuris dižiausius nuoplenus padarė Lenkijos valstybei.Mane sudomino Jogailos įvaizdis Lietuvos ir Lenkijos visuomenėse, nes jis vertinamas mūsų kaimyninėje valstybėje visiškai kitaip, nesuklysiu pasakydama, kad Lietuva turi Vytautą, o Lenkija – Jogailą. Jau anksčiau domėjausi šia tema. Mane stebino, kad dvi kaimyninės šalys ( Lietuva ir Lenkija) turi daug bendros istorijos, tačiau Lietuvai šiuo atveju tinka garsus posakis, kad lietuviui dižiausia bausmė, kai geriau sekasi kaimynui, „neduok dieve kaimynas daugiau turės, nei jis pats“. Manau, iš dalies dėl tokio įsisenėjusio lietuvių požiūrio Jogaila ir buvo vertinamas kaip valstybės priešas, nes jis buvo lietuvis, tačiau didžiausius nuopelnus padarė ne savo šaliai, o kaimyninei. Apie tai plačiau, kokios priežastys tai lėmė ir kt., bus aprašyta referate. Šiame referate iškeliau sau keleta tikslų, kuriuos imsiuos įgyvendinti dėstyme. Pirma, aprašyti skirtingus lietuvių ir lenkų istorikų požiūrius rašant apie Jogailą, juos sulyginti. Antra, atskleisti aplinkybes, kurios lėmė butent tokį Jogailos vertinimą Lietuvoje. Trečia, remtis kuo daugiau skirtingų Lietuvių istorikų nuomonėmis aprašant Jogailą, bei jo nuopelnus. Ketvirta, rasti panašumus bei skirtumus vertinant Žalgirio mūšį ir jame – Jogailos ir Vytauto nuopelnus. Minėtus tiklus įgyvendinsiu remdamasi šiomis knygomis: Alvydo Nikžentaičio, „Vytauto ir Jogailos įvaizdis Lietuvos ir Lenkijos visuomenėse“, E. Gudavičiaus, R. Jaso, R. Varakausko, A. Matulevičiaus, B. Dundulio, M. Jučo, I. Jukšaitės, A. Tylos ir kt., Trumpu enciklopediniu žinynu „Lietuvos didieji kunigaikščiai“, E. Gudavičiaus, A. Matulevičiaus, Z. Kiaupos, ir kt., enciklopediniu žinynu, „Lietuvos valdovai“, Igno Jonyno, „Lietuvos didieji kunigaikščiai“ enkciklopediniu žinynu, A.Šapokos, „Lietuvos istorija“.

Naudojant tiek daug literatūros, neišvengiamai teks daryti atranką. Čia nebus siekiama panaudoti visus lietuvių istorikų darbus, kurie rašė apie Jogailą, tačiau, kurie daugiausiai prisidėjo prie šios asmenybės stereotipo susidarymo.

TRUMPAS JOGAILOS VALDYMO LAIKOTARPIO APIBŪDINIMAS

Jogaila gimė, manoma, apie 1351 metus Vilniuje. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu jis buvo nuo 1386 iki 1434 metų, o nuo 1382 iki 1392 metų jis buvo Lenkijos karalius Vladislovas II Jogaila. Jogaila titulavosi ir Lietuvos aukščiausiuoju kunigaikščiu, Lietuvos karaliumi ( nuo 1377 m. ). Jis – Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos Tveriškytės vyriausiasis sūnus. Algirdas prieš mirtį Jogailą paskyrė savo įpėdiniu. (2, 34 psl. ) Mirdamas Algirdas tikėjosi, kad Jogaila ves tėvo politiką, klausys dėdės kęstučio ir draugiškai gyvens su jo sūnumi Vytautu, su kuriuo augo kartu ir draugavo. Bet pasirodė, kad Jogaila neis tėvo pramintu keliu. (5, 95 psl. )Nuo 1377 iki 1381 metų Jogaila valdė kartu su dėde Kęstučiu, pripažinusiu Jogailą didžiuoju kunigaikščiu. (3, 60 psl. )1379 – 1381 metais kovojo su broliais, iš pradžių su Andriumi, buvusiu Polocko kunigaikščiu, paskui su Kęstučiu ir pagaliau su Vytautu. Jo vęstuvėse su Vengrų karalaite, Lenkijos sosto įpėdine, ir politinis Lietuvos sujungimas su Lenkija, kaip tų sutuoktuvių pati pirmoji pasekmė, kovos su Vokiečių ordinu, dalyvavimas Europos politinių klausimų sprendime, kovos su Lenkijos aristokratija ir pan. Rado nemažą atgarsį ir to meto raštijoje. Tačiau jo amžininkų liudijimai yra toli gražu nuo nešališkumo. (4, 230 psl. )Apie tai kiti du referato skyriai.

JOGAILOS VAIDMUO LIETUVIŲ ISTORIKAMS

Jogaila – viena svarbiausių asmenybių lenkų ir lietuvių istorijoje. Šioje referato dalyje pabandysiu atskleisti lietuvių istorikų nuomones rašant apie Jogailą. Pradžioje norėčiau paminėti svarbų faktą, kuris padės susidaryti nuomonę apie Jogailos istorinį vertinimą ne tik lietuvių istorikų, bet ir apskritai Lietuvos žmonių. Čia būtina lyginti Jogailą su Vytautu, nes istorinės aplinkybės susiklostė taip, kad Vytautas buvo Jogailos priešininkas, na, bent jau visuotinė istorikų nuomonė tarpukariu tikrai buvo tokia. Apytiskliais apskaičiavimais, Lietuvoje vienu metu Vytautui buvo pastatyta apie 30 paminklų. Vytauto vardas labai populiarus Lietuvoje, daug gimstančių berniukų pavadinami šiuo vardu. O Jogailos vardas – retenybė, beje greičiausiai nesuklysiu, sakydama, kad jam paminklų Lietuoje tikrai nestatė.

Neigiamą požiūrį į Jogailą suforamavo dar ir šiandien egzistuojantis Vytauto kultas. Vytauto garbinimas tikrai neatsiktinis istorinis reiškinys, jo ištakų reiktų ieškoti kur kas seniau, pasak, A. Nikžentaičio, 1392 – 1430 m. Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją valdęs Vytautas politinėje arenoje pradėjo veikti jau nuo 1380 m. Jis aktyviai dalyvavo vidaus kare, su pertraukomis trukusiame 13 m. , Lietuvoje tarp Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Jogailos ( nuo 1377 m. ) ir jo dėdės Kęstučio. Šioje kovoje žuvus Kęstučiui 1382 m., Lietuvai sudarius uniją su Lenkija ir prėmus krikštą (1387 m. )Vytautas iš esmės tapo antijogailiškos koalicijos Lietuvos Didžiojoje kunigaikštijoje vadovu (1, 16 psl. ). Vytauto kultas įsivyravo taip smarkiai, kad savaime suprantami Jogailos nuopelnai pradėti priskirti Vytautui, pvz. : Lietuvos krikštas, net ir Žalgirio mūšio laimėjimas. Jogaila pradėtas laikyti lietuvių tautos išdaviku, pajungusiu Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę prie Lenkijos, ir pasiskelbusiu Lenkijos karaliumi. Lietuvoje, pasak A. Nikžentaičio, visuotinai pripažįstama, kad Lietuvos krikštas, pergalė Žalgirio mūšio lauke yra vertybės, sustiprinusios pačią Lietuvos valstybę, o Jogailos ir Vytauto laikai Lietuvoje nuo pat XV a. iki dabar laikomi aukso amžiumi. Dėl laimėjimų, pasiektų abiejų valstybių jėgomis XIV a. pab. – XV a. pr. , nediskutuojama, lietuviams ir lenkams tai yra savotiška aksioma. Nepaisant to, daugeliui lietuvių ir šiandien Jogaila yra lietuvių tautos išdavikas, kuris už lenkijos karaliaus titulą pardavė lenkams Lietuvą, sunaikino senąją lietuvių pagoniškąją kultūrą (1, 68 psl. ). Matome, kad Jogailos nepopuliaruma Lietuvoje nesunku pastebėti, tačiau sunkiau išsiaiškinti dėl ko taip atsitiko, nes Vytautas Lenkijoje niekada nebuvo taip vertinamas, žinoma jis nebuvo lygiavertis Jogailai, tačiau jo nuoplenų niekas neneigė ir nebandė pasisavinti. A. Nikžentaitis bandydamas išsaiškinti kodėl susiklotė toks požiūris Lietuvoje į Jogailą, priežasčių ieško jau XIV a. Kurios jau buvo paminėtos, kad Vytauto kultas egzitavo dar jam gyvam esant, jo vykdoma antijogailiška politika susilakė palankaus įvertinimo lietuvių žmėse. Tačiau XV a. Lietuvos Dižiosiose Kunigaikštijos rusiškose žemėse surašytuose metraščiuose Joagailos vardas pasirodo vos keleta kartų. A. Nikžentaitis teigia, kad tai nėra sąmoningas Jogailos ignoravimas, o tai galima paaiškinti pagal rusų metraščių susiklosčiusią interesų tradiciją. Juos domino įvykiai, susiję su rusų žemių, nes jei jos ir nepriklausė Lieuvos valstybei, situacija, totorių veiksmais šiame regione. (1, 70 psl. )
XVI a. atsiranda daugiau žinių apie Jogailos formuojamą įvaizdį. Šiuo laikotarpiu lietuvių santykiai su lenkais įgauna naują prasmę, nes į politinę arena iškyla naujas LDK darinys – politinė Lietuvos tauta. (1, 70 psl. ) Istorija pradedama rašyti iš vienos ar kitos tautos pozicijų. Kartu pateikiama nauja lenkų lietuvių istorijų interpretacija. Bychovkso kronika, pasak A. Nykžentaičio, bene geriausiai XVI a. pirmame ketvirtyje išreiškia Lietuvos politinės tautos interesus. (1, 71 psl. )Detaliau paanalizavus šį kūrinį tenka nusivilti, antijogailiškų nuotaikų darbe tikrai nėra. Žinoma, šio darbo autorius akivaizdžiai rodo simpatijas Vytautui, tačiau tai nenuostabu žianant lietuvaičių simpatijas Vytautui. Tačiau, net ir kur susikirsdavo Vytauto ir Jogailos intersai, autorius išlaiko savo neutralumą Jogailos atžvilgiu, o dažnai ir priešingai, siekia skaitytojui įteigti,kad Jogaila buvo visų svarbiausių Vytauto sumanymų rėmėjas. Tačiau visur jis pabrėžia pirmiausia Vytauto nuopelnus, bet ir nemenkina Jogailos. Gana neblogai tai atspindi Žalgirio mūšio vaizdavimas. Suprantama, pagrindinis herojus išliaka Vytautas, jis tvarko kariuomenę, rengia ją mūšiui, ragina narsiau kautis su vokiečių ordinu ir t.t…O Jogaila tik pasyviai dalyvauja šituose veiksmuose. Jis vaizduojamas kaip labai pamaldi asmenybė ir pagrindinį mūšio laiką jis praleidžia vadavietėje melsdamasis, tačiau kai Vytautui prireikia pagalbos, kaip tik Jogaila atsiunčia savo kelis lenkų būrius, nors ir dauguma lenkų kariuomenės tik pasyviaia stebi, kaip lietuviai kaunasi su vokiečių riteriais. Ne tik šiame epizode autorius bando pabrėžti lietuvių pranašumą prieš lenkus. Lietuvių kariai ne tik drąsesni ir geresni už lenkus, kas akivaizdu Žalgirio mūšio aprašyme, tačiau ir jų didikai yra senesnės ir garbingesnės kilmės žmonės.Tai atsispindi Harodlės unijos metu, kai bajorai „kilniaširdiškai priima herbus iš lenkų, nes to nori jų valdovas. Šiaip jiems tų ženklų nereikia, nes jie – tikrieji romėnų palikuonys. „(1, 74 psl. ).
Kojalavičius savo darbe Vytautą smerkia švelniai, palyginus su Jogailos veiksmų vertinimu. Jam pradėjus konfliktuoti su Kęstučiu XIV a. aštunto dešimtmečio pradžioje. Autoriaus nuomone, Jogaila yra „klastingas ir savanaudiškas žmogus, vadovaujantis svetimais nurodymais, o ne savo išmanymu ir sugebėjimais.“ (1, 79 psl. )Pasak A. Nykžentaičio, Lietuvos istoriografijoje iki XIX a. pabaigos vyravęs „unijinis“ požiūris į istoriją per daug nenuvertino Jogailos nuopelnų, tačiau jų ir neaukštino. Tačiau šiuo laikotarpiu įvyko tam tikri pokyčiai, kuriais vėliau ir pasinaudojo Jogailos kritikai. Čia autorius turi omeny XIX a. pradžioje parašytą Teodoro Narbuti kūrinį „Lietuvos istorija“, nes šis autorius pirmasis iškėlė pagoniškosios Lietuvos kultūros klausimą, ją aukštino, bet nepriešpriešino krikščionybei. Jis išliko neutralus Jogailos vertintojas, tačiau paskatino domėtis pagoniškąja kultūra. (1, 80 psl.).Tam tikri pokyčiai vertinant Jogailą pastebimi nuo XIX a. antros pusės atsiradus pimosios moderniosios lietuvių kultūros užuomazgoms, o kartu atsiradus poreikiui kurti „lietuvišką“ istoriją. S. Daukanto „Lietuvos istorija“ – šiame kūrinyje dar nerasime užuomazgų. Tačiau jis Lietuvos nelaimių kaltininkų ieškojo Lenkijos karaliaus Jogailos aplinkoje, tačiau pačio Jogailos tiesiogiai nekaltino. Jis kaip ir daugelis anksčiau rašiusių istorikų lygindamas Jogailą su Vytautu, labiau pabrėžia Vytauto prnašumą.Jo pasakymas „ Jogaila, Lenkijos karalius, be Vytauto, tarsi ranka be kalavijo“ geriausiai nusako Daukanto požiūrį į Jogailą. Tačiau Daukantas dar buvo labai toli nuo nacionalistinės ideologijos. (1, 81 psl. )1987 m. pasirodo Šliūpo veikalas „ Lietuvystės praeitis, dabartis ir ateitis“, Jis teigia, kad „ krikščionybė sunaikino senąją Lietuvos kultūrą. Katalikybė skynėsi sau kelią Lietuvoje su geležiniais pančiais ir nelaisve. „Kai Lietuvoje pasirodė neigiami krikščionybės vertinimai, nebuvo sunku smerkti ir Jogailą. Šlūpo išsakytas požiūris ir suformulavo vėliau atsiradusią Jogailos kritikos kryptį. Jogaila asociavosi su lietuvių senosios kultūros sunaikinimu. (1, 85 psl. )
Žymiausias Jogailos kritikų atstovas buvo kunigas Maironis. 1906 m. Jis išleido „Lietuvos istoriją“, kurioje pirmą kartą praeities ir dabarties lietuvos nesekmių kaltininku buvo padarytas Jogaila. Maironis jį vadino „ negilaus proto jaunuoliu, lengvai pasiduodančiu svetimai įtakai“. Pasak, A. Nikžentaičio Maironį galima laikyti neigiamo Jogailos įvaizdžio kūrėju, nes toks Jogailos apibūdinimas buvo platinamas Lietuvos visuomenėje per grožinę literatūrą. (1, 87 psl. )Tokie negatyvūs vertinimai buvo greitai perimti kitų istorinėmis temomis rašančių autorių. Prasidėjo net savotiškos lenktynės, kas nutapys niūresnį Jogailos portretą. Pamažu sudaromas visų Jogailos nusikaltimų Lietuvai sąrašas. Maironio pasekėjai, ji vadina „labiausiai nekenčiamu žmogumi Lietuvoje“ , politiniu veikėju „ sunaikinusių Lietuvos nepriklausomybę.“Toks Jogailos portretas susiformavo apie 1918 m. (1, 88 psl. )Toks Jogailos blogybių išryškinimas leido leido labiau pabrėžti Vytauto nuopelnus. Jau tuo metu lietuvių intelektualų sukurtas neigiamas Jogailos įvaizdis leido atsakyti į klausimą, dėl ko ir kokiomis aplinkybėmis lietuviams reikia bijoti lenkų. 1961 m. „Grynosios Lietuvybės žodyne“ rašo Algiras landsbergis“ „ su lenkais kalbantis, reikia turėti paruošus peilį“, „Tupi lenkas ant kalniuko, žiba akys kaip velniuko“…Tai, kad XIX a. pab. – XX a. pr. Susiformavo toks antjogailiškas požiūris nėra nieko keisto ar neįprasto. (1, 88 psl.)Tačiau toks požiūris buvo ne tik į lenkus, tačiau į visas tautas, kurioms buvo galima pareikšti istorinių, iš dalies ir teritorinių pretenzijų. Pažymėtina tai, kad antijogailos kulto susiformavimas sutapo su lietuvių tautinio judėjimo peraugimo į nacionalistinį periodą laiku, teiia A. Kulakauskas. (1, 89 psl. )XX a. 4 – ojo dešimtmečio viduryje į Lenkiją buvo žiūrima, kaip į galimą partnerį, nes paaštrėjo santykiai su Vokietija. Tad natūralu, kad Jogaila pradėtas vertinti įvairiapusiškiau. Šležas P. teigė, „ vis dėl to reikia sutikti, kad Jogaila, tiesa, nebe Vytauto pagalbos, daug nusipelnė lietuvių bažnyčiai. „Pasak A. Nikžentaičio Jogailos „:reabilitacija“ būtent ir prasidėjo tarpukario laikotarpiu, tačiau nebuvo visiškai užbaigta dėl Lietuvo valstybės aneksijos 1940m.“ (1, 91 psl.)
Pokariniu laikotarpiu požiūris į Jogailą vėl ėmė keistis. Tuo metu visa istorija buvo vertinama klasių kovos požiūriu, daug dėmesio skiriama ir grubiai ateistinei propagandai. Abu šie atvejai buvo svarbūs Jogailos įvaizdžiui, teigė A. Nikžentaitis (1, 92 psl. ). Jogaila buvo „išnaudotijų klasės atstovas“ bei asmuo kurio vardu buvo siejamas krikščionybės įvedimas ir žemutinių kalsių išnaudojimo sustiprėjimas. Taip Jogaila vėl atsidūrė istorikų taikynyje, tačiau jau dėl kitų motyvų. (1, 92 psl.)6 – ojo, 7 ojo sandūroje, siekian įteisinti sovietinį valstybingumą, ypač istorijoje, buvo grįžta prie nacionalizmo. Jau 1964 m. išleistame kolektyviniame veikale „Lietuvių karas su kryžiuočiais“ grįžtama prie tarpukaryje egistavusio požiūrio į Jogailą. Pirmoje vietoje atsiduria ir vėl valstybingumo problematika, krikšas laikomas pozityviu reiškiniu, minėtame kūrinyje neigiamai vertinama unijos reikšmė lietuvių ir rusų santykiams. Tad Jogaila vaizduojamas neigiamu herojumi tiek pagal nacionalistines, tiek pagal marksistinės istoriografijos kriterijus. (1, 94 psl. ).Paskutinieji 50 metų svarbūs etnologiniais darbais, nagrinėjant požiūrį į Jogailą. Pranė Dundulienė savo kūriniuose aukštino pagonių kultūrą, nors tai gan dažnai ir neatitiko moklinių faktų, skatino domėtis ikikrikščioniška Lietuva. A. Nikžentaistis tegia, kad P. Dundulienė tiesiogiai Jogailos neįvardina kaip pagonybės kultūros naikintojo, tačiau skaitytojui pratusiam skaityti tarp eilučiu, tikrasis senosios kultūros naikintojo vardas bus aiškus. (1, 94 psl.).Musteikio ir Arbačiausko staripsnyje išreikštos mintys buvo „liaudies balsas“, paskelbtas iš emės tuo metu, kai lietuvių visuomenėje jau nebuvo monolitiškai neigiamo požiūrio į Jogailą. (1, 94 psl. )Toks skirtingais laikotarpiais skirtingas požiūris į Jogailą buvo neatstiktinis. Jį lėmė kelios priežastys: permainos istorijos moksle, išnykimas tardicijos saugoti siaurai suprantamą valstybingumą, politinių santykių su Lenkija pagerėjimas, sovietų okupacija ir pan.

JOGAILOS VAIDMUO LENKŲ ISTORIKAMS

Jogaila lenkams, – nors ir beraštis pagonis, tačiau kartu – garsios Jogailaičių dinastijos kūrėjas, su kurios vardu siejamas Lenkijos karalystės klestėjimas. (1, 68 psl. )Jogaila lenkams nebuvo tokia autoritetinga asmenybė kaip Lietuvai Vytautas. Jau nuo XV a. pradžios, iš kart po Jogailos mirties Lenkijoje jis nebuvo garbinamas. Neigiamu Jogailos įvaizdžiu Lenkijoje nuo XV a. pr iki XIX a. pab. Kūrėju laikomas Janas Dlugošas, Krokuvos kanauninkas ir Lenkijos istoriografas, iš dalies buvęs jo amžininkas ( nuo 1415 – 1435 metų), iš dalies gausiai pasinaudojęs kitų Jogailos amžininkų atsiminimais ir net užrašais. Daugeliu atsitikimų jis yra vienintelis įvykių atpasakotojas. (4, 231 psl. ) Jo kronikoje buvo daug palankių vertinimų mestų Jogailos pusėn, tačiau ir daug nepalankių atsiliepimų. Jis jį laikė prasčioku, nesugebančiu valdyti vasltybės ar net silpno proto žmogumi. Mums nelabai svarbu ar šie mesti kaltinimai yra teisingi, tačiau būtent tokie J. Dlugošo mesti kaltinimai tapo populiarūs Lenkijoje iki XIX a. pab. (1, 98 psl. ). Jo atvaizduotas Jogaila dominavo ir dar tebedominuoja istorinėje litaratūroje. Iš jo medžiagamos sėmėsi ir grožinė litaratūra. Tik kai mūsų amžiaus žmonės ėmėsi analizuoti Dlugošo Lenkijos istorijos šaltinius ir jo darbo metodus, jo autoritetas pradėjo smarkiai smukti, pasak Igno Jonyno. (4, 231 psl.) Lenkas J. Dlugošas pasirodė neobjektyvus istorikas, o savo amžiaus lenkų politikos, ypač savo geradario ir globėjo, Krokuvos vyskupo ir kardinoloZbignevo Olesnickio veiklos gynėjas ir idealizuotojas. Pati istorija atsirado šio kardinolo iniciatyva, jis jam teikė medžiagą ir rodė kryptį.(4, 231 psl.) Krokuvos vyskupo J. Dlugošas vaizduojamas kaip lenkų tautos gynėjas taip jis kovojęs su Jogaila ir Vytautu, kurie buvę pasiryžę veikti prieš lenkų interesus. Klemensas Kantecki – lenkų istorikas, teigia, kad „savaime aišku, kad taip keliamas Zbignevo akivaizdoje mūsų vargšas Jogaila atrododo neūžauga. Apskritai imant, D;ugošas mėgsta apie Jogailą kalbėti greičiau piktai negu gerai; kai jam tenka būtinai jį girti, jis tai darp pusiau pravėręs burną, o kai jį bara – tai visa gerkle. „. Kitas lenkų istorikas poetas Karolis Szajnocha, visiškai neturintis jokio nustatymo prieš J. Dlugošą, randa reikalą pažymėti „žinoma Dlugošo neapykantą visos Jogailos giminės , prieš kurią jo įžulioje širdy glūdėjo visokeriopas nepasitenkinimas“. Dlugošo nepalankus nusitaytmas Jogailai prieina ligi to, kad jis, Szajnochos žoddžiais tariant, tvirtina, jog visą Jogailos dinastiją Dievas Lenkijai davęa keršydamas už tai, kad Jadvyga buvo priversta laužyti savo pirmuosius „ sutuoktuvių apžadus“, kad tuo buvo išniekintas krikščioniškasis tikėjimas, o Jadvyga priversta sangulauti su „barbarišku“ Jogaila. Neapykantos Jogailai šaltinis ne tik Dlugošo pastangos išgarbinti „tautos tėvą“, Szignevą Olesnickį, jogailos ir jo vaikų atkaklų priešininką, bet ir tie nesmagumai, kurių buvo pats Dlugošas patyręs iš jogailos sūnaus Kazimiero begindamas Romos popiežiaus teises Lenkijoje nuo karaliaus pasiryžimo jas susiaurinti ir katalikų dvasinę hierarchiją padaryti politiškai priklausomą nuo karaliaus valdžios. Lenkų istoriografo patrioto nedraugingo nusistatymo Jogailai nepakeitė net melonės, kuriomis Kazimieras, išspresdęs savo ir Katalikų bažnyčios ginčą, apipylė Dlugošą pakvietęs jį būti savo vaikų auklėtoju. (4,232 psl. )

XIX a. lenkų autoriams kaip ir lietuvių didelę reikšmę turėjo dinastijos autoritetas, jis buvo net didesnis nei Lietuvoje. Vytautas ir Jogaila buvo tarsi atskirti nuo Lietuvos. Iki XX a. ši literatūra „įsisūnina“ ne tik Jogailą, bet ir Vytauą. Lietuviai lenkams tampa atsilikimo simboliu, tačiau vaizduodami atsilikusius lietuvius jie jų nesmerkia, o labiau žavisi savo visuomenės paskutiniais mohikanais. Lietuviaia lenkų sąmonėje nors ir kiek kitokios, tačiau jų istorijos dalis, tegia A. Nikžentaitis. (1, 99 psl. ). XX a. Lenkijai savais išlieka ne tik Lietuvoje išdaviku paskelbtas Jogaila, bet ir Vytautas. Pamažu Vytautas lenkams pavito į nebe savą, nes Lenkiją bendrą istoriją pradeda skaidyti į savą ir svetimą. Šiuo laikotarpių į Lenkijos tautą priimamas Jogaila. Jis tampa lenkų tautos atstovu. (1, 102 psl. )Lenkijoe poluliariame to meto satyriniame savaitraštyje kreipiamąsi į lietuvį, ir jis kaltinamas per daug artimais ryšiais su vokiečiais : „žmonės prisimena seniai, kad visados išdavikai buvo germanai (…). Ir kiek kartų jie išdavė tavo Vytautą? Kol prie Griunvaldo mūsų karalius Jogaila kalavijų nubaudė jų išdavikiškus veiksmus, tai kaip tu jais gali tikėti, lietuvi, kad tave aplenks vokiška išdavystė?“(1, 103 psl. )Matome, kad lenkai aiškiai atskiria „ mūsų karalius Jogaila““ ir „jūsų Vytautas“. Tačiau Vytautas nedaromas lenkų tautos priešu. 1930 m. pasak A. Nikžentaičio įvyko galutinė „reabilitacija“ dėl lenkiškojo jogailos požiūrio pagerėjimo, nes iki tol buvo populiarios J. Dlugošo išsakytos mintys. Pasirodžius Liudwiko Kolankovskio studijai, t. y . sutapo su to meto lenkų visuomenėje įvykusiu istorinių herojų pasiskirstymu. (1, 104 psl. )Jogailai priskirimas nuopelnais tampa Krėvos unija ir Žalgirio mūšis. Tačiau pažymėtina, kad daugelyje tarpukario Lenkijos istorikų darbų nebuvo jogailos ir Vytauto supriešinimo. Jiems nekilo tokių problemų, kokias svarstė lietuvių istorikai. Net svarbiausiu mūšio lauke patarėju išlieka Vytautas.
Pokario lenkų darbai jau skiriasi nuo ankstesniu, atsiranda Jogailos ir Vytauto supriešinimas ir galutinai atskiriama „ savoji“ istorija nuo „ svetimosios“. Jogaila niekada nebuvo taip garbinams Lenkijoe kaip Vytautas, tačiau čia ir yra esminis skirtumas. Kad ir kokios panašios Lenkija ir Lietuva bei jų visuomenės, buvo ir esminių skirtumų. Skirtingai nei Lietuvai, Lenkijai Krėvos unija nebuvo tokia reikšminga. Jogailos – „lietuvių žemių prijungėjo prie Lenkijos karalystės“nuopelnus Lenkijai menkino konkurencija su pirmąja jo žmona Jadvyga, kurio vardas Lenkijoje šventas, ir ji buvo ne mažiau populiari nei Jogaila.(1, 106 psl. )Lenkijoje XX a. kur kas svarbesnę vietą užėmė Žalgirio mūšis, Pilsudskis – istorinis dievaitis, Tadas Kosciuška. Visų jų reikšmė buvo nuo pat XIX a. pab. Didesnė nei Jogailos, nes daugelio jų garbinimas, kaip pas mus Vytauto, buvo virtęs mitais. (1, 106 – 107 psl. ) Tad skaitant tokia nedraugingą Jogailai litaratūrą, reikia nepasiduoti antijogailiškam požiūriui, tokių autorių įtakai, atsiriboti nuo jam dažnai skiriamų priekaištų, įtarimų ar net šmeižtų, viską stengtis vertinti objekyviai.

IŠVADOS

Istorijos įvykių ir asmenybių veiklos interpretacijos kaita įprastas dalykas. Tik svarbu suvokti dėl kokių priežasčių keičiama istorija, kad geriau pritaikytume ją šios dienos poreikiams, teigia A. Nikžentaitis. Man šios jo mintys priimtinos, nes istorija nėra pastovus dalykas, laikui bėgant ji kinta, nes tai tėra įvairių istorikų interpretacijos apie įvykius, todėl kaip iš tikrųjų buvo, mes vargu ar sužinosime, nebent būtume gyvenę tame laikotaryje, ir tai susidarytume tik savo nuomonę apie įvykius, kitas žmogus greičiausiai apie tuos pačius įvykius papasakotų kitaip, na bent jau tikrai ne lygiai taip pat. Tad Jogaila ir nebuvo išimtis, daug kartų jo įvaizdis keitėsi istorijoje. Atradus lenkus, kaip visų lietuvių nelaimių kaltininkus, Jogaila padaromas visų šių nesėkmių simboliu. Dėl to kurį laiką Vytauto kultas ir neigiami Jogailos vertinimai vystėsi lygiagračiai. Kuo labiau išaukštinamas Vytautas, tuo daugiau neigiamų savybių įgauna Jogaila. Vėliau antijogailiški Jogailos vertinimai pradeda užleisti bendroms tautiškumo temoms, kuriose antilenkiški elementai nėra vyraujantys. Jogaila laikinai pamirštamas. 1988 – 1911 metais jis vėl naujai atrandamas, tačiau jau kaltinmas dėl kitų priežasčių. Ji tampa senosios kultūros – pagonybės, naikintoju. (1, 135 psl. )

Žvelgiant į Jogailos asmenybės kaitą istorijoje, suvokiame, kad svarbiausia buvo jo vardą panaudoti nūdienos tikslams. Referate minėta, kad toks istorijos perinterpretavimas prasidėjo ne XIX a. o jau XV – XVI a. sandūroje. Tačiau aišku, kad Jogaila labiausiai buvo nemėgiamas XX a. pr. Toks vertinimas ryškiai susijęs su nacionalizmo įsigalėjimu Lietuvos visuomenėje. Tada ir gimė Vytauto – kaip Lietuvos didvyrio, ir Jogailos – tautos interesų išdaviko, įvaizdžiai. Šie atvejai nėra kažkuo ypatingeni, nes XX a. kiekviena tauta turėjo savo didvyrį, taip pat buvo reikalingi ir tautinių idealų išdavikai. Tapti didvyriu ar tautos išdaviku tiko ne kiekviena asmenybė, reikėjo atitinkamų politinių sąlygų. Jei būtų kitaip susiklostę lietuvių ir lenkų santykių istorija, teigia A. Nikžentaitis, šiandien galbūt turėtume visiškai kitokia situaciją, kada lietuvoje būtų aukštinamas Jogaila, o labiausiai nekiančiama asmenybė būtų Vytautas.(1, 138 psl.). Manau referatre pavyko įgyvendinti įvade minėtus tiklus, lyginau įvairių istorikų nuomones apie Jogailą, tai pat aprašiau lietuviškas ir lenkiškas istorines interpretacijas apie Jogailos asmenybę, bei jos kaitą skirtingais laikotarpiais.