Lietuvių tautosaka

Viskas prasidėjo štai taip.

Pradėsiu nuo kaip ir kada užgimė daina. Archeologų
manymu, bei pirmykštės visuomenės istorikų teigimu buvo ištirta, kad: jau akmens amžiuje protingasis žmogus(homo sapiens) pradėjo kurti meną.Viena iš to meno žanro rūšių ir buvo dainos.Dainos sklido nerašytine forma.Dažnai sakoma,kad tai anoniminė,bevardė kūryba.Dainuojamąją tautosaką kūrė tauta(tai svarbus tautosakos bruožas).Kažkieno galvoje užgimė daina,kitas patobulino ją(pakeitė eilutę,posmą)ir taip sklido daina po kraštą.Kitas svarbus bruožas –tradiciškumas.Tai iš kartos į kartą perduodama kūryba(pvz:.lopšinės:mama dainuoja ją savo vaikui-vaikas savo vaikui).Taip perdainuojant atsiranda keletas variantų,bei pastebimi skkirtingo laikmečio atspindžiai Daugelį amžių dainos lydėjo baltų genčių,vėliau lietuvių tautos gyvenimą.Todėl netgi žodžio”daina” kilmė gretinama su latvių kalbos žodžiu”diet”-dainuoti,šokti.Duomenų apie lietuvių dainas randame XVI a. kronikose,o domėtis jomis krašto tyrinėtojai ir keliautojai pradėjo tik XVII-XVIII a.Kylant pavojui šaliai imama žiūrėti į dainas kaip į esminę tautos dvasinio turto dalį,bei šalies prigimties reiškimo būdą.Dėl šios priežasties buvo išleistas pirmasis liaudies dainų rinkinys,Mažojoje Lietuvoje(L.Rėza 1825m.)Tačiau bene svarbiausiais leidinys buvo”Lietuvių kalbos ir literatūros instituto(seniau vadinamo taip) tautosakininkų išleistas leidinys”Lietuvių liaudies dainynas”,kurį sudarė keturi tomai:”Vaikų daainos”(1980),”Karinės-istorinės dainos”(1 tomas1985),”Vestuvinės dainos”(1 tomas1983,2 tomas 1988).Šis leidinys buvo paremtas rankraščiais.Dainos žanras atspindi kiekvieną istorijos tarpsnį,kurį nuspalvina lietuvių kalbos grožis.Todėl daina žavėjosi ne tik poetai,bet ir dailininkai.Štai M.K.Čiurlionis su kolegomis surengęs pirmąją dailės parodą garsiai dainavo lietuvių liaudies dainas,kurios vienijo ta

autos brolybę.Mūsų dainos nuramindavo,suburdavo,įkvėpdavo stiprybės tautiečius.
Tai pat žinodami,kad lietuvių tauta turi kelias tarmes todėl dainos turi tam tikrą to krašto atspalvį.Taigi vėliau apžvelgsime etnografinias sritis ir susipažinsime su to krašto būdingais bruožais.Be to,dainuojamoji tautosaka yra skirstoma į tam tikras grupes,pagal kurias tautiečiai sutikdavo ir palydėdavo įvairias apeigas,bei šventes.

Etnografinės sritys ir joms būdingi
bruožai

Lietuva-nors ir nedidelė šalis,bet labai įvairi.įvairi netik gamtos grožiu,turtu,bet ir tarmėmis,tautiniais rūbais,stalo tradicijomis ir žinoma,dainomis.

Aukštaičiai:Plačiausiai išsidriekusi ir bene didžiausią plotą užimanti sritis.Dauguma,derlingos lygumos,tačiau ne visur.Čia gausu kalnų kalnelių,ežerų,tai pat vinguriuoja Šventoji,Vyžuona irkt.Aukštaičiai atlapaširdžiai,draugiški,vaišingi,cholerikai.

Šioje žemėje gyvena dainingi žmonės, galbūt todėl čia augo, gyveno daug poetų.Tai A. Baranauskas, K. Binkis, P. Širvys, B.Sruoga ir kt.

Aukštaičių dainos skirstomos į du “klodus”.Vienas iš jų tai-sutartinės,dar vadinamos giesmėmis.Jos stebina savo originaliais priedainiais,disonsais (nesiderinančių muzikos garsų skkambesiai),polifonija (daugiabalsė muzika;vienalaikis savarankiškų melodijos linijų jungimas ir plėtojimas), dažnais sinkopiniais (muzikinio kirčio perkėlimas į silpnąją takto vietą)ritmais.Tai pat galime pastebėti,kad dainose esti pakaitinis kartojimas:kūrybingasis dainuoja,o pasyvesni atkartoja.Tai lakoniška,išoriška kūryba,bet kartu ir sielos gelmes “pajungianti”kūryba.

Kitas “klodas”-tai pat daugiabalsės dainos su pritarimu,gyvos.Jas pagyvina nepaprastai aukšti balsai,kuriuos protarpiais nustelbia žemi balsai.Šių dainų žavesys atsiskleidžia dainuojant jas būryje.Pagal šią tradiciją aukštaičiai nuo XX a. rinkdavosi į pulkelius dainuoti.

Dzūkai:dainingiausias Lietuvos kraštas.Neveltui dar vadinamas Dainavos kraštu.Gan dideli tačiau nederlingi smėlynai trukdė vystytis žemės ūkiui.Pagrindinis dzūkų maistas buvo gr

rybai ir uogos.Šitokiu miškų turtu ir gausa nepasižymėjo,nei viena etnografinė sritis.Dzūkai-labai dosnūs,švelnūs,geros širdies,tačiau nelabai praktiški žmonės.Dainos apgaubtos melodingumu,švelnumu.Ryškiausiai iš kitų dainų išsiskiria melodingumu.Iki pat XX a. dainos buvo vienbalsės.Melodijos banguojančios,emocingai turtingos.Šiek tiek melodijos panašios į baltarusių ir kt.kaimynų.Tai lėmė geri santykiai senovėje.Seniau dzūkų krašto žmonės mokėjo šimtą,kai kurie net ir tris šimtus dainų.Tai dar vienas faktas liudijantis,kad tai dainingas kraštas.

Suvalkiečiai:kitaip vadinami vakarų aukštaičiais.Šio krašto žmonės praktiški.Daug prisidėjo kuriant mūsų gimtąją kalbą,bei Lietuvos nepriklausomybę atsikovojant.Galbūt dėl to “krito”visi nuopelnai šiam kraštui,kad iš šio krašto kilę žinomi visuomenės veikėjai.Mums gerai pažįstamas tautinės giesmės kūrėjas V.Kudirka.Taip pat daug nusipelnęs J.Basanavičius.

Dauguma suvalkiečių dainų panašios į dzūkų,bei žemaičių. Šis panašumas yra dėl to,kad šios sritys tarpusavy bendravo tiek sausumos tiek vandens keliais.Suvalkiečių dainos daugiabalsės.Tačiau melodijos pasižymi vienbalsių dainų laisvumu.Iš melodijos požymių matome,kad melodijos bruožai panašūs į Dainavos krašto bruožus.

Žemaičiai:Šios srities atstovai kiek kitokie negu jau minėtų sričių.Tai atspindi ir dainose.Žemaičiai uždari,lėti,nedaug kalbantys žmonės.Manoma,kad prie to prisidėjo sunki krašto istorija(ilgalaikiai kryžiuočių puldinėjimai).Tai pat lėmė ir tai,kad Žemaitijoje žmonės gyveno gan atokiai(sodybos toli viena nuo kitos).Dėl šių nepatogumų jų dainynas kur kas skurdesnis,nei litų etnografinių sričių.

Seniau žmonės buvo įsitikinę,kad liaudies dainos yra begalo svarbios.Tai galime įrodyti pacituojant vieno krašto žymios dainorėlės žodžius”Dar tėveliai sakydavo,kad geriau poterių nemokėt,dainuot,šokt-nuodėmė nemokėt(Stefa Pladukienė)”.Taigi matome,kad li

iaudies daina vienijo šalį.Tai dar vienas paskatinimas nepamiršti mūsų tautos dainų.

Darbo dainos

Darbas bene pagrindinė šio ir ano meto žmogaus veikla.Dažnai darbas siejamas su nuobodžia,rutina primenančia veikla.Daina-priešingai.Todėl iškyla klausimas:kaip šie iš pažiūros visai skirtingi dalykai gali sietis?!

Daina-kaimo žmonės buvo pagalbininkė dirbant žemės ūkio ir netik darbus.Ja-galėjo išreikšti savo jausmus,emocijas,ūpą pakelti.Pradėjus dainuoti darbo metu,po jo ar pertraukų metu,daina tapo neatsiejama nuo darbo.Taigi skirtingiems darbams buvo pradėtos kurti skirtingos dainos,kurios buvo dainuojamos skirtingu metų laiku.Darbo dainose vyravo žaisminga,nerimta intonacija.Su šiais dainos atspindžiais darbas atrodė lengvesnis,žaismingesnis.Darbo dainose vyrauja sumaniojo artojo ir audėjos idealai,kurie yra neatsiejami.Štai dainos pavyzdys įsitikinimui:

Staklelės naujos, Žagrelė nauja,

Drobelės plonos, Jauteliai palši,

O mergužėlė- O bernužėlis –

Kaip lelijėlė.(2×2) Kaip dobilėlis. (2×2)

Staklės trinkėjo, Žagrė girgždėjo,

Drobės blizgėjo, Jučiai būbėjo,

O mergužėlė O bernužėlis

Gražiai dainavo.(2×2) Gražiai dainavo. (2×2)

Šilkų nytelės, Uosio medelis,

Nendrių skietelis, Plieno žagrelė,

O šaudyklėlė- O jaučiukėliai –

Kaip lydekėlė.(2×2) Kaip naružėliai. (2×2)

Šienapjūtės dainos. Tai pirmasis labai svarbus vasaros darbas. Šio darbo metu ruošiamas pašaras žiemai. Ūkininkai šiam darbui ruošdavosi iš anksto – susidėdavo dalgius ir kitus padargus.

Šio darbymečio dainos buvo palydimos “valiavimais” (žodžio “valio” įterpimu į priedainį). Šis spalvingas žodis šienapjūtės dainą paversdavo tarsi šio darbymečio himnu. Štai pavyzdys iš M.Virmausko dainuotos dainos:

”Valio, mano dalgelis,

Valio, valio.

Taip mes,jauni berneliai,

Pjaunam žalią šienelį.”

Rugiapjūtės dainos. Tai ne ką svarbesnės da

ainos už šienapjūtės. Šiame darbo laikotarpį žmogų kamavo nerimas ir rūpestis: ar užderės rugiai ar užteks duonelės iki kitų metų? Tai metas, kai žmogus išsivaduoja iš rūpesčių ir vilčių išsipildymo laikotarpio. Šį darbymetį buvo tai pat dainuojama. Tik dainavimas šiek tiek skyrėsi. Dainos buvo susietos su prietarais. Manoma, kad labai garsiai dainuojant rugiai geriau derės, o laukia kur labai garsiai dainuoja – buvo manoma, kad dainuoja stropūs žmonės. Melodijos nebuvo linksmos, labiau – liūdnos, kančios ir skausmo kupinos. Taip buvo todėl, kad rugiapjūtė buvo moteriškas darbas. Tai sunkus darbas, o dar kai tenka rūpintis namų židiniu, bei vaikais. Galbūt dėl to ir melodijų nėra daug. Daugybė tekstų dainuojami ta pačia melodija. Be to, dainose galime aptikti piršlybų, vestuvių fragmentų. Tai pat ir dainų tekstai ne daugiažodiniai. Posme vos penki ar šeši žodžiai! Tačiau kiekvienas vis atveria kitus vaizdus: išorinės tikrovės vaizdą, vidinį gyvenimą, vertinimus.

Kasmetinių papročių dainos. Įvairios kasmetinės apeigos, šventės turi tam tikrus papročius, kurie yra neatskiriami nuo dainų. Tokių švenčių lietuvių tauta turi daug. Jas visas apžvelgti užimtų daug laiko.Todėl apžvelgsiu turbūt linksmiausią tautos šventę – Jonines.

Joninės. Visų pirma tai laikas, kai saulės kelias danguje pasiekia aukščiausią tašką. Dėl šios priežasties, ši diena tampa ilgiausia metuose, o naktis trumpiausia. Pagal mūsų papročius buvo gerbiama saulė – manoma, kad ji suteikia neįprastų savybių (gydomųjų, galios ir kt.) Dėl šios priežasties buvo deginami per naktį laužai. Šios šventės metu buvo atliekamos įvairios spėlionės (burtai). Labai buvo populiaru atlikti vedybų spėliojimus, ypatingai tai buvo paplitę tarp jaunimo. Be to, jaunimas ir vyresni žmonės mėgo žaisti įvairius žaidimus ir dainuoti. Dainose dominuoja ryškus žalumos, žolynų motyvas. Pabrėžiama saulės šviesa, jos galia. Kadangi, kiekviena apeiginė šventė turi patiekalus –jie dažnai minimi dainose. Deja, Joninių dainų daug neturime.

Piršlybų ir vestuvių dainos

Vestuvės – tai reikšmingas įvykis žmogaus gyvenime. Todėl nuo seno lietuviams vestuvės buvo labai svarbios. Reikėjo tinkamai jas ir atšvęsti. Lietuvių piršlybos ir vestuvės buvo sudėtingos ir iškilmingos.

Visa tai priminė teatrą. Vestuvių ir piršlybų papročius, apeigas, kad įsitikintume jų svarbumą, galime suskirstyti į šias dalis: I dalis – piršlybos (susipažinimas su jaunosios tėvais, piršlybos, žvalgytuvės, sutartuvės, sužadėtuvės, kvietimas į vestuves) ; II dalis vestuvės (mergvakaris, jaunojo išleistuvės, sutiktuvės, jaunųjų išvykimas, grįžimas įiš jungtuvių, vadavimas, dovanų rinkimas, kraičio išvežimas, išvažiavimas į jaunojo pusę, sugultuvėsprikeltuvės, pabaigtuvės ir kt.) III dalis-grįžtuvės. Ir visas šias dalis lydėjo dainos! Dainuojamojoje tautosakoje jų yra daugiau kaip 2100, o su variantais užrašyta net 1000000!!! Manoma, kad vestuvių dainos yra pačios gražiausios. Vestuvinėse dainose vyrauja šie personažai: bernelis, mergelė, močiutė, seselė, našlaitėle, vargo mergelė, brolelis ir kt. Pagrindiniu tuoktuvių simboliu buvo laikomas vainikas. Jis simbolizavo mergelės jaunystę, nekaltybę. Kiti mažiau svarbūs simboliai tai: paukščiai (gandras, balandis, antis.), gyvūnai (kiškis, žirgas ir kt.), medžiai (ąžuolas, klevas, vyšnia.) Visos dainos kupinos amžinos jaunystės, meilės, namų, kartais vargo, skriaudų. Dainose neretai atsiveria trokštamo bernelio portretas. Labiausiai mergužėlės norėdavo gero artojo, šienpjovio. Tačiau pagal senovės papročius tėvai rinkdavo jaunajai porą. Tėvai dažniausiai parikdavo nepatinkantį jaunikį mergelei, kurio portretą butų galima apibūdinti taip: senas, rūstus našlys ar turtingas, bet nuobodus ir senas kaimo inteligentas. Pagal senuosius papročius tekdavo netgi verkti per vestuvių ar piršlybų iškilmes. Tai mamos gailestis išeinančios dukros, jaunosios liūdesys – nenoras tekėti.

Raudos

Raudojimo papročiai, raudos ir raudotojos. Neįžvelgiamoje laiko tėkmėje užgimęs, per epochas lydėjęs žmogų, šis muzikinis poetinis žanras pasiekė mūsų civilizacijos amžių kaip neįprastas, gerokai svetimas reiškinys. Pasaulio kultūros faktai mums sako, kad raudos atsirado labai seniai.

Pirmykštėje bendruomenėje jau būta sudėtingų laidotuvių apeigų, būta ir raudų. Antai Šiaurės Amerikos irokėzai arba Pietų Amerikos (Brazilijos) indėnai apraudodavo mirusiuosius. Raudos buvo žinomos senovės Egipte, Babilone, Graikijoje ir Romoje. Senovės Egipte raudojimo ceremonijoms vadovaudavo raudotojai profesionalai. „Iliadoje“ vaizduojama, kaip žuvusį Hektorą raudomis garbsto. Koks svarbus buvo apraudojimo paprotys, liudija ir Sofoklio drama „Antigonė“.

Pirmosios žinios apie baltų tautosaką ne vienu atveju liečia raudas. Eiliuotoje Livonojos kronikoje (1290-1296), užsiminus apie Lietuvos didiko Lengevino brolio žuvimą, sakoma: „Kam gaila, tas terauda jo Lietuvos žemėje; jis krito, gėdos nepadaręs. Lengevinas, naujieną išgirdęs, pradėjo labai raudoti“. Vokiečių istoriko Luko Davido kronikoje (XVI a.) pateikiama laidotuvių raudos nuotrupa. Apie Mažosios Lietuvos lietuvių vestuvių ir laidotuvių raudas užsimena, jas cituoja vokiečių etnografas Johanas Arnoldas Brandas (parašyta 1674 m., išspausdinta 1702 m.), Edhardas Vagneris, Motiejus Pretorijus, Teodoras Lapneris.

Iš XIX-XX a. Jau turime daug išsamių laidotuvių ir vestuvių, šiek tiek rekrūtų, piemenų raudojimo aprašymų, įvairių raudų tekstų. Ypač pažymėtinos brolių Jukšų ir Jono Basanavičiaus paskelbtos raudos. Kartu aiškiai matyti, kad Lietuvoje sparčiai nyksta raudojimo tradicijos. Pavyzdžiui, XX a. Pradžioje Aukštaitijoje laidotuvių ir vestuvių raudos dar šen bei ten buvo girdimos, o antrijoje amžiaus pusėje jų liko vos pavienių asmenų prisiminimuose. Laidotuvių raudos gyvos Dzūkijoje.

Raudojimo paprotį sunkiai supranta ir psichologiškai pateisina šiuolaikinės kultūros individas. Kai skausmas surakina burną, kai nebylūs kūkčiojimai ar verksmo konvulsijos drasko žmogų, kai liejasi ašaros ar jos suskmenėja akyse, atrodo, visiškai neįmanoma gražbyliauti apie velionį bei reikšti savo jausmus viešai, visų akivaizdoje. Šitokį keistumą ypač pajuto raudų neatmenantys žemaičiai, kai po Antrojo pasaulinio karo į ištuštėjusias sodybas buvo atkelta dzūkų, kurie ir atsinešė raudojimo paprotį. Ne vienas žemaitis yra stebėjęsis atsikėlėlių prigimtimi: „Galgi jiems negaila, kad gali prie karsto šitaip išsidirbinėti?“ Visa tai akivaizdžiai rodo, kad kultūrinė, psichologinė raudų dirva – ne nūdienoje.

Raudų poezija užmena daug mįslių. Kas ji per meno reiškinys? Balys Sruoga vienas pirmųjų pabandė atskleisti jos esmę ir ištarė gana griežtą, nepalankų nuosprendį. Tiesa, jį lemia iš dalies tai, kad į raudas pažiūrėta ne „iš vidaus“, o lyginant su dainomis.

„Raudos skirias nuo dainų ir savo prigimtimi, ir savo kilme, ir atlikimo būdu. Raudų nedainuoja, negieda, jas tiktai rauda. Rauda gimsta nuliūdimo metu, yra tiesioginis jausmo reiškimas, be kūrybinio impulso, be sąmonės kontrolės. Tai yra nelyginant sudurtinis jausmažodis. Tiktai vėliau, kai raudoti ima nebe tie, kuriems skauda, o profesionalai raudotojai, rauda jau įgauna kūrybinių elementų, ir tai dar toli iki dainos.“

Asmeninis skausmas, nulūdimas – neabejotinai svarbus veiksnys ir priežastis raudai atsirast. Bet jei tai būtų lemiamas dalykas, rauda tebūtų grynai asmeniškų išgyvenimų raiška. Galėtų kilti net abejonių, ar dera tuo, kas labai asmeniška, privatu, intymu, domėtis pašaliniam žmogui? Ar nėra beprasmiškas ir nedoras darbas raudas viešai skelbti, aptarinėti? Juo labiau kad neprofesionalų raudose nelinkstama ir kūrybiškumo rasti. Tiesa, lietuvių raudas, užrašytas Juškos, Niemio ir Sabaliausko, Balys Sruoga laiko „prašmatnesnėmis“, „kurias rauda ne kartą samdyti profesionalai raudotojai“. Tačiau ir šitos esą turinčios didelių trūkumų:
„ Bet visos šios raudos sudarytos vienu principu: visur giriama numirėlio gerumas, gražumas, nusiskundžiama, kad nebeteksią jo daugiau matyti, klausiama, kam jis pasimirė, ir visa tai nuliūdimo alyva atskiedžiama“.

Kaip matome, ironijos čia – su kaupu. Poetas pateikia ir „jaudinamai sudarytų“ raudų, pavyzdžiui:

Mamutyte mūsų mieloji, Nors ant vienos rankelės,
Ar jau nebegirdi, Pasižiūrėk nors viena akytėle,
Kaip mes našlaitėliai kukuojam? Pasiklausyk su viena ausyte:
Pasilenk, mamutyte, Kurgi tavo našlaitėlai kukuoja.

Bet ir šita rauda matuojama dainos mastu. Rauda esą nori daina tapti. Balys Sruoga jos meninės darnos, išbaigtumo.

Šitokį nepalankų raudos apibūdinimą prisiminėme bandydami atsižvelgti į tai, kuo gali nuvilti (arba sužavėti!) ši archajiškų ištakų poezija. O dėl poeto kategoriškų teiginių norėtųsi šį tą paaiškinti bei paieškoyi šioje kūryboje kitur neesamų privalumų.

Nors raudant išsilieja liūdinčio žmogaus išgyvenimai, bet tai nereiškia, kad šiame procese nėra kūrybinių impulsų ir sąmonės kontrolės. Raudantys žmonės suvokia, kad reikia deramai raudoti. To laukia ir susirinkusieji. Jei gražiai raudama, sako: „Kaip iš knygos skaito“. Nuo mažens girdimos raudos įsimena: jų vaizdai, motyvai, ištisos frazės. O kad sektųsi raudoti, kiekviena raudotoja ištikus nelaimesi dar iš vakaro pasirengia raudai.

Taigi raudos remiasi ilgaamže tradicija, tuo, kas ištisų kartų sukurta. Nėra kos tik privataus išgyvenimo raiška, jose tai, kas asmeniška, išsilieja sąmonėje tvyrančiomis kanoninės estetikos sunormintomis kalbinėmis bei muzikinėmis formomis. Žmonės tūkstantmečiais stovėjo mirties bei kitų dramatinių įvykių akivaizdoje ir grūmėsi su nelaimėmis, pasitelkdami didžiąją savo poeziją, kuri šiandien gali atverti baigiamas pamiršti kūrybines tautos versmes. Todėl ji verta kuo didesnio dėmesio.

Kita vertus, nors raudos remiasi, jose labai stiprus improvizacinis pradas. Čia nėra, kaip dainose, santykiškai pastovaus teksto, jis kaskart ekspromtu kuriamas. Raudant susidaro tokia situacija, kad kiekvianas raudotojas tampa kūrėju. Raudos suteikia retą galimybę stebėti patį liaudies poezijos kūrimo aktą. Čia daug lemia ir talentas: jei žmogus neiškalbingas, jo ir raudos prastokos, o jei turi kalbos dovaną – tai tik klausykis. Žmonės įsimena naujus, gražius pasakymus. Šitaip turtėja tradicinis stilistinis – poetinis fondas.

Būdingas šios poezijos ypatybes ryškiai atskleidžia laidotuvių raudos. Tai produktyviausias raudų žanras.

Laidotuvių raudų turinys. Baugu prisiliesti prie šios kūrybos, srūvančios didžiąją praradimo valandą iš artimo velioniui žmogaus lūpų. Laidojamas dar ką tik buvęs gyvas asmuo. Tokia baisia žinia nenorima patikėti, krūtinėje plazda viltis jį prakalbinti, pasiguosti, prašyti patarimo ir užtarimo. Aimana pratrūksta nesulaikoma žodžių srove.

Kas šitokį asmeninio skausmo prasiveržimą daro grožio apraiška?

Vienas svarbių laidotuvių raudų estetikos bruožų yra velionio idealizavimas. Jau ir šiaip sakoma, kad apie mirusį – arba gerai, arba nieko. O raudose jis pakylėjamas į grožio plotmę. Velionis poetizuojamas ir tiesiogiai, ir pasitelkiant įvairius įvaizdžius, ypač gamtos: „Sūneli mano, perleli mano <.>. Vai, tai išaugo // Mano sūnelis // Kaip girios medelis, // Kaip baltas baltas berželis! // Jo aukštas stogelis, // Jo gražus budelis <.>“. Ne mažiau išdabinamas ir dukros paveikslas: „O mano lelijėle baltoji! // O mano rožele raudonoji! // O mano negelkėle kvepiančioji! // O mano gvazdikėli pilnavidurėli!“. Perfrazuodami poeto Bernardo Brazdžionio posakį, galėtume tarti, kad raudose žmonės tampa gražūs kaip dievai.

Velionis laikomas „didžiausiu turteliu“, našlei – ir pripažinimo bendruomenėje laidu: „visi mane pamatė, visi9 mane pažino“. Pabrėžiamas laidojamo asmens gerumas ir kitos dorybės. Apgailint jį išvardijama, ko šeima neteko, ko labai truks: „O kas mums padės // Sunkaus darbelio daryt, // Lygiąsias dirveles, // O kas pasės // baltuosius rugelius?“ Raudose minimi konkretūs darbai, kuriuos dirbdavo pašarvotasis, o ir šiaip skaudžiai išgyvenama, kad nebebus jo kasdien, jo šilumos, gyvybiškai būtino bendravimo:

Ai dievuliukai mana, kr aš pasdėsiu ge draugela!

Ai dievuliukai mana ku aš dirbsiu be ja!

Tai linksma buva! Vagi vis pasiradavadavau su juo. Ajajajai.

Raudose neretai lyg sapnuojama atsimerkus: velionis tartum dar neišsiskyręs su artimaisiais. Jis raginamas įsisukti į kasdieninę ruošą: turi keltis, praustis, tvarkytis, šluoti trobą, šerti gyvulius ir panašiai. Priekaištaujama, kad jis užsirūstinęs, klausiama, ko stokojęs, nugailima dėl jo vargų, kviečiama sutikti susirinkusius – gimines, kaimynus.

Krinta į akis dažnas kai kurių motyvų kartojimasis. Raudose velionis žadinamas, kalbinamas keltis. Visokiais žodžiais tai išsakoma: prašoma pamerkti „šviesias akeles“, pakelti „miklią galvelę“, stebimasi, kodėl nesikeliama „iš ramaus miegelio“, sodinamas „už baltų rankelių“. Galima manyti, kad toks primygtinas žadinimas – laidotuvių papročių nulemta nuostata rodyti velioniui kuo didesnį dėmesį ir kviesti jį grįžti į gyvųjų tarpą. Kartu ši viltis savaip supriešina su nuolat įteigiama išvada, jog pastangos bergždžios: kalbinama suprantant, kad neįkalbins. Elgesys neracionalus, bet apeigos situacijos pateisintas.

Apeigos padiktavo ir kitus savitus raudų motyvus, palaikė jų gajumą. Antai, atnešus karstą, raudama apie „neįprastus namelius“: „O mano motinėlei budavoja tėviškėlę baltų lentelių be stiklinių langelių, be durelių“. Arba – artėjant laidotuvių eisenai prie kapinių, norima dar pratęsti šią lemtingą akimirką, ilgiau pabūti kartu prieš visišką išsiskyrimą, ir tas toškimas prasiveržia tokia ar panašia menine kalba:

Kalneli aukščiausias, Aukselio žiedeliu,
Kalneli gražiausias, Vai, tu paribuoki
Vai, tu pavirski Dar nors tris myleles.

Raudose retkarčiais įsivaizduojamas ir tolesnis gyvenimas: nejauki mirusiam žmogui buveinė po žeme. Tačiau apskritai būtis ir buitis „anapus“ neryški. XIX a. Antrojoje pusėje Antano Juškos užrašytuose tekstuose minima kelionė į vėlių šalį („O atkelkite vėlių vartelius, o atdarykite vėlių dureles, o priimkite mano vyrelį, o pasodinkite į vėlių suolelį, lemtą pulkelį“), bet tokių vaizdų neberandame XX a. kūryboje. Mirusiojo ateitį kiek atskleidžia trokštama galimybė susitikti su juo artimiesiems. Pasitelkiamas labai reikšmingas visuotinai paplitęs motyvas, turintis palengvinti nepakeliamai sunkų išsiskyrimo išgyvenimą:

Dai pasakai, dukrele, dai pasakai, slūgele,
Dai kokiu žolynėliu tu sprogsi,
Dai kokiu žolynėliu tu žydėsi, –
Tai aš tą žolynėlį tai kožna dienelė laistysiu.

Pagal senovinę pasaulėjautą, pripažįstančią persikūnijimą, toks susitikimas atrodo paprastas ir įmanomas, tačiau XX a. šitai yra daugiau poetinė vizija. Nūdienos nuovoką išryškina ir nežinomybės akcentavimas (negalima išskirti, kuria gėle žydės), ir pasitaikantis iliuzijų griovimas („Kad ir išdygsi, kad ir išlaposi – visi žolynėliai ir vėl pavyto nuo mano ašarėlių belaistant“).

Raudose velionio paveikslas prasišviečia pro raudančiojo išgyvenimus. Tarsi vyktų dialoginis monologas, kai vienas vis tyli, o antrasis išsako viską ir už save, ir už tylintįjį. Raudančiojo jausmai, mintys plūste plūsta, tad jo paveikslas, ko gera, ryškesnis nei velionio. Abu jie individualizuoti kaip šeimos nariai: žmona rauda vyro, duktė tėvo ar motinos, motina sūnaus ar dukters ir pan. Tai aišku iš raudose vaizduojamos tikrovės. Tačiau dėmesys objektyviai tikrovei nėra svarbiausia. Pasaulis tapomas lyriškai, tai lemia lietuvių raudų prigimtis. Dėmesys sutelktas į išgyvenimus: išsakomas raudančiojo skausmas, liūdesys, vargas.

Visai natūralu, jog raudose atsiskleidžia ne tik artimųjų vienišumas, netekus artimo žmogaus, asmeninė tragedija, bet ir tai, kad tuos išgyvenimus konkretina našlaičio (našlės, našlio) paveikslas. Asmeninę netektį netrunkama apmąstyti platesniu socialiniu požiūriu. Raudose, kaip ir kituose lietuvių tautosakos žanrų kūriniuose, našlaičio įvaizdis sukelia didelę etinio vertinimo, socialinio jautrumo įtampą, žadina klausytojų širdyse tikrą humaniškumą.

Raudos sopėte sopa našlaičių patiriamu nejautrumu, skriaudomis, apkalbomis, atstūmimu. Našlaičiai skaudžiai išgyvena, suvokdami laukiantį skurdą, galvodami apie atmestųjų trokštamą asmeninį gyvenimą: „Oi, kas man surengs // Rengtinę rengelę, // Oi, kas man suprovys // Lengvus parėdėlius, // Oi, kas man išleis // Svetimon šalelėn“.

Baigiant trumpą raudų turinio apžvalgą, galima teigti, kad žmogaus mirties apmąstymai išsilieja ir realiais vaizdais, ir savotiškomis vizijomis, kur nebeaiškios tampa tikrovės ir fantazijos ribos, į nežinomybę žengiąs asmuo bandomas sugrąžinti į kasdienybę arba peržiangiami patirties varžtai ir pakylama į poetinį sąlyginį pasaulį. Poetinis žodis – išganingas tarpininkas beviltiškuose amžinuose gyvybės ir mirties susidūrimuose. Kai žemiškas patyrimas, kasdieninė nuovoka neberanda rakto į būties paslaptis, žmonijai į talką ateina meninė vaizduotė, padėdama išlikti ne tik nesužlugdytai, bet ir estetiškai praturtėjusiai.

Meninis raudų pasaulis. Raudose išgyvenimai pateikiami savita kalba. Ji trapi, kaip ir visos lietuvių liaudies lyrikos, intymi, neapsakomu švelnumu dvelkianti. Tai lemia gausybė deminutyvų – retas objekto (daikto, asmens) vardas neištariamas mažybine ar malonine forma. Stebina ir kitas – nepaprastas pastoviųjų epitetų tirštumas. Jie vaizduojamąjį pasaulį daro kupiną spalvų, medžiagiškai konkretų, reikšmių prisotintą. Tokie dažni žodžiai – ne kasdieniškam pašnekesiui, tai puošnumo pasigavusi, gražbyliauti linkusi kalba. Štai būdingi tokių epitetų išmarginti žodžių junginiai: žalia girelė, žalias jovarėli, baltos lentelės, baltas berželi, balta galvelė, mėlynas šileli, raudona roželė, aukštas kalneli, aukštas medeli, šilta vasarėlė, šaltas vandenėlis, ankstųjį rytelį, mažų metelių, mano motutė, mano sūneli, tavo galvelė ir t.t. Panašiai dažnai vartojami priedėliniai junginiai: motutė širdelė, broleliai sakalėliai, sūneli dobilėli ir pan. Retoriškos, nugludintos kalbos įspūdį stiprina ir tautologiniai dariniai: jaunam jaunimėly, aušri aušrelė, vargelio varguoti, surengs rengtinę rengelę ir kt.

Emocinei įtampai, kategoriškumui išreikšti, pabrėžti pasitelkiama atitinkama leksika: jokios, jokios klėtelės, jokios užuvėjėlės, niekas neužsėda, niekas nepaklausia, vienai vargelis kentėt, vienai atskirai, į visas šaleles, visam jaunimėly, visam svietely. Patiklumu, perdėjimu dvelkia vartojami aukščiausiojo laipsnio būdvardžiai (motulė brangiausia, kalneli aukščiausias, giliausiais dunojėliais) ir jų atitikmenys (pačiam gražumėly, pačioj jaunumėlėj). Įspūdį didina akivaizdžios hiperbolės: upeliais plūsta ašaros, nežemiškai ruošiamas išpuošti kelias ir kt.
Retkarčiais raudose susiduriame ir su itin įspūdingais sumažinimais (plg. citata p. 232 – ant vienos rankelės, viena akytėle, viena ausele): „Geriau būtai, motinėle, // Duonos trupinėliu // Sienos plyšely gyvenus.“

Gamtos įvaizdžiais netikėtai pasinaudojama ne tik raiškiai prabylant apie raudančią našlaitėlę, bet ir metaforiškai piešiant jos buitį:

Mano klėtelė –
Aukštas medelis,
Tankūs lapeliai –
Šiaudų stogelis.

Beje, paskutinės eilutės skamba vos ne kaip myslė. Tačiau tokia elipsinė raiška raudose nėra dažna. Jose vyrauja pasikartojančių intonacinių-sintaksinių formų gausa. Eilučių virtinės persotintos panašiais kreipiniais, klausimais, sušukimais, raginimais, liepimais.

Kalbinė raudų raiška pinte išpinta paralelinėmis konstrukcijomis. Jos ir lemia tekstų sklandumo įspūdį. Žodžių srautas teka banguodamas, bangos – eilutės – apyvienodės, panašių intonacinių – sintaksinių formų. Atskirose Lietuvos srityse jos skirtingo ilgio. (Beje, kiekvieno regiono ir visa raudų stilistika gerokai skiriasi.) Pietų Dzūkijoje vyrauja trumpa 5-7 (8) skiemenų eilutė. Nuo intonacinio-ritminio šablono čia gelbsti simetrinių darinių įvairovė, vardažodžių ir veiksmažodžių kaitaliojimas eilutės gale ir kiti veiksniai. Rytų Dzūkijoje eilučių ilgis įvairesnis: čia susiduriama su trumpomis, vidutinėmis , ilgomis ir labai ilgomis eilutėmis, vytauja – ilgos. Tai išties įdomus, lietuvių liaudies eilėdaroje retas ritminis modelis. Ilgos eilutės suteikia galimybių platesniais ritminiais mostais išsiveržti plūstančių jausmų varomiems žodžių srautams. Savitą konstruktyvų vaidmenį čia kartkartėmis atlieka į eilutės vidurį įterpiamas kreipinys, pažymintis ryškia cenzūra puseilius:

Gal aš tau, motinyte, buvau bloga slūgelė,
Gal aš tau, motinyte, nepridabojau,
Gal tu, motinyte, ant man užsirūstinai?

O raudų kompozicija, kaip sakyta pradžioje, atrodo gana chaotiška, mozaikiška. Susiduriame su įvairaus dydžio tekstais: vieni gana nedideli, jungiami vienos temos. Tokie yra, pavyzdžiui, raudojimai tam tikrais apeigų momentais – atnešus karstą, lydint į kapines ir pan. Tačiau esti ir išplėtotų kūrinių: kelių šimtų eilučių, susidedančių iš daug dalių dalelių. Pagal lyrinio vyksmo plėtotę jas sąlygiškai galima suskirstyti į atkarpas. Jos pulsuoja inprovizacija, užgriebia vis naujus išgyvenimo momentus – mintys klaidžioja nuo kasdienybės į nelialias vizijas ie vis atsigręžia į save, į savo jausmus, kol baigiasi vaizdžia retorine neviltim. Čia šalia gana stichiškos minčių ir išgyvenimų šuorų tėkmės kaskart siekiama išbaigtumo, nors ir dalinio. Taigi verti dėmesio ir raudų kompoziciniai ypatumai.

Kitas įdomus raudų žanras – vestuviniai virkavimai. Tai labai poetiška tradicija, Dzūkijoje išlikusi gyva iki pat Pirmojo pasaulinio karo, paskui ėmusi sparčiai blėsti. Iš aukštaičių moterų XIX a. vestuvinius virkavimus užrašė Mykolas Miežinis ir kiti, o Motiejus Valančius „Palangos juzėje“ paskelbė labai spalvingais giksėjimais pasižyminčius šio žanro tekstus. Vestuvinių virkavimų atgarsių Aukštaitijoje liko iki XX a. „Kupiškėnų vestuvėse“ jaunąją vaidinusi moteris virkaudavo, kaip ją senesnės pamokė, o ir pati paauglė būdama dar girdėjo.

Vestuvinius virkavimus sudaro grandinė kūrinių. Kiekvienas jų pritaikytas vis kitai situacijai, pragai. Jaunoji virkauna, pakvietus kaimynus į vestuves ir namo griįždama, savo kieman eidama, ir tėvui, ir motinai nusilenkdama, ir daugybę kitų ceremonijos nustatytų atvejų. Savotiškai iškilmingai atsisveikinama su rūtų darželiu. Atsisveikinimo bylą pradeda paprašyta moteris. Ji užveda: „Pradedu takelį jaunai sesulei į rūtų darželį.“, stengiasi jai padėti: „padėk manai seserėlei a lasėlis vedzio, žodeliais kaišyt“, o jaunoji tęsia: „pasėmu jauna sesulės alasėlį ir sesulės alasėlį ir jos meilus žodelius“.
Arba atėjus prie rūtų darželio, ant tvorelės pasirėmus virkauna: „Vai aš jauna įstosiu tetulės žingsnelin, tai aš jauna paremsiu ant rūtelių darželio, tai aš jauna paleisiu savo tykų alasėlį.“

Vestuvių virkavimus, kuriuos atliko tik jaunoji, antrino moterų ir merginų dainuojamos graudinimo dainos. O visa tai sudarė ryškią atasvarą triukšmingajai, turinčiai ir komiškų pradų, vestuvių pusei.

Karo dainos

Senųjų karo dainų raida, idėjinės ir meninės ypatybės. Apsigynusi nuo grėsmingų kryžiuočių antplūdžio, feodalinė Lietuvos valstybė XV-XVIII a. neišvengė karų su Rusija, Livonija, Švedija ir kitomis šalimis, taip pat dažnų vidaus karų dėl valdžios. Tačiau liaudies požiūris į juos iš esmės pasikeitė. Tai lėmė visuomenės gyvenimo permainos. Valstiečiai XVI A. galutinai tapo pavergti baudžiaunininkai, ponų atskirti nuo bendrų politinių krašto reikalų. Feodalai vis labiau tolo nuo tautos, sulenkėjo. Nesibaigiančių karų tikslai buvo svetimi liaudžiai, neatnešdavo nieko kita, tik nepakeliamą naštą, begales beprasmių minčių, neretai – didelius krašto nuniokojimus. Todėl ir dainose liaudis kartu vaizdavo vien kaip nelaimių šaltinį, Dėmesys sutelktas į kario vargus, į artimųjų skausmą. Kovotojas apgailimas, apraudama belaikė netektis. Dainose neliko žūtbūtinės kovos įkvėpimo patriotizmo.

Skaudų daugelio karų patyrimą liaudis įkūnijo savitose dainose. Štai keletos populiarių dainų pagrindiniai teminiai motyvai. Visi jie graudūs, liūdni.

1. Kad aš jojau per žalią girelę, nusilaužiau putino šakelę. Ne tiek buvo putino uogelių, kiek graudžių ašarėlių.
2. 2. Bepig tai, mergele, pas močiutę augti, vardas man, berneliui, svetimoj šalelėj.
3. 3. Aš tau atsiųsiu margą gromatėlę. – Kas iš gromatėlės, kad nėra bernelio.

Populiarios dainos, apdainuojančios karo mirtį. Antai dainoje „Anoj pusėj Nemunėlio“ sesė, žuvus broliui, iš nevilties pašers žirgelį žaliomis rūtelėmis, močiutė pagirdys gailiom ašarėlėm. Dainoje „Aušra aušrelė“, žirgui pranešus brolio mandierėlę (drabužius), sesė plaus ją ašarėlėm, kočios atodūsiais. Dainoje „Per tiltą jojau“ prie žuvusiojo atskris gedėti trys gegutės: motina, sesuo ir žmona.

Vos viena kita daina tėra giedros nuotaikos, kariai puikuojasi savo apranga, džiaugiasi būsimomis vaišėmis, linksmybėmis. Senose lietuvių karo dainose nėra džiūgavimo užkariautais plotais, nors jie ir siekė Juodąją jūrą, neragina jos plėšti miestų, griauti pilių, neskatina mušti priešų. Nėra juose net ryškesnio priešo paveikslo. Jos nežadina neapykantos priešų tautoms. Visas dėmesys sutelktas į žmogaus likimą. Žmogaus gyvenimas prasmingas namie, šeimoje, o gyvastis – didžiausia vertybė. Karo dainos – vienintelis lietuvių liaudies dainų žanras, kur tiek dažnai apdainuojama mirtis, jos sukeliamas skaumą. Klasikinės karo dainos atvėrė naują meninį pasaulį, visai kitokį negu pažįstame iš kitų dainų. Čia savotiška tematika, savotiškas idėjinis-emocinis įvertinimas, savotiškais bruožais dainose nušvito ir įprastiniai bernelio, mergelės, seselių, močiutės, žirgo ir kiti paveikslai. Ypač naujas bernelio paveikslas – nebe artojėlis, šienpjovėlis, o kareivėlis. Per dainas jis pražygiuoja apsitaisęs keista apranga (aukšti kaškietėliai /kepurės/, trumpa mundierėlė), su ginklais (aštri šoblelė /kardas/, marga šaudyklėlė, sunkus šautuvėlis.) Neįprasta ir kasdieninė kareivio buitis, aplinka:

Akmenėlis po galvele – tai tau paduškėlė,
Mandierėlė ant petelių – tai tau patalėlis,
Muškietėlė prie šakelės, – tai tavo mergelė,
Gale galvos aukšta liepa – tai tavo motulė,

Ąžuolėlis ties kojelėm – tai tavo tėvelis,
Bėras žirgas prie šalelės – tai tavo brolelis.

Kaip matome, vaizduodama pakaitalus, daina tik dar labiau pabrėžia namų aplinkos, artimųjų stoką.

Daug dramatiškų spalvų buvo įlieta piešiant piešiant dainose mirties vaizdą. Mėgstamas kraujo įvaizdis, jo įspūdis sutrumpintas pridedant epitetą juodas: „Parneš mandierą ir aukso karūną //Juodu krauju nušlakstytą.; Vai, rašyk, broli, gromatėlę /laišką/ //Juodo kraujo litarėlėm /raidėmis/“ Hiperboliškai vaizduojamos masinės žudynės kovos lauke, dainos savo palyginimus, sugretinimus vis tiek ima iš kaimiečio galvosenai artimos aplinkos. Taip sukuriami itin netikėti, įspūdingi vaizdai:

Ten nugrindo didžius tiltus Ten nukimšo didžias kamšas
Baltųjų brolelių, Juodų kepurėlių,

Ten nulankstė ilgas tvoras Ten tekėjo upužaitės
Šviesiųjų kardelių, Raudonų kraujelių.

Arba:

Surėmė surėmė Sulaužė sulaužė
Liemenėlių pirtelę Erškietėlių untelį /vantą/.

Šindei trys nedėlios, Šindei trys nedėlios,
Kaip brolalį regėjau. Kaip brolalį regėjau.

Sukrovė sukrovė Užliejo užliejo
Galvelių krosnelę. Kraujelio garelį

Šindei trys nedėlios, Šindei trys nedėlios,
Kaip brolalį regėjau. Kaip brolalį regėjau.

Tad lietuvių dainininkai, šiaip dainose vengiantys vaizduoti žiauriausią gyvenimo beprasmybę – mirtį, šio žanro kūriniais pasirodė esą dideli menininkai. Jie sugebėjo emocingai, plastiškai, apgaubdami fantazijos šydu įamžinti per karus patiriamų baisybių nežmoniškumą.

Naujoviškos karo dainos. Nykstant feodaliniam uždraudimui, kylant švietimui, mažėjant paveldo reikšmei naujovės pamažu skverbėsi į visas gyvenimo sritis ir ardė tradicinės kūrybos dirvą. Naujovių atsirado ir tautosakoje. Jos rodė, kad nyksta nusistovėjęs vientisas liaudies kūrėjo tipas, kad naujasis kūrėjas nebeturi pastovių ilgaamžių vertybių, jo savimonė, pasaulėjauta judri, prieštaringa, Nebėra sąlygų susidaryti ir vientisai meninės raiškos sistemai. Visa folkloro galia – tradicijos. O atitrūkdama nuo klasikinio palikimo, intuityviai orientuodamasi į naujųjų laikų dvasią, daina patyrė meninių nesėkmių. Stichiškai įsiliejant į folklorą vis naujiems kūriniams nesustabdomai tolstama nuo tradicijos ir naujausiais laikais.

Žinoma, iš pradžių dar išliko ryški sąsaja su senąja dainų poetika. Lietuvių karo dainų posūkis į naujovišką stilių pastebimas jau XVIII a. Šio amžiaus pabaigoje, po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo (1795), Lietuva neteko valstybingumo, buvo įjungta į carinės Rusijos ir Prūsijos sudėtį, ir ši priklausomybė išliko iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Per tą laikotarpį toliau kurtos dainos apie karinės tarnybos ir dėl karo kilusius sunkumus. Jų idėjinė-emocinė nuostata (karai, karo tarnyba karui ir jo šeimai atneša tik nelaimes) panaši į anksčiau aptartas klasikinio stiliaus dainas. Bet nauji tikrovės reiškiniai pasiūlė naujų temų bei motyvų. Iš pradžių gyventojus kaip didžiausia nelemtis užgriuvo rekrūtų gaudymas. Iškart į kariuomenę imta iki gyvos galvos, vėliau – 25 metams, tik nuo 1874 m. – 6 – 7 metams. Rekrūtas, patekęs į prievartinę tarnybą, būdavo tarsi gyvas palaidojamas, tad nenuostabu, kad, išleisdami į kariuomenę, jį apraudodavo kaip per laidotuves. Dainose apie rekrūtus, o vėliau – apie šaukiamuosius į kariuomenę kareivius dažnos dvi temos: 1) paėmimas, išvežimas; 2) žiaurios kankynės kariuomenėje, nyki jų buitis. Jos ir savo vaizdų tradicija siejasi su senosiomis dainomis, bet stiprėjo naujų dainų buitiškumas, detalizavimas, mažėjo įspūdingų lyrinių metaforų. Lėkštumas, smulkmeniškumas, natūralizmas pamažu įsigalės dainose apie šaukiamąją kariuomenę ir dainose apie vėlesnius karus.

Rekrūtų dainų nėra daug, jas ilgainiui nustelbė šauktinių kareivių dainos. Rekrūtų, kaip ir šauktinių kareivių, dainose girdėti ir skaudūs vergdienių nusiskundimai nelygia padėtimi: „Bagotų tėvų pinigai slūžys, // O mūsų našlaičiai ašaras braidys“, „Už bagočiaus sūnelį // Pylė vaitas skarbelį“, // „Bagotyriai išsipirko, // Siratėlius visus rinko“ it t.t.

Rekrūtų dainose vaizduojamas ir žiaurus elgesys su jais kariuomenėje. Tai pagrindinis pačios populiariausios rekrūtų dainos „ Mes trys broleliai žaliojoj lankoj“ (užrašyta 335 variantai) motyvas. Čia dainuojama apie tai, kaip nedoras viršininkas liepia lazdomis plakti kareivėlį, išvilktą iš marškinių ir paguldytą ant akmenų:

Sykį kai drožė – kraujas tekėjo,

Antrą kai drožė – žemė drebėjo.

Kur kraujas tiško, rožė žydėjo,

Visi žalnierėliai verkti pradėjo.

Kitoje populiarioje dainoje „Bereik, motinėle, mane auginai“ atskleidžiama visiška rekrūto neviltis. Gyvenimo beprasmybės akivaizdoje jis prabyla žiauriu priekaištu: „Kodėl, motinėle, nenuskandinai“. Rekrūto laukia kraupus gyvenimas, o grįžus – tušti namai.

Šauktinių kareivių, kaip ir kitos karo dainos, turi daug panašių motyvų: graudus atsisveikinimas, išlydėjimas, vežimas, sunki padėtis kariuomenėje.

XIX a. Rusijos karų su Turkija ir vėliau, XX a. pradžioje su Japonija metu gimė dainų, kuriose minimi svetimi, labai tolimi lietuviui kareiviui kraštai, svetima aplinka. Rusijos – Japonijos karo atgarsis – populiari daina „Ko tu sprogsti, ąžuolėli, šiąnakt bus šalnelė“. Iš jos matyti, kaip mūsų amžiuje senoji stilistika persipynė su naujoviškomis tendencijomis. Dainoje įtaigiai, pasitelkiant gamtos vaizdą, sukuriama dramatizuota lyrinė įtampa, kuri kyla, nukrypus žvilgsniui į kareivį – apdainuojama širdgėla, užplūstanti visus, išrengiant jį į kelią. Tolesni posmai iš kareivių dalios Mandžiūrijoje padvelkia kraupumu – nelieka nei trupučio tradicinės dainos šilumos: „Guli kūnai nelaidoti, // Nėra kam kovoti. // Paukščiai lesa, žvėris neša, // Bala kraujo teka“.

Lietuviai sukūrė dainų ir apie Piemąjį pasaulinį karą. Nedaug jų paplito. Iš jų šimtą ir daugiau variantų turi tik dvi dainos. Atkreiptinas dėmesys į vieną iš jų – „Trūksta žodžių apsakyti“. Tai gana prasto eiliuotojo nelabai grabių eilučių 20 posmų kūrinys (kitos 2 dainos „O mes, lietuviai, nepastebėjom“, „Šįmet rožė erškėtinė pas mus pražydėjo“ – dar labiau nepanašios į dainas!). Šį, kaip ir kitos dvi, matyt, išliko todėl, kad gyvai reagavo į prasidėjusias nelaimes, krašte ir pasaulyje kilusią sumaištį. Bet daug lėmė ir susirūpinimas Lietuvos likimu, atviras patriorizmas.

Leave a Comment