Lietuviu rasytojai,etnografine kelione

Įvadas

Šiame referate rasite daug naudingos ir įdomios informacijos apie Vilniaus krašto rašytojų likusius kultūrinius paveldus, taip pat buvo pasidomėta apie bohemišką kūrėjų gyvenimą. Referate yra ne tik kūrybos virtuozų biografija, muziejų ir kultūrinių paminklų nuotraukų, tačiau ir jų adresai.
Įdomiausia tai, kad dauguma muziejų yra įrengti pačių rašytojų gyvenamuosiuose būstuose. Yra išlikę jų užrašai, asmeniniai daiktai, baldai, nuotraukos iš asmeninio albumo ir kt.
Manau šiame referate mes išsamiai pateikėme informaciją, kuri sudomintų ir pagilintų skaitytojo žinias.
Aleksandras Puškinas

Adresas: Subačiaus g. 1224, Vilnius.

Literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus įsteigtas buvusiame Grigorijaus ir Varvaros Puškinų Markučių dvaro gyvenamajame name. Literatūrinį A. Puškino muziejaus ansamblį sudaro buvęs dvaro gyvenamasis namas, 18 ha parkas su tvenkiniais, šeimyninės kapinaitės, Šv. Varvaros koplyčia ir paminklas A. Puškinui. Memorialinę ekspoziciją sudaro 6 autentiškai apstatyti XIX a. pabaigos kambariai. Juose eksponuojami baldai, puošti Puškinų giminės herbais ir Varvaros Puškinos monogramomis. Lankytojai čia taip pat gali pamatyti Markučių dvaro ir šeimyninės Grigorijaus ir Varvaros Puškinų fotografijų, nemažai tuometinių namų apyvokos daiktų ir dailės kūrinių. Ekkspozicijoje taip pat saugoma 21 A. Puškino knyga iš 34 išleistų, poetui esant gyvam. Muziejuje nuolat rengiamos dailės, literatūros, fotografijos, numizmatikos, taikomojo meno ir kitos parodos.

Aleksandras Sergejevičius Puškinas gimė Maskvoje. Dar būdamas vaikas, namuose gerai išmoko prancūzų kalbą, iš senelės išgirdo folklorinių li

iaudies pasakojimų, liaudiškų istorinių įvykių apžvalgų ir vertinimų. 1811 m. rugpjūtį Aleksandras buvo įtrauktas į Carskoje Selo licėjininkų sąrašus. Šią mokyklą globojo pats caras. Didžiausi įvykiai poetui besimokant licėjuje – 1812 m. karas su Napoleonu ir čia sutikti mieli draugai – A. Delvigas, V. Kiuchekbekeris, I. Puščinas ir kiti.
Kai kurie A.S. Puškino eilėraščiai (ypač apie Sibirą) sukėlė caro nepasitenkinimą ir nors poetas dėl to apgailestavo, jį komandiravo į Besarabiją ir perdavė generolo Nizovo priežiūrai. Gavęs iš iš savo naujo viršininko Nizovo leidimą, A.S. Puškinas keliavo po Kaukazą ir Krymą. 1820 m. rugsėjį atvyko į Kišiniovą. Besarabijos žemėje poetas daug dirbo, domėjosi politika, užmezgė ryšius su V. Rajevskiu, P. Pesteliu ir kitais dekabristais. Šio laikotarpio eilėraščiuose vyravo individualizmo poetizavimas, laisvės, egzotinės pietų gamtos ir kiti motyvai. Žymesni to laikotarpio kūūriniai: Užgeso dienos šviesulys (1820 m.), Kalinys (1822 m.), Napoleonas (1821 m.), Kaukazo belaisvis (1820 m.), Broliai plėšikai, Bachčisarajaus fontanas (1823 m.) ir kiti. 1823 – 1824 m. A.S. Puškinas išgyveno tam tikrą depresiją, kuri susijusi su neaiškiais ir sujauktais santykiais tarp jo ir grafienės E. Voroncovos, taip pat tarp jo ir A. Rajevskio. Situacija pablogėjo, kai iškilo konfliktas tarp poeto ir paties E. Voroncovo. Nepagerėjo ir politinio gyvenimo perspektyvos, nes Vakarų Europoje revoliucija pralaimėjo, sustiprėjo reakcinės jėgos ir pačioje Rusijoje. Poeto kūryboje vis labiau ryškėjo nusivylimo gaidos (L
Laisvės sėjėjo tuštybė, Demonas 1923 m.). 1924 m. viduryje E. Voroncovas ir vyriausybė buvo nepatenkinti A.S. Puškino elgesiu ir darbu. Iš poeto laiško jie sužinojo, kad jis linksta prie ateizmo. Už tai jį atleido iš darbo ir išsiuntė į Pskovo guberniją, privertė gyventi Michailovskajos gimininiame dvare. 1824 m. rudenį poetas smarkiai susipyko su savo tėvu, kuriam buvo pavesta jį prižiūrėti. Dvasiškai A.S. Puškiną tuo metu palaikė gretimo Trigorsko dvaro savininkė – P. Osipova ir jo buvusi auklė Arina Rodionovna Jakovleva.

Adomas Mickevičius

Adresas: Bernardinų g. 11, Vilnius.

Tiksli muziejaus įsteigimo data nėra žinoma. Tikėtina, kad jis galėjo būti įkurtas 1898 metais – šimtųjų Adomo Mickevičiaus gimimo metinių proga. Dabar muziejus priklauso Vilniaus universitetui. Vertingiausi muziejaus eksponatai yra asmeniniai Adomo Mickevičiaus daiktai: stalelis, kėdė ir krėslas, kuriais poetas naudojosi gyvendamas Kaune bei Paryžiuje. Čia taip pat sukaupta medžiaga apie A. Mickevičiaus gyvenimą ir kūrybą, jo kūrinių vertimai į lietuvių ir kitas kalbas. Šiuo metu restauruotame gotikiniame rūsyje įkurta „Poezijos menė“, pirmame aukšte įsteigta „Filomatų salė“. Jose rengiami poezijos vakarai, susitikimai su žymiais Lietuvos ir Lenkijos kultūros, meno, politikos veikėjais.
Mickevičius kilęs iš senos lietuviškos bajorų Rimvydžių – Mickevičių giminės, kuri yra gyvenusi pačiame etnografinės Lietuvos pakraštyje – Rodūnės apylinkėse, o XVII a. pabaigoje išsikėlė į Naugarduko apylinkes. Senoji to krašto bajorija, kaip ir Mickevičiai, kalbėjo lenkiškai, nors pa

agal tradiciją laikė save lietuvių bajorais
Šalti viduramžiški skliautai, skurdi aplinka slėgė jaunuolį. Savo gyvenimą ir darbą jaunas mokytojas apibūdino taip: „Visad sėdžiu vienas, pažįstamų neturiu ir nepageidauju susipažinti. Pasivaikščioti, nors ir labai mėgstu, neinu, nes trūksta laiko. Mirčiau iš nuobodulio, jeigu ne darbo griūtis ir jūsų laiškai. Vienintelis atpildas – darbas mokykloje, mokinių meilė ir darbo nauda“.
Mokykloje dėstė visuotinę literatūrą, lotynų kalbą, antikinę istoriją, poetiką, retoriką, bendrąją gramatiką ir net politinę ekonomiją. Daugelio dalykų dėstymas pareikalavo iš jauno mokytojo nemažą darbo ir laiko. Trūko pedagoginių ir metodinių žinių, bet jis stengėsi gerai atlikti savo pareigas. Uoliai rašė užrašus, iš kurių skaitydavo, o žemesnėse klasėse diktuodavo mokiniams, nes vadovėlių nebuvo.
Iš Kauno važinėdavo į Filomatų draugijos susirinkimus Vilniuje, siųsdavo draugams laiškus ir vadovavo draugijos literatūriniam sektoriui, kuriame buvo aptariama ir jo kūryba.
1820 m. rudenį poetą sukrečia motinos mirtis, 1821 m. žiemą jis išgyveno skaudžią širdies dramą – jo mylima Marilė Vereščiak ištekėjo už turtingo grafo I. Putkamerio. Šie įvykai sukrėtė jaunuolį. Savo pergyvenimus poetas išliejo Kaune parašytoje dramoje „Vėlinės“.

Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė-Žemaitė

Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė-Žemaitė (1845 – 1921) – žymiausia lietuvių realizmo kūrėja, didžiausia Žemaitijos rašytoja. Daugiausia dėmesio skyrė moters likimui. Ji nuostabi pasakotoja, parodanti savo apsakymuose nepaprastus lietuvių kalbos turtus.

1912m. Žemaitė apsigyvena Vilniuje. Verčiasi atsitiktinais darbais, vėliau dirba “Lietuvos žinių” redakcijoje. Įstoja į Lietuvių mo

okslo draugiją, lanko paskaitas, koncertus. 1913m. išspausdinama pirmoji jos raštų knygelė. 1915m. su Bulotų šeima išvyksta į Peterburgą, vėliau – į JAV. Grįžusi iš JAV, gyvena Marijampolėje. Ten ir palaidota.

“1971m. skulptorius P.Aleksandravičius sukūrė paminklinę Žemaitės statulą. Taikydamas ją jaukiam Vilniaus skverui, dailininkas apibendrintai modeliavo figūros formas ir aprangą. Žemaitė pavaizduota ramiai sėdinti, šiek tiek palinkusi į priekį. Ji, atrodo, tik ką pakėlė akis nuo užverstos knygos ir susimąsčiusi žvelgia į priekį. Paprasta, valstietiška rašytojos figūra, išmintingas veidas dvelkia gilaus susikaupimo išraiška. Šią nuotaiką dar labiau pabrėžia laisvai ant kelių sudėtos rankos, ramus, plaukiantis klosčių ritmas, uždaras siluetas. Išliedintame iš bronzos kūrinyje nėra nereikalingų detalių, atsitiktinio judesio, kurie skaidytų jo apibendrintą, monumentalią visumą. Rašytojos glaudų ryšį su gyvenimu pabrėžia ir neaukštas paminklo pjedestalas”. (J. Umbrasas)

Marija ir Jurgis Šlapeliai

Adresas: Pilies g. 40, LT-01123, Vilnius.

Muziejaus rinkinys
Marijos ir Jurgio Šlapelių biblioteka, archyvas, numizmatika, filatelija, reprodukcijos, asmeniniai daiktai ir kt.
Ekspozicijos
Parengtos ekspozicijos apie Marijos ir Jurgio Šlapelių buitį ir veiklą atspindi Vilniaus krašto gyvenimą nuo XIX a. II p. iki 1940-ųjų metų. Parodoma, kaip po spaudos draudimo panaikinimo pagyvėjo knygų leidyba, kūrėsi lietuviškos spaustuvės ir knygynai, aktyviai darbavosi knygų leidėjai. Atskleidžiamas draugijų kūrimasis, švietimo raida, spaudos plėtra ir kiti svarbūs kultūros reiškiniai, paskatinę ir pagreitinę politinius įvykius, atvedusius Lietuvą į Nepriklausomybę.
• Lietuvos tautinis-kultūrinis atgimimas XIX a. vid. – XX a. pr.;
• Vilniaus ir Vilniaus krašto politinė bei kultūrinė padėtis 1920–1940 m.;
• Marijos Šlapelienės lietuvių knygynas (1906–1949);
• Šlapelių memorialiniai kambariai.
Kultūrinė, šviečiamoji veikla
Parodų salėje ir Šlapelių svetainėje (XV a. rūsyje) rengiamos nuolatinės parodos, vyksta kultūrinė, visuomeninė veikla, įvairios popietės ir vakaronės, koncertai, paskaitos, pamokos, klubų susiėjimai, knygų pristatymai ir kita panašaus pobūdžio veikla;
Muziejus yra parengęs 8 temų programą mokiniams, studentams ir suaugusiems lankytojams.
M. ir J. Šlapeliai
Dr. Jurgis Šlapelis (1876–1941). Gydytojas, kalbininkas, Lietuvių mokslo draugijos narys, pedagogas, žodynų sudarytojas ir leidėjas, vertėjas, visuomenės veikėjas.
Marija Peseckaitė-Šlapelienė (1880–1977). 1906 m. įsteigė lietuvišką knygyną – lietuvybės židinį, veikusį carinės, kaizerinės ir lenkiškosios okupacijos metais.
M. Šlapelienė – pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ pagrindinio vaidmens atlikėja, pirmųjų saviveiklinių muzikos vakarų ir lietuviškų spektaklių aktyvi dalyvė.
Dr. Jurgis Šlapelis ir jo žmona Marija tautinio atgimimo veikėjai, paskyrę gyvenimą gimtosios kalbos bei Lietuvos nepriklausomybės puoselėjimui ir saugojimui.

Vincas Mykolaitis – Putinas

Adresas: Tauro g. 10-3, LT-01114 Vilnius.
Muziejaus rinkinys
Muziejuje sukaupta apie 5 000 eksponatų. Kolekciją sudaro autentiški rašytojo V. Mykolaičio-Putino (1893–1967) daiktai – baldai, knygos, paveikslai, taip pat įvairi medžiaga, susijusi su rašytojo kūryba, gyvenimu ir asmenybe.
Ekspozicija
Trijuose memorialiniuose kambariuose (kabinete, svetainėje ir miegamajame) atkurta autentiška aplinka. Baldai, knygos, paveikslai rodo intelektualiai turtingą rašytojo namų atmosferą.
Ekspozicija, pasakojanti apie rašytojo gyvenimą ir veiklą Vilniuje
Dar viename kambaryje – ekspozicija, susijusi su rašytojo veikla jam gyvenant Vilniuje. Knygos, fotografijos, rankraščių kopijos, sugrupuotos temomis pagal pagrindines V. Mykolaičio-Putino veiklos sritis: poeto, vertėjo, mokslininko, prozininko, pedagogo. Taip pat neatsiejama jo gyvenimo dalis – muzika ir jo amžininkai.
Vincas Mykolaitis gimė ūkininkų šeimoje Pilotiškių kaime (Marijampolės r.]]. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje ir 1909 baigęs keturias klases įstojų į Seinų kunigų seminariją. Nuo 1911 metų ėmė spausdinti savo kūrybą Putino slapyvardžiu. 1915 buvo įšventintas į kunigus ir pradėjo studijuoti Petrapilio dvasinėje akademijoje. 1917 išleido pirmąjį lyrikos rinkinį “Raudoni žiedai”. Gavęs stipendiją studijoms Vakarų Europoje, 1918 metais išvyko į Šveicariją, Fribūro universitete studijavo filosofiją bei filosofijos ir meno istoriją. 1923-1929 Lietuvos universitete dėstė naująją lietuvių literatūrą, visuotinės literatūros įvadą ir estetiką. 1924-1932 buvo kultūrinio žurnalo “Židinys redaktorius. 1927 metais išleistas jo eilėraščių rinkinys “Tarp dviejų aušrų”, 1933 m. pabaigė rašyti romaną “Altorių šešėly”. 1935 m. Putinas oficialiai atsisakė kunigystės ir vedė. Po metų išleido dar vieną svarbų poezijos rinkinį “Keliai ir kryžkelės”.Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, pradėjo dirbti Vilniaus universitete iki jo uždarymo 1943 metais. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai į Vakarus nepabėgo. Tuo laikotarpiu parašo pirmasias romano “Sukilėliai” dalis (liko nepabaigta), vėl ima kurti poeziją. Mirė 1967 metais Kaune, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.
Kitos žinios apie muziejų
Muziejus atidarytas 1986 m. poeto prozininko ir dramaturgo, literatūros tyrinėtojo, Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų profesoriaus, visuomenės veikėjo V. Mykolaičio-Putino name, kuriame jis gyveno du paskutiniuosius savo dešimtmečius.
Venclovai

Adresas: Pamėnkalnio g.34, LT-01114, Vilnius.

Muziejaus veikla
Šiuo metu muziejus orientuojasi į jaunosios kartos lankytojus. Yra sukaupta nemažai Tomo Venclovos knygų, išleistų Lietuvoje ir užsienyje, renkama archyvinė medžiaga (apie kitus Venclovų šeimos narius: M. Račkauską, K. Vairą-Račkauską, M. Cvirkienę, T. Venclovą, jo politinę ir literatūrinę veiklą, ryšius su J. Brodskiu, Č. Milošu ir kt.). Sukurta muziejaus interneto svetainė, rengiamos virtualios parodos. Muziejuje vyksta vakarai Vilniaus visuomenei. Bendradarbiaujame su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu, Lietuvos aukštosiomis ir vidurinėmis mokyklomis.
Rinkiniai
Šiuo metu Venclovų namų rinkiniuose yra per 8 tūkstančius eksponatų. Rinkinius sudaro Antano Venclovos fondas, Tomo Venclovos fondas ir neseniai pradėtas kaupti naujas Račkauskų šeimos fondas.
Ekspozicija „A. Venclovos darbo kabinetas“
Ekspozicija atspindi XX a. 5–6 dešimtmečių Vilniaus lietuvių inteligentijos buitį. Šiuose namuose lankėsi ir bendravo daugelis Lietuvos šviesuolių. Tarp muziejuje eksponuojamų daiktų užaugo Tomas Venclova – poetas, eseistas, plačių pažiūrų publicistas, Jeilio (JAV) universiteto profesorius.
Ekspozicija parengta pagal D. Skrebienės projektą.
Venclovų šeima
Poetas, rašytojas ir visuomenės veikėjas A. Venclova mūsų visuomenėje kartais yra vertinamas prieštaringai. Tačiau turėtume neužmiršti, kad šis žmogus niekada nebuvo abejingas lietuvių kultūros išsaugojimui ir teisėtam įvertinimui. Dar 1940 m., būdamas švietimo ministru, jis skyrė lėšų Trakų piliai atstatyti, vėliau dalyvavo komisijose dėl buities muziejaus steigimo, K. Donelaičio vietų Tolminkiemyje sutvarkymo, rūpinosi J Biliūno gimtinėje Niūronyse įrengti muziejų, išsaugoti Tomo Mano vasarvietę Nidoje, daug prisidėjo formuojant visuomenės nuomonę apie M. K. Čiurlionį, suteikiant jam deramą vietą mūsų kultūros istorijoje. A. Venclova – labai svarbių mūsų tautos kultūrinio palikimo išsaugojimui knygų serijų „Lituanistinė biblioteka“ (rašė: „nėra nieko kvailesnio, kaip praeitų laikų literatūrą už plaukų pritempti prie mūsų dienų ir ieškoti joje įtartinų aliuzijų“) ir „Lietuvių liaudies menas“ redakcinių komisijų narys, daug nuveikęs, kad šios knygos būtų išleistos. Rašytojas bendravo su V. Mykolaičiu-Putinu, rūpinosi A. Vienuoliu. I. Simonaitytė savo prisiminimuose rašo „jis mane padarė rašytoja“ (turima mintyje A. Venclovos knygos „Aukštujų Šimonių likimas“ redagavimo darbas). Bendrauta ir su S. Krasausku, J. Mikėnu. Jo bute lankėsi M. Sluckis, J. Avyžius, K. Korsakas, J. Baltušis, P. Cvirka, B. Sruoga, K. Boruta ir kt., taip pat dešimtys vokiečių, lenkų, estų, rusų, ukrainiečių, baltarusių, kinų kultūrininkų.
Venclovų namų kultūrinei aplinkai turėjo įtakos ne tik spalvinga paties A. Venclovos asmenybė, bet ir jo žmonos Elizos Venclovienės artimieji: sesuo dailininkė Marija Cvirkienė, tėvas Kauno, vėliau Vilniaus universiteto filologijos profesorius, senųjų kalbų, antikinės literatūros žinovas ir vertėjas, eruditas Merkelis Račkauskas, tėvo brolis rašytojas ir vertėjas Karolis Vairas-Račkauskas.
Šiame bute užaugo ir Venclovų sūnus Tomas Venclova, kuris šiuo metu yra poetas, vertėjas, literatūros kritikas ir publicistas, Jeilio (JAV) universiteto profesorius, 1995 m. Lietuvos Prezidento apdovanotas LDK Gedimino ordinu, Komandoro kryžiumi, Nacionalinės kultūros ir meno premijos 2000 m. laureatas, 2001 m. „Paribio žmogus“ (vardą teikia Seinuose esantis „Paribio“ fondas), 2002 m. Šv. Kristoforo skulptūrėlės už nuopelnus meno srityje laureatas. Vaikystėje jį formavo ne tik turtinga tėvo biblioteka, platus tėvo požiūris į literatūrą, kultūrinė namų aplinka, bet ir bendravimas su seneliu M. Račkausku. Šiuo metu įvairiose pasaulio leidyklose yra išleista apie 20 T. Venclovos knygų lietuvių kalba ir arti 30-ties knygų kitų tautų kalbomis.
Mūsų tautos istorijai svarbi ir kita, politinė T. Venclovos veikla. Kai 1976 m. rudenį kūrėsi Lietuvos Helsinkio grupė, T. Venclova kartu su kunigu jezuitu Karoliu Garucku, fiziku Eitanu Finkelšteinu, poete, buvusia politine kaline Ona Lukauskaite-Poškiene ir buvusiu politiniu kaliniu Viktoru Petkumi buvo tos organizacijos steigėjas ir narys.
Venclovų bute lankėsi nemažai T. Venclovos draugų. 1960–1961 m. čia vyko kai kurie slapto kultūros studijų būrelio užsiėmimai, kuriuose dalyvavo režisierius (dabar maskvietis) K. Ginkas, L. Gutauskas, profesorius fizikas R. Katilius. Bute lankėsi istorijos daktaras J. Tumelis, vienas žymiausių rusų „sidabro amžiaus“ tyrinėtojų literatūrologas N. Kotreliovas, poetas Nobelio premijos laureatas J. Brodskis ir daugelis kitų.

Muziejaus istorija
Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos Venclovų namai-muziejus įkurtas rašytojo ir kultūros veikėjo Antano Venclovos bute, kuriame jis gyveno 1945–1971 m.
Muziejaus fondas pradėtas kaupti 1973 metais, įkūrus Vilniaus rašytojų muziejų. Beveik visus eksponatus muziejui perdavė A. Venclovos žmona Eliza Venclovienė, su kuria bendradarbiaujame ir dabar.
Remiantis Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos pasiūlymais Vilniaus miesto kultūros valdybos įsakymu 1990 m. Vilniaus rašytojų muziejus buvo likviduotas, o A. Venclovos memorialinis muziejus tapo savarankiškas, priklausantis Vilniaus miesto Kultūros skyriui. Kultūros ir švietimo ministro įsakymu visi A. Venclovos fondo eksponatai buvo perimti iš Vilniaus rašytojų muziejaus. 1991 m. A. Venclovos memorialinis butas-muziejus buvo reorganizuotas į A. Venclovos memorialinį kabinetą, esantį Vilniaus lietuvių kultūros namuose, o juos panaikinus, nuo 1996 m. – Vilniaus etninės veiklos centre. 2004 m. vasarą muziejus pavadintas „Venclovų namai-muziejus“. Nuo 2005 m. birželio mėn. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Venclovų namai-muziejus kartu su B. Grincevičiūtės memorialiniu butu-muziejumi „Beatričės namai“, V. Krėvės-Mickevičiaus memorialiniu muziejumi ir V. Mykolaičio-Putino memorialiniu butu-muziejumi sujungti į Vilniaus memorialinių muziejų direkciją.

Išvados

• Didžiausias literatūrinis muziejus yra įrengtas Venclovo namuose. Šiuo metu muziejus orientuojasi į jaunosios kartos lankytojus. Yra sukaupta nemažai Tomo Venclovos knygų, išleistų Lietuvoje ir užsienyje, renkama archyvinė medžiaga.

• Literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus įsteigtas buvusiame Grigorijaus ir Varvaros Puškinų Markučių dvaro gyvenamajame name. . Muziejuje nuolat rengiamos dailės, literatūros, fotografijos, numizmatikos, taikomojo meno ir kitos parodos.

• Muziejus priklauso Vilniaus universitetui. Vertingiausi muziejaus eksponatai yra asmeniniai Adomo Mickevičiaus daiktai, taip pat sukaupta medžiaga apie rašytojo gyvenimą ir kūrybą, jo kūrinių vertimai į lietuvių ir kitas kalbas.

• 1971m. skulptorius P.Aleksandravičius sukūrė paminklinę Žemaitės statulą
• Parodų salėje ir Šlapelių svetainėje (XV a. rūsyje) rengiamos nuolatinės parodos, vyksta kultūrinė, visuomeninė veikla, įvairios popietės ir vakaronės, koncertai, paskaitos, pamokos, klubų susiėjimai, knygų pristatymai ir kita panašaus pobūdžio veikla. Muziejus yra parengęs 8 temų programą mokiniams, studentams ir suaugusiems lankytojams.
• Muziejuje sukaupta apie 5 000 eksponatų. Kolekciją sudaro autentiški rašytojo V. Mykolaičio-Putino (1893–1967) daiktai – knygos, paveikslai, taip pat įvairi medžiaga, susijusi su rašytojo kūryba, gyvenimu ir asmenybe.
• Daugiausia kultūrinių paveldų yra įrengta Vilniaus rašytojų namuose.

• Naudota literatūra

1. Vytautas Vanagas. Lietuvių rašytojų sąvadas. Leidykla „Lietuvių rašytojų sąjungos leidykla“ V., 1996m.
2. Benjaminas Kondratas. Kūrėjų pėdsakais. Leidykla „Mintis“ V., 1981m.
3. http://www.maironiomuziejus.lt/lt/litmuziejai/vilniuje/

Leave a Comment