Lietuvių mitologines žemės būtybės

TURINYS
1. PRATARMĖ
2. B.CHTONINĖS DIEVYBĖS
3. LUARINĖS IR VANDENS SFEROS DEIVĖS IR DIEVAI
4. LAIMA
5. GILTINĖ
6. IŠVADOS
7. NAUDOTA LITERATŪRA

PRATARMĖ
Seniausias baltų mitologijos sluoksnis siekia Europos proisdorės priešindeuropinius laikus ir atspindį metricentinę , matrilinearinę, kultūrą. Tokios deivės kaip Laima, Ragana, Laumė, Žemyna ir joms giminingos kitos mitinės būtybės baltų žemėse paveldėtos iš vietinių gyventojų, iš ankstesnių negu 3-2,5 tūkst. pr. m. e. laikų.
Senosios Europos deivės nebuvo žmonos, mylimosios ar dukterys, kaip indoeuropietiškame, patriarchalinės kultūros panteone, bet motinos, karalienės, ‘ponios’, teikiančios gyvybę, gerovę, laimę ir nelaimę, sveikatą ir ligą, skiriančios gyvenimo trukmę ir mirties laaiką. Jos skiriasi nuo indoeuropietiškojo panteono gražuolių Aušrinės ir Saulytės, dėl kurių varžosi vyriškieji dievai Perkūnas, Mėnulis, dievo Sūneliai. Priešindoeuropietiškame dievų panteone vyriškieji dievaiegzistuoja.jie yra arba gyvulių arba miškų globėjai, arba spontaniškos augalijos jėgos simboliai.Senosios Europos deivės ir dievai, atvirkščiai, yra susiję su paslaptinga žemės ir vandens stichija, iš kurios kyla gyvybė; tai dievybės,pulsuojančios pagal augalijos gimimo augio bei mėnulio fazių ritmą.
Pagrindinės Senosios Europos deivės grupuojasi tarytum didelėmis šeimomis. Deivės dažniausiai pasirodo ne po vieną, bet po dvi, po trris, dar didesniu būriu, turinčiu vieną vyriausiąją.

B. CHTONINĖS DIEVYBĖS

ŽEMYNA, ŽEMĖ MOTINA- žemės derlingumo deivė,
ŽEMĖPATIS, ŽEMININKAS- sodybos, ūkio ir gyvulių bandos globėjas, ŽEMYNO brolis.
LAZDON- lazdynų ir riešutų globėja. Vaisingumo inkarnacija.
PUŠKAITIS- žemės jėgų inkarnacija, skleidžianti kvapus, kaukų globėjas.

KAUKAI- požeminiai sutvėrimai kaukolės di

idumo ir buožgalvių išvaizdos, nešantieji skalsą, dauginantieji javus ir šieną.

VAIŽGANTAS- linų ir kanapių globėjas, gimstantis ir mirštantis dievas, augalijos atsinaujinimo metafora.

JAVINIS, JIEVARAS – Žemės Motinos pagimdyta javų dvasia, ateinąs ir išeinąs ‘svečias’.

Deivės ir su jomis susiję seni papročiai išliko per šeimos motiną, paveldėti iš kartos į kartą per amžių amžius. Nei atneštinė indoeuropietiška religija, nei krikščionybė jų vaidmens nenustelbė . Tačiau kai kuriais atvejais įvyko kontaminacijų; dievų funkcijos ir simboliai susimaišė. Pora pavyzdžių; indeoropietiškasis dangaus šviesos dievas Dievas perėmė kai kuriuos Laimos bruožus, o Laima – iš Dievo.

LUARINĖS IR VANDENS SFEROS DEIVĖS IR DIEVAI

LAIMA-visažinė gimimo ir likimo deivė.
LAIMA-DALIA-materialinių gėrybių gausintoja ir mažintoja.
GYVATĖ, ŽALTYS- namų židinio, gerovės, sveikatos ir vaisingumo. dievybės. Gyvybės energijos simboliai.
AUSTĖJA- bitė, šeimos gausintoja, ištekančių moterų globėja.
BUBILAS- vyriškosios vaisingumo jėgos simbolis.
GABIJA – ugnies deeivė, namų židinio globėja.
AITVARAS – nešantis materialines gėrybes, maisto produktus ir pinigus.
RAGANA-mirties, nakties, žiemos deivė, pertekliaus balansuotoja.
MEDEINA- medžiotoja.
ŽVĖRŪNA- laukinių žvėrių globėja, XIIIa.minimos deivės, galėjo būti viena ir ta pati deivė, graikų ARTEMIDĖS paralelė.
GANIKLIS- miškų ir gyvulių globotojas, minimas XVIa. ir lyginamas su romėnų Faunu ir graikų Satyru. GIRAITIS- greičiau tas pats dievas.

LAIMA

Laima – gimimo, likimo, visa teikiančioji ir visa atimančioji deivė. Gyvenimo ilgumas ar trumpumas, laimingumas ar nelaimingumas, turtingumas ar neturtingumas priklauso nuo jos. Žodynai ir istoriniai šaltiniai iš XVIIa. ir XIXa.liudija ‚g

gimimo ir likimo deivė‘ buvimą, o liaudies tikėjime jos įtaką jaučiamą iki šių laikų.
Ritualai , susiję su Laima, dar buvo praktikuojami XIXa. antros pusės. Latvijoje aprašyta apeiginė puota pirtyje tuoj po gimdymo ir maudymosi prieš gimdymą. Apeigas tvarkė šeimos močiutė. Buvo aukojama višta ar avis. Panašios buvo ir Lietuvoje. XVIIa. antroje pusėje, vaikui gimus, buvo aukojama višta, kuri turėjo būti užmušta su samčiu. Užmušimas su samčiu greičiausiai yra akmens amžiaus paprotys. Priešindoeuropietiškos Pabaltijo Narvos kultūros gyvenvietėse rasta daug medinių skulptūrų ir samčių anties, žąsies ir gulbės pavidalo. Apie apeiginių samčių ar kaušelių vartojimą dažnai kalba XVII-XIXa.istoriniai šaltiniai ,o latvių mitologinėse dainos išliko Laimai aukojamos vištos motyvas.
Visas manas cela males
Laimes koku pieaugušas;
No berzina jerins dzima,
No apsites kazulins.
Latvių mitologijoje išliko itin archaiška mitinė būtybė, vardu Mara, MARŠAVA. Laima buvo visažinė gimimo ir likimo deivė. Laima- visą žinanti deivė. Laima žino gyvenimo ilgumą ir gyvenimo trumpumą.
Nuo Laimos priklauso , ji nusprendžia. Kai vaikas gimsta, Laima ateina prie lango, ir šaukdavo palei langą “Šimts gimė, Šimts mirė, kuokia katram sčiestis”.

GILTINĖ

Giltinė, kuri yra gyvenimo antroji pusė , ji paskiria visiem mirtį. Iš Giltinės vardo kuris giminingas gilti, gelti ir t.t. ji yra Deivės Gyvatės antroji pusė, būtent nuodingoji, fatališkoji. Nuodus ji renka nuo akmenų ir kapų. Tai mirties mo

oteriškas ar pavidalas; dažnai ji įsivaizduojama balta, aukšta, liesa, alkana, su ilgu liežuviu, pilnu mirtinų nuodų. XIXa. antroje pusėje buvo dar labai stipriai tikėta Giltine, balto moterimi. Apie šią mirtį nešančią deivę buvo labai daug rašyta, Basanavičiaus knygoje-“iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių” [1903], surinktų Vilniaus Kalvaičio Mažojoje Lietuvoje.
Seniai, labai seniai- pasakojama- jog žmonės pradėjo labai mirė. Prieš mirtį senolis paprašė, kad į kapą įdėtų ‚Avikirpes žirkles‘ , kad galėtų nukirpti nuodų pilną liežuvį.
Ir Laima ir Giltinė gali būti viena , bet ir gali būti trys. Jos visada prisistato pas ligonį ar senelį, apsirengusios baltais rūbais. Jos pas ligonius eidavo visa- laiką kartu.

IŠVADOS

Taigi- aš manau, kad deivės senovėje buvo labai svarbios. Nuo jų priklausydavo žmonių gyvenimas, deivės paskirdavo mirtį. Yra ir blogų deivių, bet ir yra gerų deivių. Prie blogesnių deivė priskiriama deivė Giltinė, o prie geresnių Gabija. Deivės buvo gerbiamos. Deivėm visi tikėjo jas palaikė, manė , kad nuo jų viskas priklausė, nors ir taip buvo jas visi garbino tik skirtingai. Vienos deivės kovojo už gėrį, o kitos už blogį. Gerosios deivės buvo laukiamos visur, o blogosios nelaukiamos nors jos vis tiek užsukdavo. Daug žmonių dažnai matydavo tris deives kartu , ir visos trys apsirengią baltai.
Senovėje deivės buvo pasaulio valdovės.

NAUDOTA LITERATŪRA
Dundulienė. P. senovės li

ietuvių mitologija ir religija . V. 1990

NAUDOTA LITERATŪRA
Dundulienė. P. senovės lietuvių mitologija ir religija . V. 1990

Leave a Comment