Vientisinio sakinio skyryba

Vientisinio Sakinio Skyryba

Vytautas Lukšys 8c

Brūkšnys tarp veiksnio ir tarinio

Brūkšnys tarp veiksnio ir tarinio paprastai rašomas tada, kai kalbėdami intonacija ir pauze išskiriame sakomo dalyko svarbą. Kada jį rašyti, galima nustatyti iš klausos. Vis dėlto brūkšnio rašymą tarp veiksnio ir tarinio apibrėžia kelios taisyklės. Brūkšnys rašomas tik sakinyje, kuris turi sudurtinį tarinį su praleista jungtimi.Brūkšnys rašomas, kai tarinio vardinė dalis yra išreikšta:1. Daiktavardžio vardininku: Šatrija – sakmėmis apie raganas pagarsėjęs kalnas.2. Kiekinio skaitvardžio vardininku: Penki ir penki – dešimt.3. Veiksmažodžio bendratimi: Save girti – save nuvertinti.Brūkšnys nerašomas, kai tarinio vardinė dalis yra išreikšta:1. Būdvardžio vardininku: Jis geras. Šis žmogus puikus.2. Dalyvio vardininku: Miškas nutilęs. Lapai jau visai pageltę.3. Kelintinio skaitvardžio vardininku: Jis klasėje penktas.

Kartais praleista sudurtinio tarinio jungtis tarsi pabrėžiama dalelytėmis štai, tai: Darbščios rankos – štai žmogaus turtas. Vilnius – tai didžiausias miestas. Ji – tai mano vienintelė.

Tikslinamosios aplinkybės

Kai kalbėdami ar rašydami manome, jog mūsų mintis išreikšta ne visai aiškiai ar tiksliai, kad klausytojas, ar skaitytojas gali nesuprasti, kur, kada, ar kaip vyko veiksmas, vartojame tikslinamąsias aplinkybes. Tokias aplinkybes kalbėdami išskiriame intonacija, o rašydami – kableliais.Tikslinamosios aplinkybės visada būna tos pačios rūšies, kaip ir ta, kurią tikslia, o joms klausimą keliame iš pirmosios aplinkybės, pvz.:Čia, slėnio pievose, prasidėdavo tetos darbo diena. (kur čia? – slėnio pievose.)Vidudienį, per pačią kaitrą, prie upės atskubėjo du berniukai. (kada vidudienį? – per pačią kaitrą.)Tyliai, be vieno žodžio, ji paėmė namų ūkio vairą į savo rankas. (kaip tyliai? – be vieno žodžio.)

Skirtingų rūšių aplinkybės (vietos ir laiko, vietos ir būdo, laiko ir būdo) net ir būdamos greta viena kitos negali būti tikslinamosios, nors kalbėdami tokias aplinkybes išskiriame pauze, pvz.: Labai seniai (kada?) vienoje šalyje (kur?) gyveno toks karalius. Pavakare (kada?) pamiškėje (kur?) pasirodė nuvargęs keleivis.

Išplėstinės dalyvinės, pusdalyvinės ir padalyvinės aplinkybės

Savarankiškais žodžiais išplėstų dalyvinių, pusdalyvinių ir padalyvinių aplinkybių skyryba yra laisva, ji priklauso nuo rašančiojo nuomonės. Šioms aplinkybėms svarbios pauzės. Pauzės kalboje – skyrybos ženklai popieriuje. Kai autoriui atrodo svarbu pabrėžti tai, kas pasakyta šia aplinkybe, kis ją išskiria kableliais kartu su priklausomais žodžiais pvz.:Nuo šviesos pridengdamas akis, pravirkdavai genties lopšy. (kaip pravirkdavau? – Nuo šviesos pridengdamas akis.)Kai autoriui aplinkybe reiškiama mintis neatrodo tokia svarbi, neturi prasminio ir intonacinio savarankiškumo, tada ji kableliais neskiriama.Išplėstinės dalyvinės, pusdalyvinės ir padalyvinės aplinkybės paprastai skiriamos, kai eina prieš tarinį, pvz.:Šildant popiečio saulei, į aikštelę, susirenka vaikai.Į aikštelę, šildant popiečio saulei, susirenka vaikai.Kai tokios aplinkybės eina po tarinio, jos dažniausiai neskiriamos, pvz.:Į aikštelę vaikai susirenka šildant popiečio saulei.

Derinamųjų ir nederinamųjų pažyminių skyryba

Pagal ryšius su pažymimuoju žodžiu pažyminiai skirstomi į derinamuosius ir nederinamuosius, juos reikia mokėti atskirti, kad galėtumėme teisingai pritaikyti skyrybos taisykles:

Derinamieji pažyminiai

1. Atsako į klausimus koks? Kokia?2. suderinti su pažymimuoju žodžiu gimine, skaičiumi, linksniu. (Pamačiau nedidelę trobelę.)3. Kinta keičiant pažymimojo žodžio giminę, skaičių ar linksnį. (Nedidelės trobelės, nedidelei trobelei…)4.Reiškiami:a) būdvardžiu: Matyt aukštas kalnas;b) dalyviu: Praėjusi žiema buvo šalta;

c) skaitvardžiu: Prasidėjo pirmosios šalnos;d) įvardžiu: Džiaugėmės šia vasara.

Nederinamieji pažyminiai

1. Atsako į klausimus kieno? koks? kokia?2.Nederinami su pažymimuoju žodžiu ne linksniu, nei gimine, nei skaičiumi. (Ji puiki drobių audėja.)3. Nekinta keičiant pažymimojo žodžio giminę, skaičių ar linksnį. (Drobių audėja, drobių audėjos, drobių audėjai…)4. Reiškiami:a) daiktavardžio ar įvardžio kilmininku bei įnagininku: atvažiavo sesers duktė. Jo kūriniai visus sužavėjo. Praskrido paukštis lenktu snapu;b) bendratimi: nebuvo noro juokauti;c) linksniais su prielinksniais: šalia sėdėjo žmogus iš miesto. Padėjau dėžutę nuo sagų.

Įprastinė pažyminių vieta – prieš pažymimąjį žodį. Tačiau neretai, ypač poezijoje, pažyminys nukeliamas po pažymimojo žodžio. Taip atkreipiamas dėmesys ne tiek į patį daiktą, kiek į jo požymį: Turiu aš vieną nebylų, rūstų, niūrų draugą. Turiu aš vieną draugą – nebylų, niūrų, rūstų.Pažyminių skyryba priklauso nuo pažyminio vietos sakinyje. Prieš pažymimąjį žodį einantys pažyminiai paprastai neskiriami, atsidūrę po pažymimojo žodžio (dažniausiai keli derinamieji), skiriami kableliais arba brūkšniais ir tariami pabrėžiamąja arba aiškinamąja intonacija.

Derinamųjų pažyminių skyryba

Keliu nubėgo mergaitės, gražios, pasipuošusios. Mergaitės, gražios, pasipuošusios, nubėgo keliu. 1. Keli derinamieji pažyminiai, einantys po pažymimojo žodžio, skiriami kableliais. Keliu nubėgo mergaitės – gražios, pasipuošusios.2. Kai keli derinamieji pažyminiai, einantys po pažymimojo žodžio, ypač pabrėžiami, rašomas brūkšnys.

Išplėstinių dalyvinių ir būdvardinių pažyminių skyryba

Derinamieji pažyminiai, išreikšti dalyviu ar būdvardžiu su jam priklausomu bent vienu savarankišku žodžiu, vadinami išplėstiniais dalyviniais ar būdvardiniais pažyminiais. Jų skyryba priklauso nuo to, po ar prieš pažymimąjį žodį jie eina.

Išplėstinių pažyminių skyryba

Žiedais apsipylusiose liepose dūzgė bitės.

1.Prieš pažymimąjį žodį einantys išplėsti pažyminiai neskiriami.

Liepose, apsipylusiose žiedais, dūzgė bitės.Dūzgė bitės liepose, apsipylusiose žiedais.

2. Po pažymimojo žodžio einantys išplėsti pažyminiai skiriami kableliais.

Priedėlio skyryba

Priedėlių skyryba (kaip ir išplėstinių pažyminių) priklauso nuo jų vietos sakinyje.Įprastinė priedėlio vieta – prieš pažymimąjį žodį. Po pažymimojo žodžio atsidūrę priedėliai (nesvarbu, išplėsti jie ar ne) kalbant išskiriami pabrėžiamąja, aiškinamąja, kartais tikslinamąja intonacija, o rašant – kableliais ar brūkšniais.1. Po pažymimojo žodžio esantys priedėliai skiriami kableliais: Šarūnas, pusbrolis, domisi sportu. Keliu nuėjo Šarūnas – mano pusbrolis.2. Ypač pabrėžiami priedėliai (dažniausiai sakinio pabaigoje) arba pažymintys kelis pažymimuosius žodžius gali būti skiriami brūkšniais: Karolis, Andrius ir Vilius – mano pusbroliai – kieme žaidė krepšinį.3. Priedėliai turintys jungiamąjį žodį būtent, arba, tai ,yra, ypač, vardu, pavarde, kableliais išskiriami su tais žodžiais: vardu Inga, Viena mano draugė tai yra Inga, žaidžia stalo tenisą. Būtent Inga,

Priedėliais pastovieji (tautosakiniai) epitetai, pvz.: Kieme auga beržas svyruoklis. Joks ženklas nerašomas tarp pažymimojo žodžio ir priedėlio, tiksliau nusakančio specialybės pavadinimą, pvz.: Kalbėjo gydytoja pediatrė. Brūkšniu nuo pažymimojo žodžio atskiriame priedėlį, kuriuo pasakomas tik vaizdingesnis, neįprastesnis to paties daikto pavadinimas, pvz.: Ir aitvaras – padangių žirgas atneš mane prie tavo kojų.

Vienarūšės sakinio dalys

Kelios sakinio dalys, atsakančios į tą patį klausimą, kylantį iš tos pačios sakinio dalies, vadinamos vienarūšėmis sakinio dalimis ir yra skiriamos kableliais jeigu eina viena po kitos. Vienarūšiai gali būti veiksniai, papildiniai, tariniai, pažyminiai ir aplinkybės.

Keli derinamieji pažyminiai, nesvarbu vienarūšiai ar ne, po pažymimojo žodžio skiriami taip:Prie namo, naujo, dailaus, žydėjo tulpės. Arba: Žydėjo tulpės prie namo – naujo, dailaus.Prie namo, naujo, mūrinio, žydėjo tulpės. Arba: Žydėjo tulpės prie namo, naujo, mūrinio.Vienarūšių sakinio dalių jungimas sakinyje gali būti trejopas:

1) Bejungtukis: Vėjai žvaigždę užpūs, sodų žiedą nuplėš…2) Jungtukinis: Ir jovarų, ir pušų, ir beržų, ir senojo ąžuolo nebėra.3) Mišrusis: Aš guliu medžių pavėsy, kramtau saldų šiaudą ir stebiu dangų.Jungtuko kartojimas prieš kiekvieną vienarūšę sakinio dalį ar jo vartojimas prieš paskutinę ypač paryškina sakinio dalių vienarūšiškumą.Vienarūšes sakinio dalis gali jungti kelių rūšių jungtukai:1) sudedamieji (ir, bei) vartojami ką nors išvardijant:Ir bulvės, ir morkos, ir kopūstai šįmet gerai užaugo.2) skiriamieji (ar, arba) pabrėžia, kad iš kelių reiškinių galimas vienas:Vadinasi, storai kalba arba ūsorius, arba akiniuotis.3) priešpriešiniai (o, bet, tačiau, tik) rodo, kad priešinami du kontrastingi reiškiniai, arba viena sąvoka paneigia kitą:Žygiais, o ne žodžiais mes tėvynę mylim.

Vienarūšių sakinio dalių skyryba

1) Kableliais atskiriamos viena nuo kitos vienarūšės sakinio dalys ar jų grupės, kai tarp jų nėra jungtuko: Miškas ūžia, verkia, gaudžia.2) Visada atskiriamos vienarūšės sakinio dalys, sujungtos priešpriešiniais jungtukais o, bet, tačiau, tik: Vyrai kalbėjo tyliai, bet labai aiškiai.3) Neatskiriamos dvi vienarūšės sakinio dalys, sujungtos jungtukais ir, ar, arba, bei: Tada jie prasimanydavo įvairių darbų ar žaidimų.4) Kai prieš vienarūšes sakinio dalis kartojamas jungtukas ir, ar, arba, net, tiek, kablelis dedamas prieš antrąjį ir tolesnius.

Apibendrinamieji žodžiai

Po apibendrinamojo žodžio

1) Kai kelios vienarūšės sakinio dalys eina po apibendrinamojo žodžio, prieš jas dedamas dvitaškis: Jos gyvenime buvo visko: ir džiaugsmo, ir liūdesio.

2) Jei vienarūšėmis akinio dalimis nebaigiamas sakinys, prieš jas dedamas dvitaškis, o po jų – kablelis arba brūkšnys: Visko: ir džiaugsmo, ir liūdesio, buvo jos gyvenime. Viskuo: kalba, laikysena – jis buvo paprastas.3) Kai po apibendrinamojo žodžio prieš vienarūšes sakinio dalis yra jungiamasis žodis būtent, tai yra, kaip, kaip antai, pavyzdžiui, prieš jungiamąjį žodį dedamas kablelis, o po jo – dvitaškis. Prieš apibendrinamąjį žodį

4) Kai kelios vienarūšės sakinio dalys eina prieš apibendrinamąjį žodį, prieš jį dedamas brūkšnys: Ir džiaugsmo, ir liūdesio – visko buvo jos gyvenime.

Kreipinio skyryba

Rašte kreipiniai dažniausiai išskiriami kableliais, o kai kreipinys ypač pabrėžiamas – šauktuku, pvz.:Motina, man saulė tavo veidą mena.Brangieji! Kam išsekot raudomis?Kartais pasitaiko išplėstų kreipinių. Tada kableliais išskiriama visa kreipinio grupė.Nebausk manęs, o rūstusai patėvi! Nebark manęs, o pamote pikta!Kai kreipiniai išskaičiuojami, tarp jų dedami kableliai, pvz.:Sesuo, sesuva, sesele, balta epušėle, drebėk, kai dar niekas nejaučia, niekas negirdi audros. Dukrele mano, jaunoji mano, ar atsikelsi anksti rytelį?

Įterpinių skyryba

Rašydami įterpinius išskiriame kableliais, o kai papildoma informacija labai plati, sudaro tarsi atskirą sakinį, – brūkšniais arba skliausteliais, pvz.:Tu, rodos, žaidi šachmatais?Dabar mano pilve, anot senojo Alaušo, žarna žarnon lindo.Motina – jisai jautė – žvalgosi pro langus sodo pusėn.Tik pažiūrėk: nebetoli prievaizdas Gimbutas (tas pats, kuris ir dabar paupyje tebegyvena).

Lyginamųjų posakių skyryba

Kai sakinyje esantis lyginamasis posakis eina kuria nors antrininke sakinio dalimi (pažyminiu, aplinkybe), kableliais jis neskiriamas, pvz.: Jo mažą širdelę tarsi replėmis kas krūtinėj suspaudė. (Kaip suspaudė? – tarsi replėmis; būdo aplinkybė.)Kai lyginamasis posakis turi tarinį, jis visada sudaro šalutinį sakinį ir yra skiriamas kableliais, pvz.: jis viską sutvarkys, kaip aš noriu. Eglutė jautė tokį sopulį, tartum būtų jai širdį kas raižęs.