Turinys
Turinys
Įvadas……………………………………………………………………………………………………………….. 3
Darbo dainos……………………………………………………………………………………………………… 4
Raudos………………………………………………………………………………………………………….. 5
Vestuvinės dainos…………………………………………………………………………………………… 6
Šeimos dainos………………………………………………………………………………………………… 7
Vaikų dainos………………………………………………………………………………………………….. 8
Jaunimo ir meilės dainos………………………………………………………………………………… 9
Giesmės ir jų įtaka dainoms……………………………………………………………………………. 10
3. Išvados…………………………………………………………………………………………………………….. 11
4. Naudota literatūra……………………………………………………………………………………………… 12
Įvadas
Dainos Lietuvos kaime skambėdavo nuo amžių. Lietuvių liaudies dainas savo raštuose mini Martynas Mažvydas, Jonas ūdikėlį, Markas ūdikėlįs. Pirmasis lietuvių liaudies dainą su melodija užrašė Bridžius Gedkantas 1634m.
Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę, kažkada ji laikyta „niekais”, atgyvena. Susidomėjimas tautosaka Europoje padidėjo XVIII amžiuje. Ją imta užrašinėti, publikuoti. Dėmesys lietuvių liaudies dainoms radosi pradėjus tyrinėti lietuvių kalbą. Mažosios Lietuvos evangelikų kunigas Pilypas Ruigys 1747 m. parašė lietuvių kalbos žodyną, į kurį įdėjo tris dainas – kalbos senumui ir skambumui pailiustruoti.
Tautosakoskūriniai, ypač dainos, būdavo atliekamos tam tikru metu, tam tikroje situacijoje, susijusios su gamtos ciklu ir su žmogaus darbų tikslu bei asmeninio gyvenimo įvykiais. Dėl to dainos skirstomos į tokias temines grupes kaip darbo dainos, vestuvių dainos, kalendorinių apeigų…Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos. Norint suvokti liaudies dainos turinį, meninį savitumą, būtina žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes.
3
Darbo dainos
Seniau kaimo žmonės dainasį pagalbą pasiteikė savo nuotaikai, jausmams išreikšti, nuotaikai pakelti. Dainuoti prieš ir po darbo, ar per pertraukas tapo tokia pačia būtinybe kaip ir dirbti. Darbo dainos dainuojamos dirbant kokį nors darbą, kad laikas greičiau prabėgtų, kad nebūtų labai nuobodu. Darbo dainų kilmė ir gyvavimas neatskiriamai susiję su gamtos ciklu ir fiziniu darbu. Jos būdavo dainuojamos kolektyve, arba po vieną. Jei darbas monotoniškas, ramus, jis sužadina platesnius gyvenimo apmąstymus. Priklausomai nuo darbo sunkumo šios dainos būdavo liūdnos arba linksmos. Aišku, kuo darbas sunkesnis, tuo daina liūdnesnė, kuo lengvesnis – tuo linksmesnė.
Darbo dainų skirstymas
Darbo dainos tūrėjo savo tvarką, suderintą su metų laikais, ir buvo skirstomos į poskyrius atitinkančius liaudies tradicijoje plačiai žinomas jų rūšis: pavasarį skambėdavo arimo, vasarą – šienapjūtės, javapjūtės, grikių rovimo, vėliau – ūdikėlį, o rudenį ir židainos. Prie gamtos kaitos derinosi ir gyvulių ganymas: prasidėdavo pavasarį ir baigdavosi vėlų rudenį. Visą tą laiką skambėjo ganymo dainos, raliavimai. Šios dainos buvo skirstomos į buities ir lauko darbų dainas. Pvz.: Lauko darbai – rugiapjūtė, avižapjūtė, kanapių darbai, , medžioklės, žvejų dainos; buities darbai – skalbimas, malimas, verpimas, audimas ir dar daug kitų.
Apie konkretaus darbo dainas
Malimo dainos – tai buvo labai sunkus darbas, jį lydėjo daina – trumpa, neįmantri improvizuota ar ilga, lyriška, apdainuojanti sunkią malėjos dalią. Ganymo dainos – dažnai neapsiribodavo darbo tema. Vienų mintys sutelktos tiespaprasčiausiais ganymo rūpesčiais, kitas užtvindydavo aimanos dėl sunkios piemenų būklės.
Aš pasėjau linelius
Šita žemaitiška darbo daina yra apie visą ilgą lino kelią nuo
išrovimo iki drobelių išaudimo. Šį darbą atlikdavo moterys. Jis būdavo
varginantis ir ilgas, reikalavo daug kantrybės todėl ir dainos apie jį
būdavo nelabai linksmos.
4
Raudos
Lietuvių liaudyje raudos išliko ligi mūsų dienų, nors senoviški laidotuvių papročiai jau seniai išnyko. Mirusius Lietuvoje dabar aprauda tik moterys: motinos, seserys, dukterys… Jų tekstai nusistojo tokiu pat ilgos tradicijosbūdu, kaip ir dainų tekstai. Su dainomis jas suartina lyrizmas ir tos pačios poetinės priemonės. Raudos
Raudos- seniausias lietuvių liaudies muzikinės- poetinės kūrybos žanras. Jos minimos net viename IX amžiaus rašytiniame šaltinyje.
Žinomos dvi raudų rūšys- laidotuvių ir vestuvinės. Pastarosios dar vadinamos verkavimais, arba Aukštaitijoje- rypavimais.
Senųjų laikų raudose nėra pastovesnės, labiau išplėtotos melodijos, – vyrauja tik verkimo intonacijos, vėlesniosios- melodingesnės. Ypač prasmingi švelnūs ir graudūs raudų žodžiai. Mirusieji vadinami medeliais, paukšteliais, gulbelėmis, gegulėmis, žvaigždelėmis.
Būdavo ir specialių raudotojų, kurios raudodavo už atlyginimą. Pas vestuvinių raudų raudotojus eidavo mokytis ir būsimos nuotakos, kad vestuvėse neapsijuoktų. Mat buvo didžiulės vestuvinių verkavimų tradicijos. Daugiausia verkaudavo per mergvakarį. Tačiau „Dieveniškių apylinkėse nuotaka verkaudama atsisveikindavo ne tik su tėvais, gimtaisiais namais, giminėmis ir rūta, bet ir su įvairiais daiktais. Važiuodama į bažnyčią, jaunoji priverkdavo pakelės medžiams, akmenims, tiltui, smuklei ir tuo metu ten buvusiems žmonėms, kurie išeidavo jos palydėti ir atsisveikinti.
5
Vestuvinės dainos
Išdaugybės lyrinių dainų lengviau galima išskirti vestuvinių dainų grupę. Tos dainos lydi tam tikras kaimo vestuvių apeigas ir šiaipjau per vestuves dainuojamos. Vestuvinių dainų daugumas yra būdingiausias lietuvių lyrikos pavyzdys. Nykstant vestuvių papročiams, kai kurios šios grupės dainos tampa bendrinėmis dainomis, kitomis progomis ūdikėlįsis. Viena vestuviniu daliu dalis vadinama- apeiginių, kitų – šeimyninių dainų pavadinimais.
Vestuvių eiga skirstoma taip: 1. piršlybos, 2. vestuvės ir 3. grįžtuvės. Kiekviena šių dalių savo ruožtu apima smulkesnes vestuvių papročių ir apeigų grupes ir per kiekviena iš jų buvo dainuojama.
Piršlybų dainoms priklauso visos iki vestuvinio laikotarpio dainos, susijusios su būsimomis vedybomis.
Svarbiausioji piršlybų dainų tema yra jaunų žmonių svajonės, jų tarpusavio santykiai, meilė.Pavyzdžiui, vykstant pažintuvėms, o taip pat jaunajam lankantis pas jaunąją, dažniausiai dainuojama apie bernelį, kuris joja pas jaunąją mergelę, į uošvės dvarelį. Ten jis kalbina, vilioja mergelę, prašo uošvelę, kad leistų už jo dukrelę. Bet mergelė dar nenori su berneliu kalbėti, o motina irgi nesiruošia dukrelės ištekinti:
Jok sau pro šalį,
Jaunas ženteli,
Dar neužaugo dukrelė.
Užauginsiu dukrelę,
Krausiu aukštą kraitelį,-
Tąsyk bus čėsas
Manei kalbėti
„Dukrelė pačioj vertėj.“
Mėgstama šiuo metu dainuoti ir apie tai, kaip berneliui patinka mergelė:
Tu, mano mergužėle,
Mergele lelijėle,
Tai aš tavim gėrėjaus,
Kai prie šalelės sėdai:
Tas tavo vainikėlis,
Tas tavo ūdikėlįs,
Tai jis gražiai žaliavo
Už geltonų kaselių.
6
Šeimos dainos
Taip pavadintos apibrėžtos funkcijos neturinčios dainos apie šeimos narių ir artimųjų santykius, neįėjusios į vestuvių ir krikštynų dainų grupes. Šios dainos, kaip ir meilės, karinės-istorinės ir dar kai kurios kitos, išskirtos tematikos pagrindu. Jose kalbama apie gyvenimą tėvų namuose tarp brolių ir seserų, rengimąsi vesti, nuotakos rinkimąsi, vyro ir žmonos santykius bei sunkią marčios dalią. Šeimosdainų grupei taip pat priklauso mirties, našlystės ir našlaičių tematikos dainos.
Šeimos sukūrimo dainose perteikiami išgyvenimai ir konfliktai, kylantys pradėjus ruoštis vesti ir tekėti. Baudžiavinėje ir pobaudžiavinėje Lietuvoje vedybų reikalus dažnai spręsdavo tėvai, todėl natūralu, kad tarp jų ir jaunųjų kildavo įvairūs susidūrimai, – jie ir atsispindėjo ne vienoje dainoje. Štai daina „Oi, tėvuli mano“ vaizduoja jau norinčio vesti sūnaus nedalią: tėvas aiškiai priešiškas šiam sumanymui. Į sūnaus nusiskundimą atsakoma šiurkštoku pasiūlymu:
Eik pas naktį stotelėn
Pas bėrą žirgelį,
Kalbėki žodelį
Su bėru žirgeliu…
Nėra ir ką bepasakyti apie tokį „pasišnekėjimą“. Graudžiai komiška tegalibūti šios „niekų kalbos“ tolesne tąsa:
Nekalba žirgelis
Meiliųjų žodelių,
Nekloja žirgelis
Minkštų paralėlių…
Atvira savo tėviškės, šeimos idealizacija įtvirtinta jau pirmuoju posmu, kategorišku išskirtinumo teigimu: „Vai, niekur nėra Tokio dvarelio Kaip mano tėvo dvaras!“ šitam energingam džiūgavimui, pasikartojančiam dainoje daug kartų, atitaria posmai, piešiantys atskirus objektus, kurie sukelia šitokį pasigerėjimą. Džiaugiamasi namais, sodyba, tėvais, broliais, seserimis, kartais – mergele ir berneliu. Dažnai mėgstama pasakiškai išaukštinti aplinką. Pavyzdžiui, augalai pasirodo besą iš tauriųjų medžiagų ar dangaus šviesulių:
Sidabro lapeliai,
Aukselio žiedeliai,
Deimanto obuolėliai.
Mėnulio lapai,
Saulatės žiedai,
Tai gražiai pražydėjo..
7
Vaikų dainos
Vaikų dainos yra dainuojamosios tautosakos kūriniai, suaugusiųjų sukurti vaikams, iš suaugusiųjų patekę į vaikų repertuarą, ir pačių vaikų kūryba. Tai lopšinės, žaidinimai, žaidimų dainelės, gyvulėlių apdainavimai, formulinės dainos, erzinimai, piemenų dainos.
Ryški vaikų-paauglių fantazijos persvara pastebima erzinimų dainelėse ir žaidimų skaičiuotėse. Erzinimai, arba išjuokimai, yra ūdikėlį pobūdžio vienaposmiai kūrinėliai, kuriais erzinami,pravardžiuojami vienmečiai, o kartais ir suaugusieji, išjuokiamos jų ydos. Skaičiuotės šiandien yra gyvybingiausia vaikų kūrybos žanras. Tai trumpi eiliavimai, atliekami žaidimo pradžioje, nustatant jame dalyvaujančių žaidėjų eilę bei seką. Skaičiuotės paprastai nedainuojamos
Gydu gydu kateles,
Keps Alvytė bandeles,
Kas katelių negyduos,
Tam bandelių nebeduos.
Ši dainelė yra viena iš begalybės vaikų dainų. Vaikučiams dainelių yra sukurta labai daug. Jų yra įvairių – lopšinių, žaidinimų, gyvūnijos apdainavimų, erzinimų, formulinių dainų. Vaikams dainas dainuodavo tėvai, o kai šiek tiek paaugdavo ir patys plėšdavo daineles apie paukštelius, gyvūnėlius ir gamtą. Mažiesiems be dainelių ir lopšinių dar yra sukurta ir tūkstančiai žaidinimų, kuriuos vaikams labaismagu žaisti. Žaidinimai, mano nuomone, yra geras laiko praleidimas
Daug gražių dainelių lietuvių liaudis yra sukūrusi vaikams. Senais laikais, kai buvo maža knygelių, dainelės ir pasakos, bei visa kita liaudies kūryba, buvo vienintelė mokytoja, auklėtoja, linksmintoja.
Dainos lydėjo vaikus nuo pat lopšio. Mažą ūdikėlį motinėlė liūliuodavo, migdydavo gražiomis lopšinėmis, išsakydama jomis savo meilę vaikui. Vaikelį vadindavo meiliausiais vardais…
Miegok, sūneli , mažutėli,
Šilko juostele suvystytas,
Aukso žiedeliu užbovytas,
Nendrių lopšeliu užliūliuotas..
8
Jaunimo ir meilės dainos
Tai dvi teminiu ir meniniu požiūriu labai artimos grupės. Funkcinės priklausomybės šios dainų grupės neturi – nėra susijusios su apeigomis ar kokia nors apibrėžta situacija, atliekamos įvairiomis progomis. Tai kaimo jaunuomenės gyvenimą atspindinti poezija. Šių grupių dainos nevienodo senumo. Pasitaiko gana archajiškų, netgi mitinius vaizdus išlaikiusių meniškai vertingų tekstų. Vis dėlto, dauguma jų yra vėlesnės negu apeiginės dainos, mažiau nusistovėjusios, laisviau plėtojamos, nors ryškių siužetų ir neturi. Ištisi posmai ar motyvai keliauja iš vienos motyvinės grupės, iš vieno tipo į kitą, susipina su kitų žanrų dainų motyvais.
Jaunimo dainose kalbamaapie jaunuolių santykius, nerūpestingą ir džiaugsmingą gyvenimą tėvų namuose, mergelės rūpinimąsi rūtų darželiu, bernelio – žirgeliu, konkrečiai nevaizduojant meilės ir vedybų. Mergelė šios grupės dainose apdainuojama kur kas dažniau, o berneliui skiriama mažiau dėmesio.
Meilės dainose apdainuojamas meilės ilgesys, susitikimai, vilionės, taip pat ir besimylinčiųjų apkalbos, priekaištai, išsiskyrimas, mirtis. Meilės daina apskritai yra naujas, tarpinis reiškinys tarp senosios liaudies lyrikos ir literatūrinės kūrybos. Lietuvių liaudies meilės dainose nerasime atvirai reiškiamų jausmų, meilės scenų. Tuo jos skiriasi nuo naujoviškų, XX a. Pradžioje ėmusių iš miesto atkeliauti meilės dainų – romansų
Jaunimo ir meilės dainos – kaimo jaunuomenės gyvenimą atspindinti poezija. Joje raiškiai perteikiamas jauno žmogaus pasaulis- jo aplinka, taip pat ir būsena, svajonės, siekimai. Meilės, jaunimo santykių motyvai pasklidę kone po visą dainuojamąją tautosaką. Gausu jų ir seniausioje apeiginėje poezijoje – darbo, kalendorinėse, vestuvinėse dainose. Tačiau labiausiai šie motyvai yra sutelkti jaunimo ir meiles dainose. Čia atsiskleidžia visa jų visuma ir įvairovė. Jaunimo ir meilės dainos yra neapeiginės. Šie žanrai iš esmės yra suforsuoti remiantis teminiu principu. Jaunimo dainoms priskiriami kūriniai, kuriuose apdainuojama mergelės ir bernelio gyvenimas tėvų namuose, jų džiaugsmai, nedideli rūpesčiai, švelnūs, nedrąsūs tarpusavio santykiai. Šiose dainose atskleidžiamos jau artimesnio jaunuolių bendravimo peripetijas, perteikiami jų jausmai. Jaunimo ir meilės dainos savo tematika menkai skiriasi.
9
Giesmės ir jų įtaka dainoms
Didelę kartojimų dalį galima išaiškinti chorine dainų kilme. Kunigas Sabaliauskas ir suomių prof. Niemi, rinkę dainas tolimiausiuose D. Lietuvos užkampiuose ir tyrę jų melodijas, pastebėjo kad patys dainininkai griežtai skiria dainas didelėm grupėm: vienas vadina dainuškomis kitais – giesmėmis. Giesmė seniau buvo giedama dviejų ar kelių asmenų dviem šalimais einančiom melodijom, o daina – vieno asmens ir viena melodija. Giesmės vėliau supanašėjo su dainomis ir taip pat buvo pradėtos dainuoti vienu balsu, nors jas ir žmonių kuopa dainavo. Šis procesas ne tik suvienodino giesmiųir dainų melodiją, bet pakeitė ir giesmės struktūrą, kuri kadaise žymiai skyrėsi nuo dainų struktūros.
Giesmės darė įtakos dainoms dar vienu atžvilgiu – padėjo susidaryti strofoms. Rinkėjas ir giedotojas, kartodami tą pačią frazę, tik kitokiais žodžiai , sudarė atskirus išbaigtus giesmės vienetus.
Giesmė – žmonių būrio poezija, daina – daugiau individualinės nuotaikos reiškėja, todėl giesmėje daugiau epinės dvasios, negu dainose. Kai kuriose šakotose dainose, iš esmės lyrinėse, nėra joms įprastų lyrinių savybių: jausmas reiškiamas epinėmis priemonėmis.
10
Išvados
Lietuviųliaudies dainos neturi savyje jokių meninio apdorojimo pėdsakų. Jos visos „yra užrašytos iš lūpų valstiečių, kuriuos dažnai sunku būdavo įprašyti jas padainuoti“ (L. Rėza).
Gausybė deminutyvų dainose, vokiečių kalboje žeistų ausį, tačiau lietuvių dainoms jie suteikia „tokį malonų žavesį, tokį mielą švelnumą ir patrauklumą, kuris užburia širdį“ (L. Rėza).
Labiausiai pažymėtina ypatybė, vyraujanti daugelyje dainų, yra senoji mitologija.
Lietuvių dainų originalumas ir grožis glūdi jų lyrizme. “Niekas taip nepavyksta išreikšti lietuviui dainininkui, kaip jo paties minorinę nuotaiką“ (M. Miškinis)
Lietuvių liaudies dainos skirstomos į grupes pagal dainavimo laiką, situaciją ir ritmą.
11
Naudota literatūra
moku.lt
mokslai.lt lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvių_liaudies_dainos
www.studijoms.lt/lietuviu-liaudies-dainos-19.htm/4
www.nemoku.lt
www.mokslai.lt/paieska/2/lietuviu-liaudies-vestuviu-dainos-referatas.html