Untitled
Klaudijaus monologo aptarimas
Šiame monologe atsiskleidžia paslaptingoji Klaudijaus pusė: išryškėja veidmainiškumas, bailumas. Jį kankina prieštaringi jausmai. Karalius akivaizdžiai gailisi: „broliažudystė sąžinę man slegia“. Vis dėlto panašu, kad jam šis nusikaltimas neatrodo labai sunkus ir nedovanotinas: „Argi ne tam yra gailestingumas, kad žvelgtum drąsiai nuodėmei veidan?“.
Klaudijus stengiasi save paguosti, tikisi pasigailėjimo ir atleidimo: „argi maloningojoj padangėj neatsiras pakankamai lietaus, kuris ją vėl nubalintų kaip sniegą?“. Galima spręsti, kad jis yra naivus (bet tai nereiškia, kad neprotingas), galvoja tai, ką nori galvoti, stengiasi save įtikinti gera baigtimi.
Sunku spręsti, ar karalius ima gailėtis sąžinės „užgraužtas“,bet jį tikrai veikia keršto baimė. Jis baiminasi, kad už teisybę ryšis kovoti sūnėnas Hamletas ir atsilygins už tėvo nužudymą. Taip pat Klaudijus bijo dėl atpildo iš „aukščiau“: „bet ten, viršuj, ne taip: tiesa visoj nuogybėj atsiskleidžia, ir mes, akis į akį suvesti su savo nuodėmėm, turim patys save pasmerkti“.
Šiame monologe atsiskleidžia tikrosios Klaudijaus vertybės: „man priklauso visa, dėl ko esu įvykdęs žmogžudystę: ir sostas, ir šlovė, ir karalienė“. Naujasis karalius dėl materialių dalykų galėjo padaryti viską, nepaisydamas jokių garbės ir sąžinės etalonų. Šios vertybės visiškai skiriasi nuo Hamleto – jam materialūs turtai atrodė nieko verti prieš žmogaus gyvybę. Klaudijus džiaugiasi gavęs trokštamus turtus ir šlovę, o kaltės jausmas prieš šį džiaugsmą nublanksta. Manau, jis ne tiek gailisi dėl savo poelgio, kiek bijo atpildo.
Monologe Klaudijus mąsto ne tik apie tai, kas jau įvyko, bet ir apie tai, kaip elgtis toliau. Jis supranta, kad kiekvieną akimirką gali būti demaskuotas ir mato, jog kuo labiau stengiasi nuslėpti savo nusikaltimą, tuo greičiau šis „kyla į paviršių“: „Bejėge siela, kuri ištrūkti stengias iš dumblynės, bet klimpsta vis gilyn!“.
Net ir monologo pabaigoje Klaudijaus grobikiška asmenybė guodžia save ir viliasi, kad viskas bus gerai.
Skaitant monologą veikėjo savijautą galima suvokti ne tik iš žodžių, bet ir iš kalbėjimo manieros, pajusti, kad herojus „pasimetęs“,susijaudinęs. Tai rodo retoriniai klausimai („kaip galima tikėtis atleidimo, kol sąžinės dėmė nenuplauta?“), metaforos(„Bejėge siela, kuri ištrūkti stengias iš dumblynės, bet klimpsta vis gilyn!“).
Klaudijus – bailus ir klastingas veidmainis, kurio kalba geriausiai tai iliustruoja.