LIETUVIØ LIAUDIES PASAKOS ARBA MITOLOGINËS SAKMËS. VIENOS PASAKOS ( SAKMËS
) ANALIZË ARBA PASAKØ ( SAKMIØ ) ANALIZË PASIRINKTU ASPEKTU.
Mitologinës sakmës – tai kolektyvinë kûryba, atspindëjusi senovës pasaulio supratimà. Tai estetinë ir etinë pasaulio paþinimo forma. Mitas gimë ið þmonijos pastangø suprasti save, pasaulá, daiktus. Sakmë – tai savotiðka pakeista realybë, ágyjanti ðventumo. Mite papasakotas ávykis –
ðventa istorija,o ðventumas nesiejamas su þemiðkuoju pasauliu. Senieji þmonës manë, jog sodybas supantys laukai, miðkai ir vandenys yra pagyvendintos keistø, kartais draugiðkai, o kartais prieðiðkai nusiteikusiø mitiniø bûtybiø, jog net kasdien jø matomi gyvuliai, paukðèiai ir þvërys kalbasi tarpusavyje, yra protingi, turi savo ðeimininkus ir karalius.
Taèiau visas ðis paslaptingas pasaulis, jø manymu, yra nematomas, neapèiuopiamas ir tik retkarèiais, ypatingais atvejais, atsiveriàs prieð þmogø, já nustebindamas, ir, neretai, iðgàsdindamas. Mitologinðse sakmëse ir vazduojamas trumpalaikis mitinio pasaulio atsivërimas.
Sakmëse protëviø pasaulis sukurtas atidþiai stebint gamtà, subtiliausius þmogaus ir gyvûnø elgsenos bruoþus, kai kuriø þemës vietø (
pelkiø, kalnø, eþerø, miðkø ) , akmenø ir net dangaus kûnø ( Saulës ,
Mënulio, þvaigþdþiø ) poveikio þmogui ypatumus. Sakmëse sukauptas didelis protëviø patyrimas, tik iðreikðyas sunkiai suvokiamais fantastiniais vaizdais, simboliais. Mite net buitiniai dalykai susieti su kosminiais. “
Mitologijos objektas yra ne pasaulis ir daiktai, bet tai, kà þmogus galvoja apie daiktus, pasaulá ir save patá. ” ( Greimas ) . Pasaulis mitologinëse sakmëse yra labai giliai suvoktas. Jose yra daugybë gamtos paslapèiø. Mitus mûsø protëviai palieka kaip savotiðkà iðmintá, kaip perspëjimà, uþuominas.
Mitai pabrëþia, kad yra ribos, neraðyti ástatymai, kuriø reikia paisyti, nes, kitaip , aukðtesniø ir galingesniø jëgø bûsi sunaikintas.
Kaip suvokiama laimë ( Pagal mitologines sakmes ) :
Su antgamtiniu pasauliu þmonës siejo ne tik juos supanèià tikrovæ, bet ir savo likimà , tikëdami antgamtiniø jëgø egzistavimu, savotiðkai atidavë á meta kilmës jëgø rankas. Su aukðtesnëm jëgom jie siejo ir savo laimæ. Þmonëns buvo nesuprantama, kodël kiekvienas gyvena skirtingai; kodël vienam sekasi geriau : jis turtingesnis, turi didesná ûká, jo derlius visuomet gerai uþderi, jo namai visuomet graþûs ir ðvarûs, o kitas neturi nieko , jam gyvenime visiðkai nesiseka. Laimë buvo suprantama kaip pasisekimo, naudos, veltui gautos dovanos idëja.
Neþinodami, kas tà laimæ sàlygoja, protëviai siejo jà su kitu pasauliu. Kaukai, aitvarai, laumës, velnias buvo pagrindinës jëgos, galëjusios nulemti likimà. Jie sakmëse vaizduojami þmoniø pavidalu, dirbantys ávairiausius darbus ir kaip kito pasaulio ( nematomos, bet girdimos ) bûtybës, savo egzistavimà patvirtinanèios neþemiðkos kilmës veiksmais.
Svarbiausia þmonëms buvo sutarti ne tik su kaukais ir laumëmis, bet ir su paèiu velniu. Kaukai uþ piktà galëdavo taip pat atsilyginti piktu
, pridarydami begales nelaimiø ir atneðdami ðimtus rûpesèiø. Todël þmonës stengdavosi bûti dorais ir sàþiningais, nes, jei norëjai bûti laimingas, visø pirma, turëjai bûti sàþiningas. Mite “ Laumës ir kûdikis “ laumës ðilkais apdovanoja kûdiká, motinos netyèia uþmirðtà laukuose, ir nusuka galvytæ turtingos kaimynës, norëjusios klasta iðgauti ið laumiø gërybiø, vaikeliui. Ðiame mite pabrëþiama, jog yra ribos tarp þemës, þmoniø ir tarp dieviðkojo, antgamtinio pasaulio. Ðias ribas perþengæs ( kaip tai padarë turtingoji kaimynë, norëdama klasta pergudrauti laumes ir taip á savo rankas savotiðkai prisiimdama dieviðkøjø jëgø funkcijas ), gali bûti rimtai nubaustas. Kitaip tariant, laimingas bûsi tik tada, kai gyvensi þemiðkojo pasaulio ribose.
Mitologinëse sakmëse sakoma, jog kiekvieno þmogaus laimë yra nulemta ið anksto, þmogaus gyvenima tvarko ir likimà nulemia, kaip jau minëta, stipresnës jëgos ( kaukai, aitvarai, laumës ). Mite “ Þmogaus dalia
“ sakoma, jog … kiekvienam þmogui kiekviename miðke yra uþaugæ tam tikras skaièius grybø… Ðiuo atveju þmogus atrodo tikrai beviltiðkai kai jis galvoja, jog viskas priklauso nuo jo . Galbût jo valioje ir galioje yra surasti kuo daugiau grybø. Sakmëse atverta paprasta tiesa, jog vertybë yra ieðkantysis þmogus. Taèiau daugiau grybø nei jam skirta jis nesuras.
Èia ir yra þmogiðkosios bûties menkumo prieð kito pasaulio jëgas ávardijimas. Su ðia nuostata svarbu sugyventi ir susitaikyti. Jei þmogus norës daugiau nei jam duota, kitaip tariant, jeigu … maþà rasi samanose ir já pakasæs paliksi augti, manydamas, kad rytoj atëjæs paimsi uþaugusá, tai rytojaus dienà nuëjæs já rasi toká pat neuþaugusá , tik sukirmijusá… ( Grybai bijo akiø ).
Protëviai manë, jog laimë yra turëti ne daug ir dideliø grybø, o surasti
SAVO grybus, tuomet bûsi laimingas, kitaip tariant, tuomet tavo þemë grybais suþydës.
Sakmë “ Nusaugotas paparèio þiedas “ ( 83 psl. Ið Suþeisto Vëjo ) :
Joninës – svarbiausia lietuviø liaudies vasaros ðventë. Ðvenèiama ilgiausià dienà ir trumpiausià naktá. Svarbiausi joniniø atributai, minimi ir naujuosiuose apraðymuose ir senuosiuose ðaltiniuose , yra ugnis – lauþai, ant karèiø iðkeltos deganèios dervos statinaitës, ratø stebulës, berþø toðys ir kt.
Joniniø iðvakarëse, norint apsisaugoti nuo laumiø, raganø ir kt. negerø bûtybiø, á tvartus buvo anksti suvaromi gyvuliai, derva arba kreida ant tvarto durø uþbrëþiami kryþiai, raktø skylutës uþkemðamos kà tik surinktomis devyneriopomis þolëmis, ties tvarto durimis pakabinami ðermukðnio ir kieèiø pluoðtai , jais perbraukiamos karvës, tvarte netoli durø padedamos klumpës ir veidrodis, virð durø pakabinama uþmuðta ðarka, kryþmai prikalami keli gabaliukai “ graudulinës þvakës “ . Joniniø rytà daromi burtai, norint atimti karviø pienà, iðvaryti ið namø þiurkes.
Prasidëjusios iðvakariø dienà , joniniø apeigos nenutrûkdavo beveik visà naktá. Naktá kûrenami lauþai, daginamos ratø stebulës, ðokama ir dainuojama, einama imèiø, ieðkoma paparèio þiedo, deginami arba plukdomi vainikai, spëjama vedybinë laimë. Stengimasis joniniø naktá visiðkai nemiegoti atsispindi archaiðkame tikëjime, jog tas, kas joniniø naktá ir iðvakarëse visiðkai nemiega, ágyja gydomàjà galià ( ðioje sakmëje berniukas praleidþia naktá miðke, iki pat paryèiø, skaito knygà – dar prieð saulës tekëjimà … suðniokðtë vëjas ir nuskambo ant drobulës pilkas þiedelis.
Berniukas pasiëmë ir, atpjovæs rankos odà, ádëjo þiedà. Kai ranka uþgijo , tapo viso pasaulio þinovu. ) Joninës – dangaus dievams skirta ðventë.
Joniniø apeigø trukmë nuo vienos dienos iki kitos , stengimasis visà naktá nemiegoti, lauþø deginimas, norint apðviesti visà apylinkæ, liudija jonines esant ðviesos ir dienos, o ne tamsos ðventæ.
Ðioje ðventëje nuo seno inscenizuojama kova tarp ðviesos ir tamsos, tarp dienos ir nakties, tarp dangaus ir poþemio bûtybiø, kuri vëliau gavo kovos tarp gërio ir blogio prasmæ. O kova inscenizuojama todël, kad per jonines saulë ir kitos mitinës bûtybës bûdavo pasiekusios ir savo galybës apogëjø, ir kartu kritiðkà momentà – kai jø jëgos tuoj ims sekti .
Tik dabar dar galima kovoti ir áveikti prieðiðkas jëgas. Todël joninëse , prieðingai kûèioms, atsispindi ne tiek tamsiøjø jëgø aktyvumas, kiek kova su tomis jëgomis ir tos kovos efektyvumas. Ðioje sakmëje berniukas nugali tamsiàsias jëgas, jis neiðsigàsta. Kaip laimætojas jis apdovanojams regëjimo , iðminties dovana.
Kiekvienas, priartëjæs , palytëjæs tà ribà, skirianèià þmogiðkàjá pasaulá nuo meta pasaulio ( realiausiai , remaintis mitologija, tai galima padaryti kritiniais momentais, kai stichiðkos gamtos jëgos pasiekia aukðèiausià taðkà begalybës prasme ) tampa iðrinktuoju, palytëtuoju, paþymëtuoju.
Berniuko meta þenklu tampa po oda ádëtas þiedelis.