LIETUVIØ LIAUDIES PASAKOS ARBA MITOLOGINËS SAKMËS. VIENOS PASAKOS ( SAKMËS) ANALIZË ARBA PASAKØ ( SAKMIØ ) ANALIZË PASIRINKTU ASPEKTU.
Mitologinës sakmës – tai kolektyvinë kûryba, atspindëjusi senovëspasaulio supratimà. Tai estetinë ir etinë pasaulio paþinimo forma. Mitasgimë ið þmonijos pastangø suprasti save, pasaulá, daiktus. Sakmë – taisavotiðka pakeista realybë, ágyjanti ðventumo. Mite papasakotas ávykis –ðventa istorija,o ðventumas nesiejamas su þemiðkuoju pasauliu. Seniejiþmonës manë, jog sodybas supantys laukai, miðkai ir vandenys yrapagyvendintos keistø, kartais draugiðkai, o kartais prieðiðkai nusiteikusiømitiniø bûtybiø, jog net kasdien jø matomi gyvuliai, paukðèiai ir þvëryskalbasi tarpusavyje, yra protingi, turi savo ðeimininkus ir karalius.Taèiau visas ðis paslaptingas pasaulis, jø manymu, yra nematomas,neapèiuopiamas ir tik retkarèiais, ypatingais atvejais, atsiveriàs prieðþmogø, já nustebindamas, ir, neretai, iðgàsdindamas. Mitologinðse sakmëseir vazduojamas trumpalaikis mitinio pasaulio atsivërimas. Sakmëse protëviø pasaulis sukurtas atidþiai stebint gamtà,subtiliausius þmogaus ir gyvûnø elgsenos bruoþus, kai kuriø þemës vietø (pelkiø, kalnø, eþerø, miðkø ) , akmenø ir net dangaus kûnø ( Saulës ,Mënulio, þvaigþdþiø ) poveikio þmogui ypatumus. Sakmëse sukauptas didelisprotëviø patyrimas, tik iðreikðyas sunkiai suvokiamais fantastiniaisvaizdais, simboliais. Mite net buitiniai dalykai susieti su kosminiais. “Mitologijos objektas yra ne pasaulis ir daiktai, bet tai, kà þmogus galvojaapie daiktus, pasaulá ir save patá. ” ( Greimas ) . Pasaulis mitologinësesakmëse yra labai giliai suvoktas. Jose yra daugybë gamtos paslapèiø. Mitusmûsø protëviai palieka kaip savotiðkà iðmintá, kaip perspëjimà, uþuominas.Mitai pabrëþia, kad yra ribos, neraðyti ástatymai, kuriø reikia paisyti,nes, kitaip , aukðtesniø ir galingesniø jëgø bûsi sunaikintas.
Kaip suvokiama laimë ( Pagal mitologines sakmes ) :
Su antgamtiniu pasauliu þmonës siejo ne tik juos supanèiàtikrovæ, bet ir savo likimà , tikëdami antgamtiniø jëgø egzistavimu,savotiðkai atidavë á meta kilmës jëgø rankas. Su aukðtesnëm jëgom jie siejoir savo laimæ. Þmonëns buvo nesuprantama, kodël kiekvienas gyvenaskirtingai; kodël vienam sekasi geriau : jis turtingesnis, turi didesnáûká, jo derlius visuomet gerai uþderi, jo namai visuomet graþûs ir ðvarûs,o kitas neturi nieko , jam gyvenime visiðkai nesiseka. Laimë buvosuprantama kaip pasisekimo, naudos, veltui gautos dovanos idëja. Neþinodami, kas tà laimæ sàlygoja, protëviai siejo jà su kitupasauliu. Kaukai, aitvarai, laumës, velnias buvo pagrindinës jëgos,galëjusios nulemti likimà. Jie sakmëse vaizduojami þmoniø pavidalu,dirbantys ávairiausius darbus ir kaip kito pasaulio ( nematomos, betgirdimos ) bûtybës, savo egzistavimà patvirtinanèios neþemiðkos kilmësveiksmais. Svarbiausia þmonëms buvo sutarti ne tik su kaukais ir laumëmis,bet ir su paèiu velniu. Kaukai uþ piktà galëdavo taip pat atsilyginti piktu, pridarydami begales nelaimiø ir atneðdami ðimtus rûpesèiø. Todël þmonësstengdavosi bûti dorais ir sàþiningais, nes, jei norëjai bûti laimingas,visø pirma, turëjai bûti sàþiningas. Mite “ Laumës ir kûdikis “ laumësðilkais apdovanoja kûdiká, motinos netyèia uþmirðtà laukuose, ir nusukagalvytæ turtingos kaimynës, norëjusios klasta iðgauti ið laumiø gërybiø,vaikeliui. Ðiame mite pabrëþiama, jog yra ribos tarp þemës, þmoniø ir tarpdieviðkojo, antgamtinio pasaulio. Ðias ribas perþengæs ( kaip tai padarëturtingoji kaimynë, norëdama klasta pergudrauti laumes ir taip á savorankas savotiðkai prisiimdama dieviðkøjø jëgø funkcijas ), gali bûti rimtainubaustas. Kitaip tariant, laimingas bûsi tik tada, kai gyvensi þemiðkojo
pasaulio ribose. Mitologinëse sakmëse sakoma, jog kiekvieno þmogaus laimë yranulemta ið anksto, þmogaus gyvenima tvarko ir likimà nulemia, kaip jauminëta, stipresnës jëgos ( kaukai, aitvarai, laumës ). Mite “ Þmogaus dalia“ sakoma, jog … kiekvienam þmogui kiekviename miðke yra uþaugæ tam tikrasskaièius grybø… Ðiuo atveju þmogus atrodo tikrai beviltiðkai kai jisgalvoja, jog viskas priklauso nuo jo . Galbût jo valioje ir galioje yrasurasti kuo daugiau grybø. Sakmëse atverta paprasta tiesa, jog vertybë yraieðkantysis þmogus. Taèiau daugiau grybø nei jam skirta jis nesuras. Èia iryra þmogiðkosios bûties menkumo prieð kito pasaulio jëgas ávardijimas. Suðia nuostata svarbu sugyventi ir susitaikyti. Jei þmogus norës daugiau neijam duota, kitaip tariant, jeigu … maþà rasi samanose ir já pakasæs paliksiaugti, manydamas, kad rytoj atëjæs paimsi uþaugusá, tai rytojaus dienànuëjæs já rasi toká pat neuþaugusá , tik sukirmijusá… ( Grybai bijo akiø ).Protëviai manë, jog laimë yra turëti ne daug ir dideliø grybø, o surastiSAVO grybus, tuomet bûsi laimingas, kitaip tariant, tuomet tavo þemëgrybais suþydës.Sakmë “ Nusaugotas paparèio þiedas “ ( 83 psl. Ið Suþeisto Vëjo ) :Joninës – svarbiausia lietuviø liaudies vasaros ðventë. Ðvenèiama ilgiausiàdienà ir trumpiausià naktá. Svarbiausi joniniø atributai, minimi irnaujuosiuose apraðymuose ir senuosiuose ðaltiniuose , yra ugnis – lauþai,ant karèiø iðkeltos deganèios dervos statinaitës, ratø stebulës, berþøtoðys ir kt. Joniniø iðvakarëse, norint apsisaugoti nuo laumiø, raganø irkt. negerø bûtybiø, á tvartus buvo anksti suvaromi gyvuliai, derva arbakreida ant tvarto durø uþbrëþiami kryþiai, raktø skylutës uþkemðamos kà tiksurinktomis devyneriopomis þolëmis, ties tvarto durimis pakabinamiðermukðnio ir kieèiø pluoðtai , jais perbraukiamos karvës, tvarte netoli
durø padedamos klumpës ir veidrodis, virð durø pakabinama uþmuðta ðarka,kryþmai prikalami keli gabaliukai “ graudulinës þvakës “ . Joniniø rytàdaromi burtai, norint atimti karviø pienà, iðvaryti ið namø þiurkes.Prasidëjusios iðvakariø dienà , joniniø apeigos nenutrûkdavo beveik visànaktá. Naktá kûrenami lauþai, daginamos ratø stebulës, ðokama irdainuojama, einama imèiø, ieðkoma paparèio þiedo, deginami arba plukdomivainikai, spëjama vedybinë laimë. Stengimasis joniniø naktá visiðkainemiegoti atsispindi archaiðkame tikëjime, jog tas, kas joniniø naktá iriðvakarëse visiðkai nemiega, ágyja gydomàjà galià ( ðioje sakmëje berniukas praleidþia naktá miðke, iki pat paryèiø, skaito knygà – dar prieð saulëstekëjimà … suðniokðtë vëjas ir nuskambo ant drobulës pilkas þiedelis.Berniukas pasiëmë ir, atpjovæs rankos odà, ádëjo þiedà. Kai ranka uþgijo ,tapo viso pasaulio þinovu. ) Joninës – dangaus dievams skirta ðventë.Joniniø apeigø trukmë nuo vienos dienos iki kitos , stengimasis visà naktánemiegoti, lauþø deginimas, norint apðviesti visà apylinkæ, liudija joninesesant ðviesos ir dienos, o ne tamsos ðventæ. Ðioje ðventëje nuo senoinscenizuojama kova tarp ðviesos ir tamsos, tarp dienos ir nakties, tarpdangaus ir poþemio bûtybiø, kuri vëliau gavo kovos tarp gërio ir blogioprasmæ. O kova inscenizuojama todël, kad per jonines saulë ir kitos mitinësbûtybës bûdavo pasiekusios ir savo galybës apogëjø, ir kartu kritiðkàmomentà – kai jø jëgos tuoj ims sekti . Tik dabar dar galima kovoti iráveikti prieðiðkas jëgas. Todël joninëse , prieðingai kûèioms, atsispindine tiek tamsiøjø jëgø aktyvumas, kiek kova su tomis jëgomis ir tos kovosefektyvumas. Ðioje sakmëje berniukas nugali tamsiàsias jëgas, jisneiðsigàsta. Kaip laimætojas jis apdovanojams regëjimo , iðminties dovana.Kiekvienas, priartëjæs , palytëjæs tà ribà, skirianèià þmogiðkàjá pasaulánuo meta pasaulio ( realiausiai , remaintis mitologija, tai galima padarytikritiniais momentais, kai stichiðkos gamtos jëgos pasiekia aukðèiausiàtaðkà begalybës prasme ) tampa iðrinktuoju, palytëtuoju, paþymëtuoju.Berniuko meta þenklu tampa po oda ádëtas þiedelis.