Lietuvių liaudies pasakos arba mitologinės sakmės

LIETUVIØ LIAUDIES PASAKOS ARBA MITOLOGINËS SAKMËS. VIENOS PASAKOS ( SAKMËS
) ANALIZË ARBA PASAKØ ( SAKMIØ ) ANALIZË PASIRINKTU ASPEKTU.

Mitologinës sakmës – tai kolektyvinë kûryba, atspindëjusi senovës
pasaulio supratimà. Tai estetinë ir etinë pasaulio paþinimo forma. Mitas
gimë ið þmonijos pastangø suprasti save, pasaulá, daiktus. Sakmë – tai
savotiðka pakeista realybë, ágyjanti ðventumo. Mite papasakotas ávykis –
ðventa istorija,o ðventumas nesiejamas su þemiðkuoju pasauliu. Senieji
þmonës manë, jog sodybas supantys laukai, miðkai ir vandenys yra
pagyvendintos keistø, kartais draugiðkai, o kartais prieðiðkai nusiteikusiø
mitiniø bûtybiø, jog net kasdien jø matomi gyvuliai, paukðèiai ir þvërys
kalbasi taarpusavyje, yra protingi, turi savo ðeimininkus ir karalius.
Taèiau visas ðis paslaptingas pasaulis, jø manymu, yra nematomas,
neapèiuopiamas ir tik retkarèiais, ypatingais atvejais, atsiveriàs prieð
þmogø, já nustebindamas, ir, neretai, iðgàsdindamas. Mitologinðse sakmëse
ir vazduojamas trumpalaikis mitinio pasaulio atsivërimas.

Sakmëse protëviø pasaulis sukurtas atidþiai stebint gamtà,
subtiliausius þmogaus ir gyvûnø elgsenos bruoþus, kai kuriø þemës vietø (
pelkiø, kalnø, eþerø, miðkø ) , akmenø ir net dangaus kûnø ( Saulës ,
Mënulio, þvaigþdþiø ) poveikio þmogui ypatumus. Sakmëse sukauptas didelis
protëviø patyrimas, tik iðreikðyas sunkiai suvokiamais fantastiniais
vaizdais, simboliais. Mite net buitiniai dalykai susieti ssu kosminiais. “
Mitologijos objektas yra ne pasaulis ir daiktai, bet tai, kà þmogus galvoja
apie daiktus, pasaulá ir save patá. ” ( Greimas ) . Pasaulis mitologinëse
sakmëse yra labai giliai suvoktas. Jose yra daugybë gamtos paslapèiø. Mitus
mûsø protëviai palieka kaip savotiðkà iðmintá, kaip perspëjimà, uþuominas.
Mitai pa

abrëþia, kad yra ribos, neraðyti ástatymai, kuriø reikia paisyti,
nes, kitaip , aukðtesniø ir galingesniø jëgø bûsi sunaikintas.

Kaip suvokiama laimë ( Pagal mitologines sakmes ) :

Su antgamtiniu pasauliu þmonës siejo ne tik juos supanèià
tikrovæ, bet ir savo likimà , tikëdami antgamtiniø jëgø egzistavimu,
savotiðkai atidavë á meta kilmës jëgø rankas. Su aukðtesnëm jëgom jie siejo
ir savo laimæ. Þmonëns buvo nesuprantama, kodël kiekvienas gyvena
skirtingai; kodël vienam sekasi geriau : jis turtingesnis, turi didesná
ûká, jo derlius visuomet gerai uþderi, jo namai visuomet graþûs ir ðvarûs,
o kitas neturi nieko , jam gyvenime visiðkai nesiseka. Laimë buvo
suprantama kaip pasisekimo, naudos, veltui gautos dovanos idëja.

Neþinodami, kas tà laimæ sàlygoja, protëviai siejo jà su kitu
pasauliu. Kaukai, aitvarai, laumës, velnias buvo pagrindinës jëgos,
galëjusios nulemti likimà. Jie sakmëse vaizduojami þmoniø pavidalu,
dirbantys ávairiausius darbus ir kaip kito pasaulio (( nematomos, bet
girdimos ) bûtybës, savo egzistavimà patvirtinanèios neþemiðkos kilmës
veiksmais.

Svarbiausia þmonëms buvo sutarti ne tik su kaukais ir laumëmis,
bet ir su paèiu velniu. Kaukai uþ piktà galëdavo taip pat atsilyginti piktu
, pridarydami begales nelaimiø ir atneðdami ðimtus rûpesèiø. Todël þmonës
stengdavosi bûti dorais ir sàþiningais, nes, jei norëjai bûti laimingas,
visø pirma, turëjai bûti sàþiningas. Mite “ Laumës ir kûdikis “ laumës
ðilkais apdovanoja kûdiká, motinos netyèia uþmirðtà laukuose, ir nusuka
galvytæ turtingos kaimynës, norëjusios klasta iðgauti ið laumiø gërybiø,
vaikeliui. Ðiame mite pabrëþiama, jog yra ribos tarp þemës, þmoniø i

ir tarp
dieviðkojo, antgamtinio pasaulio. Ðias ribas perþengæs ( kaip tai padarë
turtingoji kaimynë, norëdama klasta pergudrauti laumes ir taip á savo
rankas savotiðkai prisiimdama dieviðkøjø jëgø funkcijas ), gali bûti rimtai
nubaustas. Kitaip tariant, laimingas bûsi tik tada, kai gyvensi þemiðkojo
pasaulio ribose.

Mitologinëse sakmëse sakoma, jog kiekvieno þmogaus laimë yra
nulemta ið anksto, þmogaus gyvenima tvarko ir likimà nulemia, kaip jau
minëta, stipresnës jëgos ( kaukai, aitvarai, laumës ). Mite “ Þmogaus dalia
“ sakoma, jog . kiekvienam þmogui kiekviename miðke yra uþaugæ tam tikras
skaièius grybø. Ðiuo atveju þmogus atrodo tikrai beviltiðkai kai jis
galvoja, jog viskas priklauso nuo jo . Galbût jo valioje ir galioje yra
surasti kuo daugiau grybø. Sakmëse atverta paprasta tiesa, jog vertybë yra
ieðkantysis þmogus. Taèiau daugiau grybø nei jam skirta jis nesuras. Èia ir
yra þmogiðkosios bûties menkumo prieð kito pasaulio jëgas ávardijimas. Su
ðia nuostata svarbu sugyventi ir susitaikyti. Jei þmogus norës daugiau nei
jam duota, kitaip tariant, jeigu . maþà rasi samanose ir já pakasæs paliksi
augti, manydamas, kad rytoj atëjæs paimsi uþaugusá, tai rytojaus dienà
nuëjæs já rasi toká pat neuþaugusá , tik sukirmijusá. ( Grybai bijo akiø ).
Protëviai manë, jog laimë yra turëti ne daug ir dideliø grybø, o surasti
SAVO grybus, tuomet bûsi laimingas, kitaip tariant, tuomet tavo þemë
grybais suþydës.

Sakmë “ Nusaugotas paparèio þiedas “ ( 83 psl. Ið Suþeisto Vëjo ) :
Joninës – svarbiausia lietuviø liaudies vasaros ðventë. Ðvenèiama ilgiausià
dienà ir trumpiausià n

naktá. Svarbiausi joniniø atributai, minimi ir
naujuosiuose apraðymuose ir senuosiuose ðaltiniuose , yra ugnis – lauþai,
ant karèiø iðkeltos deganèios dervos statinaitës, ratø stebulës, berþø
toðys ir kt. Joniniø iðvakarëse, norint apsisaugoti nuo laumiø, raganø ir
kt. negerø bûtybiø, á tvartus buvo anksti suvaromi gyvuliai, derva arba
kreida ant tvarto durø uþbrëþiami kryþiai, raktø skylutës uþkemðamos kà tik
surinktomis devyneriopomis þolëmis, ties tvarto durimis pakabinami
ðermukðnio ir kieèiø pluoðtai , jais perbraukiamos karvës, tvarte netoli
durø padedamos klumpës ir veidrodis, virð durø pakabinama uþmuðta ðarka,
kryþmai prikalami keli gabaliukai “ graudulinës þvakës “ . Joniniø rytà
daromi burtai, norint atimti karviø pienà, iðvaryti ið namø þiurkes.
Prasidëjusios iðvakariø dienà , joniniø apeigos nenutrûkdavo beveik visà
naktá. Naktá kûrenami lauþai, daginamos ratø stebulës, ðokama ir
dainuojama, einama imèiø, ieðkoma paparèio þiedo, deginami arba plukdomi
vainikai, spëjama vedybinë laimë. Stengimasis joniniø naktá visiðkai
nemiegoti atsispindi archaiðkame tikëjime, jog tas, kas joniniø naktá ir
iðvakarëse visiðkai nemiega, ágyja gydomàjà galià ( ðioje sakmëje berniukas

praleidþia naktá miðke, iki pat paryèiø, skaito knygà – dar prieð saulës
tekëjimà . suðniokðtë vëjas ir nuskambo ant drobulës pilkas þiedelis.
Berniukas pasiëmë ir, atpjovæs rankos odà, ádëjo þiedà. Kai ranka uþgijo ,
tapo viso pasaulio þinovu. ) Joninës – dangaus dievams skirta ðventë.
Joniniø apeigø trukmë nuo vienos dienos iki kitos , stengimasis visà naktá
nemiegoti, lauþø deginimas, norint apðviesti visà apylinkæ, liudija jonines
esant ðviesos ir dienos, o ne tamsos ðventæ. Ðioje ðventëje n
nuo seno
inscenizuojama kova tarp ðviesos ir tamsos, tarp dienos ir nakties, tarp
dangaus ir poþemio bûtybiø, kuri vëliau gavo kovos tarp gërio ir blogio
prasmæ. O kova inscenizuojama todël, kad per jonines saulë ir kitos mitinës
bûtybës bûdavo pasiekusios ir savo galybës apogëjø, ir kartu kritiðkà
momentà – kai jø jëgos tuoj ims sekti . Tik dabar dar galima kovoti ir
áveikti prieðiðkas jëgas. Todël joninëse , prieðingai kûèioms, atsispindi
ne tiek tamsiøjø jëgø aktyvumas, kiek kova su tomis jëgomis ir tos kovos
efektyvumas. Ðioje sakmëje berniukas nugali tamsiàsias jëgas, jis
neiðsigàsta. Kaip laimætojas jis apdovanojams regëjimo , iðminties dovana.
Kiekvienas, priartëjæs , palytëjæs tà ribà, skirianèià þmogiðkàjá pasaulá
nuo meta pasaulio ( realiausiai , remaintis mitologija, tai galima padaryti
kritiniais momentais, kai stichiðkos gamtos jëgos pasiekia aukðèiausià
taðkà begalybës prasme ) tampa iðrinktuoju, palytëtuoju, paþymëtuoju.
Berniuko meta þenklu tampa po oda ádëtas þiedelis.

Leave a Comment