Lietuviu liaudies dainos

MARIJAMPOLĖ 2003

TURINYS

1. Įvadas
2. Lietuva- dainų šalis
• Apie dainų melodijas
• Etnografiniai liaudies dainų bruožai
• Apie ką lietuviai dainavo
• Lopšinės
• Vaikų kūryba
• Jaunimo dainos
• Dainos apie gamtą
• Vestuvinės dainos
• Vaišių dainos
• Raudos
• Giesmės
3. Išvados
4. Literatūros sąrašas

ĮVADAS

Aš pasirinkau šią temą norėdama daugiau sužinoti apie lietuvių liaudies dainas. Juk daina žmogų lydi nuo pat gyvenimo pradžios iki pabaigos, sakoma, kad greičiau pamirštame kalbą negu genuose užkoduotą dainą. Manau, kad šis referatas padės atsakyti į man rūpimus klausimus, kurie yra susiję su lietuvių liaudies dainomis.

Lietuva- dainų šalis

Lietuva-dainų šalis. Lietuviams daina- antroji kalba, jos gaida. Kai žmonės pradėjo kalbėti, pradėjo ir daainuoti. Dainos Lietuvos kaime skambėdavo nuo amžių. Dainuodavo būriais traukdami į darbą ir grįždami iš darbo vyrai ir moterys. Niūniuodavo motinos, supdamos kūdikį, ir jaunos marčios, sukdamos girnų akmenį, susimąsčiusios apie savo sunkią dalią. Dainuodavo jauni broleliai, tėvynės ginti ar naktigonėn išjodami. Daina skambėdavo piemenėliui gyvulius raliuojant, taip pat šienpjovio plačius dalgio mostus lydėdama. Ją traukdavo ir jaunas žvejys, išplaukdamas į jūrą, su ilgesiu žvalgydamasis kopomis vaikščiojančios žvejų mergytės. O ką besakyti, kai ateidavo darbo pabaigtuvės, vestuvės ar šiaip linksmos sueigos, pobūviai, kaada kiekvienas, savo vargą, skurdą ir nedalią pamiršęs, traukdavo dainas, giesmeles iš pilnos krūtinės.

Taip darbo žmonės dainavo ir kūrė savo dainas, perduodami jas iš kartos į kartą- motina dukteriai, tėvas- sūnui, vis naujais vaizdais jas praturtindami, naujais melodiniais vingiais ir puošmenomis pa

agražindami. Liaudis kuria ir dainuoja savo dainas ir dabar. (J. Čiurlionytė) Liaudies dainose daug metaforų, epitetų, palyginimų. Dainose juodoji žemelė yra geroji globėja. Saulelė šildo, globoja piemenėlius, našlaitėlius. „Šiaurus vėjas- nelaimė, negandos, likimo permaina. Tamsūs debesys- vargeliai, rūpestėliai. Tipingi taip pat yra palyginimai dainose: motinos- su „balta gulbele“, su „mėlynų marių putele“;liūdinčios, dūsaujančios motinos- su siūbuojančia eglele. Tėvas lyginamas su ąžuolu, klevu, „pilku karvelėliu“. Bernelis liaudies poezijoje- „dobilėlis“, „bijūnėlis“, „sakalėlis“, „ąžuolėlis”, „berželis“. Mergaitė lyginama su „balta lelijėle“, „šilo uogele“, „liepele“, „vyšnele“. Didelę reikšmę turi ir dangaus kūnai, kurie personifikuojami kaip savarankiai, veikiantieji asmenys, ypač epinėje, mitologinėje poezijoje. Kai našlaitė išteka, dainose- saulė, mėnuo, žvaigždės ir sietynas išleidžia ją į marčias; mėnuo tėvelis „dalelę skiria“, saulė močiutė „kraitelį krauna“, sietynas brolelis „lauku paalydi“, žvaigždė seselė „vainiką pina“.

Apie dainų melodijas

Bene svarbiausias lietuvių liaudies dainų bruožas- žodžių ir melodijos vienovė. Ir žodžiai, ir melodija beveik visuomet atitinka dainos turinį, idėją, nuotaiką. S. Stanevičius tvirtino: „Daina be natos rodos man esanti kaip kūnas be dūšios arba akmuo be kraujo“.

Melodija įprasmina, išryškina žodžius, suteikia jiems meninę, jausminę išraišką. Jei ji ir plėtojama, keičiama, tai tik glaudžiai siejant su žodžiais. Antra vertus, dainos meninę vertę, populiarumą dažniausiai lemia melodijos grožis. Juk gražią melodiją norisi kartoti ir

r kartoti, ilgiau ja gėrėtis, mėgautis ta tik dainavimu sukuriama dvasine būsena. Todėl labai gražioms melodijoms žmonės prikurdavo vis naujų žodžių.

Lietuvių melodijos neilgos, dažniausiai vienos dalies. Tačiau jų melodinė- intonacinė sandara, ypač lyrinė. Solo dainuojamų dainų, kartais esti labai įvairių ir sudėtingų. Be to, lietuvių melodijos gerokai skiriasi nuo Vakarų Europos tautų liaudies ir juo labiau pramoginės muzikos melodijų, neturi pastarosioms būdingų populiarių ir lengvai įsimenamų intonacijų. Todėl jos ne iš karto įsimenamos, ne iš karto pamėgstamos. Širdžiai brangios jos pasidaro kartais tik daug metų jų klausantis ir dainuojant. Tačiau tuo jos ir vertingos. Tik elementarios, „pigios“ melodijos greitai įsimenamos, greitai pamėgstamos, bet greitai ir užmirštamos. Tuo tarpu gražiausios lietuvių liaudies dainos išlaikė šimtmečių išbandymus.

Lietuvių liaudies dainos atliekamos savita maniera, kuri gerokai skiriasi nuo profesionalaus chorinio ar solinio dainavimo.

Etnografiniai

liaudies dainų bruožai

Lietuva maža, o joje tiek kalbos tarmių ir tarmelių! Vieno krašto senieji žmonės kartais net nesusišneka su kito krašto žmonėmis. Kartais net tame pačiame krašte už 20- 30 kilometrų gyvenančių žmonių šneka labiau skiriasi, negu kitose šalyse už tūkstančio kilometrų gyvenančių. Mat mūsų protėviai ir jų gentys dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyveno nuo seniausių laikų, jie buvo labai sėslūs, ne tik neklajojo po pasaulį, bet ir nesimaišė tarpusavyje. Todėl ir išsaugojo per šimtmečius be

eveik nekitusią mūsų kalbą, jos tarmes, kiekvieno krašto žmonių papročius, net tam tikrus jų būdo skirtumus.

Didžiulė šių tautos dvasinių turtų saugotoja buvo ir tebėra liaudies daina. Greta kalbos ypatumų, kiekvieno Lietuvos krašto savitumas taip pat ryškiai atspindi dainų melodijos, ypač jų intonacinės bei balsų derinimo savybes, dainavimo būdus. Šiuo požiūriu ryškiausiai išsiskiria dzūkų, šiaurės rytų aukštaičių bei žemaičių dainos.
Apie ką lietuviai

dainavo

Apie viską. Dainomis apipindavo visą žmogaus gyvenimą nuo pat gimimo iki mirties. Motinos dainomis migdydavo mažylius, vaikai jomis skelbdavo savo džiaugsmus ir vargus, jaunimas išreikšdavo patį tyriausią meilės jausmą, suaugusieji dainuodavo apie nelengvą gyvenimą, darbą, tėvynę, žmogaus likimą.

Atsižvelgiant į lietuvių liaudies dainų turintį, folkloro specialistai jas skirsto į žanrus. Tai lopšinės, vaikų, jaunimo, kalendorinės, vestuvinės, vaišių ir pasilinksminimų, darbo, karinės- istorinės, kovos už laisvę, dainos, raudos ir pan. Kai kurių žanrų dainos yra labai plataus turinio ir gali būti sugrupuojamos dar į keletą rūšių, pavyzdžiui, darbo dainas sudaro šienapjūtės, avižapjūtės, linų, grikių rovimo, arimo, malimo, verpimo, skalbimo ir kitokias dainas.

Lopšinės

Lopšinės dainuojamos migdant vaiką. Neatskiriamas lopšinės veiksmas buvo supimas, todėl ir jų melodijos turi supimo ritmą. Lopšinių tekstuose daug vaikiškų garsų, liūliavimų, įvairių grožybinių žodelių, palyginimų su paukšteliais, žvėreliais, vabalėliais. Supdamos kūdikį, motinos giliai įsijausdavo, susimąstydavo apie augančio sūnaitėlio ar dukružėlės ateitį, išreikšdavo sa

avo godas nusiskųsdavo dėl nelengvo gyvenimo.

Lopšinių vertė ne vien, kad, jas atliekant vaikutis greičiau užmiega. Lopšinės- tai pirmosios dvasinio ir net tautinio ugdymo pamokos mažyliui. Daina motina švelniausiu būdu perduoda vaikui savo šilumą ir meilę, jau nuo pat pirmųjų dienų vaiką pratina prie švelniausių kalbos ir muzikos intonacijų, tarytum nejučiomis formuoja savo tautos dvasinę pasaulėjautą.

Vaikų kūryba

Vaikų kūrybą sudarė dainuojamosios skaičiuotės, paukščių balsų mėgdžiojimai, erzinimai, dainelėmis palydimi žaidimai, dainos apie gamtą, gyvūniją. Gamtos, žvėrių, paukščių balsus vaikai pamėgdžiodavo laisvai improvizuodami, kaskart vis kitaip, dažnai be ryškesnės melodijos, o tik intonacijomis. Taip vaikai tarytum natūraliai bendraudavo su gamta, savaip ją papildydavo, paįvairindavo.

Vaikai, suprantama, šiek tiek ūgtelėję, sukurdavo ir labai gražių melodijų. Ypač išsiskiria piemenėlių dainos. Be abejo, piemenėliai daugiausia apdainuodavo karvutę. Vien tik populiariosios dainos„ Ėsk, karvute“ galima rasti dešimtis žodžių ir melodijos variantų. Žodelis„ ralio“ ypač būdingas gyvulių ganymo dainoms: jomis piemenėliai gyvulius gindavo į laukus, ramindavo melžiant, skatindavo ėsti, guldydavo.

Nuo pat mažens girdėdami suaugusiųjų dainavimą, vaikai pratindavosi ir prie jų dainų. Drąsesni, ypač mergaitės, esant progai, stodavo tarp suaugusiųjų būrio ir po vieno kito mėginimo nesunkiai įsijungdavo į jų dainavimą.

Jaunimo dainos

Seniau Lietuvos sodžiuose dainos skambėdavo nuolatos. Vienos tyliai prie lopšio, rūtų darželyje ar besidarbuojant, kitos skambiai per vestuves, vakarėlius, kitokias šventes ar šiaip sau po darbo vakarais suėjus jaunimui į būrį. Sklisdavo dainų aidai iš kaimo į kaimą, natūraliai susiliedami su vakaro tyla, gamtos balsais. Be skambančios dainos vakaras atrodydavo nykus ir nejaukus.

Jaunimas buvo pirmose gretose atliekant bet kurio žanro dainas. Tačiau pasilikę vieni, dainuodavo apie tai, kas arčiausia širdies. Tai meilė. Meilės dainose jie išreikšdavo pačius nuoširdžiausius, subtilius jausmus, todėl jos yra labai jausmingos ir gražios. Tokių dainų daugiausia.

Dainos apie gamtą

Tautos būdą ir tikrąjį jos dvasingumą formuoja gamta. Mūsų gamta be galo švelni. Nėra čia juodų kalnų, tarpeklių, gniuždančių krioklių, dykumų, o vien tik gėlėmis nusėtos pievos, gelsvi laukai, žali miškai, melsvi ežerai. Nėra čia kaukiančių viesulų, žemės drebėjimų, kalnų griūčių. Ar ne todėl ir mūsų kaimo žmonės tokie tylūs, ramūs, ar ne todėl ir mūsų liaudies daina tokia švelni, ilgesinga, širdį graudinanti?

Mūsų senoliai labai mylėjo gamtą, iš jos įgijo dvasios šilumos, meilės visam, kas gyva, džiaugsmo ir grožio. Apie tai kūrė dainas, iš dainų patys mokėsi gerumo.

Vestuvinės dainos

Vestuvės- iškiliausia šeimos šventė. Nuo seniausių laikų jos buvo švenčiamos laikantis daugybės liaudies papročių, apeigų, ritualų. „Pagrindinė vestuvių veikėja yra nuotaka. Aplink ją koncentruojasi veiksmas: ji esti dėmesio centre, o jos vaidmuo vestuvėse apsprendė pačius gražiausius ir dramatiškiausius vestuvinių apeigų momentus ir susilaukė įstabių dainų“ .

Dainomis buvo apdainuotas kiekvienas smulkiausias vestuvių elementas: piršlybos, sutartuvės, sužieduotuvės, kvietimas į vestuves, mergvakaris, nuotakos ruošimas jungtuvėms, vestuvių puota, pirmaryčių iškilmės, vainiko nuėmimas, piršlio„ korimas“ , išvažiavimas pas jaunąją. Taip pat buvo dainuojama apie sunkią marčios dalią po vestuvių.

Gaila, kad per pastaruosius dešimtmečius buvo susidariusios itin nepalankios sąlygos liaudies tradicijoms, ypač muzikinėms, būdingiausios, pačios gražiausios vestuvinės dainos buvo beveik pamirštos, pakeistos primityviomis, dažnai vestuvių muzikantų vulgariai išdarkytomis dainomis. Būtina vestuvines liaudies dainas grąžinti, beje, jos jau pamažu grįžta.

Vaišių dainos

Lietuviams visada buvo nesvetima papramogauti, pasilinksminti. Susirinkdavo ne tik per vestuves, bet ir per vardynas, gimtadienius, vardines, užbaigus darbus, atvažiavus giminėms. Susirinkę vaišindavosi, dainuodavo vaišių dainas, šokdavo, pažaisdavo ratelių ir žaidimų. Jaunimas susipažindavo, kartais įvykdavo ir piršlybos. Tačiau net ir vaišių dainos nebuvo pernelyg energingos, trankios, visuomet būdavo išlaikomas lietuviškas santūrumas, dainuodavo švelniai ir susikaupę.

Raudos

Raudos- seniausias lietuvių liaudies muzikinės- poetinės kūrybos žanras. Jos minimos net viename IX amžiaus rašytiniame šaltinyje.

Žinomos dvi raudų rūšys- laidotuvių ir vestuvinės. Pastarosios dar vadinamos verkavimais, arba Aukštaitijoje- rypavimais.

Senųjų laikų raudose nėra pastovesnės, labiau išplėtotos melodijos, – vyrauja tik verkimo intonacijos, vėlesniosios- melodingesnės. Ypač prasmingi švelnūs ir graudūs raudų žodžiai. Mirusieji vadinami medeliais, paukšteliais, gulbelėmis, gegulėmis, žvaigždelėmis.

Būdavo ir specialių raudotojų, kurios raudodavo už atlyginimą. Pas vestuvinių raudų raudotojus eidavo mokytis ir būsimos nuotakos, kad vestuvėse neapsijuoktų. Mat buvo didžiulės vestuvinių verkavimų tradicijos. Daugiausia verkaudavo per mergvakarį. Tačiau„Dieveniškių apylinkėse nuotaka verkaudama atsisveikindavo ne tik su tėvais, gimtaisiais namais, giminėmis ir rūta, bet ir su įvairiais daiktais. Važiuodama į bažnyčią, jaunoji priverkdavo pakelės medžiams, akmenims, tiltui, smuklei ir tuo metu ten buvusiems žmonėms, kurie išeidavo jos palydėti ir atsisveikinti.

Giesmės

Plėtojantis civilizacijai, raudos palengva ėmė nykti ir dabar jų, ypač laidotuvių, retai kur beišgirsi. Jas ėmė keisti giesmės.

Giesmės į liaudies buitį atėjo nuo Lietuvos krikšto laikų. Per šimtmečius susikristalizavo liaudiško giedojimo stilius, papročiai ir tradicijos, giesmės pasidarė neatsiejama ir labai reikšminga mūsų tautos muzikinės kultūros dalis, liaudies rimtoji muzika. Nei carų, nei ponų pasaulis nelaidojo taip gražiai, kaip mūsų paprasti kaimo žmonės su giesmėmis laidoja savo artimuosius. Nėra nieko pagarbiau ir paprasčiau. Kol išgieda giesmes, kol visus giminės mirusiuosius giesmėmis prisimena, ir naktis įpusėja. Niekas niekur neskuba. Ir mirusįjį, ir jo šeimą pagerbia, ir patys po sunkių darbų apie gyvenimą pamąsto, dvasiškai praturtėja.

Bažnyčiose giedamos įvairaus turinio mišių apeigų bei religinių švenčių giesmės. Jos dažniausiai kuriamos pagal religinius tekstus, pavienių autorių, laikantis bažnytinių kanonų. Tačiau muzikinėmis intonacijomis, giedojimo maniera, antro ir trečio balso vedimu daugelis lietuviškų giesmių labai artimos daugiabalsėms lietuvių liaudies dainoms.

IŠVADOS

Rašydama šį referatą aš tarsi pasinėriau į senovės pasaulį ir sužinojau daug įvairiausių naujovių, kurių iki šiol nežinojau. Mane labiausiai sužavėjo tai, kad žmonės visus savo jausmus išreikšdavo daina, tad jose galima įžvelgti jų visą gyvenimą. Gaila, kad kuo toliau, tuo mažiau atsiranda žmonių, kurie vertintų bei klausytų lietuvių liaudies dainas. Manau, kad tik šio darbo dėka aš supratau, lietuvių liaudies dainų svarbą mano gyvenime.

LITERATŪROS

SĄRAŠAS

1. Balčytis E., Muzika 10 klasei
Kaunas, 1990 m. p. 4 – 9, 28 – 76

Leave a Comment