Lietuvių liaudies dainos

Alantos vidurinė mokykla

Manto Liobės,

8b klasės mokinio

Referatas

Alanta,2004

Turinys

Įvadas........................
.....................3

Lietuvių liaudies dainų
švelnumas.......................
........4

Vestuvinės
dainos........................
..............5

Giesmės; jų įtaka
dainoms.......................
..........6

Raudos........................
.....................7

Išvados.......................
.....................8

Įvadas

Tautosaka skirstoma į dvi pagrindines dalis, rūšis: pasakojamąją ir
dainuojamąją. Pasakojamosios tautosakos žanrai – pasaka, sakmė, padavimas,
anekdotas. Dainuojamosios – daina, sutartinė, rauda.

Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę, kažkada ji
laikyta „niekais“, atgyvena. Susidomėjimas tautosaka Europoje padidėjo
XVIII amžiuje. Ją imta užrašinėti, publikuoti. Dėmesys lietuvių liaudies
dainoms radosi pradėjus tyrinėti lietuvių kalbą. Mažosios Lietuvos
evangelikų kunigas Pilypas Ruigys 1747 m. parašė lietuvių kalbos žodyną, į
kurį įdėjo tris dainas – kalbos senumui ir skambumui pailiustruoti.

Tautosakos kūriniai, ypač dainos, būdavo atliekamos tam tiikru metu, tam
tikroje situacijoje, susijusios su gamtos ciklu ir su žmogaus darbų tikslu
bei asmeninio gyvenimo įvykiais. Dėl to dainos skirstomos į tokias temines
grupes kaip darbo dainos, vestuvių dainos, kalendorinių apeigų.Mažesnes
grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos. Norint suvokti
liaudies dainos turinį, meninį savitumą, būtina žinoti apie jos atsiradimo
ir atlikimo aplinkybes.

Lietuvių liaudies dainų švelnumas

Svarbiausias liaudies dainų bruožas lyrizmas – tai yra gilus jausmų
išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas, o ne istorijų eiliavimas.

Lietuvių dainų savitumas, kuriuo jos skiriasi nuo kitų dainų, yra jų
tikras natūralumas, jų nevaržomas paaprastumas, atmetąs bet kokį pasakymų,
vaizdų ir palyginimų dailinimą, trumpai tariant, visas poezijos puošmenas.
Tuo jos iš pirmo žvilgsnio jau pasirodo kaip iš pačios liaudies kilę
kūriniai. Iš dainos galima lengvai numanyti, ar svetima ranka yra prie jos
prisidėjusi, arba ar žmogus, gerai pažįstąs kl

lasikinę literatūrą, įsijautęs
į liaudies dvasią ir imitavęs liaudies dainą.

 Forkelis muzikos istorijoje sako: ,,Liaudies daina, kokia ji yra mūsų
laikais ir kokia daugiausia buvo praėjusiais amžiais, nėra tikras meno
istorijos objektas. Jei ji atsiranda pačioje liaudyje, tai jos tekstas
dažniausiai tėra paikas, be rimtesnės minties rimavimas arba nešvankios
dviprasmybės, o melodija savo charakteriu yra tokia nereikšminga, kad ji
lygiai gerai pritiktų ir kiekvienam kitam tekstui.” Šio tvirtinimo visai
negalima taikinti lietuvių liaudies dainoms. Nors jose nerandame gilios
išminties, tačiau čia viskas teisingai mąstoma, giliai jaučiama ir
dorovinga.

Osianas sako: ,,Tai laimė skausme, jei ramybė viešpatauja liūdinčių
širdyje.” Šis pasakymas visiškai tinka ir lietuvių dainoms. Iš jų dvelkia
švelnus, elegiškas tonas, ir jis sklinda ne iš nesutramdomos, bet iš
skaisčios, nekaltos, mylimo asmens skausmingai besiilginčios širdies.

Vestuvinės dainos

Iš daugybės lyrinių dainų lengviau galima išskirti vestuvinių dainų
grupę. Toos dainos lydi tam tikras kaimo vestuvių apeigas ir šiaipjau per
vestuves dainuojamos. Vestuvinių dainų daugumas yra būdingiausias lietuvių
lyrikos pavyzdys. Nykstant vestuvių papročiams, kai kurios šios grupės
dainos tampa bendrinėmis dainomis, kitomis progomis dainuojamimis. Vienai
vestuvinių dainų daliai tikyų apeiginių, kitų – šeimyninių dainų vardas.

Vestuvinėse apeigose ir dainose galime rasti labai tolimos praeities
atgarsių. Kai kurie siekia dar tuos laikus, kada žmonės, gyvendami
didelėmis uždaromis šeimomis (giminėmis) vedė žmonas iš tos pačios giminės.
Apie artimą vyrų ir žmonų giminystę kalba dainų „broleliai” ir „seselės”.
Daug aiškesnių pėdsakų paliko d

dainose ir apeigose vėlesnė epocha, kada
žmonės ėmė vesti svetimų giminių moteris. Pirmieji, kurie ryžosi sulaužyti
senas vedybų tradicijas, turėjo smurtu grobti svetimos giminės nuotakas.
Vestuvinės dainos kalba apie tai, kaip vieni klasta pavilioja mergaitę, ar
ją nakčia išvagia, o kiti (dainos „broleliai”, t. y. tos pačios giminės
atstovai) vejasi ir puola smurtininkus.

Panašumas tarp šių dienų ir senųjų laikų nuotakos likimo leido sugyventi
dainoje seniausiems motyvams su naujaisiais, naujuosius šeimyninius
santykius senaisiais žodžiais aptarti, senomis, amžiais nusistojusiomis
formulėmis išreikšti.Senoviškus motyvus kaimo daininikai kartojo
nesąmoningai, naudojosi jais kaip metmenimis naujaidainai atausti, o
apeiginė vestuvių dalis virto grynu formalizmu.

Giesmės, jų įtaka dainoms

Didelę kartojimų dalį galima išaiškinti chorine dainų kilme. Kunigas
Sabaliauskas ir suomių prof. Niemi, rinkę dainas tolimiausiuose D. Lietuvos
užkampiuose ir tyrę jų melodijas, pastebėjo kad patys daininikai griežtai
skiria dainas didelėm grupėm: vienas vadina dainuškomis (mūsiškai tariant,
dainomis), kitais – giesmėmis. Giesmė seniau buvo giedama dviejų ar kelių
asmenų dviem šalimais einančiom melodijom, o daina – vieno asmens ir viena
melodija. Giesmės vėliau supanašėjo su dainomis ir taip pat buvo pradėtos
dainuoti vienu balsu, nors jas ir žmonių kuopa dainavo. Šis procesas ne tik
suvienodino giesmių ir dainų melodiją, bet pakeitė ir giesmės struktūrą
(sudėtį), kuri kadaise žymiai skyrėsi nuo dainų struktūros.

Giesmės darė įtakos dainoms dar vienu atžvilgiu – padėjo susidaryti
strofoms (posmams). Rinkėjas ir giedotojas, kartodami tą pačią frazę, tik
kitokiais žodžiai (sinonimais), su

udarė atskirus išbaigtus giesmės vienetus.

Giesmė – žmonių būrio poezija, daina – daugiau individualinės (vieno
asmens) nuotaikos reiškėja, todėl giesmėje daugiau epinės dvasios, negu
dainose. Kai kuriose šakotose dainose, iš esmės lyrinėse, nėra joms įprastų
lyrinių savybių: jausmas reiškiamas epinėmis priemonėmis.

Raudos

Rauda yra ypatinga tautosakos rūšis, užimanti vidurį tarp dainuotinės ir
sakytinės poezijos. Ji ne dainuojama, bet recituojama: ištiktas nelaimės
žmogus tęsiamai ir ritmingai reiškia savo skausmą. Pasak svetimtaučių
metraštininkų, senovėje lietuviai apraudodavę mirusius savo vadus ir
kunigaikščius, apsakydami jų darbus; paprastų žmonių raudodavę jų artimieji
giminės. metraštininkai paliko ir vieną kitą senoviškos raudos nuotrupą,
išvertę ją į lotynų, vokiečių ar lenkų kalbą.

Hartknochas knygoje Senoji ir naujoji Prūsija sako: ,,Paprastieji
senovės prūsų žmonės mazgodavo šiltu vandeniu ligonio kūną, atsiskyrus iš
jo vėlei, aprengdavo dažniausiai baltais drabužiais, sodindavo ant kėdės ir
šitaip dainuodavo raudą: Ai, ai, kodėl tu numirei? Ar tu neturėjai ko
valgyti ir gerti? Tad kodėl tu numirei? – Tokiu būdu sumini mirusiojo visus
turtus ir gėrybes: vaikus, artimuosius, arklius, avis ir t. t, įterpdami
šiuos žodžius: Tad kodėl tu numirei? – Ir visa tai Lietuvoje ir Žemaitijoje
dar neišnyko, – tokia rauda dar gana dažnai pasitaiko tarp valstiečių.

Lietuvių liaudyje raudos išliko ligi mūsų dienų, nors senoviški
laidotuvių papročiai jau seniai išnyko. Mirusius Lietuvoje dabar aprauda
tik moterys: motinos, seserys, dukterys. Jų tekstai nusistojo tokiu pat
ilgos tradicijos būdu, kaip ir dainų tekstai. Su dainomis jas s

suartina
lyrizmas ir tos pačios poetinės priemonės.

Išvados

• Lietuvių liaudies dainos neturi savyje jokių meninio apdorojimo

pėdsakų. Jos visos „yra užrašytos iš lūpų valstiečių, kuriuos dažnai

sunku būdavo įprašyti jas padainuoti“ (L. Rėza).

• Gausybė deminutyvų dainose, vokiečių kalboje žeistų ausį, tačiau

lietuvių dainoms jie suteikia „tokį malonų žavesį, tokį mielą

švelnumą ir patrauklumą, kuris užburia širdį“ (L. Rėza).

• Labiausiai pažymėtina ypatybė, vyraujanti daugelyje dainų, yra

senoji mitologija.

• Lietuvių dainų originalumas ir grožis glūdi jų lyrizme.“Niekas taip

nepavyksta išreikšti lietuviui dainininkui, kaip jo paties minorinę

nuotaiką“ (M. Miškinis)

• Lietuvių liaudies dainos skirstomos į grupes pagal dainavimo laiką,

situaciją ir ritmą.

Leave a Comment