Alantos vidurinė mokykla
Manto Liobės, 8b klasės mokinio
Referatas
Alanta,2004
Turinys
Įvadas…………………………………………………………….…………………………………………………….3
Lietuvių liaudies dainųšvelnumas………………………………………………………….………………..4
Vestuvinėsdainos…………………………………………………………….……………………………………5
Giesmės; jų įtakadainoms………………………………………………………………………………………6
Raudos…………………………………………………………….…………………………………………………..7
Išvados………………………………………………………………………………………………………………..8
Įvadas
Tautosaka skirstoma į dvi pagrindines dalis, rūšis: pasakojamąją irdainuojamąją. Pasakojamosios tautosakos žanrai – pasaka, sakmė, padavimas,anekdotas. Dainuojamosios – daina, sutartinė, rauda.
Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę, kažkada jilaikyta „niekais“, atgyvena. Susidomėjimas tautosaka Europoje padidėjoXVIII amžiuje. Ją imta užrašinėti, publikuoti. Dėmesys lietuvių liaudiesdainoms radosi pradėjus tyrinėti lietuvių kalbą. Mažosios Lietuvosevangelikų kunigas Pilypas Ruigys 1747 m. parašė lietuvių kalbos žodyną, įkurį įdėjo tris dainas – kalbos senumui ir skambumui pailiustruoti.
Tautosakos kūriniai, ypač dainos, būdavo atliekamos tam tikru metu, tamtikroje situacijoje, susijusios su gamtos ciklu ir su žmogaus darbų tikslubei asmeninio gyvenimo įvykiais. Dėl to dainos skirstomos į tokias teminesgrupes kaip darbo dainos, vestuvių dainos, kalendorinių apeigų…Mažesnesgrupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos. Norint suvoktiliaudies dainos turinį, meninį savitumą, būtina žinoti apie jos atsiradimoir atlikimo aplinkybes.
Lietuvių liaudies dainų švelnumas
Svarbiausias liaudies dainų bruožas lyrizmas – tai yra gilus jausmųišsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas, o ne istorijų eiliavimas.
Lietuvių dainų savitumas, kuriuo jos skiriasi nuo kitų dainų, yra jųtikras natūralumas, jų nevaržomas paprastumas, atmetąs bet kokį pasakymų,vaizdų ir palyginimų dailinimą, trumpai tariant, visas poezijos puošmenas.Tuo jos iš pirmo žvilgsnio jau pasirodo kaip iš pačios liaudies kilękūriniai. Iš dainos galima lengvai numanyti, ar svetima ranka yra prie josprisidėjusi, arba ar žmogus, gerai pažįstąs klasikinę literatūrą, įsijautęsį liaudies dvasią ir imitavęs liaudies dainą.
Forkelis muzikos istorijoje sako: ,,Liaudies daina, kokia ji yra mūsų
laikais ir kokia daugiausia buvo praėjusiais amžiais, nėra tikras menoistorijos objektas. Jei ji atsiranda pačioje liaudyje, tai jos tekstasdažniausiai tėra paikas, be rimtesnės minties rimavimas arba nešvankiosdviprasmybės, o melodija savo charakteriu yra tokia nereikšminga, kad jilygiai gerai pritiktų ir kiekvienam kitam tekstui.” Šio tvirtinimo visainegalima taikinti lietuvių liaudies dainoms. Nors jose nerandame giliosišminties, tačiau čia viskas teisingai mąstoma, giliai jaučiama irdorovinga.Osianas sako: ,,Tai laimė skausme, jei ramybė viešpatauja liūdinčiųširdyje.” Šis pasakymas visiškai tinka ir lietuvių dainoms. Iš jų dvelkiašvelnus, elegiškas tonas, ir jis sklinda ne iš nesutramdomos, bet išskaisčios, nekaltos, mylimo asmens skausmingai besiilginčios širdies.
Vestuvinės dainos
Iš daugybės lyrinių dainų lengviau galima išskirti vestuvinių dainųgrupę. Tos dainos lydi tam tikras kaimo vestuvių apeigas ir šiaipjau pervestuves dainuojamos. Vestuvinių dainų daugumas yra būdingiausias lietuviųlyrikos pavyzdys. Nykstant vestuvių papročiams, kai kurios šios grupėsdainos tampa bendrinėmis dainomis, kitomis progomis dainuojamimis. Vienaivestuvinių dainų daliai tikyų apeiginių, kitų – šeimyninių dainų vardas.
Vestuvinėse apeigose ir dainose galime rasti labai tolimos praeitiesatgarsių. Kai kurie siekia dar tuos laikus, kada žmonės, gyvendamididelėmis uždaromis šeimomis (giminėmis) vedė žmonas iš tos pačios giminės.Apie artimą vyrų ir žmonų giminystę kalba dainų „broleliai” ir „seselės”.Daug aiškesnių pėdsakų paliko dainose ir apeigose vėlesnė epocha, kadažmonės ėmė vesti svetimų giminių moteris. Pirmieji, kurie ryžosi sulaužytisenas vedybų tradicijas, turėjo smurtu grobti svetimos giminės nuotakas.Vestuvinės dainos kalba apie tai, kaip vieni klasta pavilioja mergaitę, arją nakčia išvagia, o kiti (dainos „broleliai”, t. y. tos pačios giminės
atstovai) vejasi ir puola smurtininkus.Panašumas tarp šių dienų ir senųjų laikų nuotakos likimo leido sugyventidainoje seniausiems motyvams su naujaisiais, naujuosius šeimyniniussantykius senaisiais žodžiais aptarti, senomis, amžiais nusistojusiomisformulėmis išreikšti.Senoviškus motyvus kaimo daininikai kartojonesąmoningai, naudojosi jais kaip metmenimis naujaidainai atausti, oapeiginė vestuvių dalis virto grynu formalizmu.
Giesmės, jų įtaka dainoms
Didelę kartojimų dalį galima išaiškinti chorine dainų kilme. KunigasSabaliauskas ir suomių prof. Niemi, rinkę dainas tolimiausiuose D. Lietuvosužkampiuose ir tyrę jų melodijas, pastebėjo kad patys daininikai griežtaiskiria dainas didelėm grupėm: vienas vadina dainuškomis (mūsiškai tariant,dainomis), kitais – giesmėmis. Giesmė seniau buvo giedama dviejų ar keliųasmenų dviem šalimais einančiom melodijom, o daina – vieno asmens ir vienamelodija. Giesmės vėliau supanašėjo su dainomis ir taip pat buvo pradėtosdainuoti vienu balsu, nors jas ir žmonių kuopa dainavo. Šis procesas ne tiksuvienodino giesmių ir dainų melodiją, bet pakeitė ir giesmės struktūrą(sudėtį), kuri kadaise žymiai skyrėsi nuo dainų struktūros.
Giesmės darė įtakos dainoms dar vienu atžvilgiu – padėjo susidarytistrofoms (posmams). Rinkėjas ir giedotojas, kartodami tą pačią frazę, tikkitokiais žodžiai (sinonimais), sudarė atskirus išbaigtus giesmės vienetus.
Giesmė – žmonių būrio poezija, daina – daugiau individualinės (vienoasmens) nuotaikos reiškėja, todėl giesmėje daugiau epinės dvasios, negudainose. Kai kuriose šakotose dainose, iš esmės lyrinėse, nėra joms įprastųlyrinių savybių: jausmas reiškiamas epinėmis priemonėmis.
Raudos
Rauda yra ypatinga tautosakos rūšis, užimanti vidurį tarp dainuotinės irsakytinės poezijos. Ji ne dainuojama, bet recituojama: ištiktas nelaimėsžmogus tęsiamai ir ritmingai reiškia savo skausmą. Pasak svetimtaučių
metraštininkų, senovėje lietuviai apraudodavę mirusius savo vadus irkunigaikščius, apsakydami jų darbus; paprastų žmonių raudodavę jų artimiejigiminės. metraštininkai paliko ir vieną kitą senoviškos raudos nuotrupą,išvertę ją į lotynų, vokiečių ar lenkų kalbą.Hartknochas knygoje Senoji ir naujoji Prūsija sako: ,,Paprastiejisenovės prūsų žmonės mazgodavo šiltu vandeniu ligonio kūną, atsiskyrus išjo vėlei, aprengdavo dažniausiai baltais drabužiais, sodindavo ant kėdės iršitaip dainuodavo raudą: Ai, ai, kodėl tu numirei? Ar tu neturėjai kovalgyti ir gerti? Tad kodėl tu numirei? – Tokiu būdu sumini mirusiojo visusturtus ir gėrybes: vaikus, artimuosius, arklius, avis ir t. t, įterpdamišiuos žodžius: Tad kodėl tu numirei? – Ir visa tai Lietuvoje ir Žemaitijojedar neišnyko, – tokia rauda dar gana dažnai pasitaiko tarp valstiečių.
Lietuvių liaudyje raudos išliko ligi mūsų dienų, nors senoviškilaidotuvių papročiai jau seniai išnyko. Mirusius Lietuvoje dabar apraudatik moterys: motinos, seserys, dukterys… Jų tekstai nusistojo tokiu patilgos tradicijos būdu, kaip ir dainų tekstai. Su dainomis jas suartinalyrizmas ir tos pačios poetinės priemonės.
Išvados
• Lietuvių liaudies dainos neturi savyje jokių meninio apdorojimo pėdsakų. Jos visos „yra užrašytos iš lūpų valstiečių, kuriuos dažnai sunku būdavo įprašyti jas padainuoti“ (L. Rėza).
• Gausybė deminutyvų dainose, vokiečių kalboje žeistų ausį, tačiau lietuvių dainoms jie suteikia „tokį malonų žavesį, tokį mielą švelnumą ir patrauklumą, kuris užburia širdį“ (L. Rėza).
• Labiausiai pažymėtina ypatybė, vyraujanti daugelyje dainų, yra senoji mitologija.
• Lietuvių dainų originalumas ir grožis glūdi jų lyrizme.“Niekas taip nepavyksta išreikšti lietuviui dainininkui, kaip jo paties minorinę nuotaiką“ (M. Miškinis)
• Lietuvių liaudies dainos skirstomos į grupes pagal dainavimo laiką, situaciją ir ritmą.