Finansų valdymo esmė, tikslai, finansiniai sprendimai

ĮVADAS

Pastaruoju metu ekonominių tyrimų objektu vis dažniau tampa priemonės, kuriomis ištekliai sukaupiami ir paskirstomi visuomenėje. Kartu vis daugiau dėmesio skiriama veiksnių ir gaminių rinkoms, t.y. vyksmui ir aplinkai, kuri veikia įmonę.
Rinkos ekonomika pasižymi individų gebėjimu kaupti turtą. Šis turtas panaudojamas arba investuojamas. Jei turtas skiriamas vartojimui, tenka pasikliauti gaminių rinkomis. Jeigu turtas reinvestuojamas, tai jau finansų rinkų veiklos sfera. Tada svarbiausia tampa geriausio reinvestuojamų išteklių paskirstymo problema. Paprastai reinvestuojama į realius projektus, kuriuos vykdo veikiančios įmonės. Investuotojai, pasinaudodami finansų rinkomis, investuoja saavo lėšas į tokias įmones, kuriose tos lėšos gali būti panaudotos pelningai.
Finansai yra ekonominė kategorija. Tačiau, norint gilau suprasti daugelio ekonominių kategorijų esmę, būtina įvertinti ne tik joms būdingus ekonominius ypatumus, bet ir atskleisti jų formavimosi prielaidas bei pokyčius, įtakojusius šių kategorijų reiškimosi mastą, būdus, formas. Todėl ir finansai turėtų būti nagrinėjami ne tik kaip ekonominė, bet ir kaip istorinė kategorija.

FINANSŲ ESMĖ IR KILMĖ

Žodis finansai yra kildinamas iš lotynų kalbos žodžio, kuris tapo tarptautiniu žodžiu ir reiškia piniginę prievolę, baudą arrba pajamas. Ši sąvoka įvairiais laikais turėjo įvairias prasmes. Vėlesniais amžiais ši prasmė siaurėja ir finansai ima reikšti tik valstybei daromus ir iš jos gaunamus mokėjimus. Dabartinė šio žodžio prasmė apima platesnę sąvoką, bet žodžio reikšmė neapibūdina ekonominės kategorijos esmės. Fi

inansų esmės nagrinėjimas prasidėjo su finansų mokslo atsiradimu, o kaip mokslo šaka ji atsiskyrė XVII – XVIII a. Finansų mokslas yra gamtos, visuomenės mąstymo reiškinių nagrinėjimas, jų apibendrinimas ir išvadų modeliavimas. Jis eina kartu su praktika ir ją aplenkia. Tokiu būdu finansų mokslas atsirado iš praktinių visuomenės poreikių ir tapo jos atrama. Finansų mokslas ne iš karto ėmėsi finansų esmės nagrinėjimo, o pasitenkino pačio mokslo turinio atskleidimu ir apibendrinimu. Finansų mokslas traktuojamas kaip ūkio pajamų ir išlaidų mokslas.
Finansų mokslas – ekonominio mokslo šaka, tirianti finansinius sąntykius. Jis analizuoja priklausomybę nuo ekonomikos formavimosi raidos, nuo politinės santvarkos, bei atskleidžia bendrus ir atskirus jos dėsnius.
A. Smitas pirmasis pradėjo analizuoti finansus. Finansų negalima sutapatinti su pinigų sąvoka, bet finansai visada turi piniginę išraišką. Pinigai gali būūti naudojami įvairiems tikslams. Mainuose pinigai yra tik pakaitas, kaip vertės ekvivalentas. Poreikiams patenkinti turi būti realūs šaltiniai, iš kurių sudaromi tam tikri piniginiai fondai. Pinigai yra ne patys finansai, o tam tikras jų judėjimas.
Finansai – tai visuma ekonominių ir piniginių santykių, susijusių su nacionalinio ir bendro vidaus produkto paskirstymo ir perskirstymo ekonominis įrankis, kaip piniginių išteklių sudarymo ir panaudojimo proceso kontrolės priemonė, o pinigai yra prekės mainų priemonė. Todėl, kalbant apie finansus, jų esmę, nagrinėjamos ne pačios piniginės lėšos, bet ti
ik piniginiai santykiai.
Terminas “finansai” dažniausiai yra vartojamas plačiąja prasme apibūdinti finansinių – kreditinių santykių sferą, finansų rinkas.
Siaurąja prasme finansai – tai lėšų, priklausančiai įmonei ar valstybei visuma.
Plačiąja prasme finansai – įmonių, organizacijų ar valstybės lėšų sudarymo, paskirstymo ir panaudojimo sistema.

Finansai yra tvarkomi pagal norminius aktus, nutarimus ir įstatymus. Finansų veikimo sfera gali būti įvairi priklausomai nuo to, kieno ir kokius poreikius ji atspindi. Todėl bet kurios šalies finansų sistemoje skiriamos atskiros finansų grandys. Finansų plėtra dažnai pereina už šalies ribų, t.y.kuriasi naujos tarptautinės finansinės sistemos. Panaudojant finansus sudaromi centralizuoti ir decentralizuoti piniginių lėšų fondai.
Finansų funkcijos atskleidžia finansų esmę. Jos priklauso nuo valstybės atliekamų funkcijų, nuo aptarnaujamo gamybos pobūdžio.
Finansų paskirtis realizuojama dvejomis vykdomomis funkcijomis:
· Paskirstomoji funkcija
· Perskirstomoji funkcija
Finansų paskirstomoji funkcija – tai pirminio paskirstymo funkcija, kurios objektas sukurto visuminio produkto vertė. Pirminiu paskirstymu yra paskirstoma ūkio subjektų sukurta pridėtinė vertė sukuriant piniginius (finansinius) fondus.
Piniginiai fondai – tai nuo pridėtinės vertės atskirta arba išskirta tam tikra piniginių lėšų dalis į piniginį fondą, suteikiant jam tikslinę paskirtį ir sąntykinai savarankišką funkcionavimą.
Pirminis paskirstymas vyksta per valstybės įstatymais nustatytą laiką, taikant paskirstymo metodą – atskaitymus į piniginius detaliai nekonkretizuojant tikslinio panaudojimo.
Antriniu paskirstymu (perskirstomoji funkcija) valstybė sudaro centrinį (nacionalinį biudžetą) ir nebiudžetinius fondus finansinės sistemos sferose, t.y tarp materialinių ir nematerialinių gamybos ekonomikos šakų, ša

alies teritorijų, nuosavybės formų, atskirų grupių ir gyventojų. Tokiu būdu kiekvienas ūkio subjektas gauna jam priklausančią visuminio produkto vertę pagal tikslinę paskitį, kurios panaudojimas konkretizuojamas.Finansinių išteklių antrinis paskirstymas reikalingas, nes ekonomikai būdingas netolygus vystymasis dėl kintančių visuomenės poreikių. Šį procesą subalansuoti siekiama valstybės reguliavimu, stengiantis sukurti tokias finansinių išteklų paskirstymo proporcijas, kurios skatintų valstybės finansų didėjimą ir verslo plėtrą.

FINANSŲ VALDYMO ESMĖ IR FUNKCIJOS

Finansų valdymas yra suprantamas kaip finansinių sprendimų procesas. Todėl, finansų valdymas yra susietas su konkrečia įmone (organizacija) ir konkrečiu vadovu. Tai verslo finansai. Tačiau konkrečios įmonės finansų tvarkytojas negali būti atsietas nuo finansų rinkų. Jo sprendimus nulemia ne tik vidinė (įmonės),bet ir išorinė (rinkų) informacija. Finansų rinkose pasireiškia finansų valdymo rezultatai. Tačiau finansų rinkos veikia pagal savus dėsningumus nepriklausomai nuo įmonėsfinansų tvarkytojų. Todėl terminas “finansai” neturėtų būti suprantamas pernelyg siaurai.
Charles Jones sąvoką “ finansai” paaiškina trimis sudedamaisiais: finansų valdymas, investavimas, pinigų ir nuosavybės rinkos. Tai reiškia, kad finansų valdymas yra ekonomikos principų pritaikymas konkrečiai įmonei ( tai tyrimai, kaip turėtų pasiskirstyti gamybos ištekliai tarp jų vartotojų ). Taigi, finansų valdymas yra susijęs su įmonių ribotų finansinių išteklių paskirstymu pagal finansinius sprendimus.
Svarbiausia įmonių finansų valdymo funkcija – turto investicijos ir pinigų, reikalingų sumokėti už šias investicijas, paieška. Finansų tvarkytojas atsako už tai, kad ši ve

eikla būtų vykdoma geriausiu būdu. Vykdant finansų valdymo funkcijas finansininkai naudoja informaciją , kurią parengia apskaitininkai. Jeigu apskaitininko uždavinys yra kuo rūpestingiau ir teisingiau parengti finansinę informaciją, tai finansininkas pasinaudoja informacija finansiniam sprendimui padaryti. Svarbiausia finansų vadybininko veikla – finansiniai sprendimai.
Didesnę dalį finansų funkcijos įmonėje sudaro apskaita – mokėtinų ir gautinų sumų skaičiavimai, sąskaitų apmokėjimai, išrašymai ir vedimas, finansinių ataskaitų sudarymas ir panaši veikla. Kai kurių apžvalgų duomenimis, net 70 proc. finansinės veiklos įmonėje yra susijusi su apskaita ir apskaitos informacijos parengimu finansų valdymui. Tik apie 20 proc. finansinės veiklos įmonėje yra susiję su “ tikru “ finansų valdymu – efektyvumo ir pelningumo skaičiavimais, rizikos valdymu, prognozavimu, investicinių projektų analize, strateginiu planavimu. Tačiau tie 20 proc. yra labai svarbūs. Visi verslo sprendimai turi finansines pasekmes, finansų funkcija apima visą įmonę ir nuo jos priklauso įmonės sėkmė. Finansų valdymas išeina iš apskaitos rėmų ir jam svarbiausia ne didžiausias vienai akcijai tenkantis pelnas, bet didžiausia būsimųjų pinigų srautų vertė. Pagrindinės finansų valdymo funkcijos ( sprendimai ):
1. investavimas ( angl. investing ) ( išlaidos ). Tai ne tik tie sprendimai, kurie sukuria firmai pajamas, bet ir tie, kurie taupo. Siekiama parinkti tinkamą investicinį projektą;
2. finansavimas ( angl. financing ). Tai sprendimai, kaip finansuoti investicinius projektus ir kokį optimalų finansavimo derinį įmonei parinkti;
3. dividendų paskirstymas. Sprendžiama, kiek investicinių sprendimų sukurto pinigų srauto atiduoti akcininkams.
Kiekvienas vadybininkas nepriklausomai nuo įmonės dydžio privalo vykdyti tokias funkcijas:
§ planuoti savo veiklą,
§ organizuoti veiklą,
§ kontroliuoti veiklą.
Valdymas prasideda nuo planavimo. Planas – tai išankstinis finansinis sprendimas. Tačiau norint, kad visų įmonės vadybininkų planavimas būtų efektyvus, yra būtina:
§ nustatyti įmonės ilgalaikius tikslus,
§ suformuluoti įmonės veiklos strategiją,
§ nustatyti veiklos politiką,
§ parinkti racionalias veiklos procedūras.
Veiklos organizavimas reiškia jos veiksmų koordinavimą. Nepriklausomai nuo įmonės dydžio, jos veikla turi būti organizuojama tokiu nuoseklumu:
§ visas veiklos sritis sugrupuoti pagal tam tikras pasirinktas funkcijas,
§ asmenims, kurie yra atsakingi už savo veiklą, turi būti suteiktos adekvačios teisės.
Taigi, verslo įmonės organizacinė struktūra – tai jos funkcijų hierarchija ( griežtai reglamentuoti pavaldumo ir priklausomybės laiptai ). Konkrečios funkcijos dydis priklauso nuo jos sudėtingumo: kuo sudėtingesnė funkcija, tuo ji didesnė.
Kaip suprasti veiklos kontrolę. Finansinė veiklos kontrolė tai:
§ veiklos standartų ( normų ) parengimas,
§ faktiškų rezultatų palyginimas su standartais.
Standartai gali būti parengiami, analizuojant retrospektyvinę informaciją ir darant prielaidas apie ateities įvykių galimybes. Gerokai tiksliau normas galima apskaičiuoti, naudojant kompiuterius ir nuolat papildomą duomenų bazę. Kompiuterinė apskaita yra labai efektyvi kai yra lyginami faktiški duomenys su normomis.

FINANSŲ VALDYMO TIKSLAI

Pagal tradicinę ekonomikos teoriją, kiekvienas žmogus siekia maksimizuoti naudą (laimę, pasitenkinimą) sau. Tačiau tai suskaičiuoti ir įvertinti matematiškai yra sudėtinga. Todėl finansų teorija teigia, kad artimiausias pakaitalas naudai turtas, kurį galima išreikšti pinigais.
Firma priklauso akcininkams. Jie renka tarybą, kuri samdo administraciją ir sprendžia dėl valdybos. Jei firma veikia, siekdama maksimizuoti akcininkų turtą, tai ji maksimizuoja ir jų naudą ( pasitenkinimą ). Akcininkų turtas kiekybiškai išreiškiamas kaip jo turimų akcijų skaičiaus ir vienos akcijos rinkos vertės sandauga. Todėl pagrindinis finansų valdymo tikslas yra maksimizuoti savininkams ( akcininkams ) firmos vertę, kuri ir matuojama akcijos rinkos kaina. Firmos vertė yra lygi jos būsimųjų pinigų srautų dabartinei vertei, diskontuotai firmos riziką ir finansavimo derinį atitinkančia diskonto norma. Kuo didesnė akcijos kaina rinkoje, tuo didesnis akcininkų turtas, arba nauda. Taip pat akcininkų naudos maksimizavimas gali būti apibūdinamas kaip ateities pelno akcininkams dabartinės vertės maksimizavimas.
Tikslas maksimizuoti akcininkų naudą turi keletą pranašumų. Pirma, svarstant kiekvieną finansų valdymo sprendimą galima palyginti, ar jis atitinka šį tikslą. Jei dėl sprendimo akcijos vertė arba jos rinkos kaina tikėtinai padidės, tai sprendimas yra geras. Antra, akcininkų naudos maksimizavimo tikslas yra beasmenis. Akcininkas bet kada gali parduoti savo akcijas ir savo lėšas investuoti kitur. Trečia, finansų vadovui šis tikslas leidžia įvertinti sprendimo riziką ir tinkamiausią laiką. Tačiau šis tikslas taip pat susilaukia ir kritikos:
1. Ne visada akcininkų interesai sutampa su firmos interesais. Pavyzdžiui, prasidedant Lietuvos ekonomikos persiorientavimui į rinkos ekonomiką, buvo ne mažai pavyzdžių, kai naujieji privatizuotos firmos, kuri buvo gana perspektyvi, savininkai tiesiog išparduodavo firmos turtą arba neteisėtais būdais pasisavindavo bendrovės lėšas, ir ši turėdavo baigti savo egzistavimą. Tačiau tai daugiau susiję su smulkiųjų ir stambiųjų akcininkų konfliktu.
2. Ne visada firma atsižvelgia į akcininkų interesus. Tai ypač aktualu smulkiesiems akcininkams, kurie neturi tokių galimybių kontroliuoti vadovus, kaip stambieji akcininkai.
3. Šis tikslas reikalauja efektyvių rinkų egzistavimo. Kitaip sakant, rinka turi reaguoti į įmonėje vykstančius procesus. Kitaip neįmanoma operatyviai sužinoti vadovybės sprendimų įtakos akcininkų naudai.
4. Šis tikslas ignoruoja vertės maksimizavimo socialinius kaštus. Pavyzdžiui, JAV tabako bendrovės buvo labai pelningos ir turėjo aukštą akcijų vertę, tačiau pastaraisiais metais buvo pralaimėti keli teisminiai procesai dėl produkto žalos vartotojų sveikatai, teko išmokėti dideles kompensacijas, ir akcijų vertė smuko.
Akcininkų naudos maksimizavimo alternatyvos gali būti tokios:
1. Tarpiniai tikslai. Tai kintamieji, kurie yra susieti su akcininkų naudos maksimizavimu, tačiau lengviau išmatuojami.
2. Pelno maksimizavimo tikslas. Tikima, kad pelną lengviau išmatuoti. Tačiau finansų valdymo sistemos firmoje siekimas maksimizuoti pelną nėra tinkamas tikslas, nes sunku palyginti trumpalaikius ir ilgalaikius pelnus, neaišku, kurio iš jų reikia siekti. Dabartiniai trumpalaikiai pelnai gali būti pasiekti ilgalaikių pelnų sąskaita. Siekiant pelno maksimizavimo, negalima palyginti firmos investicinių alternatyvų rizikos. Be to, dėl apskaitos procedūrų nevienareikšmiškumo pelnu galima manipuliuoti.
3. Firmos dydžio maksimizavimo tikslas. Už akcininkų pinigus gali būti statomi gražūs dideli pastatai, steigiami nauji filialai ir panašiai. Tai rodo tik akcininkų kontrolės firmoje nebuvimą.
4. Socialinės gerovės tikslas. Kai kurios firmos, ypač valstybinės, savo tikslu pasirenka socialinę gerovę, pavyzdžiui, neatleisti net ir nereikalingų savo darbuotojų. Tai gali turėti labai sunkių pasekmių ilgalaikei firmos būklei.
Visos šios alternatyvos yra blogi tikslai, vienintelis geras tikslas yra firmos akcijų vertės maksimizavimas. Šio tikslo alternatyvas leidžia pasirinkti tikslinės funkcijos. Finansų valdymo tikslas yra maksimizuoti akcininkų naudą, o tikslinės funkcijos apibrėžia, kaip daromi sprendimai, kurie padeda pasiekti tą tikslą. Paprastai tikslinės funkcijos siekia maksimizuoti kokią nors funkciją ar kintamąjį arba minimizuoti kokią nors funkciją ar kintamąjį. Jei tikslinių funkcijų nėra, neįmanoma pasirinkti geresnio sprendimo varianto. Blogas tikslinių funkcijų pasirinkimas gali labai daug kainuoti. Gera tikslinė funkcija turi:
§ Būti aiški ir nedviprasmiška;
§ Turėti aiškų ir tinkamą matą, kuris leistų įvertinti sprendimų rezultatus
§ Nesukelti šalutinių kaštų;
§ Atitikti firmos ilgalaikės būklės stabilumą ir vertės maksimizavimo uždavinį.
Akcininkų naudos maksimizavimo tikslas nulemia finansų valdymo sprendimų pobūdį. Tačiau šis tikslas gali sukelti ir šalutinių kaštų. Šiuolaikinė firma yra labai sudėtinga. Akcininkai samdo vadovybę. Firma, kuriai atstovauja vadovybė, skolinasi iš kreditorių. Tai yra trys pagrindiniai subjektai, turintys susijusių su firma interesų. Yra ir trys papildomos interesų grupės: darbuotuojai, klientai ir visuomenė. Ir visų jų tikslai gali kirstis su akcininkų tikslais. Interesų susikirtimas sukelia šalutinius kaštus. Klasikinis akcininkų naudos maksimizavimo tikslas remiasi tokiomis prielaidomis:
1. Akcininkai kontroliuoja vadovų įdarbinimą ir jų veiklą per metinius akcininkų susirinkimus ir direktorių tarybą, todėl vadovai yra priversti veikti atsižvelgdami į akcininkų interesus.
2. Kreditoriai yra visiškai apsaugoti
3. Rinkos yra efektyvios ir nedelsiant reaguoja į naują informaciją.
4. Socialiniai kaštai yra apskaičiuojami kaip ir visi kiti kaštai arba yra labai nežymūs.
Finansiškai susijusius su konkrečia įmone galima apjungti į kelias grupes: tai savininkai (akcininkai), samdomi darbuotojai, kreditoriai. Kyla klausimas – koks yra įmonės finansų valdymo tikslas, kieno interesus jis turi tenkinti? Šiuolaikinės finansų teorijos teigia, kad svarbiausias finansų valdymo tikslas – tenkinti įmonės savininkų interesus.
Akcinės bendrovės savininkai – tai nusipirkę jos akcijų asmenys ir įmonės. Tačiau akcinių bendrovių valdyme dalyvauja tik paprastųjų akcijų savininkai. Juk paprastosios akcijos vadinamos “valdančiomis” akcijomis, o jų savininkai – vieninteliais akcinės bendrovės savininkais. Jų tikslas yra labai aiškus – gauti naudos. Kiekvienas akcininkas turi naudą tada, kai didėja jo investicijų (turto) vertė.
· Įmonės finansų tikslai – naudos akcininkams didinimas
· Akcininkų tikslas – maksimizuoti turtą
· Rinkos reakcija – akcijos kainos didėjimas
Kaip suprasti akcininkų turtą konkrečioje įmonėje, kaip jis apskaičiuojamas?

Akcininkų turtas = Turimų akcijų * Vienos akcijos

Įmonėje skaičius rinkos kaina

Kartais akcininkų turimų akcijų skaičių galima padidinti skiriant akcinius dividendus arba suskaidant akcijas į smulkesnius vienetus, tačiau vienos akcijos rinkos kainos didėjimas visada yra susijęs tik su akcininkų turto didėjimu įmonėje. Nauda akcininkams iš akcijų skaičiaus didinimo bus tik tuo atveju, kai rinka pripažins šiuos veiksmus kaip vertės padidėjimą. Jeigu įmonės vadovų veiksmų rinka nepripažins, akcijų kaina nedidės ir naudos akcininkai neturės. Todėl akcininkai iš samdomų finansų vadybininkų visada tikisi tokių veiksmų, kurie maksimizuoja akcininkų turtą.
Ne taip paprasta suderinti akcininkų (siekiančių maksimizuoti savo turtą) ir samdomų darbuotojų ( siekiančių įsitvirtinti savo pozicijoje) interesus. Didesnėse akcinėse bendrovėse savininkai nesikiša į kasdieninius finansininkų darbus. O finansininkai, darydami sprendimus, gali pasirinkti tokią alternatyvą, kuri yra susijusi su maža rizika, bet ir su gerokai mažesniu (ne maksimaliu) pelnu. Jeigu finansų tvarkytojų ir įmonės savininkų interesai stipriai skirsis, nebus pasiektas savarbiausias tikslas – maksimizuoti akcininkų turtą.
Sprendžiant tokias konfliktiškas problemas, negalima užmiršti, kad įmonės valdytojai yra atsakingi ne vien prieš savininkus, bet ir prieš pirkėjus, tiekėjus, visuomenę. Be abejo, atsakomybės veiksmai priklauso nuo aplinkybių ir jie negali būti visada vienodi. Tačiau visiškai aišku, kad turtingesnės įmonės turi didesnius išteklius ir socialinei atsakomybei.

FINANSINIAI SPRENDIMAI

Finansų valdymas yra susijęs su įmonių ribotų finansinių išteklių paskirstymu pagal finansinius sprendimus.
Svarbiausia įmonių finansų valdymo funkcija – turto investicijos ir pinigų, reikalingų sumokėti už šias investicijas, paieška. Finansų tvarkytojas atsako už tai, kad ši veikla būtų vykdoma geriausiu būdu. Vykdant finansų valdymo funkcijas finansininkai naudoja informaciją, kurią parengia apskaitininkai. Jeigu apskaitininko uždavinys yra kuo rūpestingiau ir teisingiau parengti finansinę informaciją, tai finansininkas pasinaudoja informacija finansiniam sprendimui padaryti. Svarbiausia finansų vadybininko veikla – finansiniai sprendimai.
Finansinis sprendimas – tai sąmoningas pasirinkimas vienos alternatyvos iš daugelio galimų. Visus finansinius sprendimus galima apibendrinti labai paprastai. Tai:
· Investavimo sprendimai: kokį turtą įmonė turi turėti?
· Finansavimo sprendimai: kokiu būdu turi būti finansuojamas įmonės turtas?
Finansų valdymo procesas gali būti apibūdintas lygiai taip pat kaip ir kiekvienas kitas valdymas. Tai:
1. planavimas
2. veiksmų koregavimas, kontroliavimas
3. atsiskaitymas (raportavimas aukštesniam vadybininkui)
Finansiniai sprendimai būna 2 tipų: strateginiai ir operatyviniai (gamybiniai).
Strateginius sprendimus įtakoja susidariusi tarp įmonės ir jos ekonominės aplinkos situacija. Jeigu įmonės ekonominės aplinkos situacija keičiasi, finansų tvarkytojas padaro strateginį sprendimą. Operatyviniai – tai iš esmės trumpalaikiai sprendimai. Jie dažniausiai yra susiję su vidinių išteklių racionaliu paskirstymu. Tačiau svarbiausias finansinių sprendimų bruožas yra tai, kad visi jie yra daromi į ateitį.
Finansų planavimas yra viena svarbiausių finansų valdymo funkcijų, nes finansiniai sprendimai yra padaromi rengiant finansinį planą. Už finansinius sprendimus turi būti atsakingi konkretūs vadybininkai. Jiems yra suteikta teisė kontroliuoti kaip vykdomi planai, koreguoti pavaldinių veiksmus ir pagaliau atsiskaityti už pasiektus finansinius rezultatus.

Kas turi lemiamą įtaką darant finansinius sprendimus?

Labai svarbu suprasti kokie veiksniai nulemia finansinius sprendimus, kadangi juos žinant darosi aiški ir finansų esmė.
Kadanfi finansų tikslas yra maksiminizuoti savininkų turtą siekiant maksimalios akcijų kainos, trai svarbiausi veiksniai darant finansinį sprendimą, yra :
· rizika,
· planuojamas pelningumas
Rizika ir planuojamas pelningumas – tai kintamieji, nulemiantys ir akcijų kainą. Investitorius prieš pirkdamas arba parduodamas akcijas nustato investicijų rizikos laipsnį bei pelningumą ir tada paaiškėja akcijų kaina. Planuojamą pelningumą apibūdina pinigų srautai, kuriuos investitorius tikisi gauti iš investicijų, o riziką – šių pinigų srautų tikimybė.
Santykis tarp planuojamų pelningumo ir rizikos yra labai svarbus visų finansų rodiklis. Išmintingas investitorius visuomet vengia rizikos, todėl darydami finansinius sprendimus žmonės tikisi, kad didėjant pelningumui, didėja ir rizika. Bet koks pelningumo, palyginus su saugaus turto investicijomis, padidėjimas yra susijęs su rizika. Kuo didesnio pelningumo tikisi investitorius, tuo praktiškai didesnė ir rizika.
Finansų tvarkytojams yra gana sudėtinga išspręsti šias problemas. Jie susiduria su informacijos apie būsimus dalykus problemomis. Juk visi finansiniai sprendimai turi būti daromi remiantis ateities požiūriu, o ne retrospektyva.

Leave a Comment