Lietuva nuo seno garsėja kaip dainų ir dainininkų kraštas.Nebereikalo sakoma Lietuva – dainų šalis. Lietuviams daina – antroji kalba. Šios dainos, paliktos protėvių, yra didelis turtas, kuris atskleidžia poetišką ir gražų jų kūrėjų jausmų pasaulį, pasakoja, kaip senais laikais žmogus gyveno, dėl ko džiaugėsi ar liūdėjo, kur ieškojo tvirtybės ir jėgų.Lietuvių liaudies dainos yra lyrinės, nes jose vaizduojami ne patys gyvenimo įvykiai, bet jų sukelti jausmai ir išgyvenimai.Daug švelnumo, nuoširdumo ,dainai suteikia daugiau švelnumo – mažybiniai maloniniai žodžiai: bernelis, bernužėlis, mergelė, motušėlė ir kt. Simboliniai gamtos įvaizdžiai: jaunoji mergelė, baltoji gulbelė, berželis svyruonėlis ir kt.Lietviu liaudes dainos skirstomos į darbo,zaidimu,vestuviu,karinės ir istorinės.Piemenukai ganydami gyvulius dainavo dainas, nes dainuojant ir dirbti lengviau. Ant kalnelio sėdėjau,Žilas ožkeles ganiau.t.t.Vakarais ausdamos merginos taip pat dainuodavo: Ausk, močiute drobeles,O aš jauna – josteles.t.t. Lietuvių dainuojamai tautosakai dar priklauso ir raudos. Raudama buvo per vestuves, laidotuves, išleidžiant sūnus ar brolius į kara, minint mirusiuosius ar ištikus kokiai nelaimei. Jos paremtos tradicija ir improvizacija.Dainų vaizdai daug tikroviškesni negu pasakų. Pasak vienos lietuviškų dainų karalienės, dainose – gyvenimas, o pasakose – neteisybė, prasimanymas. Taip tvirtinama, nes dainose vaizduojama tikra gamta, tam tikri darbai, apdainuojami netgi gyvulėliai ar dangaus, gamtos reiškiniai. Garnys, garnys tur ilgas kojas. Bėgčiau bėgčiau t.t. Neginčytina yra tai, kad vaikystėje kiekvienas iš mūsų girdėjo savo mamas ar močiutes dainuojant lopšines, kurios ilgam pasiliko kaip nuostabus prisiminimas. Tu, saulute vakaran, vakaran,O vaikeliai patalan, patalan t.t Dainos padėjo lietuviams gintis nuo nutautėjimo, suburdavo, nuramindavo žmones tremtyje, emigracijoje, kėlė žmonių dvasią, prasidėjus tautiniam atgimimui.
Labai graudu, kad gyvename ten kur jaunimas net neprisimena liaudiškų dainų. Malonu, kad dar yra tokių žmonių, kurie vis dar stengiasi atgaivinti ,,tas” daugelio užmirtas dainas, rengdami visokiausius ratelius, būrelius, kurie vienaip ar kitaip susiję su lietuvių liaudimi pvz. mūsų Domeikavos Serbentėlė ir jos atsidavusi vadovė.Mano nuomone, lietuvių liaudies dainos yra didelė vertybė, nutiesianti kelią iš praeities į ateitį, skatinanti tautiškumą ir parodanti mūsų šalies paveldo grožį.