V. Žilinskaitės „Kinto“ recenzijaRašytoja V. Žilinskaitė 2007 metais už knygą “Kintas” buvo nominuota geriausios vaikų knygos autore ir pelnė Vaikų literatūros premiją. 2006 m. išleista knyga “Kintas” buvo įtraukta į tų metų skaitomiausių knygų penketuką.Kintas – „miesto vaikis“, atsidūręs kaime. Čia jis pamato kitą pasaulį – be spalvoto televizoriaus, iš kelio vedančių draugų, miesto pramogų. Ir šis pasaulis vaikinui nelabai prie širdies. Sugalvotas genialus planas kaip grįžti į Vilnių – tereikia apsimest nelaimėliu, įkritusiu į pelkę, ištiktu šoko ir visi puls pataikauti. Tačiau „projektas“ žlunga, kai šį planą paženklina senelės Antosės mirtis. Kinto akyse tai viską keičia. Jis jaučiasi kaltas, bet nenustoja vaidinti kankinio, ant kurio visi puola ir visi dėl visko kaltina. Veiksmas vystosi gan greit, jau, rodos, viskas tuoj bus gerai, tačiau atsitinka kas nenumatyto Kinto plane ir vėl viskas keičiasi. Šiame kūrinyje autorė atskleidžia jauno vaikino mąstyseną, blogų draugų įtaką, pasidavimą virtualiajai kultūrai. Visa tai labai aktualu šios dienos paaugliui. Gvildenamos ir pirmos meilės temos padedančios atskleisti vidinius prieštaravimus ir kiek susižavėjimas gali suteikti jėgų, ryžto ir pasitikėjimo savimi. Pagrindinis veikėjas Kintas nekelia susižavėjimo – jis savanaudiškai naudojasi kaimo vaiku Silvestru, taip pat jo pussesere Gile, kuria vėliau susižavi. Kintas yra lakios vaizduotos, nes sugeba sukurti tokius vaizdinius ir siužetus, kad ir pats tuo tiki. Melas po melo tiek kitiems, tiek ir pačiam sau ir vaikinas nebemato išeities iš padėties. Nuolat versdamas visus jo gailėtis, esąs jis našlaitis, bando suversti atsakomybę kitiems. Jo akimis žiūrint, visas pasaulis nusistatęs prieš jį. Tačiau skaitytojui po truputį ima aiškėti, kad viskas yra atvirkščiai. Čia V.Žilinskaitė pateikia progą kiekvienam paaugliui pažiūrėti į save iš šono. Susimąstyti kiek kiekvienas meluoja, ką daro ne taip, ar ką galėtų padaryti geriau. „Kintą“ reikėtų ne tik perskaityti ir padėti į šalį, tačiau pažvelgti giliau, pabandyti skaityti „tarp eilučių“, susimąstyti. Čia daug simbolikos, nuolat pateikiami palyginimai su voratinkliu, voro elgsena įkliuvus musei ar širšei, atsispindi ir liūdno jaunuolio gyvenime. Pabaigos nebuvimas leidžia kiekvienam skaitytojui skirtingai interpretuoti šį kūrinį.
Atskleistos opiausios šių dienų paauglių problemos, požiūris į gyvenimą, savęs paieškos padaro šią knygą dar vertesnę.