Šatrijos RaganaSENAME DVARE(ištrauka)Nubudau ir nebegaliu užmigti. Kambaryje šilta ir trošku. Pro langinių mėnulius liejasi sidabrinėsšviesos bangos, krisdamos baltais taškais ant grindų. Laikrodis valgomajame muša dvylika. Žvilgterėjauį mamatės lovą, ir man rodos, kad mamatės joje nėra. Žiūriu atsidėjus – tikrai tuščia, nepaliesta. Kamemamatė? Tikriausiai vaikščioja patvenkinyje: juk tokia graži mėnesiena. Bet kodėl taip ilgai?Gal ji labai liūdna… o gal net ir ašarų karolėliai rieda per jos mylimus skruostelius, kaip sekmadienįbažnyčioje per suplikacijas… Taip man sopa mamatės ašaros…Ūmai galvoje švisterėjo man mintis eiti pas ją. Baisu… naktį, per tiek tamsių kambarių, visiemsmiegant. Bet noras vis auga – ilgus, baimingas: gal kas pikta nutiko mamatę? Gal įkrito į tvenkinį paslydus?Greičiau, greičiau pas ją!Iššokau iš lovos, apsivilkau jupele ir basa einu. Bijau neapsakomai, bet stengiuos nurimti. Tat pirmiausiažegnojuos, o paskui mąstau, kad jau po vidurnakčio ir gaidys tikrai bus nugiedojęs, tai ir baidykliųviešpatavimas jau pasibaigęs. Svarbiausia – eiti pamažėliais, nes kai tik imsiu bėgti, – žinau išprityrimo, – tuojau rodysis, kad kažkas mane veja ir jau jau grobia. Štai valgomasis jau laimingai išeitas.Jau ir salonas, visų kambarių baisiausias. Drebėdama žengiu per slenkstį. Šviesu čia, nors skaityk, bettai dar blogiau, nes toje blandžioje šviesoje kiekvienas daiktas imas kažkokį keistą pavidalą. Rodos, kadtamsesni kampai pilni kažkokių būtybių. Nežvalgaus niekur į šalis, tik žiūriu tiesiai priešakin į grindis, irvis ima mane toks begalinis noras bėgti. Bet susivaldau. Priemenėje jau ne taip baugu. Nulipus nuoprieangio laiptų, matau šviesų stuomenį, vaikščiojantį patvenkiny, ir tekina bėgu pas jį.Krūptelėjo mamatė ir tyliai šūkterėjo, man prie jos pribėgus.
– Tai aš, mamate! Taip man ilgu buvo tavęs… maniau, kad kokia nelaimė… Nepyk, mamate! Ašdaugiau niekados…– Išgąsdinai mane, Irusia. Ir kaipgi čia pykti ant tavęs, vaikeli brangusis! Bet daugiau taip nedaryk.Vaikai turi naktį miegoti, ne bėgioti.– Aš maniau, kad esi labai nuliūdus, mamate.– Nesu nuliūdus. Jaučiu laimę neišreiškiamą, linksmybę nepabaigiamą. Žemė ir dangus – jau viena.Tokią naktį amžinybė savo sparnu paliečia žmogaus sielą. Kaipgi gali būti liūdna tokią naktį! Žiūrėk!Pažvelgiau į tamsų dangų, žvaigždėmis ir mėnesiu žėrintį, paskui į žemę, pasinėrusią sidabrinėjeprieblandoje. Kaip gražu! Tą stebuklingąją naktį viskas yra stebuklas. Kiekvienas daiktas gyvena, mąstoir jaučia, atidengdamas savo sielą. Senas namas pavirto užburtu rūmu balto marmuro kolonomis, miegūstastvenkinys – slaptinga, aukso kibirkštimis degančia gelme, tamsios eglaitės – vienuolėmis, kukliomisViešpaties tarnaitėmis. Kaip tylu! Girdžiu, kaip gėlės siunčia žvaigždėms savo kvapius atdūsiusir kaip žvaigždės kažką kugžda gėlėms. Girdžiu šnabždant sparnus angelų, nusileidžiančių žemėn sidabriniaismėnesio spinduliais. O viršum tų stebuklų lakštingalos giesmė – didžiausias stebuklas – nedrumsdamatylos, galinga banga kyla aukštyn, aukštyn, lig pat mėnesio ir žvaigždžių.– Kaip gražu, mamate!– Kaip gaila palikti tuos stebuklus ir eiti į tamsų, troškų kambarį. Skubėkim, Irusia, reikia tau miegoti,ir gali sušalti basa.– Bet kaip užaugsiu, tai ir aš neisiu anksti gulti tokiomis gražiomis naktimis.– Gal būsi laimingesnė, Irusia, ir turėsi sielą, kuri svajos drauge su tavim…Šatrijos Ragana. Sename dvare. Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla, 1995. P.66–68.LIETUVIØ KALBA (GIMTOJI) ?2006 m. valstybinio brandos egzamino užduotis ?Tekstai interpretacijai ?Pagrindinė sesija 32 TEKSTASAntanas ŠkėmaBALTA DROBULĖ(ištrauka)Viena minutė iki starto. Antanas Garšva eina ir stebi save veidrodžiuose. Štai Garšva, štai Garšva,štai 87-asis. Aš įsigijau naują herbą. Mano genealogijos medis išsišakojo. Mano motinos herbe stačiažuvis: ne tai karpis, ne tai karosas. Prasižiojęs liūtas surijo pašvinkusią žuvį. Tegyvuoja svetimtaučiųvirškinimas. Tegyvuoja suparaližuota Anglija, kuri reinkarnavosi į žuvies ir liūto hibridą. Tegyvuojagreipfrutas ir hidrogeninės bombos elementų susijungimas prieš sprogimą. Tegyvuoja mano poilsiovalandos. Amerikoniškasis idealas. Ir rūkas. Jūs negalite priartėti. Jūs – hotelio svečiai, menedžieriusir starteris. Net starteris. Paskutinis veidrodis. Paskutinį kartą žvilgterk į save, Antanai Garšva.Tu staiga, gal per apsirikimą, panašus į savo tėvą. Kviestieji arbatai su žemuogių uogiene sakydavo:„Laaabai panašus į motiną! Apsisuk, Antanukai. Iš tikrųjų – kopija!“ Jeigu tau įspraustų į rankassmuiką, tau pritiktų groti Wieniawskio čigoniškąsias variacijas. Mano draugas baritonas Joe jau laukia.Ir mano draugas girtuoklis Stanley laukia.Antanas Garšva atsiduria talpiame lobby1 įdubime, kurio abiejose pusėse keltuvai. Šeši iš kairės,šeši iš dešinės. Kairėje – lokalai. Jie tepakyla iki dešimto aukšto, stabtelėdami kiekviename, irgrįžta. Dešinėje – ekspresai. Jie pirmą kartą stabteli dešimtame, ir aukščiau kiekviename, o aštuonioliktasaukštas – aukščiausiasis. Hotelio keltuvai Westinghouse sistemos, jie automatiški. Lobbyįdubimo sienose įmontuotos signalinės mašinos, žalia ir raudona šviesa reguliuoja keltuvų judėjimą.Panašiai kaip gatvių sankryžose. Lobby įdubimą užbaigia gėlių krautuvės vitrina. Už iššveisto stiklo– rožės, gladiolės, rododendronai, gvazdikai, azalijos, oranžerijiniai lapai, kuriuos puošia baltos irraudonos gyslelės, žmogaus nervų ir kraujo audinys anatominiame atlase.Prie gėlių vitrinos naujos keltuvininkų pamainos laukia starteris. Aukštas airis mėlyna uniforma, sergąs skilvio žaizda, ūmus ir vikrus, netikėtai užsiliepsnojąs jam pačiam neaiškiu pykčiu. Jis surenkakorteles ir paskiria keltuvus.„Devintasis, Tony“, sako jis, paduodamas baltas pirštines. Virš keltuvo – skaičiai ir strėlės.Antanas Garšva laukia nusileidžiančio draugo. 12 – rodo strėlė, stop, žemyn, vienuoliktame nesustota.Tuojau devintasis atzvimbs į lobby. Štai ir užsimoviau chirurgines pirštines. Pasislėpė senelės žiedasiš sukilimo laikų. Gerbiamoji ponia, tu keista, man nebesvarbi Elena. Esu svajotojas, kaip ir mano tėvas.Esu lietuvis kaukas didžiausiame New Yorko hotelyje. Vien keturiasdešimt keltuvininkų. Devintasisatskrenda. Durys atsidaro. Septyni keleiviai nuteka. Mažasis italas sako:„Šiandien vienas girtas kvailys įbruko man dolerį. Tu turi savo raudoną2. Good bye, Tony.“„Good bye.“Garšva įeina į poliruotą vidų. Į dėžutę galvijams, šitaip pakrikštijo keltuvus keltuvininkai.Škėma A. Balta drobulė. Vilnius: Baltos lankos, 1999. P.24–26.1 lobby – (amer.) vestibiulis, foje2 „raudonas“ – (amer. žargonas) „grašis“, „variokas“LIETUVIØ KALBA (GIMTOJI) ?2006 m. valstybinio brandos egzamino užduotis ?Tekstai interpretacijai ?Pagrindinė sesija43 TEKSTASJudita VaičiūnaitėKALIPSĖ…nemylėjo jis nimfos gražiosios, nors ir ilsėdavos jos patale,kambary jos šviesiajam…Juk nei veido šviesa,nei plaukų vešlumu, nei ūgiu nė viena dar man neprilygo…Bet pavydi man laimės dievai.Aš bijau jų rūstybės. Aš laivą statau.Aš tau atnešu kirvį ir grąžtą.Aš pati tau išaudžiu bures –tuos sparnus, suraižančius laiką,tą vėliavą, lakią ir lygią,ir akimirką trokšti manęs,ir nutoldamas vėl tu glaudi prie savęsmano liemenį grakštų.Aš pavydžiu, be galo pavydžiu visiems:tavo žmonai ir tavo šunims,tavo tolimai svetimai žemei…Per sunki man ta rolė.Kam deivei paskyrėte aistrą, įkyrią ir skaudžią, lyg mažai miltuotai malėjai?Aš septynetą metųrišau tave rankom, plaukais ir glamonėm…Pažemintaaš tetroškau, kad būtum ir tunemirtingas kaip žvaigždės danguj…Bet ambroziją tu paliejai,bet, iš mylinčio glėbio pabėgęs,raudojai, įkniaubęs veidą į smiltis –net gailesčio tavo širdy nepasėjau…Apleistam pražydusiam grote tik jūra supranta mane.Aš troškau tau gero.Aš myliu tave, Odisėjau.Vaičiūnaitė J.Raštai. 1 T.Vilnius: Gimtasis žodis, 2005. P. 103.