Šatrijos Ragana
SENAME DVARE
(ištrauka)
Nubudau ir nebegaliu užmigti. Kambaryje šilta ir trošku. Pro langinių mėnulius liejasi sidabrinės šviesos bangos, krisdamos baltais taškais ant grindų. Laikrodis valgomajame muša dvylika. Žvilgterėjau į mamatės lovą, ir man rodos, kad mamatės joje nėra. Žiūriu atsidėjus – tikrai tuščia, nepaliesta. Kame mamatė? Tikriausiai vaikščioja patvenkinyje: juk tokia graži mėnesiena. Bet kodėl taip ilgai?
Gal ji labai liūdna… o gal net ir ašarų karolėliai rieda per jos mylimus skruostelius, kaip sekmadienį bažnyčioje per suplikacijas… Taip man sopa mamatės ašaros…
Ūmai galvoje švisterėjo man mintis eiti pas ją. Baisu… naktį, per tiek tamsių kambarių, visiems miegant. Bet noras vis auga – ilgus, baimingas: gal kas pikta nutiko mamatę? Gal įkrito į tvenkinį paslydus?
Greičiau, greičiau pas ją!
Iššokau iš lovos, apsivilkau jupele ir basa einu. Bijau neapsakomai, bet stengiuos nurimti. Tat pirmiausia žegnojuos, o paskui mąstau, kad jau po vidurnakčio ir gaidys tikrai bus nugiedojęs, tai ir baidyklių viešpatavimas jau pasibaigęs. Svarbiausia – eiti pamažėliais, nes kai tik imsiu bėgti, – žinau iš prityrimo, – tuojau rodysis, kad kažkas mane veja ir jau jau grobia. Štai valgomasis jau laimingai išeitas.
Jau ir salonas, visų kambarių baisiausias. Drebėdama žengiu per slenkstį. Šviesu čia, nors skaityk, bet tai dar blogiau, nes toje blandžioje šviesoje kiekvienas daiktas imas kažkokį keistą pavidalą. Rodos, kad tamsesni kampai pilni kažkokių būtybių. Nežvalgaus niekur į šalis, tik žiūriu tiesiai priešakin į grindis, ir vis ima mane toks begalinis noras bėgti. Bet susivaldau. Priemenėje jau ne taip baugu. Nulipus nuo prieangio laiptų, matau šviesų stuomenį, vaikščiojantį patvenkiny, ir tekina bėgu pas jį.
Krūptelėjo mamatė ir tyliai šūkterėjo, man prie jos pribėgus.
– Tai aš, mamate! Taip man ilgu buvo tavęs… maniau, kad kokia nelaimė… Nepyk, mamate! Aš daugiau niekados…
– Išgąsdinai mane, Irusia. Ir kaipgi čia pykti ant tavęs, vaikeli brangusis! Bet daugiau taip nedaryk.
Vaikai turi naktį miegoti, ne bėgioti.
– Aš maniau, kad esi labai nuliūdus, mamate.
– Nesu nuliūdus. Jaučiu laimę neišreiškiamą, linksmybę nepabaigiamą. Žemė ir dangus – jau viena.
Tokią naktį amžinybė savo sparnu paliečia žmogaus sielą. Kaipgi gali būti liūdna tokią naktį! Žiūrėk!
Pažvelgiau į tamsų dangų, žvaigždėmis ir mėnesiu žėrintį, paskui į žemę, pasinėrusią sidabrinėje prieblandoje. Kaip gražu! Tą stebuklingąją naktį viskas yra stebuklas. Kiekvienas daiktas gyvena, mąsto ir jaučia, atidengdamas savo sielą. Senas namas pavirto užburtu rūmu balto marmuro kolonomis, miegūstas tvenkinys – slaptinga, aukso kibirkštimis degančia gelme, tamsios eglaitės – vienuolėmis, kukliomis
Viešpaties tarnaitėmis. Kaip tylu! Girdžiu, kaip gėlės siunčia žvaigždėms savo kvapius atdūsius ir kaip žvaigždės kažką kugžda gėlėms. Girdžiu šnabždant sparnus angelų, nusileidžiančių žemėn sidabriniais mėnesio spinduliais. O viršum tų stebuklų lakštingalos giesmė – didžiausias stebuklas – nedrumsdama tylos, galinga banga kyla aukštyn, aukštyn, lig pat mėnesio ir žvaigždžių.
– Kaip gražu, mamate!
– Kaip gaila palikti tuos stebuklus ir eiti į tamsų, troškų kambarį. Skubėkim, Irusia, reikia tau miegoti, ir gali sušalti basa.
– Bet kaip užaugsiu, tai ir aš neisiu anksti gulti tokiomis gražiomis naktimis.
– Gal būsi laimingesnė, Irusia, ir turėsi sielą, kuri svajos drauge su tavim…
Šatrijos Ragana. Sename dvare. Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla, 1995. P.66–68.
LIETUVIØ KALBA (GIMTOJI) ?2006 m. valstybinio brandos egzamino užduotis ?Tekstai interpretacijai ?Pagrindinė sesija
3
2 TEKSTAS
Antanas Škėma
BALTA DROBULĖ
(ištrauka)
Viena minutė iki starto. Antanas Garšva eina ir stebi save veidrodžiuose. Štai Garšva, štai Garšva, štai 87-asis. Aš įsigijau naują herbą. Mano genealogijos medis išsišakojo. Mano motinos herbe stačia žuvis: ne tai karpis, ne tai karosas. Prasižiojęs liūtas surijo pašvinkusią žuvį. Tegyvuoja svetimtaučių virškinimas. Tegyvuoja suparaližuota Anglija, kuri reinkarnavosi į žuvies ir liūto hibridą. Tegyvuoja greipfrutas ir hidrogeninės bombos elementų susijungimas prieš sprogimą. Tegyvuoja mano poilsio valandos. Amerikoniškasis idealas. Ir rūkas. Jūs negalite priartėti. Jūs – hotelio svečiai, menedžierius ir starteris. Net starteris. Paskutinis veidrodis. Paskutinį kartą žvilgterk į save, Antanai Garšva.
Tu staiga, gal per apsirikimą, panašus į savo tėvą. Kviestieji arbatai su žemuogių uogiene sakydavo:
„Laaabai panašus į motiną! Apsisuk, Antanukai. Iš tikrųjų – kopija!“ Jeigu tau įspraustų į rankas smuiką, tau pritiktų groti Wieniawskio čigoniškąsias variacijas. Mano draugas baritonas Joe jau laukia.
Ir mano draugas girtuoklis Stanley laukia.
Antanas Garšva atsiduria talpiame lobby1 įdubime, kurio abiejose pusėse keltuvai. Šeši iš kairės, šeši iš dešinės. Kairėje – lokalai. Jie tepakyla iki dešimto aukšto, stabtelėdami kiekviename, ir grįžta. Dešinėje – ekspresai. Jie pirmą kartą stabteli dešimtame, ir aukščiau kiekviename, o aštuonioliktas aukštas – aukščiausiasis. Hotelio keltuvai Westinghouse sistemos, jie automatiški. Lobby įdubimo sienose įmontuotos signalinės mašinos, žalia ir raudona šviesa reguliuoja keltuvų judėjimą.
Panašiai kaip gatvių sankryžose. Lobby įdubimą užbaigia gėlių krautuvės vitrina. Už iššveisto stiklo
– rožės, gladiolės, rododendronai, gvazdikai, azalijos, oranžerijiniai lapai, kuriuos puošia baltos ir raudonos gyslelės, žmogaus nervų ir kraujo audinys anatominiame atlase.
Prie gėlių vitrinos naujos keltuvininkų pamainos laukia starteris. Aukštas airis mėlyna uniforma, sergąs skilvio žaizda, ūmus ir vikrus, netikėtai užsiliepsnojąs jam pačiam neaiškiu pykčiu. Jis surenka korteles ir paskiria keltuvus.
„Devintasis, Tony“, sako jis, paduodamas baltas pirštines. Virš keltuvo – skaičiai ir strėlės.
Antanas Garšva laukia nusileidžiančio draugo. 12 – rodo strėlė, stop, žemyn, vienuoliktame nesustota.
Tuojau devintasis atzvimbs į lobby. Štai ir užsimoviau chirurgines pirštines. Pasislėpė senelės žiedas iš sukilimo laikų. Gerbiamoji ponia, tu keista, man nebesvarbi Elena. Esu svajotojas, kaip ir mano tėvas.
Esu lietuvis kaukas didžiausiame New Yorko hotelyje. Vien keturiasdešimt keltuvininkų. Devintasis atskrenda. Durys atsidaro. Septyni keleiviai nuteka. Mažasis italas sako:
„Šiandien vienas girtas kvailys įbruko man dolerį. Tu turi savo raudoną2. Good bye, Tony.“
„Good bye.“
Garšva įeina į poliruotą vidų. Į dėžutę galvijams, šitaip pakrikštijo keltuvus keltuvininkai.
Škėma A. Balta drobulė. Vilnius: Baltos lankos, 1999. P.24–26.
1 lobby – (amer.) vestibiulis, foje
2 „raudonas“ – (amer. žargonas) „grašis“, „variokas“
LIETUVIØ KALBA (GIMTOJI) ?2006 m. valstybinio brandos egzamino užduotis ?Tekstai interpretacijai ?Pagrindinė sesija
4
3 TEKSTAS
Judita Vaičiūnaitė
KALIPSĖ
…nemylėjo jis nimfos gražiosios, nors ir ilsėdavos jos patale, kambary jos šviesiajam…
Juk nei veido šviesa, nei plaukų vešlumu, nei ūgiu nė viena dar man neprilygo…
Bet pavydi man laimės dievai.
Aš bijau jų rūstybės. Aš laivą statau.
Aš tau atnešu kirvį ir grąžtą.
Aš pati tau išaudžiu bures –
tuos sparnus, suraižančius laiką, tą vėliavą, lakią ir lygią, ir akimirką trokšti manęs, ir nutoldamas vėl tu glaudi prie savęs mano liemenį grakštų.
Aš pavydžiu, be galo pavydžiu visiems:
tavo žmonai ir tavo šunims, tavo tolimai svetimai žemei…
Per sunki man ta rolė.
Kam deivei paskyrėte aistrą, įkyrią ir skaudžią, lyg mažai miltuotai malėjai?
Aš septynetą metų rišau tave rankom, plaukais ir glamonėm…
Pažeminta aš tetroškau, kad būtum ir tu nemirtingas kaip žvaigždės danguj…
Bet ambroziją tu paliejai, bet, iš mylinčio glėbio pabėgęs, raudojai, įkniaubęs veidą į smiltis –
net gailesčio tavo širdy nepasėjau…
Apleistam pražydusiam grote tik jūra supranta mane.
Aš troškau tau gero.
Aš myliu tave, Odisėjau.
Vaičiūnaitė J.Raštai. 1 T.Vilnius: Gimtasis žodis, 2005. P. 103.