Gamta myli, moko ir baudžia žmogų

Visais laikais žmogų jaudino didingoji ir paslaptingoji Gamta. Yra gamtos vaizdų užburiančių kiekvieną, tokių kaip: Niagaros krioklys ar neįžengiamosios Amazonės džiunglės. Yra tokiu kampelių, kur žmogaus veikla beveik jų nepasiekė, tokiu kaip: Sacharos dykuma arba Antarktidos ledynai.

Šiandien verda aršios diskusijos apie pasaulio užterštumą: vieni teigė, kad pasaulis dar nėra labai užterštas, todėl dar nėra ko jaudintis; antrieji teigė, kad pasaulis yra nepaprastai užterštas ir reikia skubiai kažką daryti ir susimąstyti, ar mūsų, Žemės vaikų, nenubaus pati Gamta už tai, kad gaalinga žmogaus technika baigia užvaldyti Žemės rutulį.

Aš bandysiu pagrįsti teiginį, kad Gamta myli, moko ir baudžia žmogų.
Gamta mylėjo žmogų jau prieš daug tūkstantmečių. Ji davė drabužių ir maisto. Taipogi šviesą bei šilumą, kurias jis rado prie žaibo uždegto medžio. Jai priklauso Saulė – visų gyvų padarų motina, be kurios negalėtų niekas gyventi. Ji padėjo žmogui išauginti pirmuosius javus kurie kartais tapdavo vieninteliu pragyvenimo šaltiniu užėjus sausroms ar šalčiams.

Bandydamas ir klysdamas žmogus iš gamtos sužinojo ką galima valgyti ir ko ne, kas yrra jo draugai, ir ko reikėtų saugotis, kas yra stipresni už jį ir kas silpnesni. Archeologiniai radiniai rodo, kad žmogus pradėjo dominuoti tarp kitų Žemės gyventojų jau prieš 15 tūkstančių metų. Deja, jis neatsilygino Gamtai gerumu. Išmokęs beveik tobulai medžioti, Europos že

emyne išnaikino daugybę gyvūnų rūšių. Tačiau tai smarkiai pasireiškė Amerikoje kur jis išnaikino tokius galingus žvėris kaip mamutus, liūtus, daugybę paukščių rūšių.

Iš visų Žemės gyventojų žmogus yra didžiausias griovėjas. Čia galima prisiminti Marko Tveno žodžius: „Žmogus yra vienintelis gyvulys, kuris moka raudonuoti iš gėdos, ir, deja, jam yra dėl ko raudonuoti“. Tūkstančius metų jis niokojo savo aplinką įvairiausiais būdais, kurie byloja apie vieną turtą, kurio neturėjo niekas kitas – apie jo protą.

Kuo toliau, tuo aiškiau matyti, kad Žemės turtai nėra beribiai. Ištekliai išgaunami vis tobulesniais būdais. Tai rodo, kad jie senka vis sparčiau ir nebegalės tenkinti augančios žmonijos reikmių. Taigi už Gamtos žmogui parodytą gerumą jis atsilygina naikindamas jos turtus ir žalodamas ją. Vargu ar Gamta pati sugebės užsigydyti žaizdas, kurias jaai padarėme mes.

Dėl tokios žmogaus niokojančios veiklos Gamta pradėjo mus bausti: vis dažniau kyla mirtį sėjantys cunamiai ar uraganai, žemės drebėjimai, potvyniai ir sausros.

Gamta pradėjo gintis, o žmogus turi parodyti tą protą, kuriuo jis apdovanotas, ir pasimokyti iš to.

Aš žinau, kad ateityje atsiras tokių žmonių, kurie dės visas pastangas atkurti tai, ką jau praradome. Ir pasistengs, kad didžioji ir galingoji Gamta nežūtų, neišnyktų nuo jos pačios vaikų rankų – tai yra žmonių.

Leave a Comment