Lietuvių kalbos funkciniai stiliai

BUITINIS STILIUS

VARTOJIMO SRITIS.
Šis stilius yra kasdieninio bendravimo –namų, gatvės, kelionės, bendro darbo ar žaidimo –kalbos būdas.

TURINYS.
Kalbama apie nesudėtingus dalykus, aplinkos daiktus, pasakojama apie save ar pažįstamus, perpasakojamos girdėtos istorijos, prašoma, kviečiama, dėkojama, skundžiamasi, liepiama ir pan.

FUNKCIJOS.
Svarbiausioji šio stiliaus funkcija –paprasto bendravimo. Kasdieninėse situacijose žmonės kalbasi ne todėl, kad reikia pateikti dalykinę informaciją, o norėdami pasakyti kokius nors būtinus dalykus ar šiaip pasišnekėti, išsikalbėti. Tose situacijose neretai pinasi svarbiausios kalbėjimo funkcijos: bendravimo, pranešimo ir poveikio.

BUITINIO STILIAUS YPATYBĖS.
 Neoficialumas. Šio stiliaus bendravimo aplinkoje kaalbėti galima laisviau, čia paprastai nėra kada rūpestingai apgalvoti žodį.
 Intonacija. Tam tikra intonacija teigiamajam sakiniui suteikia priešingą – neigiamą, ironijos – reikšmę, o neigiamam – teigiamą.
 Dialogas. Po vieno kalbėtojo žodžių tuojau pat eina pašnekovo replika. Kalbantysis asmuo į pašnekovą kreipiasi, kokiu žodžiu ar posakiu, rodo palaikąs su juo ryšį.
 Ekspresyvumas. Šnekamoji kalba dažnai būna emocinga ir vaizdinga.
 Sintaksė. Konstrukcijos susijusios su svarbiausio žodžio pakartojimu: nori nenori,sakyk nesakęs, bark nebaręs ir t.t.

ŠNEKEMOSIOS KALBOS TRŪKUMAI:
 Parazitinių žodžių vartojimas
 Barbarizmų, žargonizmų vartojimas
 Nemotyvuotas kitų stilių išraiškos priemonių vartojimas.

PAVYZDYS:
Darželinukai piešia. Prie viienos mergaitės prieina auklėtoja ir klausia:
– O ką tu pieši?
– Dievą, – atsako įsigilinusi į savo piešinuką mergaitė.
– Bet juk niekas nežino, kaip Dievas atrodo? – stebisi mokytoja.
– Tuoj sužinos.

MOKSLINIS STILIUS

DALYKINIAI STILIAI.

Esama daug gyvenimo sričių, kuriose svarbiausia kalbos funkcija yra pranešimas, dalykinė informacija. Iš tokių sričių pirmiausia mi

inėtinos administracinė veikla, mokslas ir publicistika. Administracinių (kanceliarinių) raštų ir mokslo veikalų stilius yra dalykinis, o dėl publicistikos reikia padaryti išlygą: laikraščio rašinyje, interviu, oratoriaus kalboje dalykinį pranešimą neretai papildo emocinis vertinimas ir vaizdas, ir tada tekstas atsiduria lyg pusiaukelėje tarp dalykinio ir meninio arba dalykinio ir buitinio kalbėjimo. Todėl galima sakyti, kad ištisai dalykinis yra ne visas publicistinis stilius, ne visi jo žanrai.

Dalykiniai stiliai labai skiriasi nuo buitinio. Buitiniame stiliuje vyrauja sakytinė kalbos forma, o dalykiniame – rašytinė. Net ir tada, kai mokslinis pranešimas daromas žodžiu, prieš tai jis būna parengtas raštu. Buitiniame – dialogas, dalykiniame – monologas. Buitiniame – neoficialumas, gyvumas, emocingumas, dalykiniame – tikslumas, savotiškas sausumas.

Vienas iš dalykinių stilių – mokslinis. Šiuo stiliumi parašyti mokykliniai vadovėliai, juo, nors ir kiek paįvairintų, mokslo dalykus muums perteikia mokytojas, juo objektyvią mokslo tiesą kartojame patys, kai prie lentos įrodinėjame teoremą.

MOKSLINIO STILAUS YPATYBĖS.
Mokslas – tai kritiškai patikrinta ir susisteminta žmonijos patirtis. Svarbiausia mokslinio teksto paskirtis – tą patirtį skelbti. Atskiros mokslo šakos tiria skirtingus gamtos ar visuomenės gyvenimo reiškinius, bet visų mokslų tekstams būdinga keletas bendrų ypatybių: kalba čia tiksli, aiški, glausta, mintys dėstomos nuosekliai, logiškai siejamos.
Moksliniui stiliui būdinga:
 Terminai. Terminai – tai tiksliai kurios nors srities sąvoką apibrėžiantys žodžiai. Tereikia išvardyti kelis vienos srities terminus – ir iš karto galima pasakyti, iš

š kurios mokslo šakos jie paimti. Linksnis, kirčiuotė, veiksmažodis – iš kalbotyros, dažnis, įžeminimas, jonas, lęšis – iš fizikos.
 Logiškumas. Mintys tarp savęs būna susijusios įvairiais santykiais: sekos, paaiškinimo, patikslinimo, priežasties, prieštaros, apribojimo, nuolaidos, rezultato ir kt.
 Nuoseklumas. Minčių nuoseklumui padeda tam tikros sakinių siejimo priemonės. Tai įvairūs įterpiniai, pabrėžiantys vienokį ar kitokį minčių ryšį:
a) Žodžiais pirma, antra., nurodomas teiginių eiliškumas.
b) Teiginio tikruma, svarumas pabrėžiamas žodžiais aišku, be abejo, savaime suprantama, žinoma.
c) Abejonę, netikrumą autorius reiškia žodžiais galbūt, turbūt, matyt, rodos,ir pan.
d) Antriniai, papildomi, kartais priešingi duomenys pateikiami su įterpiniais be to, beje, kita vertus.
e) Atkreipiamas dėmesys į argumentavimą, jo formą (kitaip sakant, kitaip tariant, trumpai sakant).
f) Įterpiniais su žodžiais anot, pasak, manymu, nuomone, tvirtinimu ir pan. Nurodomas teiginio pagrindas, šaltinis.
g) Išdėsčius keletą teiginių, iš jų daroma išvada gali būti pabrėžta žodžiais taigi, vadinasi.

MOKSLINIO STILIAUS ŽANRAI.

Rašytiniai mokslinio stiliaus žanrai:
 Monografija – tai mokslo veikalas, kuriame išsamiai nagrinėjama kuri nors viena problema ar tema.
 Straipsnis – nedidelis mokslinis rašinys, skelbiamas žurnale, rinkinyje.
 Tezės – tai trumpai suformuluoti pagrindiniai pranešimo, paskaitos teiginiai.
 Vadovėlis – tai kurios nors mokslo srities mokomoji knyga.

Sakytiniai mokslinio stiliaus žanrai:
 Paskaita.
 Pranešimas.

MOKYKLINIAI MOKSLINIO STILIAUS RAŠINIAI.

Daugelį rašinių, ypač aukštesniosiose klasėse, rašome moksliniu stiliumi: tokiu, kokį perimame iš literatūros vadovėlių ir kitų literatūros mokslo darbų, iš literatūros mokytojų, tokiu, kokį kuriamės patys. Tas mūsų rašinių stilius, jeigu stengiamės reikšti sa

avas mintis ir kalbėti savais žodžiais, nėra itin mokslinis (šito ir nereikia), jis dažniausiai susipynęs su publicistiniu.

Kartais mokykloje reikia parašyti ne paprastą kontrolinį rašinį, o mokslinį referatą. Jame turi būti visiems moksliniams darbams būtinos pagrindinės dalys: pratarmė (autoriaus žodis), įvadas, medžiagos dėstymas, išvados, bibliografija (darbe naudoti šaltiniai ir literatūra).

PAVYZDYS.
VIJETO TEOREMA
Jeigu x1 ir x2 yra lygties x2 + px+ q = 0 sprendiniai (kai lygtis turi tik vieną sprendinį, reikia imti x1 = x2 ), tai teisingos lygybės:

X1 + X2 = – p X1 • X2 = q

ADMINISTRACINIS STILIUS

Su administraciniu stiliumi susiduriame kiekvieną kartą, kai tvarkome vadinamuosius valdinius reikalus: rašome prašymą, pildome kvitą, skaitome įsakymą, gauname pažymėjimą.

Šis stilius dar vadinamas kanceliariniu, dalykiniu, oficialiuoju, taip pat oficialiuoju dalykiniu. Kiekvienas šių terminų iškelia vis kitus to stiliaus požymius: dalykiškumą, oficialumą.

ADMINISTRACINIO STILIAUS POSTILIAI SU ATITINKAMAIS ŽANRAIS:
 Juridinis – įstatymas, įsakas, nuostatai, statutas (įstatai);
 Kanceliarinis – aktas, instruksija, įsakymas, potvarkis, protokolas, įgaliojimas, pakvitavimas, pareiškimas, prašymas, charakteristika, gyvenimo aprašymas ir kt.;
 Diplomatinis – deklaracija, komunikatas, konvencija, memorandumas, nota, sutartis.

Administracinio stiliaus kalba artima mokslinei, tik šabloniškesnė. Joje vartojama daug standartinių frazių, vadinamųjų klišių. Šabloniški pasakymai šio stiliaus tekstuose nėra trūkumas, o būtina ypatybė: jie padeda visiems vienodai suprasti tekstą, leidžia lengviau, greičiau tvarkyti valdinius reikalus.

Administraciniam tekstui svarbu ne tik stilius, bet ir griežtai nustatytas dokumenyo dalių išdėstymas. Reikalų rašto tv

varkos ir įprastinės kalbinės raiškos laikymasis rodo rašančio asmens kultūrą.

PAVYZDYS:

Lietuvos Respublikos Konstitucija.

I Skirsnis

Lietuvos Valstybė.

15 straipsnis:
Valstybės vėliavos spalvos – geltona, žalia, raudona.
Valstybės herbas – baltas Vytis raudoname lauke.
Valstybės herbą, vėliavą ir jų naudojimą nustato įstatymai.

PUBLICISTINIS STILIUS

Publicistika vadinami aktualios visuomenės tematikos, faktiniai duomenys paremti, tiesiogiai reiškiantys autoriaus požiūrį ir idealus kūriniai.

VARTOJIMO SRITYS.

Svarbiausios šio stiliaus vartojimo sritys yra laikraštis, radijas ir televizija, kitaip tariant, žiniasklaida. Kronika bei žinutė, komentaras, probleminis straipsnis, reportažas, viešas laiškas, interviu, recenzija, feljetonas, apybraiža – būdingi laikraštiniai žanrai.

TURINYS.

Iš publicistikos apibūdinimo matyti, kad jos turinį sudaro visuomenei aktualios (politikos, ekonomikos, moralės, kultūros ir kitos) temos.

FUNKCIJOS.

Publicistinio teksto autoriaus tikslas – ne tik informuoti visuomėnę, pateikti faktinių duomenų, bet ir propaguoti savo idėjas, idealus, daryti įtaką, veikti. Taigi čia matome dviejų funkcijų – pranešimo ir poveikio – sąveiką. Be to, laikraščio, radijo, televizijos teikiamas pranešimas yra skubi informacija; tai ryškus skirtumas nuo mokslinio pranešimo.

BŪDINGIEJI STILIAUS BRUOŽAI.

Nuo kitų stilių publicistinis stilius skiriasi socialiniu vertinimu. Kalbos ypatybės susijusios su tarpine publicistinio stiliaus padėtimi tarp dalykinės ir meninės raiškos, su dviem jo funkcijomis, todėl dalykiškumas, tikslumas, glaustumas pinasi su emocingumu, tam tikru vaizdingumu. Kurių ypatybių daugiau, kurių mažiau, priklauso nuo žanro.

PUBLICISTINIŲ TEKSTŲ TRŪKUMAI.

Publicistinį (ypač laikraščių ir viešųjų kalbų) stilių veikia administraciniai raštai. Dėl to kai kurių žurnalistų rašinių stilius darosi sunkus, sakiniai užgriozdojami negyvais, ištęstais abstraktokos reikšmės pasakymais.

PUBLICISTINIO STILIAUS RAŠINIAI.

Šis stilius labiausiai tinka vadinamosioms laisvoms temoms – rašiniams apie gyvenimo tikslą, draugystę, tėvynės meilę, tautinį atgimimą. Rašinio apie būsimą profesiją stilius turėtu būti dalykiškesnis negu minėtųjų.

PAVYZDYS:
Lietuvos moterų krepšinio rinktinė pasaulio čempionatą Brazilijoje rugsėjo 12 – ąją pradės dvikovą su olimpinėmis vicečempionėmis australėmis.
(,,Lietuvos Rytas’’)

MENINIS STILIUS

MENINIO STILIAUS IŠSKIRTINUMAS.

Meniniu stiliumi kuriama grožinė literatūra. Pasakymas meninis stilius gali turėti siauresnę ir platesnę reikšmę. Pirmuoju atveju šiuo terminu vadinama vaizdinga ir emocijų kalba. Platesnė meninio stiliaus sąvoka – tai apskritai grožinės literatūros kalbos vartojimo būdas
Meninio stiliaus vieta tarp kitų funkcinių stilių daug kuo ypatinga.

VAIZDINGUMAS.

Iš ypatybių, skiriančių meninį stilių nuo nemeninių, ypač nuo dalykinių, pirmiausia minėtinas kalbos vaizdingumas. Nė vieno stiliaus tekstuose nerasime tiek vaizdingų palyginimų, metaforų ir kitokių vaizdinės raiškos priemonių kaip grožiniuose kūriniuose. Kita vertus, meniniai vaizdai būna kuriami ir nevaizdingais žodžiais, ne vaizdinės raiškos priemonėmis. Meninio kūrinio kalba ne visada būna vaizdinga, bet visada – vaizdinė, t.y. vaizdų kalba.

INDIVIDUALUMAS.

Kita ryški meninio teksto ypatybė yra stiliaus individualumas. Nė vienam nemeniniam stiliui ši ypatybė nėra taip būdinga. Meninis stilius, kaip sakyta, vartojamas grožinėje literatūroje, bet jo apraiškų esama ir nemeniniuose tekstuose: publicistikos raštuose, oratorių kalbose, gyvojoje šnekamojoje kalboje, retkarčiais – net moksliniuose tekstuose. Vienintelė sritis, kur kalbos meniškumo negali būti, yra kanceliariniai raštai.

MENINIO STILIAUS RAŠINIAI.

Ar mokykloje, kontrolinio darbo pamokoje, galima rašyti meninio stiliaus rašinį? Be abejo. Galima kurti ir apsakymą, ir eilėraštį, tik reikia žiūrėti dviejų dalykų; ar meninis stilius tinka temai ir ar rašinio autorius turi bent šitokių tokių kūrybos sugebėjimų. Meninio stiliaus rašinys yra itin parankus būdas minties bei jausmo savitumui išreikšti. Kiekvienas individualus stilius yra didelė kultūros vertybė.

PAVYZDYS:
Kaip išmokyti

Per pušis, įkaitintas saulės,
Iriasi mano gėla,
Sėda ant apžlibusių
Pakelės akmenų,
Pailsėt,
Nes jie – nejaučia,
Nes jie – nemato,
Nes jie – be atminties.
O, kad mano akmuo
Būtų toks! (Janina Aleknavičienė)

Leave a Comment