ĮVADAS
Sąvoka tautinė mažuma atsirado tik atsiradus piliečio sąvokai: Vakarų Europoje – po Prancūzijos didžiosios revoliucijos, Lietuvoje – atkūrus Lietuvos valstybę 1918 metais. Tautinių mažumų teisės yra traktuojamos kaip žmogaus teisės, pagal jas yra sprendžiama, kiek valstybė yra demokratiška. Pagoniškos valstybės vadovai toleravo įvairias konfesijas, nedraudė statyti jų maldos namų, nevertė dvaro pareigūnų krikščionių laikytis pagoniškų apeigų. Net ir po 1387 m. priimto krikšto nepavertė krikščionybės vienintele valstybine religija. Kiekviena tautinė mažuma ar etninė grupė turi savo mentalitetą, kultūrą, tradicijas, požiūrį į politinį, ekonominį ir socialinį gyvenimą. Tautinės mažumos jautriai reagavo ir reaguoja į negatyvius valstybės reiškinius, bendras visuomenės socialines negandas pervertindamos į tautinę skriaudą ar net priespaudą. Ekonominių ir socialinių reikalų sprendimas, konstruktyviai bendradarbiaujant su tautinėmis mažumomis padeda išspręsti susiklosčiusias problemas, ne taip jautriai į jas reaguoti.
RUSAI
Pirmieji rusai į dabartinę Lietuvos teritoriją atsikėlė 14- 16 a. iš rusiškų LDK žemių. Ypač rusų padaugėjo po Nikono bažnytinės reformos (1653). Dėl religinio persekiojimo, vadinamieji sentikiai bėgo iš Rusijos į Lietuvą. Čia dar buvo ir švelnesnė baudžiava. Sentikiai dažniausiai kūrėsi kaimuose ir formavo rusų sentikių bendruomenes. Pirmoji žinoma sentikių bendruomenė įsikūrė 1705m. Rupetose, prie Sartu ežero (Rokiškio raj.), 1710m. pasistatė maldos namus. Zarasų krašte sentikių bendruomenės kūrėsi Samanių kaime (1735 m.), netoli Salako (1763 m.), Degučiuose (1755 m.). Dauguma vertėsi žemės ūkiu, jie gaudavo žemės, už ją mokėjo činšą, bet dalis užsiėmė ir amatais. Sentikiai griežtai laikėsi savo religijos ir papročių, vengė mišrių vedybų, išlaikė savo kalbą. Rusų ypač gausėjo 18 a., stiprėjant baudžiavinei priespaudai Rusijoje. Tuomet vyko masinė valstiečių migracija. 1791 m. LDK buvo apie 40000 rusų. Tuomet Rusijos carienė Ana 1733 m. nutarė sugrąžinti visus sentikius. Kariuomenė juos gaudė ir gabeno į Rusiją. Tačiau daugelis sugebėjo pasislėpti ir liko Lietuvoje. Rusijos imperijoje 1740 m. buvo įkurta speciali komisija ieškoti į kitas valstybes pabėgusių rusų.
Po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo Rusijos carai visaip rėmė Lietuvoje gyvenusius rusus. 1795- 1915 m. stačiatikybė Lietuvoje buvo valstybinė religija. 19 a. pabaigoje Kauno gubernijoje gyveno apie 80000 rusų, buvo 44 stačiatikių ir 13 sentikių cerkvių. Rusai, atvykę ir apsigyvenę Lietuvoje, kalbėjo rusiškai. 17- 18 a. atvykę rusai dažniausiai išmokdavo lenkų kalbą, tačiau išlaikydavo savo papročius ir tikėjimą. 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje rusai kalbėjo tik rusiškai, savęs nelaikydami tautine mažuma. Tarpukario laikotarpyje antroji kalba dažniausiai būdavo lietuvių. Rusų tautinė mažuma išsilavinimo požiūriu buvo marga: mažai apsišvietę bei išsilavinę žmonės, daugiausia sentikiai, ir labai išsimokslinusi bei kilminga inteligentija. 62% rusų tuo metu (1897) buvo neraštingi, 3/4 moterų nemokėjo nei rašyti, nei skaityti. Daugelis rusų valdininkų ir kolonistų, pasitraukusių per Pirmąjį pasaulinį karą iš Lietuvos, po karo atgal negrįžo. Likę Lietuvoje rusai ėmė rūpintis savo tautiečių švietimu, kūrė visuomenines organizacijas. Tarpukario Lietuvoje buvo iki 16 rusų visuomeninių organizacijų. Žymiausios: Šv.Mykolo draugija, Rusų mokytojų draugija, Gailestingoji moterų marijiečių draugija (kūrė ir globojo vaikų ir senelių prieglaudas). Vytauto Didžiojo universitete veikė rusų studentų korporacija: 1920 m. buvo įkurta Rusų piliečių draugija. Tos bendrijos nebuvo gausios, manoma, kad jų veikloje dalyvavo apie 0,1% Lietuvoje gyvenusių rusų. Lietuvoje rusai leido laikraščius. Kaune ėjo dienraštis Ėcho (1920-1940 m.). Lietuvoje 1923 m. gyveno 50460 rusų, iš jų 32150 buvo sentikiai (daugiausia Zarasų apskrityje). 1933 m. buvo 53 sentikių parapijos su 35000 tikinčiųjų. Tarpukario Lietuvoje buvo daug žymių rusų. Okupuotame Vilniuje gyveno Pimenovai: tėvas buvo išrinktas į Lenkijos senatą, o sūnus dalyvavo Vilniaus seimo veikloje. Jie buvo įgalioti rusų mažumos atstovai. Dar viena ryški asmenybė – Pokrovskis. 1916 m. jis buvo Rusijos caro vyriausybės užsienio reikalų ministras, bolševikų areštuotas, pabėgo į Lietuvą. Čia jis buvo paskirtas Lietuvos valstybės patarėju, daug prisidėjo prie Lietuvos valstybės pagrindų kūrimo. Levas Karsavinas (1882 – 1952) į Lietuvą atvyko jau būdamas įžymus filosofas. Dėstydamas Kauno universitete, išmoko lietuvių kalbą ir lietuviškai parašė veikalą Europos kultūros istorija, 5 tomai. Šiame veikale nagrinėjama Europos kultūra nuo jos atsiradimo 9-11 a., trumpai aptariama 13 a. pradžios – 14a. pabaigos lietuvių kultūra. Lietuvoje per antrąją sovietų okupaciją ypač ėmė didėti rusakalbių gyventojų skaičius. Vyko nuolatinė jų imigracija iš įvairių TSRS respublikų. Jie daugiausia susitelkė didesniuose Lietuvos miestuose, kur buvo statomos didelės, daugiausia karinės pramonės, įmonės, kurioms trūko vietinės darbo jėgos arba ja buvo nepasitikima. Daugiausia atvyko darbininkų ir techninių specialistų. Ėmė formuotis savotiška įvairiatautė rusakalbių bendruomenė, nelaikiusi savęs tautine mažuma. Daugelyje įmonių susidarė net vien rusakalbiai kolektyvai, pavyzdžiui, Ignalinos atominėje elektrinėje. Dabartinėje Lietuvoje rusai yra didžiausia tautinė mažuma. Jie gana aktyviai dalyvauja kultūrinėje, politinėje veikloje, 1998 m. buvo susibūrę į 55 įvairias visuomenines organizacijas, pavyzdžiui, Rusų draugija Lietuvoje, Kauno miesto rusų kultūros bendrija, Klaipėdos rusų kultūros draugija Otečestvo, Lietuvos Respublikos mokyklų dėstomąja rusų kalba mokytojų asociacija, Panevėžio ir Vilniaus rusų kultūros centrai ir kt. Veikia 51 sentikių ir 45 stačiatikių religinės bendruomenės. Radijas ir televizija reguliariai transliuoja įvairias laidas rusų kalba, veikia privati radijo stotis Radijo-7. Leidžiamas dienraštis Ėcho Litvy. Vilniaus miesto savivaldybė 1990 m. stačiatikiams grąžino Piatnicos cerkvę, Kaune tikintieji atgavo Prisikėlimo cerkvę, Utenoje 1991 m.buvo pastatyta sentikių cerkvė. 1991 m. Vilniuje ir Kaune buvo surengti garsaus filosofo ir Gulago kalinio L.Karsavino skaitymai, skirti 100-sioms jo gimimo metinėms. Apskritai, rusų kultūra Lietuvoje yra daugiasluoksnė, nes kiekviena imigracijos banga turėjo savo specifiką, savo motyvus, jų metu atvyko skirtingų socialinių sluoksnių žmonės su savo politinėmis nuostatomis, išsilavinimo lygiu, todėl kiekviena banga įnešė kažką savitą. Labai apibendrintai galima išskirti tokius rusų imigrantų socialinius tipus Lietuvoje: a) iki 1795 m. – sentikis šventikas ir valstietis, b) 19 a. – smulkus valdininkas ir karininkas, c) 1918 -1940 m. – išprusęs inteligentas, d) 1950 – 1980 m.- karininkas, partinis darbuotojas, darbininkas, inžinierius ar kitas techninis darbuotojas (atvykę į Lietuvą pagal paskyrimus ar verbuojant darbo jėgą).GUDAI (baltarusiai)
Lietuvos valstybė 13 a. viduryje pradėjo prisijungti gudų žemes. Mindaugas užėmė Polocką ir Minską. Algirdo valdžioje atsidūrė beveik visos gudų žemės. 15 a. pradžioje visos dabartinės Gudijos žemės atsidūrė LDK sudėtyje. Gudų žemės 1566 m. įėjo į Vilniaus, Bresto, Naugarduko, Minsko, Polocko, Vitebsko, Mstislavlio vaivadijas. 16 a. pabaigoje LDK žemėse gyveno apie 40% lietuvių ir apie 40% gudų. Taigi gudų žemės vaidino nemenką vaidmenį LDK ekonominiame, politiniame ir kultūriniame gyvenime. Nuo 14 a. iki pat 1697 m. senoji gudų literatūrinė kalba buvo vartojama kaip LDK valstybinė raštų kalba. Ja parašyti Lietuvos metraščiai (14 -17 a.) ir teismų knygos (16 -17a.). LDK 1791 m. buvo apie 460000 gudų. Po Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimų Gudija įėjo į Rusijos imperijos sudėtį. Gudijos visuomenę nuo 17 a. taip pat pradėjo veikti polonizacija, kuri apėmė vis platesnius gyventojų sluoksnius, o nuo 19 a. veikė ir rusifikacija. Carinėje Rusijoje gudai buvo laikomi didžiarusių tautos šaka, o gudų kalba – rusų kalbos tarme. 20 a. pradžioje sustiprėjo gudų tautinis judėjimas. Vilniuje 1904 m. įvykusiame Lietuvos įvairių tautybių suvažiavime buvo svarstoma ir gudų autonomija. Gudai pasisakė už autonomiją su seimu Vilniuje. 1902 -1903 m. susikūrė gudų socialistų partija Hramada, kuri pritarė gudų kultūrinei autonomijai. 1906 m. susikūrė gudų valstiečių partija, kuri išsirinko savo atstovus į Dūmą. 1906 m. pradėtas leisti laikraštis Naša dolia, kuris greit buvo caro valdžios uždarytas. Vilniaus konferencijoje 1917 m. išrinktoje Lietuvos Taryboje buvo numatytos vietos ir gudų atstovams, tačiau 1918 m. įvykusioje gudų konferencijoje prieštarauta Lietuvos Tarybų siūlymui. Vilniuje veikė gudų gimnazija, 1921 -1936 m. – Gudų mokyklų draugija. Vilniaus krašte veikė Gudų krikščionių demokratų partija, 1926 – 1936 m. – Gudų ūkio ir kultūros institutas, 1925 -1928 m. – Gudų valstiečių sąjunga, 1924 – 1927 m. – Laikinoji gudų taryba. Sovietų okupacijos pradžioje dar veikė mokyklos gudų kalba, tačiau 5 dešimtmečio pabaigoje visos gudiškos įstaigos buvo uždarytos.
Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais gudų bendruomenė Vilniuje neteko apie 15 kultūrinių objektų ( bibliotekų, spaustuvių, knygynų, mokymo ir kultūros įstaigų, muziejų). Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, gudai ėmė jungtis į visuomenines organizacijas. 1998 m. jų buvo 17, pavyzdžiui, Baltarusių liaudies kūrybos mėgėjų klubas, Lietuvos gudų kultūros draugija. Sekmadieninėse mokyklose pradėta mokyti gudų kalbos, Vilniuje veikia gimnazija gudų dėstoma kalba. 1989/ 1990 mokslo metais Lietuvos aukštosiose mokyklose mokėsi 706 studentai gudai ( 1% visų studentų). Vilniaus pedagoginiame universitete veikia Baltarusių kalbos ir literatūros katedra. Gudų kalba radijas ir televizija reguliariai transliuoja laidas. 1990 m., minint P.Skorinos 500- ąsias gimimo metines, Vilniaus universitete buvo surengta tarptautinė konferencija, Vilniuje atidengta atnaujinta memorialinė lenta.LENKAI
Apie lenkų atsiradimą LDK buvo sukurta keletas teorijų. Dalis Lenkijos istorikų teigia, kad lenkai atsirado Lietuvoje kaip kolonistai. P.Jesenica tvirtina, kad dar prieš Krėvos uniją LDK galėjo būti apie 60000 lenkų. Žymus lenkų istorikas J.Jakubovskis teigė, kad lenkėjimas Lietuvoje vyko ne dėl kolonizacijos, bet dėl lenkų kultūros, kurią Lietuvoje skleidė Katalikų bažnyčia ir dvarai. Pirmieji lenkai, atvykę į Lietuvą po Krėvos unijos, buvo dvarininkai, kariai, smulkioji ir vidurinioji bajorija, norėjusi padaryti politinę karjerą. Ar tuo metu į Lietuvą kėlėsi žemdirbiai ir amarininkai nėra tiksliai žinoma. Po Liublino unijos migracija dar labiau išsiplėtė. Padaugėjo mišrių vedybų, lenkai atvykdavo su karaliaus dvaru. Lenkas Mikalojus Cebulka buvo Vytauto sekretorius, palaikė savarankišką kunigaikščio politiką. Nuo 16 a. pradėjo atsirasti lenkų miestiečių. Iki 17 a. vidurio lenkų kalba įsigalėjo daugelio Lietuvos didikų šeimose, plito tarp bajorų. Be lenkų kalbos nebuvo galima padaryti jokios tarnybinės karjeros. Pamažu ji ėmė įsigalėti ir didesniuose miestuose. 18 a. lenkų kalba plito per sulenkėjusius dvarus, bažnyčią ir mokyklas. O po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo (1795) lenkų kalba tapo atsvara rusinimui ir stačiatikybei. Lietuvių polonizacija intensyvėjo. Lietuvos lenkų papročiai buvo tiesiogiai susiję su Katalikų bažnyčia. Net po Liublino unijos (1569 m.) Lietuvos didikai neleido lenkų dvarininkams pirkti žemių Lietuvoje, o valdininkams užimti vietų LDK valdymo aparate.
Vėliau, 18 – 19 a., šie apribojimai nebegaliojo. Kai Lietuvą valdė Rusija, polonizacija Lietuvoje tebevyko ir lenkų daugėjo. Miestuose lenkai buvo amatininkai, pirkliai. 1791 m. LDK buvo apie 100 000 lenkų. Panerių kautynėse prie Vilniaus 1831 m. dalyvavo lenkų revoliucionierius Simonas Konarskis (1839 m. sušaudytas Vilniuje). Zigmantas Sierakauskas nuo 1863 balandžio mėn. Buvo Lietuvos sukilėlių viršininkas ir Kauno vaivada (pakartas Vilniuje). Šiandieninė pagrindinė lenkų gyventojų dalis Lietuvoje yra polonizavęsi vietiniai gyventojai, dalis gudų. Polonizacija sustiprėjo po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo (1795 m.). Tarpukario Lietuvos Respublikoje lenkų skaičius sumažėjo, jų autoritetas krito ir dauguma stengėsi Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte. Lietuvos Respublikoje lenkai sudarė 3% krašto gyventojų, jie turėjo tris gimnazijas, leido per 10 periodinių leidinių. Lietuvoje veikė trys privačios lenkiškos gimnazijos, kuriose 1938 m. mokėsi 393 mokiniai, buvo spausdinami 6 periodiniai leidiniai lenkų kalba, pavyzdžiui, savaitraštis Chata rodzinna, dienraštis Dzien Kowienski. Iki 1939 m. spalio mėn.Vilniaus kraštas priklausė Lenkijai ir joje gyvenantys lietuviai buvo tautinė mažuma. 1923 m. aneksavus Vilniaus kraštą, į jį plūstelėjo lenkų kolonistai. Jie didino lenkų skaičių ir tęsė polonizaciją. Prasidėjus Atgimimui, Lietuvoje atgijo ir tautinių mažumų veikla. 1988 m. susikūrė visuomeninė Lietuvos lenkų sąjunga. Be jos 1998 m. dar buvo 45 lenkų visuomeninės organizacijos, pavyzdžiui, Lenkų meno galerija, Lietuvos lenkų kultūros centras, Lietuvos lenkų mokslininkų, mokytojų, gydytojų, dailininkų draugijos. Bareikiškėse yra įkurtas žymaus 19 a. Lietuvos ir Gudijos publicisto, lenko Vladislavo Sirokomlės – Kondratovičiaus memorialinis muziejus.ŽYDAI
Žydų atsiradimas Lietuvoje susijęs su tragiškais įvykiais Vakarų ir Centrinėje Europoje 11 – 12 amžiuje. Kryžiaus karai, turkų osmanų puolimai vijo žydus iš Palestinos į Centrinę ir Rytų Europą. Manoma, kad pirmieji žydai Lietuvoje apsigyveno 12 amžiuje. Gedimino valdymo metais jų atvyko kartu su kitais pirkliais ir amatininkais. Gyveno atskiromis bendruomenėmis.
1348 m. maro epidemija apėmė Vakarų Europą. Pasklido gandai, kad žydai apnuodiję šulinius, norėdami išnaikinti krikščionis. Sukurstyti fanatikai pradėjo žydus persekioti ir žudyti. Nelaimės vejami žydai ieškojo naujų žemių. 14 a. pabaigoje didesnės žydų bendruomenės LDK jau buvo Breste, Gardine, Lucke, Trakuose. Žydai buvo miestiečiai, daugiausia vertėsi prekyba, amatais, pinigų skolinimų. Pirmieji įstatymai, kurie mini žydus, buvo Vytauto privilegijos Trakų žydams 1388 06 24, Bresto – 1388 07 21. vėliau privilegijos buvo suteiktos Gardino, Lucko, Voluinės, Vladimiro žydams. Vytauto privilegijomis žydų bendruomenės tapo pavaldžios tik didžiajam kunigaikščiui arba jo vietininkui, o žydai – laisvaisiais gyventojais. Visas žydų bylas ir ginčus nagrinėjo žydų bendruomenė (kahalas), remdamasi savo įstatymais. Už žydo turto vagystes buvo kariama. Už privilegijas ir teises žydai mokėjo didžiajam kunigaikščiui mokesčius. 1495 m. didysis kunigaikštis Aleksandras įsakė žydams palikti LDK. Tai galima paaiškinti nenoru grąžinti žydams skolas, krikščionių antižydišku nusistatymu bei egzistavusiais prietarais (jo žmona Elena susirgo ir buvo aiškinama, kad tai žydų raganių darbas). Išvaręs žydus, jis konfiskavo jų turtą. Tai buvo pirmoji antižydiška akcija Rytų Europoje, kuri truko 8 metus. 1503 m. Aleksandras leido žydams grįžti į LDK ir išsipirkti buvusią nuosavybę. Žydų amatininkai ( 14 – 15 a.) sugebėjo kalti pinigus, taip pat jie juos keitė ir skolino. Nuomojo muitines, smukles, vertėsi mokesčių išpirkimu už palūkanas. 15 a. pabaigoje iš Kijevo į Lietuvą atsikėlė bankininkų – prekybininkų Jozefovičių šeima. Abraomas Jozefovičius iš Žygimanto Senojo gavo bajoro titulą ir 1509 m. buvo paskirtas Lietuvos iždininku, 10 metų jis tvarkė Lietuvos iždą ir padarė daug reformų, kurios pagerino Lietuvos finansus. Žydų privilegijos buvo užfiksuotos Pirmajame Lietuvos Statute (1529). Vilniuje 1635 m. ir Breste 1637 m. įvyko dideli žydų pogromai. 1648 – 1649 m. B.Chmelnickio sukilimo metu buvo naikinamos žydų bendruomenės. Manoma, kad 1676 m. LDK buvo apie 32 000 žydų, 1766 m. – daugiau kaip 150 000. 1791 m. LDK buvo apie 250 000 žydų, Vilniuje apie 6000. Vilnius 18 a. buvo svarbiausias žydų dvasinės kultūros centras – Lietuvos Jeruzalė. Manoma, kad nuo 17 a. pabaigos Lenkijos ir Lietuvos valstybės žydų bendruomenė buvo didžiausia Europoje, o nuo 18 a. vidurio – pasaulyje. 1804 m. paskelbtas Žydų statutas. Jis įpareigojo Lietuvos ir Gudijos žydus išsikelti iš kaimo. 1843 m. įsakymu Kauno ir Vilniaus gubernijų žydai buvo išvaryti nuo Prūsijos pasienio. Vilniuje 1831 m. pradėjo veikti pirmoji pasaulietinė mokykla žydų mergaitėms, o 1841 m. – berniukams. 1844 m. steigtos valdiškos mokyklos žydų vaikams rusų dėstoma kalba, paskelbtas nutarimas visiškai likviduoti žydų kahalus. 1850 m. uždrausta dėvėti tradicinius drabužius, auginti peisus (žandenas) ir barzdas. Manoma, kad 1836 m. Vilniuje buvo daugiau kaip 20 000 žydų. 19 a. viduryje Vilnius šalia Varšuvos tapo didžiausiu žydų tautinės kultūros ir literatūros centru Rytų Europoje. Pirmoji Lietuvoje B.Romo žydų spaustuvė susikūrė 18 a. pabaigoje Gardine, o nuo 1803 m. veikė Vilniuje. Lietuvoje išleisti pirmieji žydų periodiniai leidiniai. Po Aleksandro II nužudymo (1881) prasidėjo pogromai. Žydai kėlėsi į perpildytus miestus ir miestelius, emigravo ir į kitas šalis. A.Eidinto duomenimis, 1896 – 1914 m. iš Lietuvos emigravo apie 33 800 žydų. Lietuvoje 1897 m. gyveno 350 500 žydų. Jie sudarė apie 40% Lietuvos miestų ir miestelių gyventojų. Apie 62 000 žydų gyveno Vilniuje, jie sudarė apie 30 – 40% Vilniaus fabrikų darbininkų, apie 50% amatininkų. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Rusijos valdžia apkaltino Lietuvos žydus išdavyste ir pagalba Vokietijos kariuomenei. 1915 m. gegužės mėn. išleistas įsakymas išvaryti žydus iš Kauno gubernijos ir iš dalies Gardino bei Suvalkų gubernijų. Vien iš Kauno gubernijos buvo išvaryta 160 000 žydų. Lietuvos Respublikoje 1923 m. buvo 153 000 žydų. 1939 m. pabaigoje Lietuvoje (su Vilniaus kraštu) gyveno apie 340 000 žydų. 1924/1925 mokslo metais veikė apie 300 žydų mokyklų, 20 gimnazijų ir progimnazijų, mokytojų seminarija (Kaune). 1938 m. Lietuvoje buvo 122 žydų pradinės mokyklos 14 privačių gimnazijų, 4 privačios progimnazijos. Lietuvoje iki 1941 m. buvo sukurta daug žydų grožinės literatūros, taikomosios dailės ir muzikos kurinių. Žydų kalbomis buvo leidžiamos knygos, jidiš kalba ėjo sionistiniai periodiniai leidiniai – 2 dienraščiai, 2 savaitraščiai, hebrajų kalba – literatūrinis periodinis leidinys Nevivot, lietuvių kalba – laikraštis Apžvalga. Didesniuose miestuose žydai turėjo savo našlaičių ir senelių prieglaudas, atskiras žydų ligonines. Naciai, okupavę Lietuvą, daugelyje miestų ir miestelių jau liepos mėn. pradėjo steigti žydų getus. Bet iki 1941 m. rudens dauguma jų likviduoti, nes jų gyventojau buvo išžudyti. Manoma, kad per nacių okupaciją Lietuvoje buvo nužudyta daugiau kaip 200 000 žydų. Po karo, 1946 m. pradžioje, Lietuvoje buvo apie 15 000 žydų. Didesnioji dalis dirbo kooperacijos artelių dirbtuvėse, prekyboje, pramonės įmonėse. Dalis žydų buvo inžinieriai, medikai, dėstytojai, muzikai, žurnalistai. Pirmaisiais pokario metais dar buvo leista kurti nedidelius žydų vaikų darželius, vaikų namus, pradines mokyklas, žydų muziejų. Tačiau jau 5 dešimtmečio pabaigoje, prasidėjus antisemitiniam vajui Maskvoje, visa tai buvo uždrausta, sunaikinta daug žydų literatūros. Lietuvoje 1959 m. buvo 24 700 žydų, 1970 m. gyveno 23 400 žydų, 1979 m. – 14 800, 1989 m. – 12 300. Taigi 1959 – 1979 m. žydų sumažėjo dvigubai. Prasidėjus M.Gorbačiovo pertvarkai, 1987 gruodžio 2 d. susikūrė 9 žmonių visuomeninė žydų iniciatyvinė grupė prie Lietuvos kultūros fondo. Jos pirmininku buvo išrinktas Emanuelis Zingeris. 1988 m. vasarą Vilniuje susikūrė žydų tautinės savimonės draugija, 1989 m. kovo 5 d. įkurta Lietuvos žydų kultūros draugija. 1989 m. ėmė veikti pirmoji žydų tautinė mokykla. 1998 m. veikė 33 žydų organizacijos. Lietuvos žydai tradiciškai meldėsi senąja bibline hebrajų kalba, kuria buvo parašyti šventraščiai. Vyriausiasis dvasinis vadovas yra rabinas, renkamas iš labiausiai išsimokslinusių, turinčių didžiausią autoritetą bendruomenės narių.LATVIAI
Senąsias latvių gyventas vietas rodo kaimų vardai: Latvaliai, Latveliai, Latveliškiai, Latviai, Latvygala, Latviškės. Manoma, kad latviai 15 – 16 a. sandūroje iš Kuršo vyskupijos atsikėlė į Kuršių neriją. Šiaurės Lietuvoje latviai atsidūrė dėl sienos korekcijų ar perkelti vokiečių dvarininkų, kurie buvo ir liuteronu parapijų steigimo iniciatoriai, bažnyčių fundatoriai. Po baudžiavos panaikinimo (1861) Rusijos imperijoje atsirado latvių ūkininkų. Savo ūkius stengdavosi išsaugoti neišdalytus ( jaunesnieji sūnūs savo dalį gaudavo pinigais).
19 a. pabaigoje Lietuvoje apsigyveno apie 35 000 latvių, 20 a. pradžioje – apie 15 000 – 16 000. Per Pirmąjį pasaulinį karą daug latvių evakavosi į Rusiją. Vėliau, susikūrus Latvijos valstybei, daug Lietuvos latvių išvyko į Latviją. Tarpukario Lietuvoje veikė apie 14 latvių pradinių mokyklų, 1 privati progimnazija, buvo 9 liuteronų, 3 katalikų, 3 baptistų, 2 adventistų, 1 evangelikų reformatų parapija. Latviai turėjo apie 26 kultūrines organizacijas. Kauno Vytauto Didžiojo universitete nuo 1927 m. veikė latvių studentų korporacija. 1933 m. universitete studijavo 14 latvių. 82% Lietuvos latvių buvo žemdirbiai, daugiausia pasiturintys. Per antrąją sovietų okupaciją latvių bendruomenė smarkiai sunyko. Buvo uždarytos latviškos mokyklos, uždraustos organizacijos, nemaža dalis pasitraukė į Vakarus, kiti – į Latviją. Pokario metais latvių Lietuvoje mažėjo: 1959 m. buvo 6300, 1970 m. – 5100, 1979 m. – 4350, 1989 m. – 4200 latvių. Kaimo vietovėse daugiausia latvių gyvena Akmenės, Joniškio, Skuodo, Šiaulių rajonuose. Miestuose daugiausia latvių gyvena Vilniuje, Palangoje, Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose, Naujojoje Akmenėje, Mažeikiuose. Latviai susibūrę į keletą visuomeninių organizacijų: Ylakių latvių baptistų bendruomenę, Kauno latvių klubą, Klaipėdos latvių bendriją, Lietuvių – latvių broliją, Skuodo latvių evangelikų bendruomenę, Vilniaus latvių klubą.TOTORIAI
Užkariavę Rusios kunigaikštystes, totoriai susidūrė su LDK. Gedimino kare su kryžiuočiais 1319 m. dalyvavo totorių būriai, kurie sudarė Lietuvos kariuomenės avangardą. Daugiau Aukso ordos karių dalyvavo Algirdo žygiuose 1350 ir 1353 m. į Podolę. Tada kai kurie šių totorių būriai turbūt ir apsigyveno Lietuvoje. Jie buvo įkurdinti prie pilių ir pagrindinių kelių: prie Butrimonių, Žiežmariuose, Vilkijoje. Po Kulikovo mūšio (1380) Jogaila priglaudė Mamajaus sūnų Mansurą Kijatą ir du jo sūnus, iš kurių vienas davė pradžią kunigaikščių Glinskių giminei. Pagrindinės imigracijos priežastys buvo daugelį metų trunkantys tarpusavio karai dėl valdžios. Jie trukdė verstis gyvulininkyste, sodininkyste, daržininkyste. Totorių gyvenvietes Vytautas steigė valstybės gynybai, todėl apgyvendino juos giminėmis išilgai Žemaitijos pasienio, tarp sustiprintų pilių ir miestų: Trakų, Vilniaus, Kauno, Punios, Lydos, Krėvos, Naugarduko, Gardino.
Savo norų atvykusią totorių diduomenę Vytautas apdovanojo žemėmis, leido statyti mečetes, vertino juos kaip Lietuvos ir Rusijos bajorus. Už tai totoriai žemvaldžiai turėjo eiti karo tarnybą ir pristatyti nuo savo valdų atitinkamą skaičių žirgų. 15 a. totorių kolonijos įsitvirtino ir nuolat plėtėsi daugėjant atvykstančių iš stepių ir Krymo. Kazimiero Jogailaičio, Aleksandro ir Žygimanto Senojo laikais plėtėsi totorių kolonizacija. Už ištikimą tarnybą valdovai dalijo bajorų dvarus totoriams kariams, vertėjams, raštininkams, dvariškiams. Manoma, kad paskutinės politinių emigrantų grupės iš totorių kraštų į LDK atvyko 16 a. pradžioje. Po Klecko mūšio (1506) LDK atsirado daug Krymo totorių belaisvių. Valdant Žygimantui Augustui 1559 m. buvo padaryta LDK totorių revizija, po kurios išaiškėjo, kad dalį totorių žemių buvo pasisavinę kaimyniniai bajorai. Totoriai buvo miestiečiai ir žemvaldžiai. Žemvaldžių sluoksnį sudarė didžiojo kunigaikščio totoriai ir totoriai kazokai. Pirmieji buvo imigrantai, Ordoje priklausė aristokratų ir bajorų sluoksniui. Jie valdė daug žemės, ir turėjo pristatyti nustatytą žirgų skaičių. Totoriai kazokai buvo paprastų bėglių palikuonys. Jie gavo mažiau žemės ir turėjo atlikti įvairias prievoles kunigaikščiui, valdininkams. Didžiojo kunigaikščio totoriai naudojosi apskričių bajorų teisėmis. Miesto totoriai turėjo žemvaldžių teisias. Jie vertėsi odininkyste, daržininkyste, prekiavo arkliais. Iš visų miestiečių totoriai išsiskyrė uždarumu ir solidarumu. 1624 – 1631 m. buvo atlikta generalinė LDK totorių valdų revizija. Iš jos matyti, kad daugiausia totorių namų buvo Trakų, Vilniaus ir Ašmenos apskrityse. Didelių nuostolių totoriai patyrė 1655 – 1660 m. maskvėnų antplūdžio ir okupacijos laikotarpiu. Gaisrų ir plėšikavimų aukomis tapo totorių sodybos Lukiškėse, Nemėžyje, Kenoje, Keturiasdešimt Totorių, Trakuose. Kaimynai užgrobė totorių laukus, o atgauti prarastas žemes buvo labai sunku, nes buvo dingę arba sunaikinta daug dokumentų. Tos aplinkybės lėmė, kad totorių sodybos Lietuvoje, ypač prie Vilniaus ir Trakų, retėjo, o daugelis totorių persikėlė į Ukrainą ir Podolę. Prasidėjus 1672 m. karui su Turkija, dalis totorių perėjo i turkų pusę. 19 a. pradžioje sumažėjo totorių kaimo gyventojų. Atsirado totorių gyvenviečių miestuose ir miesteliuose. Totoriai kovojo 1831 ir 1863 m. sukilimuose. Už ryšius su sukilėliais dalis totorių patyrė represijų. Uždėta kontribucija, atimti ginklai, įvestas pasų režimas. 1867 liepos 4d. totoriams buvo atstatytos senosios teisės, taip pat teisė įsigyti nekilnojamąjį turtą, tik neleidžiama pirkti dvarų, parduodamų iš varžytynių. Po Aleksandro II nužudymo ( 1881) totoriams uždrausta skaityti lenkiškas knygas, vartoti mečetėse lenkų kalbą Pirmasis pasaulinis karas sumažino totorių skaičių, bet po karo jie atkūrė Kauno, Raižių ir Vinkšnupių totorių bendruomenes. Lietuvos totoriai pagal tikybą priklausė Tauridės Muftijui. Lietuvoje 1923 m. gyveno 1000, 1930 m. – 1100 totorių. Už Lietuvos nepriklausomybės kovas 6 totoriai buvo apdovanoti Vyčio kryžiumi. Per Antrąjį pasaulinį karą dalis totorių pasitraukė į Vakarus. Dabartiniai totoriai yra susijungę į 12 draugijų (1998). Lietuvos totorių kultūros draugija turi skyrius Kaune, Alytuje ir Vilniuje. Totorių mečetės yra Keturiasdešimties Totorių kaime, Nemėžyje ir Raižių kaime. Totoriai aktyviai dalyvauja Lietuvos ekonominiame, politiniame ir socialiniame gyvenime. Lietuvoje 1970 m. gyveno 3400, 1979 m. – 4000, 1989 m. – 5100 totorių.KARAIMAI
Manoma, kad karaimai susidarė 10 a. iš Krymo chazarų ir poloviečių (polovcų), priėmusių karaitų tikėjimą. Pirmieji Lietuvos karaimai įsikūrė Trakuose. Jiems Vytautas 1388 m. suteikė privilegiją, pasirašyta Lucke. Po antrojo žygio į Krymą (1398) Vytautas įkurdinęs iš Lucko atsikėlusias 383 karaimų šeimas. Karaimų padėtį Trakuose sustiprino Kazimiero 1441 kovo 27 d. suteikta jiems Madgeburgo teisė. Ji išdėstyta ir Aleksandro 1492 m. patvirtintoje privilegijoje. Karaimai sudarė karių ir civilių grupes. Kariai saugojo pilis. Dalis civilių karaimų tikriausiai buvo didžiojo kunigaikščio raštininkai ir vertėjai. Bet didžioji civilių karaimų dalis dirbo žemę, augino daržoves, vertėsi smulkiais amatais, laikė smukles, nuomojo valstybės muitus. Karaimai dažnai būdavo tarpininkai, kai reikėdavo išpirkti iš turkų LDK belaisvius.
Iš Žygimanto Senojo 1507 m. Trakų karaimams suteiktos privilegijos matyti, kad jie mokėjo tik činčą, o kitus valstybės mokesčius mokėdavo kartu su jų pusėje gyvenančiais lietuviais, rusais ir totoriais. Vladislovas Vaza karaimams patvirtino privilegijas 1633 m. ir 1646 gruodžio 3 d. Jas 1654 liepos 27 d. Vienas žymesnių 17 a. karaimų buvo Ezra Nisanovičius (1596 – 1666) tarnavęs Radviloms, vėliau gydęs Jono Kazimiero dukteris. Gydytojas, matematikas ir fizikas buvo Juozapas Zubickis (1664 – dar gyveno Vilniuje). 17 a. pabaigoje – 18 pradžioje išgarsėjo karaimų istorikas ir filosofas Mordechajus Nisanovičius, parašęs traktą apie karaimų kilmę ir religiją. 1915 m. dalis karaimų pasitraukė iš Lietuvos, po karo dauguma jų grįžo. 1921 m. įkurta Vilniaus karaimų draugija. 1927 spalio 23 – 24 d. Trakuose vyko visuotinis karaimų bendruomenių delegatų susirinkimas. 1940 m. buvo uždaryta karaimų mokykla, atimti karaimų bendruomenių namai, nacionalizuoti Trakų karaimų senelių namai.1951 m. likviduotas Karaimų muziejus. Jo eksponatai laikomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje, dalį jų sudaro Trakų istorijos muziejaus karaimų etnografinę ekspoziciją. Lietuvoje karaimų mažėja: 1959 m. gyveno 423 karaimai, 1970 m. – 388, 1979 m. – 352, 1989 m. – 269 karaimai. Jie susibūrę į Lietuvos karaimų bendriją, kurios atstovai 1988 m., pirmą kartą po karo, Lenkijoje dalyvavo karaimų suvažiavime. Prasidėjus Atgimimui, karaimai 1988 m. gegužės 15 d. susibūrė į Lietuvos karaimų kultūros bendriją. 1992 m. balandžio 4 d. priimti nauji Lietuvos karaimų religinės bendruomenės įstatai. Bendruomenės pirmininku ir vyriausiuoju dvasininku išrinktas Mykolas Firkovičius. Karaimų tikėjimas – karaizmas, turintis islamo ir arabų filosofijos elementų, pripažįsta tik Senąjį Testamentą. Karaizmas nepripažįsta mišrių santuokų, todėl bendruomenės narių skaičius nedidelis.TAUTINĖS MAŽUMOS LIETUVOS RESPUBLIKOJE
Prasidėjus Atgimimui mažumų problemas pradėta spręsti valstybės mastu. 1989 rugsėjo 21 d. prie Ministrų Tarybos įkurtas Tautybių komitetas. 1989 lapkričio 23 d. priimtas Tautinių mažumų įstatymas (1991 sausio 29 d. pataisytas ir papildytas). Tik atkūrus Lietuvos Respubliką, jau kitą dieną (1990 kovo 12 d.) Aukščiausioji Taryba priėmė kreipimąsi į Lietuvos tautines bendrijas ir kvietė jas ,,broliškam darbui, kurio tikslas – sugrąžinti Lietuvą į laisvų, demokratinių Europos valstybių šeimą, užtikrinti visų Lietuvos piliečių, visų tautinių bendrijų teises, puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius.
1990 balandžio 18 d. Tautybių komitetas reorganizuotas į Tautybių departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Jis sprendžia Tautinių mažumų kultūrinius ir socialinius poreikius. Prie departamento 1990 m įsteigtas Nacionalinių tyrimų centras. Jis tiria nacionalinių santykių procesus, analizuoja, rengia sociologinius tyrimus, teikia pasiūlymus vykdomosios valdžios įstaigoms. 1991 sausio mėn. įsteigta Tautinių bendrijų taryba. Ją 1998 m. sudarė 17 tautinių bendrijų atstovai. Pirmą kartą pokario metais 1991 m. biudžete atskiru straipsniu buvo paskirtos lėšos tautinių mažumų kultūrai ugdyti ir remti. 1994 gegužės 24 d. Vyriausybė patvirtino ,,Pedagogų rengimo tautinių mažumų ugdymo įstaigoms programą iki 2000 metų“. Joje numatyta aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose ikimokyklinio ugdymo pedagogus ir pradinių klasių mokytojus rengti gimtąją kalba. 1997/1998 mokslo metais 10-je miestų ir 23-se rajonuose veikė 232 bendrojo lavinimo mokyklos nelietuvių dėstomąją kalba: 80 rusų, 63 lenkų, 1 gudų kalba ir mišrios – 24 lietuvių ir rusų, 10 lietuvių ir lenkų, 37 rusų ir lenkų, 1 rusų ir gudų, 15 lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis.LIETUVOS GYVENTOJŲ TAUTINĖ SUDĖTIS(dabartinėje Lietuvos teritorijoje, nuošimčiai)
Tautybės 1857 1897 1923* 1959 1970 1979 1989Lietuvių 75,6 61,6 62,2** 79,3 80,1 80 79,6Rusų 1,4 4,8 2,5 8,5 8,6 8,9 9,4Lenkų 5,6 9,7 15,3 8,5 7,7 7,3 7Gudų 0,3 4,7 0,4 1,1 1,5 1,7 1,7Ukrainiečių 0,1 0,1 0 0,7 0,8 0,9 1,2Žydų 10,7 13,1 8,3 0,9 0,8 0,4 0,3Latvių 1 1,3 0,6 0,2 0,1 0,1 0,1Totorių 0,1 0,1 0,1 0,1 0,1 0,1 0,2Čigonų 0 0 0 0,1 0,1 0,1 0,1Vokiečių 5,1 4,4 3,4 0,4 0,1 0,1 0,1Kitų tautybių 0,1 0,2 0,2 0,2 0,1 0,4 0,2
* Klaipėdos krašte 1925 m., Vilniaus krašte 1931 m. ** Iš jų 1,3 % vadinamųjų klaipėdiškių.