Labanoro regioninis parkas

Labanoro regioninis parkas

Labanoro regioninis parkas – didžiausias Lietuvoje. Jis išsiskiria kraštovaizdžio įvairove, nepaprastai turtinga augalija ir gyvūnija. Čia saugomas kalvotas, ežeringas, miškingas Rytų Aukštaitijos kraštovaizdis su gamtos ir kultūros paveldo objektais, vertingais rekreaciniais ištekliais. Didžiąją regioninio parko dalį užima Labanoro giria, viena didžiausių Lietuvoje

Labanoro gamta

Labanoro girioje slepiasi ežerai, ištisi aukštapelkių bei paežerių žemapelkių kompleksai – Kanio raistas, Kiauneliškio, Beržaloto, Girutiškio, Aizputiškio ir kiti pelkynai bei daugybė didesnių ir mažesnių pelkučių. Čia prieglobstį sau radę gervės, ereliai žuvininkai, žvyrės, tetervinai, plėšriosios meedšarkės ir kiti reti paukščiai. Tik šio regioninio parko ežeruose gana dažnai aptinkami juodkakliai narai, gausu ir kitų retų vandens paukščių. Tai visoje Europoje labai reti augalai.
Regioniniame parke tyvuliuoja 285 ežerai: nuo paslaptingų akelių iki šakotaragių Stirnių (862 ha), Baltųjų Lakajų (699 ha), Kertuojų (545 ha). Ežerai užima apie 7 000 ha, t.y. 13 % regioninio parko ploto. Parke yra 30 upių ir upelių, priklausančių Žeimenos ir Šventosios upių baseinams. Didžiausia iš jų – Lakaja, viena gražiausių ir egzotiškiausių Lietuvos upių. Kiek mažesnės – Peršokšna, Luknelė ir Dumblė. Savitas yra Indrajos-Luknelės auukštupys su smėlingu, užpelkėjusiu, miškingu kraštovaizdžiu bei Kertuojų ežeras – ledyninio guolio tipo duburys.

Švenčionių kraštas žymus ne išvystyta pramone, o unikaliu gamtos grožiu: mėlynakiais ežerais, žaliomis giriomis, žydru Žeimenos kaspinu, pilkapiais, piliakalniais. Tai kraštas, kur nuo seno girios žaliuoja, kalvos ir

r kalvelės su įsispraudusiomis žydromis ežerų akutėmis banguoja ir atrodo, kad dangus šiame krašte į žemę perkeltas. Rajonas turi neįkainojamų landšaftinių ir klimato gydomųjų vertybių, nemažą kultūros paveldo palikimą, todėl prognozuojamas perspektyviu turizmui plėtoti. Net 3% rajono teritorijos užima vandenys. Tyvuliuoja 289 ežerai. Didžiausias yra Kretuono ežeras (apie 880 ha), jame slepiasi 6 salos. Didžiąją salą (19 ha) yra pamėgę labai reti paukščiai. Neveltui Kretuono ežeras paskelbtas ornitologiniu draustiniu. Gyvenvietės prie Kretuono ežero garsios archeologijos paveldo objektais, žinomais iš neolito laikų. Pietiniu rajono pakraščiu teka Neris, iš šiaurės į pietus – jos intakas Žeimena, į kurią įsilieja Lakaja, Peršokšna, Mera ir gausybė mažesnių upeliukų. Žeimenos baseino upės bei ežerai pasižymi vandens skaidrumu ir švarumu. Todėl Žeimenoje ir jos intakuose neršia lašišos, upėtakiai, šlakiai ir žiobriai. Švenčionių aukštumų (aukščiausias rajono taaškas – Girdziuliškės kalnas 250 m). Didelis rajono turtas – miškai, užimantys 53% rajono teritorijos. Savo turtingumu (grybais, uogomis, gyvūnija) nenusileidžia, o įvairumu ir grožiu pranoksta Varėnos krašto miškus. Miškuose gausu visokių žvėrelių: kiškių, lapių, vilkų, stirnų, briedžių. Čia visus vilioja medžioklė. Adutiškio girininkijos teritorijoje yra 2543 ha plotai, skirti komercinei medžioklei. Tai daugiausia lapuočių miškai, nepaliesti didesnės civilizacijos, kurie vilioja iš užsienio atvykstančius medžiotojus. Garsios visoje Lietuvoje yra Labanoro, Pabradės, Baranovo girios, Antanų miškai. Švenčionių rajone yra nemaža dalis didžiausios Lietuvoje Labanoro girios. Daug po
oetiškų žodžių Labanoro giriai paskyrė rašytojai. Labanoro girioje tyvuliuoja per 80 ežerų, pušimis apaugusių kalvų papėdėmis vinguriuoja upeliai. Čia auga daug retų augalų, upeliuose ir ežeruose neršia žuvys. Siekiant išsaugoti šias gamtos vertybes, įsteigti draustiniai ir rezervatai. Giria garsi XVII-XVIII a. paplitusia, bet dabar jau nutilusia Labanoro dūda. Ji buvo daroma iš jaučio odos dūdmaišio, medinio pūtiklio ir dviejų birbynių. Labanoro girios prieglobstyje įsikūrusių kaimų gyventojai iki šių dienų išsaugojo senovines dainas, pasakas, smulkiąją tautosaką. Švenčionių kraštui gamta nepagailėjo grožio.. Žaliuojančiose giriose, margais raštais žydinčiose paežerių pievose, galite pamatyti žmogaus saugomų unikalių gamtos paveldo objektų

Gamtos paveldo objektai

Raminančiai ošia vienon grupelėm susibūrusios išlakios ir gražios šešios Labanoro pušys. Obelų Rago kaime Kaltanėnų seniūnijoje žaliuoja trylika kamienų išauginęs ilgaamžis Obelų Rago kadagys. Čia paminėti tik keli gamtos paveldo objektai, kurių rajone yra dvidešimt septyni. Be to rajono teritorijoje yra vienuolika valstybinių draustinių arba jų dalių. Vasaros metu nuostabiai atrodo medžių žalumoje ir saulės spinduliuose paskendę architektūros paveldo objektai. Verta aplankyti XVIII a. menantį, parko žalumos prieglobstyje stūksantį buvusio Cirkliškio dvaro sodybos ansamblį, kur iki šių dienų išlikę dvaro rūmai, ledainė ir kalvė. Ši kultūros paveldo vertybė išsidėsčiusi apie 2 km nuo Švenčionių, kelio į Vilnių pietrytinėje pusėje. Dabar buvusio dvaro rūmuose įrengtos žemės ūkio mokyklos au

uditorijos. Cirkliškio dvaro ansamblis kūrėsi XIX a. pradžioje. Dvaro savininkė Domicelė Sekežinskaitė – Mostovskienė buvo viena jo projekto rengėjų. XIX a. šiame dvare lankydavosi istorikas Joachimas Lelevelis, dailininkas Jonas Rustemas ir kt. kultūros veikėjai. Mostovskiai rėmė 1863 m. sukilimą, skyrė jam lėšų, už tai buvo ištremti į Tobolsko guberniją. XIX a. pab. dvaras atiteko Chaleckiams. 1913 m. šeimininke tapo Vanda Chaleckienė. Po II pasaulinio karo dvaro sodybą, nusavintą sovietinės okupacijos valdžios, perėmė tarybinis ūkis, vėliau įsikūrė ž.ū. technikumas. Šalia dvaro yra 35 ha parkas. Čia auga labai senų eglių, maumedžių, ąžuolų, klevų. Parke yra ežerėlis, netoliese – Perkūnkalniu vadinamas piliakalnis.

Švenčionių kraštą garsina ne mažiau žinoma kultūros paveldo vertybė – Labanoro bažnyčia ir jos varpinė. Senieji Labanoro gyventojai pasakoja, kad XIX a. pradžioje stebuklingoje vietoje, kur anksti rytą žmonės rado ant aukšto kalno stebuklingos jėgos perkeltus bažnyčios statybai skirtus medinius rąstus ir ant aukštos karties iškeltą šv. Marijos paveikslą, buvo pastatyta medinė bažnyčia.
Nuo to laiko, rugsėjo 8 d. pradėta švęsti šv. Mergelės Marijos Gimimo diena, vadinama Labanorine. Šis liaudies architektūros statinys saugo bažnyčioje ir varpinėje esančius dailės paminklus. O senieji labanoriškiai atsimena ir muzikantų Petrauskų šeimyną. XIX a. pab. Labanoro bažnyčioje vargonininkavo Jonas Petrauskas, vėliau jį pakeitė sūnus – kompozitorius Mikas Petrauskas. Verta didesnio dėmesio ant aukšto kalnelio stovinti ir iš
šdidžiai į kaimo sodybas žiūrinti bei anapus kelio mirusiųjų ramybę sauganti Strūnaičio bažnyčia. Švč. Mergelės Marijos, šventųjų Petro ir Pauliaus bažnyčia – vėlyvojo klasicizmo su romantizmo bruožais statinys. Yra kaimo aukščiausioje vietoje, prie gatvės, šoniniu (vakariniu) fasadu į ją. Bažnyčia ir varpinė pastatyta 1844-1848 m. pagal architekto Karolio Gregotovičiaus projektą Konstantino Moslovskio lėšomis.

Daug vandens nutekėjo pro senuosius Švenčionių krašto vandens malūnus. Nuolat šnarantį vandenį sutinka ir palydi Brukninės, Strūnaičio, Pakretuonės vandens malūnai. O kiek Švenčionių krašte archeologijos paveldo vertybių ? Legendomis dar iš pagonybės laikų apipintas Perkūno kalno piliakalnis. Padavimai pasakoja, kad čia gyvenę pagonių kriviai, stovėjęs aukuras, buvo atliekamos religinės apeigos. Strūnaičio apylinkių gyventojų pasakojimuose ir legendose slypi visokių įdomybių apie Akvieriškės piliakalnį, kuris labai įspūdingai ir vaizdingai iškyla einant ar važiuojant keliu į Toleikių kaimelį, nusileidus nuo kalniuko, už Varniškės kaimo ir pervažiavus Strūnos upelį. Pasakojama, kad Napoleono kariuomenės kariai dėl “apikeros” (tikėjimo) nešė ir kepurėm supylė šį piliakalnį. Piliakalnių ir senovinių kapinynų gausa rodo, jog žmogus šį kraštą pamilo ir čia apsigyveno dar žiloje senovėje. Švenčionių krašto kultūros ir istorijos vertybės saugomos ir propaguojamos Nalšios muziejuje bei Nalšios muziejaus Reškutėnų filiale.

Švenčionių kraštotyros muziejus

1945 m. Švenčionyse įkurtas kraštotyros muziejus, kuris 1992 m . pavadintas Nalšios muziejumi. Šis pavadinimas atspindi seną dvasinės kultūros, istorijos vertybių perimamumą, juo labiau, kad šio krašto etnokultūra yra savita ir autentiška. Muziejus kaupia archeologijos, amatų, verslų ir buitinius eksponatus, organizuoja ekspedicijas (kraštotyrines, archeologines) jiems rinkti, tiria krašto etnokultūrinį palikimą ir jį propaguoja. Nalšios muziejaus Reškutėnų filialas ( buv. Reškutėnų pagrindinės mokyklos visuomeninis muziejus) įkurtas 1977m. mokytojo Izidoriaus Kazakevičiaus iniciatyva. Čia sukaupta daug eksponatų, bylojančių apie šio krašto senolių kultūrą, buitį bei išmintį. Muziejuje veikia tokie skyriai: muzikos, darbo įrankių, numizmatikos, archeologijos radinių, audimo, bažnytinių reikmenų, partizanų pasipriešinimo, kaimų istorijos, linų ir kanapių. Be to, dar eksponuojami senieji dokumentai, ikikariniai laikraščiai ir žurnalai. Kasmet muziejų aplanko nemažai lankytojų iš kaimyninių rajonų, bei užsienio. Tai tik labai trumpa pažintis su Švenčionių kraštu.

Įvadas
Mieli keliautojai ! Atklydę į šį nuostabų kraštą, atsidursite gamtos prieglobstyje, pajusite didžiųjų senovės girių kvapą, pasiklausysite paslaptingo upių ir upelių čiurlenimo, panardysite skaidrių kaip krištolas ežerų bangose, susipažinsite su puikiais šio krašto žmonėmis, papročiais, sužinosite jo istoriją, išgirsite daug įdomių pasakojimų ir legendų, širdį veriančių aukštaitiškų dainų. Mes maloniai Jus sutiksime ir išlydėsime su viltimi, kad sugrįšite dar ir dar kartą. Šis parkas yra rytinėje Lietuvos dalyje – Švenčionių, Molėtų ir Utenos rajonuose, Žeimenos ir Šventosios upių takoskyroje, 80 km nuo Vilniaus. Atsižvelgiant į gamtos ir kultūros vertybes, jų pobūdį, apsaugos formas ir naudojimo galimybes, parko teritorija skirstoma į konservacinę, apsauginę, rekreacinę, ūkinę ir bendro naudojimo vandenų funkcines zonas. Čia yra du rezervatai – 1600 ha (3%), šeši kraštovaizdžio – 10600 ha (21%) septyni telmologiniai – 2000 ha (4%), septyni hidrografiniai – 5700 ha (11%) ir vienas botaninis 130 ha, du botaniniai – zoologiniai – 2800 ha (6%) draustiniai. Kita parko dalis priklauso rekreacinio, ūkinio arba bendrojo naudojimo zonoms.
Miškai sudaro 40 000 ha (80%) parko ploto. Rūšinė medynų sudėtis beveik vientisa. Daugiausia vyrauja pušynai (81%). Didžiąją teritorijos dalį užima Labanoro giria Labanoro parko reljefas ypatingas – šiek tiek įdubęs, apylygis, o parko šiaurės vakarų dalyje labai banguotas. Tai ledynmečio darinys. Gilesniuose žemės sluoksniuose randama moreninio priemolio, kuris iš viršaus padengtas smėliu, dėl to, net nedidelėse įdubose tyvuliuoja 260 ežerų. Jų bendras plotas – 7000 ha (14%). Parko teritorijos ežerai – skaidrus, švarus Aukštaitijos ežerų vanduo. Gražiausias Jums bus tas, kurio pakrantėse keliaudami patirsite daugiausia įspūdžių, arba Jums plaukiant baidare arba valtimi, netikėtai atsivers pusiasalių, iškyšulių, ragų, Kulių ar salelių žaismas. Įdomu tai, kad ežerai išsidėstę poromis: Baltieji ir Juodieji Lakajai, Krakinis ir Kratinukas, Želva ir Želvykštis, Žiotelei, Mažasis ir Didysis Siaurys.
Užmirkusiose vietovėse telkšo pelkės: Beržaloto – Aizputiškio, Kanio, Snieginio ir kt. Susikaupusį Labanoro girios vandenų perteklių į Žeimenos ir Šventosios upių baseinus nuplukdo dvi upės ir 17 mažesnių upelių

Kaino Petrašiūnų vidurinė mokykla

Projektinis darbas

Labanoro regioninis parkas

Darbą atliko:

Iveta Sutkutė ir

Evelina Bulotaitė

Kaunas
2006

Naudota literatūra:
1) http://www.info.lt

Turinys

1) Įvadas............1pusl.
2) Labanoro parko žemėlapis..2pusl.
3) Labanoro gamta.......3,4pusl.
4) Gamtos paveldo objektai..5,6pusl.
5) Švenčionių muziejus.....7pusl.
6) Naudota literatūra.......8pusl.

Leave a Comment