Etiologinių sakmių sandara,grožis ir patrauklumas
Pasaulis dar neįgavęs savo dabartinio pavidalo: ,,Visur tamsu, it kisielius, susimaišęs su tirštumu skystums”.Nėra saulės, žvaigždynų. Nėra žmogaus. O kai atsiranda, jo prigimtis ir gyvenimas dar nesutvarkytas pagal įprastus dėsnius: jis visas apaugęs raginiu ,,kailiu” ,neturi jokių padargų, nemoka dirbti, dar jam nenustatytas amžius, kalba, priklausomybė; nėra luomų nei vyresnybės. Tokia pat chaotiška augmenija bei gyvūnija.Šuo dar neloja, netarnauja žmogui, nevaiko kačių ir kiškių. Katė negaudo pelių, nepurkuoja; voverė neturi pasipūtusios uodegos, avinas riestų ragų, asilas ilgų ausų. Paukščiai dar neišsirinkę karaliaus, dar nenumarginti, negieda įvairiais balsais. Žuvis negyvena vandeny, o skraido padangėmis, ešerys dar neturi spyglių, o vėžys akių. Medžiai dar kalbasi su žmonėmis ir išsiprašo, kad jų nekirstų. Beržai dar neliūdi, epušė nedreba, o miežis neturi savo ilgojo akuoto. Šitokią pirmapradę pasaulio raidos stadiją išvystame liaudies sukurtų etiologinių sakmių pradžioje, kuri kartais tiesiai nusakoma, o kartais tik numanoma. Tai scena, į kurią įžengę du kūrėjai dievas ir velnias ima formuoti dabartinį pasaulio pavidalą. Dievas kuria viską, kas naudinga, gražu, velnias kas žalinga, bjauru. Dievas sukuria lygią žemę, o velnias nelygumus, kalnus ir balas; dievas nulipdo sveiką žmogų, o velnias jam įspaudžia ligas; dievas sukuria naudingus gyvulius, o velnias vilką; dievas sėja medžius ir augalus, o velnias akmenis. Dievo veikla sąmoninga, tikslinga, o velnio tik nevykęs pamėgžiojimas, jo gautasis rezultatas visiškai nepanašus į siektąjį tikslą. Dievas norėdamas sukurti sausumą, sėja žemes, ir ją sukuria, o velnias, spjaudydamas tas pačias žemes, sukuria balas ir nelygumus. Dievas nulipdo žmogų ir visus gyvulius, o velnias norėdamas tą patį padaryti, nulipdo tik vilką ir ožką. Artojui palinksminti dievas sukuria vieversį, o velnias, norėdamas padaryti tokį pat paukštelį, sukūria rupūžę.
Dievas etiologinėse sakmėse žemiškas, valstietiškas. Per pirmapradį visatos vandens okeaną jis iriasi laiveliu, dirba įprastus darbus: pjauna šieną, stato tvartus, kūrena krosnį, prausiasi veidą. Savo paprastumo jis nepraranda netgi kurdamas pasaulį. Pats pasaulio kūrimas nėra paslaptingas, antgamtiškas aktas neaprėpiamos dievo galybės pasireiškimas kaip Biblijoje, o kasdieniškas darbas. Žemę dievas sėja arba nulipdo iš velnio atnešto dumblo, žmogų lipdo iš ,,gryno molio’’, padaręs gyvulius ir paukščius, sudeda jiems akis, dalija vardus, paskiria kur ir kaip gyventi, ko klausyti, pasiėmęs dažų ir teptuką, margina paukščių plunksnas. Šitoks aukščiausios mitinės būtybės dievo sužmoginimas suteikia jo paveikslui šilumos, intymumo, humaniškumo… Ir vis dėlto, nepaisant to jaukumo, daugelyje sakmių dievo paveikslui būdinga didingumas. Dievas didus savo išmintingumu, įžvalgumu, kuriamąja dalia. Be to, jis teisingumo įkūnytojas (baudžia pagyrūnus, tinginius, gobšuolius, apdovanoja kuklius, darbščius, teisingus), ir visos kultūros pradininkas (moko žmones darbų, padovanoja jiems reikalingus darbo įrankius). Tai, kaip folkloristikoje įprasta vadinti, kultūrinis herojus. Tuo tarpu velnio paveikslas komiškas. Komiškumas didele dalim kyla dėl kvailų velnio pretenzijų. Neturėdamas, kaip dievas, kuriamosios galios, būdamas menkas ir neišmintingas, jis nori pakartoti tai, ką daro kūrėjas, ir net jį nužudyti. Nevykęs mėginimas ką nors sukurti, įdėtų pastangų didumas ir rezultato menkumas sukelia šypseną. Nors velnias etiologinėse sakmėse vaizduojamas perdėm komiškai, jo asmenyje pasitaiko bruožų, rodančių jo aukštesnę, dievišką kilmę ir kultūrinio herojaus prigimtį. Retkarčiais jis net ir vadinamas dievu; jis šienauja savo pievas dalgių, kokio dar net dievas neturi, moka suvirinti geležį. Tai savotiškas amatų globėjas, lietuviškas Hefaistas. Šie du svarbiausieji lietuvių etiologinių sakmių veikėjai, nors kai kuriais savo bruožais ir susisieja krikščionybės propaguotais gerosios ir piktosios dvasios vaizdiniais, savo prigimtimi iš esmės nuo jų skiriasi, yra senesni, perimti iš pagoniškosios mitologijos. Aiškiai matyti, kad paprasto valstietiško dievo paveikslas ne paskolintas iš Biblijos (ten iš viso tokio dievo nėra), o sukurtas nusižiūrint į dar palyginti primityvoką senųjų laikų žemdirbių gyvenimą, jų sunkią kovą su priešiškomis gamtos ir visuomenės jėgomis. Tokius pasaulio kūrėjus, žmonijos kultūros pradininkus turi ne tik kultūringieji indoeuropiečiai, ugrofinai, bet ir daugelis primityvių pasaulio tautų. Jie paprastai esti arba žmogaus pavidalo, arba gyvuliai, paukščiai. Lietuvių etiologinių sakmių dievas savo prigimtim ir funkcijom artimas mitiškajam Amerikos indėnų vandens vaikui, kojotui, juodvarniui. O ką jau kalbėti apie etiologinių sakmių velnią, kuris beveik nieko bendrą neturi su Biblijos piktąja dvasia ir yra juokdarys (o kartais ir kultūrinis herojus), koks yra tas pats Amerikos indėnų kojotas, Afrikos negrų voras, polineziečių maui. Tik primityvių tautų folklore nėra tokio griežto dualistinio veikėjų suskirstytmo ( pavyzdžiui, tas pats kojotas Amerikos indėnų pasakose atlieka ir kultūrinio herojaus, ir juokdario funkcijas), ten daugiau neapibrėžtumo ir chaoso. Sakmės su dievo ir velnio (arba tik dievo) paveikslais pačios populiariausios ir sudaro klasikinį lietuvių etiologinių sakmių fondą. Kitose sakmėse, formuojant dabartinį pasaulio pavidalą, dalyvauja ne dievas su velniu, o personifikuoti dangaus kūnai (Saulė, Mėnuo ir Žemė), Perkūnas, mitiškasis kalvis, milžinas Spjudas, pirmasis žmogus Adomas, Nojus, dievo motina Marija, Kristus, šventieji, ir pagaliau paprastas žmogus, gyvuliai ir žvėrys, paukščiai ir augalai. Jų veikla irgi kartais sąmoninga, tikslinga, o kartais ne. Perkūnas, norėdamas sutaikyti besibylinėjančius Saulę ir Mėnulį, nusprendė, kad Saulė tegu dieną saugo savo dukterį Žemę, o Mėnulis naktį. Kalvis, norėdamas šviesos, per šešerius metus kalė saulę ir užlipęs ant aukščiausios trobos, įmetė ją į dangų.Marija su Kristumi, norėdami nubausti tinginį arklį, taip padarė, kad jis vis ėstų ir nepriėstų; atsidėkodami lazdynui, jie suteikė jam nulinkusias šakas, o geram ūkininkui pirštines pavertė kate, kad jis galėtų apsiginti nuo pelių. Tuo tarpu Adomas kur tik nesąmoningai žengdamas koją užkėlė, ten liko kalnai, o kur neužžengė ten pelkės ir nederanti žemė. Pertrūkęs Nojaus statinės lankas pavirto vaivorykšte. Saulė krisdama nuo asilo, įsitvėrė jam už ausų, ir liko asilo didelės ausys, o kur nučiuožė žymė asilo nugaroj. Kadangi šie veikėjai atlieka tas pačias funkcijas, kaip dievas su velniu, tai nesunku susekti, koks tarp jų yra genetinis ryšis. Personifikuotų dangaus kūnų, Perkūno, kalvio, milžino Spjudo vaizdiniai priklauso senajai mitologijos raidos pakopai, dar visai nepaliestai krikščionybės. Pirštųsi išvada, kad šios sakmės yra tokio pat amžiaus arba net senesnės už klasikines sakmes su dievo ir velnio vaizdiniais. Tačiau sakmių su senaisiais mitiniais vaizdiniais užrašyta tik pavieniai variantai, ir ir tų pačių vienas kitas abejotino autentiškumo. Todėl galima prielaida, kad kai kurios iš sakmių neseniai sukurtos sąmoningai,naudojant senus mitinius įvaizdžius. Naujojo testamento personažai (Marija, Kristus, šv. Petras) aiškiai jaunesni už tradicinius dievą ir velnią, pakeitę juos veikiant krikščioniškosioms idėjoms. Tačiau krikščionybės įtaka čia netokia jau didelė: pasikeitė tik veikėjų vardai, kai kurie motyvai, o sakmių struktūra, visa interpretacija liko ta pati. Tik paviršutinišką krikščionybės įtaką vaizdžiai parodo toks kuriozas: dievo funkcijas šiose sakmėse perėmė Kristus, Marija, o velnio šventas Petras(!). Užtat jo poelgiai, mintys ir sprendimai savotiškai prieštarauja teigiamųjų veikėjų veiksmams ir sukelia juoką. Pavyzdžiui,dievas vyresnybės teisę paliko vyrams, o Petras nori atiduoti moterims. Todėl pats nukenčia: moteris jį apkulia ar plikai nupešia. Dievas liepia Petrui perskirti besipešančius velnią su moterim Petras nukerta abiem galvas ir vėl uždėdamas jas sumaišo. Dievas liepia duoti žmonėms lietaus, kada jie prašo, Petras duoda, kada šienauja. Po dievo velnio ar kitų herojų veiklos akto pasaulis įgauna įprastą dabartinį pavidalą. Toks jis ir parodomas etiologinių sakmių pabaigoje. ,,Nuo to laiko saulė šviečia tik dieną, o mėnulis ir žvaigždės tik naktį”. ,,Ir iki šios dienos ji[saulė] ten tebestovi”. ,,Ir dabar tilvikas be uodegos, o kielė laksto ir vizdikuoja ilga uodega”, mėgstama pažymėtibaigiant sakmę. Jeigu mintis apie suformuotą, užbaigtą pasaulį sakmės pabaigoje žodžiais ir nepasakoma, tai ji savaime suvokiama. Pirmapradis pasaulis herojų veikla dabartinis pasaulis tokia bendriausia etiologinių sakmių kompozicijos schema. Tačiau savaime aišku, atskiroje sakmėje parodomas ne viso pirmapradžio ir dabartinio pasaulio atvaizdas, o tik maža jo dalelė, neretai viena kokio nors objekto ypatybė. Todėl sakmių siužetai trumpi, paprasti, sudaryti tik iš kelių aptarųjų veikėjų veiksmų arba funkcijų. Populiariausia funkcija lietuvių etiologinėse sakmėse yra stoka stokos likvidavimas. Juk beveik visose etiologinėse sakmėse vaizduojama, kaip mūsų pasauliui ar atskiriems jo objektams ko nors trūko(buvo per daug) ir kaip tas trūkumas (arba perteklius) buvo pašalintas. Pirmykštę stoką visada likviduoja dievas arba jį pakeitę senosios mitologijos ir Biblijos personažai, kuriuos būtų galima vadinti aktyviaisiais teigiamais herojais. Šie sukūria žvaigždynus, žemę, žmones, nustato jiems amžių, išmoko dirbti, paskirsto amatus. Tiems herojams padeda velnias arba jį pakeitę Naujojo testamento personažai, kurios būtų galima vadinti padėjėjais (šventieji, Jonas, Petras) ir patys žmonės, gyvuliai, paukščiai. Jiems yra skiriama visa kūryba, ir juos patogiausia vadinti adresatais. Norėdamas likviduoti stoką, aktyvusis teigiamas veikėjas padėjėjui arba adresatui paskiria užduotį, o šis ją vykdo. Pavyzdžiui, velniui dievas liepia iš marių atnešti saują žemės, padaryti vilką, žmogui botagu sudrožti akėčias spaudžiantį žaltį,katei kalbėti poterius ir t.t. Paskirdamas užduotį savo padejėjui ir adresatui, kartais teigiamas herojus tiesiog arba užuominomis ką nors uždraudžia (pavyzdžiui, liesti pajūryje numestus akmenukus, pažiūrėti, kas yra maiše), o šie draudimą pažeidžia. Draudimas yra paremtas senaisiais tikėjimais ir išreiškia kolektyvinę elgesio normą, kurios tam tikru laikotarpiu turėjo laikytis visi bendruomenės nariai. Tai kolektyvinis tabu, kurio pažeidimas sukelia nepageidautinas pasekmes. Įvairiausi draudimai, apribojimai vaidino labai svarbų vaidmenį primytivių tatutų gyvenime ir folklore, o civilizuotų tautų praktikoje jie gerokai priblėsę. Ir lietuvių etiologinėse sakmėse retai tepasitaiko griežtas draudimas ko nors nedaryti ar įsakymas daryti. Draudimas čia dažniausiai tik numanomas arba suprantamas kaip įsivyravusi elgesio norma, nuo kurios nukrypimas ir laikomas draudimo pažeidimu. Pažeidus draudimą, sakmėse dažnai likviduojamas pirmykštis pereklius. Preiš apdovanodamas adresatą kokiomis nors ypatybėmis, teigiamas herojus dažnai jį bando. Pavyzdžiui, vyrų ir moterų prašo, kad parodytų kelią, duotų išmaldos, arklį su jaučiu kad perkeltų per upelį ir t.t.Nuo to,kaip į prašymą reaguojama,adresatas įgauna jam naudingų arba žalingų ypatybių. Kartais teigiamajam veikėjui siekiant likviduoti pirmykštę stoką,velias,šuo ar kitas neigiamas veikėjas nori pakenkti velnias pirštu išbado jau iš molio nulipdytą žmogų, šuo pačiumpa Adomo šonkaulį, iš kurio dievas ketino sukurti Ievą, suėda kvietinę tešlą, iš kurios turėjo būti nulipdyti bajorai, ir t.t. Nors teigiamas veikėjas kenkimą sustabdo, tačiau dėl jo atsiranda nelaukta pasekmė visi žmonės įgauna ligų, moterys šuns kraujo, bajorai šuns bjaurasties. Ir viena iš rečiausių funkcijų yra gudravimas apgaulė, kurios pagalba dievas iš velnio išvilioja dalgį, pasisavina gyvulius. Tai, ko gero, ir visi būdingesni etiologinių sakmių veikėjų veiksmai arba funkcijos, kurias, siekiant glaustumo, galima žymėti veiksmažodiniais daiktavardžiais ar tik pirmosiomis jų raidėmis:Stoka Stokos likvidavimas (S SL) Užduotis Užduoties vykdymas (U UV) Draudimas Draudimo pažeidimas (D DP) Bandymas Redagavimas (B R) Kenkimas Kenkimo sustabdymas (K KS) Gudravimas Apgaulė (G A) Šios funcijos sakmėse išsidėsto nusistovėjusi tvarka. Svarbiausią vietą visada užima stoka stokos likvidavimas. Kitos funkcijos po vieną, o kartais po dvi, įsiterpia į šią branduolinę, visą sakmę įrėminančią funkciją. Tuo būdu susidaro keletas modelių, pagal kuriuos ir buvo sukurti beveik visi mūsų etiologinių sakmių siužetai,būtent: S SL S U UV SL S D DP SL S B R SL S G A SL S U D UV DP SL S U UV K KS SL Visus šiuos modelius galima reikšti ir viena schema:
D DP U UV U D UV DP
U UV K KS B R G A
Lietuvių etiologinių sakmių modeliai, palyginus juos su stebuklinių pasakų modeliais, kuriuos, remdamasis rusų medžiaga, nustatė V.Propas, yra žymiai paprastesni, primityvesni ir beveik sutampa su kai kurių žemesnėje socialinės raidos stadijoje esančių tautų, pavyzdžiui, Šiaurės Amerikos indėnų, pasakų modeliais, aprašytais amerikiečių folkloristų A.Dandžio. Tačiau kur šių paprastų, trumpučių kūrinėlių, sukurtų pagal tokius nesudėtingus modelius, nesenstančio grožio paslaptis? Tik pradėjus skaityti etiologines sakmes, traukia neįprasta, nekasdieniška aplinka, nepaprasti veikėjai ir dar nepaprastesni jų darbai. Kaip susiformavo neaprėpiamos žvaigždžių galaktikos, Saulė, Mėnuo ir Žemė; kaip atsirado žmogus, gyvuliai ir paukščiai; kaip susiklostė jų dabartinės išorės ir būdo ypatybės? Šios problemos, prieš daugelį amžių jaudinusios ir įkvėpusios etiologinių sakmių kūrėjus, lygiai žadina ir mūsų mintį. Ir žadina ne tiek mokslinę, kiek istorinę prasmę: kaip į tuos sudėtingus klausimus žiūrėjo mūsų protėviai, nežinodami nė paprasčiausių astronomijos, fizikos,biologijos ir botanikos dėsnių? Ir reikia pasakyti, jog mus nustebina sakmių kūrėjų minties ir fantazijos skrydis, sugebėjimas pakilti iki tų bendriausių visatos, Žemės,gyvybės kilmės ir raidos problemų. Iš vienos pusės nepaprastas užmojo platumas (kaip susiformavo visas pasaulis, Žemė, kaip atsirado žmogus, augmenija ir gyvūnija, o iš kitos nepralenkiamas įžvalgumas, susikaupimas ties atskirais augalais ar gyvūnais; pastebėjimas ir iškėlimas smulkiausių, tačiau būdingiausių jų ypatybių (kodėl alksnis raudonas, kodėl gyvatės žolė be šaknies, kodėl bitė įgėlusi miršta, kodėl kurmis negali perbėgti per kelią). Čia, etiologinėse sakmėse, ryškiausiai atsiskleidžia mūsų liaudies filosofinės pažiūros, kurio skiriasi nuo idealistinių, ilgus amžius krikščionybės propaguotų pažiūrų, yra savitos, paženklintos stichinio materializmo antspaudu. Visas pasaulis, mūsų liaudies įsitikinimu, buvo sukurtas ne iš nieko, o iš jau egzistavusios materijos. Pirminiu pasaulio elementu, kaip ir graikų ar Tolimųjų Rytų naiviųjų materialistų filosofijoje, dažniausiai laikomas vanduo. ,,Nebuvo nieko,tik vanduo…” , ,,Pražioje pasaulio nebuvo nei žemės, nei saulės, nebuvo nieko, tiktai vien vanduo” , pabrėžiama daugelio sakmių pradžioje. Žemę dievas irgi kuria ne iš nieko,o iš kelių tos
pačios žemės smiltelių, kurias velnias atneša iš vandens dugno, arba iš ,,žemės sėklos” . (Matyt, šalia vandens pirminiu elementu laikyta ir žemė.) Pirmieji žemės trupinėliai turi ypatybę plėstis, augti. (Tai primityviai išreikšta mūsų liaudies sukurta visatos sprogimo kilmės teorija.) Iš konkrečios materijos sukuriamas ir visas žemiškasis pasaulis, pradedant žmogum ir baigiant smulkiaisiai gyvūnais bei augalais. Dievas net išsijuosęs lipdo juos, sėja, dailina, margina. Vienos etiologinės sakmės priverčia pakilti mus nuo žemės, apibendrinamu filosofiniu žvilgsniu pažiūrėti į ją iš laiko ir erdvės, perspektyvos, įprasminti jos esmę ir kilmę. O kitos, priešingai skatina įsižiūrėti į atskirus reiškinius, pajusti jų įvairovę, savitumą, gražumą. Etiologinės sakmės turbūt labiausiai iš visos tautosakos moko pažinti gamtą ir pamilti. Tačiau svarbiausia, kad, siekdami patenkinti žmogui įgimtą smalsumą, amžiais gyvą pažinimo troškimą, mes susiduriame ne su racinaliais samprotavimais, tikslia, bet šalta ir bejausme logika, o su jaukiu, sau artimu pasauliu, kartais iškilmingu, pakylėtu virš pilkos kasdienybės, o kartais visai paprastu arba tyčia nužemintu, deformuotu,iš kurio nedviprasmiškai šaipomasi. Šis pasaulis sukurtas su aukšta literatūrine kultūra, jo kūrėjams būdingas didelis artistiškumas, sugebėjimas suderinti, atrodo,visai priešingas plotmes didingumą su komiškumu, virtuoziškas žaismingumas, mokėjimas juokauti, kalbant apie rimtus, netgi šventus dalykus. Sakmės, kuriose vaizduojamos kuriančios, viską tvarkančios būtybės (dievas, personifikuoti dangaus kūnai…) yra rimtos, iškilmingos, o kuriose vaizduojamos pamegdžiojančiosios būtybės (velnias) linksmos, humoristinės. Tuo tarpu sakmės, kuriose šalia vienas kito darbuojasi ir kuriantieji, ir pamėgdžiojantieji herojai, pasižymi darniu didingumo ir komiškumo deriniu. Tačiau komiškumas nėra tik neigiamųjų, pamėgdžiojančiųjų herojų eksploatuojamas bruožas. Jis taip įprastas etiologinėms sakmėms, jog neretai su visu savo gaivališkumu įsiveržia ir į kūriančiųjų herojų valdas. Kartais viską kuriantis ir tvarkantis dievas rimtas, orus, didingas, o kartais toks pat silpnas, neapdairus kaip velnias. Juokinga yra tai, kad visagalintis dievas, kokį mes jį pažįstame iš Bibliojos, negali pavyti paprasto šuns ir atimti pavogto kaulo, iš kurio ketino sukurti Ievą; kad tingi duoti pelėdai naktigultą. Todėl Ieva sukuriama iš šuns uodegos, o pelėda gauna dideles akis, kad naktį galėtų matyti ir sugrįžtų į savo namus. Ir dėl tų kūrėjų silpnybių atsiranda tam tikros žmonių ar gyvūnų ypatybės (moterys turi šuns kraujo, pelėdos mato tik naktį). Sakmės, kuriose kuriantieji herojai vaizduojami komiškose situacijose, atrodo, yra vėlesnės kilmės, atsiradusoios, kai liaudis ne tik nebetikėjo etiologinėse sakmėse vaizduojamų įvykių tikrumu, bet norėjo dar ir pasišaipyti iš to tikėjimo. Tai neretas atvejis sakytinės ir rašytinės literatūros istorijoje, kai kūriniai, sukurti pagal formalius kokio nors žanro reikalavimus, tačiau skirtingų jausminių koloritu, sukelia visiškai priešingą įspūdį ir parodijuoja patį žanrą. taip pat humoristinės ir tos sakmės, kuriose nėra ryškiau išskirto kuriančiojo herojaus, o jų funkcijos atitenka visiems veikėjams gyvūnams arba augalams (,,Šuns balsas”, ,,Šuo ir kiškis”, ,,Pipirai iš prūsų”, ,,Kodėl katė paėdus prausiasi”, ,,Kodėl tilvikas be uodegos”, “Genys ir kalvis” ir t.t.). Savo struktūra jos artimos pasakoms apie gyvūlius. Tačiau netgi pačios iškilmingiausios sakmės (pvz., apie pasaulio ir žemės sukūrimą) nepraranga savo jaukumo, o jose vaizduojamas dievas paprastumo ir humaniškumo. Etiologinėse sakmėse visą laiką jaučiamos dvi priešingos tendecijos: sudėtingo pasaulio kūrimo proceso ir paties kūrėjo supaprastinimas, sužmoginimas ir paprasto aplinkinio pasaulio supoetinimas, tiesiog sudievinimas. Pasirodo, kad net menkiausios kasdieninių daiktų ir reiškinių ypatybės yra vienokia ar kitokia dieviško kuriamojo akto išdava. Šitoks kasdieniškų objektų ir jų ypatybių pakylėjimas, o dieviškojo prado sužmoginimas, kaip neįprastas, netikėtas reiškinys traukia mūsų dėmesį ir suteikia estetinį pasigėrėjimą. Šių dienų skatytojas, susipažinęs su daugiau ar mažiau pagrįstomis mokslinėmis visatos, Žemės ir gyvybės kilmės teorijomis, atskirų žmogaus, augmenijos ir gyvūnijos ypatybių priežastimis, į naivų, mitologinį šių priežasčių aiškinimą žiūri su šypsena. Visos etiologinės sakmės šiandien mums atrodo kaip linksmas žaidimas sprendžiant rimtus, sunkiai išsprendžiamus klausimus. Ta prasme visos jos humoristinės,o jų veikėjai (tiek dievas, tiek velnias) komiški. Žaidimo, svarstant sudėtingus, filosofinius klausimus, būta ir seniau, kuriant net klasikines sakmes; o vėlesniais laikais kilmės aiškinimas virto vien žaidimu. Žaidimo momentas, nulėmęs savitą komiškumo ir didingumo dermę, šalia kitų privalumų, ir paženklino etiologines sakmes amžinos jaunystės ir neramumo antspaudu. Paskaičius etiologines sakmes, daugumas nuolat matomų daiktų ir reiškinių įgauna visai kitą prasmę, sužėri naujomis, netikėtomis spalvomis. Į kasdien padangėje šviečiančią saulę, Sietyną, Paukščių Taką, į dėmes mėnulyje, į tą niekad nesibaigiantį katės purkavimą, arklio rupšnojimą imame žiūrėti ne tik buitiniu, utilitariniu, bet ir estetiniu istoriniu požiūriu. Mūsų mintyse tuoj šmėkšteli naivus tų reiškinių kilmės aiškinimas, ir nusišypsome. Etiologinės sakmės turtina žmogaus jausmus, estetinę nuovoką, jausminiais ryšiais susieja žmogų su visa aplinka. Kūrinių apie pasaulio, žmogaus, augalų bei gyvūnų ir jų atskirų ypatybių kilmę yra ne tik lietuvių tautosakoje. Jų turi beveik visi indoeuropiečiai, finougrai ir daugelis kitų pasaulio tautų. Latvių, vokiečių, lenkų, rusų ir kitų artimiausių lietuvių kaimynų etiologinės sakmės labai panašios. Dažnai sekami tie patys siužetai, su tais pačiais veikėjais, ta pačia menine interpretacija. Daugelio Europos tautų etiologinės sakmės išaugo iš to paties lopšio dėl tų pačių priežasčių, turi bendrą gyvavimo arealą. Tai būdinga didesnei Europos materialinės ir dvasinės kultūros daliai. Įdomu, kad lietuvių ir kitų indoeuropiečių etiologinės sakmės turi bendrų bruožų netgi su visai skirtingose geografinėse ir ekonominėse sąlygose gyvenančių tautų folkloro kūriniais, pavyzdžiui, su Šiaurės Amerikos indėnų pasakomis. Šis panašumas tikriausiai tipologinis. Jis leidžia daryti išvadą, kad lietuvių ir kitų indoeuropiečių etiologinės sakmės yra senos, pradėtos kurti, kai šios tautos gyveno dar palyginti primityvokoje ekonominio-politinio gyvenimo raidos stadojoje. Ilgus amžius gyvuodamos mūsų mūsų liaudies sąmonėje ir nuolat sekamos įvairiose auditorijose ,etiologinės sakmės visą laiką keitėsi. Pagal senuosius tradicinius modelius buvo kuriami nauji siužetai, o senieji naujai įprasminami, atsižvelgiant į pakitusius gyvenimo reikalavimus, į didesnius žmogaus apibendrinančios filosofinės minties pasiekimus. Išlaikiusios senąjį formos paprastumą ir primityvumą, prisodrintos liaudies ilgaamžės filosofinės minties, su lengva humoro skraiste kaip žavios seniai nuaidėjusių amžių jaunamartės jos pasiekė XX a. Žmones,suteikdamos jiems ne vieną malonia akimirką.Tik gaila,kad šiais grakščiais ir prasmingais kūriniais tautosakos rinkėjai palyginti vėlai tesidomėjo, kai folkloro aukso amžius jau buvo pasibaigęs, o dauguma siužetų išnykę arba gyvavo neaiškių reminiscencijų pavidalu. Ir renkant juos, nebuvo stengtasi viską tiksliai užrašyti, išlaikyti nepakartojamą grakštumą ir stiliaus savotumą. Neretai tik keliais sakiniais buvo perpasakojamas jų siužetų ar atskirų motyvų turinys. Dėl to etiologinių sakmių surinkta nedaug (apie 3500 variantų), ir tų pačių užrašymo kokybė ne visada patenkinama. Kiek daugėliau jų XIX a. Pabaigoje užrašė M.Slančiauskas, V. Basanavičius, M.Davainis-silvestraitis, J.Trumpulis, o XX a. V.Dičiūnas, J. Dovydaitis, E. Rūkštelytė ir kt. Dalis jų surinktos medžiagos buvo paskelbta J. Basanavičiaus, J. Elisono, J. Balio ir tarnybinių folkloristų leidiniuose. Tačiau šie leidiniai jau sunkiai įsigyjami, o kiti net virtę retenybėmis. Tuo tarpu domėjimasis mūsų liaudies pasaulėjauta, filosofija bei mitologija, o kartu ir visam kultūriniam gyvenimui, nuolat auga. Auga ir susidomėjimas šiais kūriniais, kaip nesnstančia, amžių išbandyta estetine vertybe. Siekiant bent iš dalies patenkinti mūsų liaudies kūrybą bei visomis jos tradicijomis besidominčios visuomenės poreikius, ir buvo parengtas platesniam skaitytojų ratui lietuvių etiologinių sakmių rinkinys. Dauguma sakmių imta iš gausaus Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Tautosakos rankraštyno ir spausdinama pirma kartą. Spausdinamų kūrinių kalba nežymiai paredaguota: dėsningos tarminės formos pakeistos literatūrinėmis, barbarizmai, pasenę dialektizmai ir sunkiau suprantami sritiniai žodžiai bendriniais, visiems suprantamais, kai kur pakoreguota žodžių tvarka sakinyje. Tačiau stengtasi nepažeisti atskirų kūrinių stiliaus ir nuotaikos.