Leksiniai ir frazeologiniai sinonimai. Leksinės figūros.

Turinys

Įvadas..............................3
1. Leksiniai sinonimai..............................4
1.1. Absoliutieji sinonimai..............................4
1.2. Daliniai sinonimai..............................6
1.2.1. Sisteminiai ir kontekstiniai sinonimai..........................6
1.2.2. Semantiniai ir stilistiniai sinonimai............................7
2. Frazeologiniai sinonimai..............................10
3. Stiliaus figūros..............................11
3.1. Palyginimas..............................12
3.2. Tropai..............................12
3.2.1. Metafora..............................12
3.2.2. Metonimija..............................13
3.2.3. Metaforos ir metonimijos atmainos..........................14
Išvados..............................16
Literatūra..............................17Įvadas
Kiekvienas mažiausias daiktas, kiekvienas reiškinys, jo požymis ar veiksmas, vis kitoks to veiksmo intensyvumas, skirtinga būsena, skirtinga kiekvieno daikto ypatybė turi savo vardą, savo pavadinimą. Žodžių sinonimiškumo prielaida kalbos sistemoje yra ta, jog tas pats turinys gali būti reiškiamas keliomis „garsinėmis formomis“ (plg. likimas, lemtis, dalia). Tokia žodžių semantinio turinio giminystė pastebėta ir pradėta tyrinėti jau senų senovėje.
S i n o n i m o teerminas yra iš antikos laikų (gr. synōnymos „vienavardis“). Vėliau sinonimais domėjosi viduramžių scholastai, renesanso humanistai – filologai, literatūros teoretikai, taip pat klasicizmo, racionalizmo, naujosios filologijos atstovai.
Ypač sinonimika ir sinonimiškumo klausimais imta domėtis XX a. pradžioje, atsiradus naujai filologinei disciplinai – stilistikai. Seniau sinonimais buvo vadinami tik tos pačios bei labai artimos reikšmės žodžiai (pvz., dirbti ir triūsti). XX a. pradžioje sinonimo sąvoka buvo išplėsta ir sinonimais imta vadinti ne tik artimos reikšmės žodžius, bet ir kitus artimus savo reikšme kalbos vienetus (žžodžių darybos priemones, gramatines formas, sintaksines konstrukcijas).
Iš labiau paplitusių sinonimų koncepcijų galima nurodyti tokias tris : 1) sinonimai – tai žodžiai, siejami reikšmės bendrumo; 2) sinonimai – tai žodžiai, įvardijantys tą patį daiktą, reiškinį; 3) sinonimai – tai žodžiai, galimi keisti tam tikruose kontekstuose.
Šių dienų ka

albininkai sutaria, kad sinonimai – „tai žodžiai turintys vienodą arba artimą reikšmę, bet skirtingą garsinę struktūrą“ . Svarbiausias požymis, skiriantis sinonimus iš kitų žodžių – reikšmės bendrumas, artimumas (pvz., draugas – bičiulis, stropus – uolus ir kt.). Taigi sinonimai pavadina arba tuos pačius daiktus bei reiškinius, arba kuriuo nors atžvilgiu kiek skirtingus arba skirtingai traktuojamus tos pačios rūšies daiktus bei reiškinius.
Skiriami leksiniai, frazeologiniai, darybiniai, morfologiniai ir sintaksiniai sinonimai.
Darbo o b j e k t a s – leksiniai ir frazeologiniai sinonimai; leksinės figūros.
Darbo t i k s l a s – pristatyti leksinius ir frazeologinius sinonimus bei leksines figūras.
Pagrindiniai u ž d a v i n i a i:
q aptarti leksinių sinonimų klasifikaciją;
q išskirti svarbiausius frazeologinių sinonimų bruožus;
q aptarti pagrindines leksines figūras.
Darbo m e t o d a i – referatinis, deskriptyvinis.
Darbą s u d a r o įvadas, trys dalys, išvados, literatūra. 1-oje dalyje pristatoma leksinių sinonimų klasifikacija; 2-oje dalyje trumpai aptariami frazeologiniai sinonimai, išskiriami svarbiausi šių sinonimų bruožai; 3-oje dalyje aprašomos pagrindinės leksinės figūros bei pateikiama šių figūrų klasifikacija.
Pagrindiniai darbo š a l t i n i a i – K. Župerkos bei J. Pikčilingio metodinė literatūra.1. Leksiniai sinonimai
L e k s i n i a i s i n o n i m a i yra skirtingai skambantys to
os pačios kalbos dalies žodžiai, žymintys tą patį arba labai artimą denotatą – daiktą (ola – urvas), ypatybę (stropus – uolus), veiksmą arba būseną (bėgioti – lakstyti, gulėti – drybsoti) .

Skiriamos dvi leksinių sinonimų rūšys: a b s o l i u t i e j i (leksiniai dubletai) ir d a l i n i a i (paprastieji) sinonimai.1.1. Absoliutieji sinonimai
A b s o l i u č i a i s i a i s vadinami tie sinonimai, kurių reikšmės visiškai sutampa: kiškis – zuikis, drebulė – epušė, skanus – gardus, kartas – sykis, kuoja – mekšras, kregždė – blezdinga, kepenys – jaknos, rakštis – pašinas, staigus – ūmus, gandras – gužutis, baslys – mietas, banga – vilnis, širšė – vapsva, vieversys – vyturys, drugys – peteliškė, meška – lokys ir kt. Dėl reikšmės tapatumo tokie sinonimai dar vadinai d u b l e t a i s ir paprastai vartojami kaip formalus pakaitalas, siekiant išvengti stilistinės asimiliacijos, t.y. žodžio kartojimosi.
A b s o l i u č i ų j ų s i n o n i m ų kalboje nėra labai daug. Kaip pažymi J.Pikčilingis, „kalba „nepakenčia“ beprasmių tapatybių, ir atsiradęs absoliutusis sinonimas ilgainiui išstumia savo „partnerį“ arba priverčia jį keisti reikšmę ir virsti ne absoliučiuoju“ .
Dažniausiai a b s o l i u č i u o s i u s s
s i n o n i m u s sudaro :
q lietuviškas žodis ir nelietuviškas jo atitikmuo, pvz., tarptautinis žodis: kalbininkas – lingvistas, žodynas – leksikonas, tarmė – dialektas, teisininkas – juristas, priesaga – sufiksas, nuotrauka – fotografija, paplūdimys – pliažas, griaučiai – skeletas, nuošimtis – procentas, sukaktuvininkas – jubiliatas, raidynas – alfabetas, pramonė – industrija, pusiaujas – ekvatorius, trūkumas – defektas, tapatinti – identifikuoti ir kt.;
q bendrinės kalbos žodis ir tarmybė: samanos – kiminai, kelis – klupstis, lašas – varvas, suspėti – suroti ir kt.;
q lietuviškas žodis ir skolinys bei barbarizmas: gužas – gandras, bandelė – bulkutė, varnėnas – špokas, žvynė – žiurkė ir kt.
A b s o l i u č i a i s i a i s s i n o n i m a i s galima laikyti tik tokius žodžius, kurie visiškai nesiskiria ir stilistiniu požiūriu. Jie būtinai turi priklausyti tam pačiam funkciniam stiliui. Pavyzdžiui, negalima laikyti absoliučiaisiais sinonimais mokslinių ir liaudinių terminų (plg. superfosfatas – zuperis).
A. Lagutina pastebi, kad sinonimai gali būti laikomi absoliučiaisiais tik tam tikru apibrėžtu laikotarpiu. Kalbos raidos procese daugelis sinonimų porų gali suirti, vienas poros narys gali pasenti ir visai iškristi iš vartosenos (pvz., visai nevartojamas anksčiau lietuvių kalboje buvęs lėktuvo sinonimas orlaivis). Kitų porų vienas narys gali įgyti papildomų reikšmių ir virsti paprastuoju sinonimu. Kaip pavyzdį galima pateikti absoliučiuosius sinonimus kiškis ir zuikis, kurie dabar jau ši
iek tiek skiriasi savo vartosena. Nors abu žodžiai tiek liaudies šnekamojoje kalboje, tiek grožinėje literatūroje vartojami vienodai plačiai, tačiau mokslo darbuose vartojamas tiktai kiškis. Pastebėtina, jeigu ateityje šių žodžių vartosena dar labiau diferencijuosis, jų nebus galima laikyti absoliučiaisiais sinonimais .
Taigi ilgainiui buvę a b s o l i u t i e j i s i n o n i m a i įgyja skirtingų atspalvių. Dažniausiai tokie sinonimai skiriasi :
Ų v a r t o s e n a. Kasdieninėje šnekoje dažnai vartojame absoliučiųjų sinonimų porą karvelis – balandis ir be reikšmės bei stiliaus skirtumo pasakome tai vieną, tai kitą. O štai frazeologizmuose bei įvairiuose priežodžiuose vienur vartojamas tik balandis, kitur – tik karvelis. Pvz., Taikos balandis. Kepti karveliai niekam į burną nelekia. Pažymėtina, jog karvelis yra zoologijos terminas, o balandis daugiau žemaičių tarmės žodis, plačiau pažįstamas tautosakoje, poezijoje). (Tokius sinonimus kaip kiškis – zuikis, trūkumas – defektas, variklis – motoras taip pat ne visuose kontekstuose galima vieną antru pakeisti, pavuzdžiui, nepasakysime troleibuse sugavo kiškį, parduotuvėje didelis prekių defektas, jo veiksmų svarbiausias – variklis yra laimės troškimas. Variklio čia negalėsime pakeisti motoru) .
Ų j u n g l u m u. Skiriasi absoliučiųjų sinonimų kalbotyros ir lingvistikos junglumas: yra junginys teksto lingvistika, tačiau nerasime junginio teksto kalbotyra, kadangi terminas kalbotyra nereiškia mokslo apie kalbą skyriaus, t.y. neturi šios siauresnės reikšmės.
Ų s t i l i s t i n i a i s a t s p a l v i a i s. Kurį laiką kaip. absoliutieji sinonimai funkcionavo tušinio rašiklio pavadinimai tušinukas ir šratinukas; vieni norminamieji leidiniai teikė vieną, kiti – kitą žodį. Pastebėtina, jog dabar pirmenybė teikiama tušinukui, o hibridas šratinukas taisomas.
Yra nuomonių, kad a b s o l i u č i ų j ų sinonimų iš viso nesą. Teigiama, jog kiekvienas žodis vis tiek kuo nors skiriasi nuo kito. Anot V. Belinskio, „Kaip nėra gamtoje nė vieno lapo, kuris būtų kito kopija (kiekvienas medžio lapas kuo nors skiriasi), taip ir kalboje nėra absoliučiai panašių, lygių, tapačių su kitais žodžių“ .
Tie sinonimai, kurių reikšmės visiškai sutampa, lingvistikoje traktuojami kaip netipiškas ir atsitiktinis reiškinys. Pasak S. Ulmano, „absoliutieji sinonimai esąs be galo retas reiškinys, pasitaikantis tik turtingose ir senose kalbose“ . Tačiau J. Palionis pažymi, jog dažniausiai galima kalbėti tiktai apie reliatyvų sinonimų absoliutumą.1.2. Daliniai sinonimai
D a l i n i a i s i n o n i m a i – tai žodžiai, turintys labai atimą reikšmę, bet ne visiškai sutampantys . Šių sinonimų viena ar kelios reikšmės yra ne absoliučiai tapačios, o tik artimos. Daliniai sinonimai išreiškia tą pačią sąvoką tik su skirtingais informacijos priedais arba žymi glaudžiai susijusias sąvokas: draugas – bičiulis, telktis – burtis, raginti – skatinti, srovė – tėkmė, trumpas – striukas, drebėti – tirtėti, greitinti – spartinti ir kt.
D a l i n i ų s i n o n i m ų visose kalbose yra labai daug. Jie skirstomi smulkiau:
1) atsižvelgiant į tai, ar sinonimai sudaro pastovią kalbos sistemą, ar yra „laikini“, skiriami:
a) s i s t e m i n i a i (kalbiniai);
b) k o n t e k s t i n i a i (situaciniai).
2) pagal tai, kuriuo tikslu jie vartojami – dalykiniu ar stilistiniu, skiriami:
a) s e m a n t i n i a i (ideografiniai);
b) s t i l i s t i n i a i (emociniai).1.2.1. Sisteminiai ir kontekstiniai sinonimai
S i s t e m i n i a i s i n o n i m a i – tai žodžiai, turintys sinoniminę reikšmę be konteksto ar situacijos. Pavyzdžiui, veiksmažodžiai šnekėti ir kalbėti, bjaurėtis ir šlykštėtis, naudoti ir vartoti, mąstyti ir galvoti; daiktavardžiai pagrindas ir pamatas, žaizda ir opa, ola ir urvas; būdvardžiai mėlynas ir žydras, šlakuotas ir gegužėtas, gražus ir dailus ir kt. Kalboje šie sinonimai sudaro pastovią sistemą. Pvz., Namiškiai Eglę a p v e r k ė, a p r a u d o j o ir atidavė žalčiams (flk). Vanduo buvo t y r a s ir s k a i d r u s (J.Balč).
K o n t e k s t i n i a i s i n o n i m a i – tai tokie žodžiai, kurie sinonimais tampa tik tam tikrame kontekste arba tam tikroje kalbos situacijoje, supanašėjus žodžių reikšmėms. Pvz., Viršum pilkų, tuščių laukų s k r i d o senas varnas. Jis y r ė s i visą dieną, nuo pat ankstyvaus ryto, į vakarus (P.Cvir). Žodžio irtis reikšmė šiame sakinyje yra perkeltinė, laikina ir nepastovi. Žodį irtis išėmus iš konteksto, reikšmės skristi nebelieka .
Kontekstinių sinonimų atmaina – l o g i n i a i s i n o n i m a i (substitutai) – kai sinonimas yra kitos kalbos dalies žodis: daiktavardžio – įvardis, būdvardis, skaitvardis, dalyvis; veiksmažodžio ištiktukas, jaustukas. Daiktavardžiai, būdvardžiai, veiksmažodžiai sudaro konkrečiuosius, o įvardžiai, prieveiksmini – abstrakčiuosius substitutus.
Dažnas atvejis, kai į v a r d i s vartojamas vietoj daiktavardžio: – Bobute, duok paragaut blyno, – prašo v i l k a s. Senelė blinkt j a m vieną blyną, t a s kapt ir surijo (flk).
Daiktavardis taip pat gali būti keičiamas s k a i t v a r d ž i u: S y k e l į kirto – Kraujas tekėjo. / Kai a n t r ą kirto – Žemė drebėjo (flk); i š t i k t u k u: S t u k s t u k s t u k langan! (ištiktukas stuk pakeičia stuksenimą); b ū d v a r d ž i u: Ne tik žargelę jauni b e r n e l i a i senovėj mokėjo įsitaisyti.sugebėdavo.širmais žirgeliais, kaip bitinėliais n a r s ū s jodinėti (V.Krėv); p r i e v e i k s m i u: Tų pat metų rudenį Nėris buvo paskirta vokiečių kalbos mokytoja į klerikalinę „Žiburio“ gimnaziją L a z d i j u o s e. Č i a subrendo ir įvyko poetės ideologinis persilaužimas (trš); d a l y v i u: Kitą rytą į našlės Žilienės kiemą įsvyravo sūnaus vežimas, iš kurio išvirto sunkus, su rudine iki žemės, v y r a s ir m o t e r i s. Pametę arkliams, susitvarkę drabužius, dar žvilgterėję pro tvartuko duris į našlės gyvulį, a t v a ž i a v u s i e j i pasuko į trobos pusę (P.Cvir).
Veiksmažodžio asmenuojamoji forma gali būti keičiama i š t i k t u k u: Danys jau k l i b i k l i b i ( || kliba); j a u s t u k u: Ko tu vis a i m a n a i m a n ( || aimanuoji)?
Loginiais sinonimais gali eiti ir d a l e l y t ė s: Š e, Joneli, – sakydavo, kišdama vaikui į kišenę sūrio kąsnį, išeinant į bandą (Lzd.P). Dalelyte še čia pakeičiamas imk.
Pastebėtina, jog l o g i n i u s s i n o n i m u s sudarantys jaustukai ir ištiktukai neatlieka įvardijamosios funkcijos, t.y. nepavadina ir neįvardija reiškiamų žmogaus jausmų, nuotaikos, valios bei jo ir kitų veikėjų atliekamų veiksmų, o tik rodo, kokias emocijas žmogus išgyvena, kokius valios aktus jis atlieka .
Taigi visi minėtieji sinonimai nėra tikrieji leksiniai kontekstiniai sinonimai, nes tam reikia, kad žodžiai būtų tos pačios kalbos dalies . Dėl to šie sinonimai skiriami kaip tam tikra kontekstinių sinonimų atmaina.1.2.2. Semantiniai ir stilistiniai sinonimai
Dar vieną sinonimų klasifikacijos pagrindą sudaro semantiniai ir stilistiniai skirtumai. Jeigu artimos reikšmės žodžiai skiriasi savo reikšmės atspalviais, jie vadinami s e m a n t i n i a i s sinonimais, jeigu sinonimai turi stiliaus skirtybių (emocinių bei funkcinių) – vadinami s t i l i s t i n i a i s sinonimais .
S e m a n t i n i ų s i n o n i m ų reikšmės atspalviai labai įvairūs. Kartais jie labai ryškūs, o kartais vos vos pastebimi.
Kaip semantinių sinonimų pavyzdžius, galima pateikti būdvardžius spartus ir skubus; daiktavardžius kėdė ir krėslas, nauda ir pelnas; veiksmažodžius bandyti ir mėginti ir kt. Reikšdami tą patį pagrindinį požymį, antrinius kieno nors bruožus šie sinonimai iškelia kiekvienas savaip. Pavyzdžiui, greitas turi bendriausią reikšmę „greitai judantis arba per trumpą laiką ką padarantis“, spartus „pasižymintis atlikimo tempu“, skubus „reikalaujantis greito atlikimo, greitai atliktinas arba paskubomis atliekamas“. Vienur sakome bandyti, kitur – mėginti. Veiksmažodis bandyti „susijęs daugiau su protiniu daikto ar jo panaudojimo tyrimu“, o mėginti – su pojūtiniu tyrimu, pvz., mašinos funkcijos bandomos, arbatos ar vyno skonis mėginamas“ .
Būdingas s e m a n t i n i s sinonimų s k i r t u m a s yra tas, kad vieno žodžio reikšmė platesnė, kito siauresnė. Sinonimiškų būdvardžių nevienodos reikšmės platumas gali pasireikšti kaip ypatybės kiekio skirtumas (brangus ir neįkainojamas); sinonimiškų veiksmažodžių – kaip veiksmo intensyvumo skirtumas (juoktis – kvatoti); sinonimiškų daiktavardžių – požymio didumu, stiprumu (šaltis – speigas).
q Dažnai vienas iš semantinių sinonimų reiškia platesnės apimties sąvoką, o kiti – siauresnės: skaudėti ir gelti, diegti, mausti. Visų šių žodžių reikšmę galima apibūdinti taip: „jausti skausmą“, tačiau skaudėti apima ir gelti „labai skaudėti“, ir diegti „aštriai skaudėti, smelkti“, ir mausti „po truputį be perstojo skaudėti“.
q Kai kurie semantiniai sinonimai rodo nevienodą veiksmo intensyvumo laipsnį: lietus („lašų pavidalo krituliai“), liūtis („staiga užeinantis ir praeinantis labai smarkus lietus“), dulksna „smulkus, beveik nepastebimas lietus“); reiškia skirtingo konkretumo sąvoką: gyventi („būti gyvam, egzistuoti“), gyvuoti („gyventi, laikytis, egzistuoti“), egzistuoti („būti, gyvuoti“).
q Yra semantinių sinonimų, kurie skiriasi kokios nors ypatybės gradacija: mažas („menkas savo apimtimi, dydžiu“) – mažytis („visai mažas“) – mikroskopiškas („labai mažas, mažytis“); sunkus („daug sveriantis, svarus“) – švininis („labai sunkus“) – nepakeliamas („labai sunkus, varginamas, neištveriamas“).
Semantiniai sinonimai dažnai skiriasi savo leksiniu valentingumu. Pavyzdžiui, g r e i t a s gali būti žirgas, traukinys, g r e i t o s gali būti kojos, o jo sinonimas s p a r t u s jau negali jungtis su žodžiais žirgas, traukinys, įprasta sakyti spartus darbas, spartus žingsnis. S k u b u s gali būti darbas, reikalas, s k u b i – telegrama, s k u b ū s – žingsniai, bet nesakome skubus arklys, skubios kojos. Su veiksmažodžiu m i r t i junginį gali sudaryti tik žmonių pavadinimai, mirti dar gali bitės, o kitų gyvių pavadinimai jungiasi su veiksmažodžiais dvėsti, gaišti, stipti .
Taigi s e m a n t i n i a i s i n o n i m a i sutampa tik pagrindiniu semantiniu, reikšmės komponentu ir atlieka loginę – dalykinio patikslinimo – paskirtį, o įvairiais antriniais reikšmių elementais šie sinonimai dažniausiai vienaip ar kitaip skiriasi.

S t i l i s t i n i a i s i n o n i m a i skiriasi emociniais-ekspresiniais arba stilistiniais-funkciniais atspalviais. Pagal tai skiriamos dvi šių sinonimų rūšys :
v Emociniai-ekspresiniai sinonimai. Šių sinonimų reikšmėje visada ryškus vertinamasis ar vaizdinis elementas, pvz.: žiūrėti ir spoksoti, gulėti ir drybsoti, akys ir spangės, galva ir makaulė. Pvz., Langeliai užkamšyti skudurais, kaip šmėklos akys, s p o k s o vakarais (T.Tilv).
v Stilistiniai-funkciniai sinonimai. Šie sinonimai skiriasi savo vartosena. bei priklausymu skirtingiems stiliams. Šalia stilistiškai neutralių žodžių yra jų sinonimų, turinčių knyginį arba šnekamąjį atspalvį, pvz.: kalbėti ir byloti (knyg.), porinti (šnek.); kalėjimas ir cypė (šnek.). Pvz., tai vėl pasakoja jiems skerdžius, kaip lapės ant kiaušinių tupi, vilkai medžiuose vaikus peri, volungės kiškius melžuia, savo mažučius girdo, kaip vanagai žindo vanagynus.Porina apie laumes, kurios pirtyse gyvena, pabaliuose vakarais, saulei nusileidus, audeklus velėja, siuva maišus, gaudo vaikus ir bolosna juos murkdo, ypač tuos, kurie senesniųjų neklauso.Byloja apie miškinius, raistuose gyvenančius, po girias klajojančius.(V.Krėv).

S t i l i s t i n i a i s i n o n i m a i atlieka emocinių sustiprinimo, vaizdo paryškinimo, santykio su tuo, apie ką kalbama, perteikimo paskirtį. Vartojant stilistinius sinonimus, pasakojimas tampa gyvesnis, raiškesnis, vaizdingesnis, daro didesnį įspūdį.
A. Lyberis, pažymi, jog l e k s i n i ų s i n o n i m ų skirstymas į semantinius ir stilistinius yra nelengvas, nes dauguma jų kartu yra ir semantiniai, ir stilistiniai. Pavyzdžiui, sinonimai valgyti, kimšti, lapnoti, čėploti, kamžloti; bėgti, skuosti, šuoliuoti ir kt. skiriasi ne tik savo stilistine spalva, bet ir reikšmės atspalviais: kamžloti, lapnoti, skuosti ir kt. yra ne tik šnekamosios kalbos žodžiai, ne tik ekspresyvūs ir emocingi, bet kartu rodo ir nevienodo intensyvumo veiksmą bei charakterizuoja veiksmo atlikimo būdą .
Taigi semantiniai ir stilistiniai sinonimai labiausiai skiriasi tuo, kad atlieka skirtingą funkciją: s e m a n t i n i a i – dalykiškai tikslina mintį, o s t i l i s t i n i a i – reiškia skirtingą subjektyvų kalbančiojo vertinimą ir teikia emocinę informaciją.2. Frazeologiniai sinonimai
F r a z e o l o g i n ė s i n o n i m i k a funkcionuoja kaip leksinės sinonimikos tęsinys.
F r a z e o l o g i z m a i apibūdinami kaip :
a) raiškos atžvilgiu – sustabarėję, stabilūs, pastovios leksinės sudėties ir gramatinės struktūros junginiai, dėl to pastovumo atkuriami iš atminties, imami gatavi, o ne kuriami kiekvienąkart iš naujo, taigi vartojami kaip nusistovėję, įprastiniai kalbos vienetai;
b) semantiniu aspektu – vientisi, apibendrintos reikšmės, kiek galint nusakomi vienu žodžiu;
c) vartosenos atžvilgiu – turintys apibrėžtą leksinę aplinką, vadinamąją frazeologinę distribuciją, be kurios neįmanomas jų kaip frazeologizmų funkcionavimas;
d) stilistiniu aspektu – vaizdingi, raiškūs, atliekantys kalbos ekspresyvinimo funkciją, nes abstrakčias sąvokas įkūnija konkrečiais vaizdais.
Taigi f r a z e o l o g i z m a i yra semantiškai neskaidomi, pastovūs, vaizdingi žodžių junginiai, turintys vientisą, apibendrintą reikšmę . Pikčilingis teigia, jog „f r a z e o l o g i z m a s – tai pirmiausia s t a b i l u m a s: leksinis stabilumas, semantinis stabilumas, gramatinis stabilumas . Pikčilingio nuomone, „žodžių junginio čia nekuriame, o imame jį kaip kažką „gatava“ ir vartojame“ .
Daugelis frazeologizmų turi vieno žodžio reikšmę, – juos ir laikome atitinkamų žodžių f r a z e o l o g i n i a i s s i n o n i m a i s, pvz.: kraujas verda – pyksta, nervinasi; klumpių sunešimas – suėjimas, pažmonys; kaimo Jurgis – apsileidėlis, lėtuolis; liūno apuokas – žioplys, kvailys; kelmai žino – nežinia; rytoj po kugelio – niekada.
Žodynuose f r a z e o l o g i z m ų reikšmė, kur tik įmanoma, aiškinama l e k s i n i a i s s i n o n i m a i s. pažymėtina, jog sinoniminis frazeologizmų aiškinimas ir mokykloje yra vienas iš jų reikšmės nusakymo būdų.
Artima arba tapati reikšmė neretai reiškiama ne vienu, o keletu frazeologizmų bei jų variantų. Taigi susidaro f r a z e o l o g i n i ų s i n o n i m ų e i l ė, kurios dominante (pagrindiniu nariu) reikia laikyti atitinkamos reikšmės stilistiškai neutralų žodį, pvz.: j u o k t i s ― juokais alpti (leipti, mirti, sprogti, griūti, plyšti, trūkti, nesitverti, prapliupti, pasileisti), dantis pardavinėti (rodyti); d i d ž i u o t i s — didžiu dėtis (neštis), nosį riesti (raityti, kelti, išstatyti, pūsti), nosį nešti aukštai, šerį šiaušti, snapą kelti, ragus užsiauginti (statyti), gūžį papūsti, gurklį patempti (pastatyti), ūsą pastatyti, skiauterę rodyti, puikes varinėti, žvaigždes skaityti, ant aukšto žirgo jodinėti, po savimi nematyti; b a r t i – imti į nagą, duoti pipirų, galvą trikti, ausis skalbti, kailį prausti, pirtį pakurti ir kt.
Didžiausias s i n o n i m ų e i l e s sudaro liaudies šnekamosios kalbos frazeologija knyginės kilmės (iš biblijos, graikų mitologijos, antikinės ir vėlesnės grožinės literatūros, iš publicistikos) frazeologinė sinonimika negausi, artimos reikšmės paprastai tėra vienas du frazeologizmai. Tas pats žodis kartais turi skirtingų funkcinių atspalvių frazeologinių sinonimų, pvz.: v i l k i n t i – į gilų maišą dėti (šnek.), padėti po stiklu (knyg.); m e n k y s t a – dvasios elgeta (knyg.), didelė vieta! (šnek.); n u s i m i n t i – nuleisti galvą (neutr.), nuleisti nosį (šnek.).
F r a z e o l o g i z m a i paprastai laikomi s t i l i s t i n i a i s s i n o n i m a i s. Toks požiūris nėra visiškai tikslus, nes daug frazeologizmų skiriasi nuo sinonimiškų žodžių ne tik stiliaus atspalviais, bet ir reikšmės niuansais. Pvz., frazeologizmai sukti galvą, laužyti galvą, veiksmažodžio galvoti sinonimai, reiškia „įtemptai galvoti“; kartybės taurė (nemalonumo sinonimas) – tai „didelis nemalonumas“. Daiktavardžio kareiviai frazeologiniai sinonimai yra gyvoji jėga ir patrankų mėsa, pastarasis, be stilistinio, turi ir semantinį skirtumą: „siunčiami į grobikiškus karus ir masiškai žūstantys“. Vadinasi, dažnai frazeologizmai yra semantiniai ir stilistiniai sinonimai .3. Stiliaus figūros
S t i l i a u s f i g ū r a (lot.figūra „išvaizda, pavidalas“) – tai ypatingas, nestandartinis kalbos išraiškos būdas . Pirmasis figūrų klasifikacijos pagrindas yra kalbos pakopos. Figūros apima visus kalbos lygmenis, pagal tai skiriamos tokios figūrų rūšys: leksinės semantinės (tropai ir kt.), fonetinės (pasakymo garsinės sandaros aktualizacija), morfologinės (perkeltinis formų vartojimas), sintaksinės (perkeltinis sintaksinių konstrukcijų vartojimas ir kt.), darybinės (individualieji naujadarai) grafinės (figūriniai eilėraščiai ir kt.).
Didžiausią stilistinį vaidmenį atlieka l e k s i n ė s s e m a n t i n ė s (paprastai vadinamos tiesios semantinėmis) ir sintaksinės figūros. Leksinės semantinės kalbos figūros tarnauja daugiau kalbos vaizdingumui. Skiriamos tokios l e k s i n ė s s e m a n t i n ė s s t i l i a u s f i g ū r o s: palyginimas, tropai (metafora, metonimija).3.1. Palyginimas
Tai daikto ar veiksmo ypatybės ekspresyvus nusakymas sugretinant su kitu reiškiniu, turinčiu bendrą (tikrą ar tariamą) požymį. P a l y g i n i m e išskiriami trys sudedamieji elementai: 1) dalykas, kurį lyginame (tema); 2) dalykas, su kuriuo lyginame (vaizdas, rema); 3) lyginimo pagrindas .
Galima skirti m e n i n į (Ir aš guliu kaip piktas angelas, atgavęs Dievo sostą, / Nebenorėdamas nei mirt, nei keltis niekados), d a l y k i n į (<.>anksčiau aš vedžiau tokį sąsiuvinį, lyg ir dienoraštį, kuriame užrašydavau savo draugių, šiaip pažįstamų merginų mintis, pastebėjimus<.>) ir f r a z e o l o g i n į (Nezyzk kaip musė apie nosį; Neskaniai pavalgiau, kaip lentyną palaižiau) palyginimą.
M e n i n i s (stilistinis) palyginimas skiriasi nuo d a l y k i n i o tuo, kad meniniame palyginime glūdi vaizdinga, neretai perkeltinė reikšmė, juo kuriamas ryškesnis aprašomo daikto vaizdas arba tas daiktas emociškai vertinamas, o dalykinis lyginimas tiesiogine reikšme kokybės ar kiekybės atžvilgiu gretina du reiškinius. Kuo daiktai yra artimesni, panašesni, vienos prasminės plotmės, tuo palyginimas dalykiškesnis. Meninių palyginimų vartojama grožinėje literatūroje, publicistikoje ir buitinėje kalboje. Pastarojoje vyrauja ir f r a z e o l o g i n i a i palyginimai, savotiški priežodžiai .3.2. Tropai
T r o p a s yra žodžio vartojimas perkeltine reikšme. Reikšmė perkeliama remiantis daiktų panašumu arba jų ryšiu. Pagal tai skiriamos dvi pagrindines tropų grupės: a) m e t a f o r a ir b) m e t o n i m i j a.3.2.1. Metafora
M e t a f o r a yra t r o p a s, grindžiamas žodžio reikšmės perkėlimu pagal panašumą: remiantis vieno daikto panašumu į kitą, pastarojo pavadinimas perkeliamas pirmajam .
Reiškinių ar daiktų požymiai metaforose perkeliame keturiais būdais :
1. iš gyvųjų – negyviesiems (romanas suvalgo trečdalį leidinio ploto; Eifelio bokštas žengė per Paryžiaus stogus);
2. iš gyvųjų – gyviesiems (meno žmogui sparnų nepakirpsi; lapės gudrumas);
3. iš negyvųjų – negyviesiems (virš tautų praplyšta tamsa; bandymas užtrenkti savo vakarykštę dieną).
4. iš negyvų – gyviesiems (cementinis, akmeninis, geležinis veidas; Komitete sėdi vien surūdiję varžteliai).
Iš visų šių keturių perkėlimo atvejų pirmasis vadinamas p e r s o n i f i k a c i j a (lot.personificatio), t.y. įasmeninimu. Personifikacija yra viena iš metaforos formų, kiti trys perkėlimo atvejai taip pat yra metaforos, tačiau jie nėra personifikacijos.
M e t a f o r a vadinama glaustu, paslėptu palyginimu. Dažnai palyginimą galima suglausti į metaforą, o metaforą išplėsti į palyginimą. Skirtumas tarp jų tas, kad pilnojo palyginimo pasakyti visi trys struktūros nariai (tema, vaizdas, lyginimo pagrindas), o metaforos – tik vienas vaizdas (v i e n a n a r ė metafora: baubė patrankos) arba vaizdas ir tema (d v i n a r ė metafora: Lietuva – ugnis, kurią kūrenam / ir kurioj sudegsime visi.).
Pažyminiu (kartais – vardine tarinio dalimi, būdo aplinkybe) einanti metafora yra m e t a f o r i n i s e p i t e t a s (gr. epitheton „priedėlis“). Pvz., Prabilo jis ir pasipylė purvini žodžiai: sumirkę, žemėti, grubūs. Nejaugi negalime nesikeikti).
Taigi m e t a f o r a yra tyčinis, motyvuotas prasminio žodžių junglumo pažeidimas. Metaforai rastis svarbu panašumo saikas; ji susidaro, kai tarp gretinamų daiktų yra daugiau skirtumo negu bendrumo. Įprastinė metaforos erdvė yra grožinė literatūra, ypač poezija. Publicistikoje individualiosios metaforos žymiai retesnės, daugiau įprastinių žodžio reikšmės perkėlimo atvejų. Buitiniam stiliui būdingos ekspresyvios kalbinės metaforos. Mokslo darbuose vaizdingo metaforos vengiama, nes metafora yra ne argumentas, o ypatingas, savitas pasaulio matymas .3.2.2. Metonimija
M e t o n i m i j a yra toks tropas, kai vieno daikto ar reiškinio vardas pakeičiamas kitu, vieno dalyko pavadinimas perkeliamas kitam . Metonimija nuo metaforos skiriasi tuo, kad žodžio reikšmės perkėlimas grindžiamas ne reiškinių panašumu, o tų reiškinių ar daiktų ryšiu, sąsaja, atitikimu. Pvz., G e r v e s padangėj girdėjau. Gervės čia reiškia gervių balsus, gervių klyksmą. Šias sąvokas sieja veikėjo ir veiksmo ryšys: veikėjas čia yra pasakytas vietoj veiksmo.
Metoniminis žodžio reikšmės perkėlimas gali remtis erdvės, laiko, priežasties, medžiagos ir kitais ryšiais. Pavyzdžiui, priežasties metonimija kuriama esant priežasties santykiams tarp dviejų artimai susijusių dalykų. Rezultato pavadinimas perkeliamas priežasčiai: Jo auginamos rožės peni ir rengia visą šeimą. Vietos metonimija mini esminio dalyko buvimo arba kilimo vietą kaip šio atitikmenį: Minint krikščionybės jubiliejų Lietuvoje dalyvavo ir Vatikanas.
Taigi pastebėtina, jog m e t a f o r a tapatina panašius, bet neturinčius aiškesnio ryšio daiktus, o m e t o n i m i j a sukeičia nepanašių, bet tarp savęs susijusių daiktų pavadinimus. Visų rūšių metonimijos padeda išryškinti vaizduojamo daikto esminius bruožus ir leidžia nepasakyti tekste dalykų, kurie ir taip aiškūs, taigi suglaudžia pasakymą .3.2.3. Metaforos ir metonimijos atmainos
Metaforos grupei skiriama hiperbolė, litotė, įasmeninimas, alegorija, ironija. Metonimijos grupei – sinekdocha ir antonomazija. Perifrazė būna ir metaforinė ir metoniminė.

M e t a f o r o s grupė:
q H i p e r b o l ė (gr. hyperbolē „padidinimas“) – tai meninis padidinimas: Pietums sukirtau dramblio dydžio kepsnį, tikriausiai sprogsiu.
q L i t o t ė (gr. litotēs „paprastumas“) – tai meninis sumažinimas: Nuskurdusi būtų, pieno lašelio pagailėjo! Gobšuolė!
q Į a s m e n i n i m a s, arba p e r s o n i f i k a c i j a (lot. persona „asmuo“, facere „daryti“) – tai toks raiškos būdas, kai negyviems daiktams suteikiama gyvos būtybės ypatumų: Į vakarus raudona, didi saulė leidos ir šypsojos tylios ironijos skruostais
q A l e g o r i j a – (gr. allegoria „kitoks nusakymas“) – tai ne žodžio, o pasakymo ar ištiso kūrinio perkeltinė prasmė: ne viskas auksas, kad auksu žiba;
q I r o n i j a (gr. eirōneia „apsimetimas“) – tai reikšmės perkėlimas priešingą reikšmę turinčiam žodžiui, pridengtos formos pašaipa. Jei metafora remiasi reiškinių panašumu, tai ironija – priešingumu, ji yra tarsi atvirkščia metafora: tiesus kaip alkūnė.

M e t o n i m i j o s grupė:
q S i n e k d o c h a (gr. synekdochē) – tai metonimija, kur reikšmės perkėlimas grindžiamas kiekybiniu santykiu (dalis vietoj visumos arba atvirkščiai, rūšis vietoj giminės, ar atvirkščiai, ar vienaskaita vietoj daugiskaitos ar atvirkščiai): Ir caro batas mindė knygą.
q A n t o n o m a z i j a (gr. antonomasia „pavadinimo, vardo pakeitimas“) – tai tikrinio vardo vartojimas bendrine reikšme arba atvirkščiai: Paskutinį smūgį iš paties / Gaus žiema. Ir nemunėliai plauks.

P e r i f r a z ė – laikytina t r o p u, jeigu jos reikšmė yra perkeltinė. Pvz., mįslė Piemuo su uodega ant galvos yra botago perifrazė. Šią perifrazę sudaro trys metaforos: piemuo (funkcijos panašumas), uodega (išvaizdos panašumas „virvė“), ant galvos (vietos analogija, „viršuje“); kadangi perifrazė susideda iš kelių žodžių, vieni jų gali būti perkelti metonimiškai, kiti – metaforiškai.

3.2.3. Kitos semantinės figūros
o P l e o n a z m a s (gr. pleonasmos „nesaikingumas“) yra kalbinis perteklius: vienos reikšmės žodžių ar frazių sukaupimas tam pačiam dalykui nusakyti: Sniegai sniegynai atskyrė mus – neištirpdys jų nė karščiausios ugnys; ledų ledynai surakino mus – sutrupins juos tik aistros jėga.
o K a l a m b ū r a s (pran. calembour „žodžių žaismas“) – tai stiliaus figūra, grindžiama skirtingos reikšmės žodžių garsiniu tapatumu ar panašumu. Kalambūriškame pasakyme tyčia gretinamos skirtingos reikšmės: Pradingo trys vaikai, o tu – uodus vaikai!
o O k s i m o r o n a s (gr. oxymorōn „sąmojingai kvaila“) yra anoniminių žodžių gretinimas, kuriuo daiktui priskiriamas požymis, prieštaraujantis jo esmei, su juo (arba su kitu požymiu) nesuderinamas. Nesuderinama suderinama todėl, kad vienas iš anoniminių žodžių turi perkeltinę reikšmę: Skaudi šypsena padalino perbalusį veidą.
o P a r a d o k s a s (gr. paradomos „netikėtas“) – artimas oksimoronui. Skiriasi tuo, kad tai ne žodžių junginys, o ištisas pasakymas, aforizmas, skelbiantis neįprastą mintį: Žmogus sotus alkiu, kai myli
o T a u t o l o g i j a (gr. tauto „tas pats“, logos „žodis“) – tai tos pačios sąvokos ar sprendimo pakartojimas kitais žodžiais, bendrašakniais arba skirtingai skambančiais: Nepargrįš, neparkeliaus mūsų vaikai; sugundė, suviliojo svetimų kraštų turtai.
o K a t a c h r e z ė (gr. katachrēsis „piktnaudžiavimas, klaidingas pavartojimas“) – tai tropas, kuriuo du tariamai ar iš tiesų logiškai nesuderinami dalykai sujungiami į vieną. Posakis pavartojamas semantiniu požiūriu piktnaudžiaujant, t.y. iš tiesų arba tariamai klaidingai: Visą naktį tyla tyliai rėkia./ Tyla rėkia, naktis mane šaukia.(B. Brazdžionis. Harakiri).

IŠVADOS

Aptarus leksinius ir frazeologinius sinonimus bei leksines figūras, galima daryti šias pagrindines išvadas:

1. Absoliučiaisiais sinonimais vadinami tie sinonimai, kurių reikšmės visiškai sutampa, ku.rie visiškai nesiskiria stilistiniu požiūriu ir priklauso tam pačiam funkciniam stiliui. Sinonimai absoliučiaisiais gali būti tik tam tikru apibrėžtu laikotarpiu. Absoliutieji sinonimai kalboje yra retas reiškinys. Pažymėtina, jog kalbėti apie visišką sinonimų absoliutumą negalima, nes vienas žodis nuo kito vis tiek kuo nors skiriasi.

2. Frazeologinė sinonimika egzistuoja kaip leksinės sinonimikos tęsinys. Frazeologizme svarbiausia – stabilumas, kuris reiškiasi tuo, kad frazeologinis junginys: a) yra apibendrintos semantikos, kuri yra šiek tiek arba visiškai nutolusi nuo jį sudarančių žodžių reikšmių; b) yra leksinės, iš dalies gramatinės sudėties; c) turi apibrėžtą leksinę aplinką.

3. Leksinės semantinės stiliaus figūros vaidina bene didžiausią stilistinį vaidmenį ir tarnauja kalbos vaizdingumui. Skiriamos leksinės semantinės stiliaus figūros: palyginimas, tropai. Palyginimas gali būti meninis, dalykinis, frazeologinis; tropai skirstomi į metaforą ir metonimiją. Svarbiausias s k i r t u m a s tarp šių dviejų tropų yra tas, kad metafora tapatina panašius, bet neturinčius aiškesnio ryšio daiktus, o metonimija sukeičia nepanašių, bet tarp savęs susijusių daiktų pavadinimus. Svarbiausi šių tropų b r u o ž a i: metafora – tyčinis, motyvuotas prasminio žodžių junglumo pažeidimas, susidarantis tuomet, kai tarp gretinamų daiktų yra daugiau skirtumo negu bendrumo, o visų rūšių metonimijos suglaudžia pasakymą ir leidžia nepasakyti tekste dalykų, kurie ir taip aiškūs.

LITERATŪRA

JAKAITIENĖ, E. Lietuvių kalbos leksikologija. Vilnius, 1980.
KOŽENIAUSKIENĖ, R. Retorika. Iškalbos stilistika. Vilnius, 2001.
LYBERIS, A. Lietuvių kalbos sinonimų žodynas. Kaunas, 1961.
LYBERIS, A. Lietuvių kalbos sinonimų žodyno sudarymo klausimai. – LTSR MA darbai, serija A, 1975, t. 4 (53).
MARCINKEVIČIENĖ, R. Tradicinė frazeologijos samprata. Lituanistica. 2001, Nr. 4 (48).
PALIONIS, J. Kalbos mokslo pradmenys. V., 1999.
PAULAUSKAS, A. Lietuvių kalbos frazeologijos žodynas. Kaunas, 1977.
PIKČILINGIS, J. Leksinė ir gramatinė sinonimika. Vilnius, 1969.
PIKČILINGIS, J. Lietuvių kalbos stilistika II. Vilnius, 1975.
PIKČILINGIS, J. Sinonimai. Gimtoi kalba. 1991, Nr.10.
PIKČILINGIS, J. Sinonimika. Kalbos figūros. Kaunas, 1988.
ŽUPERKA, K. Lietuvių kalbos stilistika. Vilnius, 1983.
ŽUPERKA, K. Stilistika. Šiauliai, 2001.

Leave a Comment