Leksikologija ir jos šakos

Leksikologija – terminas, sudarytas iš dviejų graikiškų elementų : lexis ir logos. Ir vienas ir kitas senovės graikų kalboje reiškė „žodį“; vadinasi, leksikologija – tai „žodis apie žodį“, arba mokslas apie žodžius. Žodis – konkrečiausias kalbos vienetas. Kalba kaip bendravimo priemonė – tai visų pirma „žodinis įrankis“, tai „žodžių kalba“. „Nėra žodžių už kalbos gramatinės sandaros ribų ir be „gamtinės materijos“, t.y. be garsinio apribojimo, kaip nėra „plikos“ gramatikos ir „plikų“ garsų be žodžių, bet ir gramatikoje, ir fonetikoje mes nagrinėjame kaip tik gramatines formas ir garsinę žodžių sudėtį.“(A. Reformatskis). Taigi, todėl kalba yra nėra tik formų ar garsų kalba, visų pirma ji yra žodžių kalba. Visame kalbos vystymesi didelį vaidmenį atlieka žodis. A. Reformatskis savo knygoje labai sumaniai kalbos vystymasi sulygina su vaiko vystymasi. Iš tiesų, juk vaiko vystymasis – tai žodžių atsargos atsiradimas, vystymasis ir didėjimas. Taipogi ir užsienio kalbos mokymasis reikalauja tam tikro žodžių kiekio įsisavinimo.

Leksikologijos pagrindinis tyrimo objektas yra žodis.Ji nagrinėja žodį, kaip leksikologinį vienetą, kaip kalbos žodyninės sudėties vienetą. Ji drauge su pavieniais, atskirais žodžiais nagrinėja ir tokius žodžių derinius, kurie savo reikšme lygūs vienam žodiui. Tai: leksikalizuoti deriniai, įvairūs frazeologizmai, idiomos ir kt. Žodis – tai tam tikra garsinė struktūra, sudaryta pagal kiekvienai kalbai būdingus fonologijos dėsnius. Pavyzdžiui, tokių garsų kompleksų, kaip bmkas, pniaukti negalėsime laikyti lietuvių kalbos žodžiais, nes joje žodžiai neprasideda fonemų junginiais bm, pn. Turint galvoje žodžio garsinę, fonetinę pusę, lingvistinėje literatūroje neretai vartojamas fonetinio žodžio terminas.Žodis – tai tam tikra gramatinė struktūra, priklausanti tam tikrai gramatinei žodžių klasei ir atliekanti vienokias ar kitokias sintaksines funkcijas. Tose kalbose, kurios turi kaitybos afiksų, didesnė ar mažesnė netarnybinių žodžių dalis vartojama skirtingomis formomis (plg. stalas, stalo, stalui; angl. box, boxes; vok. das Buch, des Buches, die Bücher; pranc. je parle, nous parlons). Žodis – tam tikra vientisinė struktūra, į kurią negalima įterpti kitų žodžių. Šiuo atžvilgiu žodis skiriasi nuo bet kokio sintaksinio žodžių junginio (sintagmos), kuris gali būti papildomas naujais žodžiais (plg. skaityti knygą ir skaityti gražią knygą; angį. to read a book ir to read an interesting book; vok. das Buch lesen ir das schöne Buch lesen; pranc. lire le livre ir lire un bel livre).Žodžio kaip kalbos vieneto vieta – tai vidurys tarp morfemų, žemesnių vienetų bei sakinių. Žodis gali būti sudarytas mažiausiai iš vienos morfemos. Vienos morfemos žodžiai, tokie kaip: čia ,ten, it, va, kai, ne, ir, bet ir pan. O daugiausiai gali pasidaryti sakiniu (vienažodžiai sakiniai: Žiema. Gaisras. Gerai. Galima? )Nominatyvinė funkcija – tai, tiesioginė žodžių funkcija kalboje. Žodžiais vadinami daiktai, reiškiniai, būtybės. Žodžiai – visų pirma pavadinimai, bet jie reiškia ir sąvokas, kadangi jie susideda iš morfemų, o morfemos reiškia sąvokas.Žodžio nominacija nesusijusi su tiesioginiu santykiu: atitinkamas žodis – atitinkamas daiktas. Žodis, įvardindamas ką nors, apima ne vieną daiktą, o daiktų klasę. Pavyzdžiui žodis „stalas“ gali būtibet kokio atskiro stalo pavadinimas, bet kalboje juo pavadinami bet kokie stalai, visuma, ištisa daiktų klasė. Net tikriniai vardai neapsiriboja pavieniais santykiais: Stasys, Ona ir pan. Yra vėlgi tūkstančiai tipizuotų santykių, nes žmonių vadinamų šiais vardais yra tūkstančiai ir šie vardai prikalauso ne tik vienam kuriam nors Stasiui ar Onai, o visiems, kurie vadinami šiais vardais.Taigi, žodis – tai minimali,savarankiška šnekos atkarpa, turinti leksinę reikšmę, esanti gramatiškai apiforminta pagal konkrečios kalbos dėsnius. Žodžiai – tai nominatyvūs reikšminiai kalbos žodyninės sudėties vienetai, iš kurių sudaromi žodžių deriniai ir sakiniai kalbinei komunikacijai vykdyti. Leksikologija – kalbotyros šaka, tyrinėjanti kalbos žodyną (leksiką). Kitaip tariant, leksikologija yra leksikos sistemos ir jos elementų teorija. Ji skirtoma į keletą rūšių:Specialioji – tai leksikologija, nagrinėjanti vienos nors kurios kalbos leksiką.Bendroji –tai leksikologija, kuri tiria bendruosius kalbos leksikos funkcionavimo ir raidos dėsnius, žodžio ir sąvokos, žodžio ir mąstymo ryšius, ekstralingvistinių ir vidinių kalbos funcionavimo vaiksnių įtaką leksikai, pagrindžia leksikos tyrimo metodus. Ji aiškina kas yra žodis, nustato jo ribas. Vienos kalbos leksikologija tiria rašomosios (pvz., senųjų kalbos paminklų, grožinės literatūros) ir šnekamosios kalbos (pvz., literatūrinės, tarmių, socialinių grupių) leksiką, išskiria jos klodus (pvz., archaizmus, istorizmus, neologizmus, antonimus, sinonimus). Leksikologijos tyrimais grindžiamos literatūrinės kalbos vartojimo normos, jais remiamasi, rengiant žodynus.

Lyginamoji – tai, įvairių kalbų (pvz.: baltų, germanų, slavų) leksikologija. Jos uždavinys – išaiškinti tų kalbų leksikos bendrybes ir skirtybes, tiria giminingų kalbų leksikos raidą.Gretinamoji – tiria dviejų ar kelių kalbų leksikos dabartinius santykius ir būklę.Leksikologija tyrinėja kalbos leksiką ne kaip netvarkingą žodžių sankaupą, o kaip tam tikrą sistemą, tarp kurios elementų egzistuoja dialektiniai ryšiai. Tokia leksikos analizė, kai aiškinami sisteminiai žodžių santykiai tam tikru laikotarpiu vadinama sinchronine (iš gr. syn “kartu, su” ir chronos “laikas”). Įvairių laikotarpių leksinių sistemų gretinimas, atskirų žodžių ar žodžių grupių istorinės raidos tyrinėjimas vadinamas diachronine (arba istorine) analize (gr. dia “per” ir chronos “laikas”).

]IstorijaLeksika buvo tiriama jau antikos laikais. Kaip kalbotyros šaka, lesikologija pradėjo formuotis XIX a. I pusėje, pritaikius kalbotyroje lyginamosios istorijos metodą. Buvo plėtojama daugiausia etimologja ir semasiologija. Reikšmingų tyrinėjimų paskelbė H.Paulis(Vokietija), M.Brealis (Prancūzija). Didelę reikšmę leksikologijos plėtojimui turėjo J. Bodueno de Kurtenės (Lenkija ir Rusija), F. Fortunatovo, M.Pokrovskio ir A.Potebnios (Rusija) darbai. XX a. pr. pradėta tirti leksiką kaip sistemą. Lietuvių kalbos leksikos tyrinėjimų XIX a. pab. paskelbė A.Briukneris (Lenkija). XX a. I pusėje lietuvių kalbos žodžių kilmę, tikrinius vardus tyrė K.Būga, žodžių vartoseną – J.Jablonskis, skolinius – K.Alminauskis, P.Skardžius. Tiriama lietuvių kalbos leksikos raida, senųjų rašto paminklų ir rašytojų kalbos leksika, norminama literatūrinės kalbos žodžių vartosena. Paskelbta darbų iš etimologijos, frazeologijos, terminologijos, onomastikos, žodžio stilistikos.

Pagal žodžių tyrimo aspektą yra susiformavusios šios leksikologijos šakos : terminologija, frazeologija, semasiologija, etimologija, onomastika, leksikografija.

FrazeologijaMūsų laikais atskiri tyrinėtojai frazeologiją linkę laikyti atskira kalbotyros šaka, tačiau iš tradicijos ji siejama su leksikologija. Frazeologijos samprata. Jos terminas (gr. phrases “posakis” + logos “mokslas”) turi kelias reikšmes. Juo nusakoma: 1) frazeologijos mokslo tyrimo objektas – frazeologiniai žodžių jaunginiai, trumpiau frazeologizmai, 2) siauresne reikšme – kurio nors funkcinio stiliaus arba autoriaus frazeologizmų visuma, 3) pati kalbotyros šaka, nagrinėjanti frazeologizmus.Frazeologija yra viena jauniausių lietuvių kalbotyros krypčių. Tyrinėtojų dėmesio susilaukė tik šio amžiaus septintajame dešimtmetyje.Frazeologijos mokslo pradžia siejama su šveicarų kalbininkų Ch. Bally ir A. Sechehaye darbais, paskalbtais šio šimtmečio pradžioje. Pasirodžius rusų kalbininko V. Vinogradovo šios srities tyrinėjimams amžiaus viduryje, susidomėta ir lietuvių kalbos pastoviaisiais žodžių junginiais. B. Larinas (1956), kalbėdamas apie frazeologizmų sisteminimą ir jų tyrinėjimo metodus, panaudojo rusų, latvių ir lietuvių frazeologizmų pavyzdžius. Jis aptarė ir kai kurių lietuvių frazeologizmų kilmę, atsiradimo priežastis.Lietuviškosios frazeologijos tyrinėjimus iki 1984 m. yra apžvelgęs V. Drotvinas (1972, 1984). 1987 m. mokomojoje knygoje :Lietuvių kalbos leksika ir frazeologija” jis teigė “Gana intensyviai tyrinėjama, frazeologija įgauna vis tvirtesnės mokslo šakos ir mokymosi disciplinos teises, turi savarankišką objektą, tyrimo metodus, sąvokų aparatą bei terminiją.”Lietuvių kalbos frazeologizmus tyrinėjimo objektu pirmieji pasirinko B. Kalinauskas ir Z. Jonikaitė, disertacijose ir straipsniuose nagrinėję Žemaitės raštų frazeologizmus (Kalinauskas, 1959, 1960, 1962) ir frazeologizmų pateikimą akademiniame “Lietuvių kalbos žodyne” (Jonikaitė, 1961).Frazeologijos mokslui svarbūs J.Paulausko “Lietuvių kalbos frazeologijos žodynas”(1977) ir “Lietuvių kalbos frazeologijos sisteminis žodynas”(1995), J. Lipskienės knyga “Lietuvių kalbos somatiniai posakiai”(1979).Lietuvių kalbos frazeologizmai yra lyginti su latvių , rusų, baltarusių, prancūzų, anglų, švedų kalbų frazeologizmais. Vokiečių kalbininkas R. Eckert istorinuose slavų-baltų tyrinėjimuose parodo frazeologizmų semantikos svarbą, intensyviai domisi ir lietuvių kalbos pastoviais žodžių junginiais.Savas istorijas slepia frazeologizmai su asmenvardžiais (Lipskienė, 1975, 1977; drotvinas, 1977) ir su vietovardžiais (Drotvinas, 1975). Populiarūs žurnalai, laikraščiai supažindina su frazeologizmais kaip su įdomiu kalbos reiškiniu, jiems skiriama vietos “Kalbos kultūroje”, “Mūsų kalboje”, “Gimtojoje kalboje”, kraštotyros leidiniuose. Kalbininkai taipogi yra rašę apie frazeologizmų kilmės, vertinimo, mokymo, frazeografijos ir kitas problemas.Taigi frazeologija tyrinėja pastovius žodžių junginius, frazeologizmus. Kitaip sakant, frazeologija yra kurios nors kalbos frazeologizmų visuma. Frazeologizmas (gr. „posakis”) — tai pastovus ir ekspresyvus žodžių junginys, turintis savarankišką reikšmę ir atkuriamas šnekos procese kaip gatavas vienetas, pvz.: apsukti galvą „suvilioti”, dantis griežti „pykti”, iš kailio nertis „labai stengtis”, molio Motiejus „ištižėlis”, vėjo pamušalas „vėjavaikis”, velnio neštas ir pamestas „suktas, apgaulingas (žmogus)”; angl. to keep under one’s hat „laikyti paslaptyje”; vok. die Augen in die Hand nehmen „atidžiai stebėti”; pranc. piquer un chien „užsnūsti. Frazeologizmai dar kitaip vadinami-frazemomis.

Frazeologizmai nuo laisvųjų žodžių junginių (sintagmų) skiriasi reikšme. Kiekvienas laisvojo žodžių junginio žodis turi jam būdingą savarankišką leksinę reikšmę. Todėl tokį junginį galima semantiškai suskaidyti (pvz., aprišti akį = „apvynioti” + „regėjimo organą”). Tuo tarpu frazeologizmas yra semantiniu atžvilgiu neskaidomas junginys, jo reikšmės negalima išvesti iš jį sudarančių žodžių leksinių reikšmių (plg. guldyti galvą „garantuoti”, pro pirštus žiūrėti „nekreipti dėmesio”, už nosies vedžioti „apgaudinėti”; angl. to be in the cold „likti vienišam”, o pažodžiui: „būti šaltyje”; vok. Hand und Fuß haben „būti protingam”, pažodžiui: „ranką ir koją turėti”.Nors frazeologizmai skiriasi nuo laisvųjų žodžių junginių, tačiau daugelis jų yra atsiradę iš pastarųjų. Svarbiausia priežastis, dėl kurios laisvasis žodžių junginys gali pavirsti frazeologizmu — tai naujos perkeltinės reikšmės kristalizavimasis junginyje. Kai tik laisvajame junginyje vienas kuris žodis imamas dažniau vartoti perkeltine reikšme, tas junginys įgyja potenciją tapti frazeologizmu.Kai kurie frazeologizmai, ypač neliaudiniai, gali būti išsiversti ir iš kitų kalbų. Tokie yra, pavyzdžiui, šnekamojoje kalboje pasitaikantys balta varna (plg. rus. белая ворона „kuo nors išsiskiriantis žmogus”); Štai kur šuo pakastas (plg. rus. вот где собака закрыта, vok. da liegt der Hund begraben) „čia esmė”; katę maiše pirkti (plg. rus. купить кошку в мешке, vok. die Katze im Sack kaufen) „ką nors aklai pirkti”;Lietuviški frazeologizmai yra sudaryti iš pagrindinio žodyno fondo(neretai somatinių)žodžių , pvz.,akmens širdį turėti, delnus pustytis, kiauras maišas kiškio pyragas.ir kt. Turi retų specifinių žodžių : dinderį mušti „tinginiauti“, barakatą sukti „siausti,dūkti“ ir kt. Yra sudaryti su lietuviškais asmenvardžiais ar vietovardžiais, pvz.,kaip nuo Striūpų tilto („apie nušnekėjusį niekus“), Kilučių agaras („sunkiai gaunamas daiktas“), Raseinių Magdė („pamaiva“) ir kt. Turi išlaikytų senųjų leksikos skolinių (slavizmų), pvz.,kaip čebato aulas, sūdna diena, viena kojagrabe ir kt. Yra kilę iš patarlių ar priežodžių, išlaikę patarlės pavidalą ar kiek sutrumpėję, pvz., duobę kasti (iš „aš jam kalną pyliau, jis man duobę kasa“) ir kt. Nemažai lietuviškų frazeologizmų yra autorių posakiai, pvz.,parduotos vasaros (J.Baltušis) ir kt.Frazeologijos sistemaKaip ir bet juri kita sistema, frazeologijos sistema turi savo sudaromuosius elementus (tam tikrą nebaigtinį frazeologizmą kiekį).Frazeologizmai atsiranda (susidaro) ir funkcionuoja (kaip ir kiti kalbos sistemos vienetai) pagal bendruosius (ekstralingvistinius ir lingvistinius) ir specifinius dėsningumus.Iš visų kalbos sistemų (posistemių) frazeologija glaudžiausiai susijusi su leksikos sistema (anksčiau buvo vartojamas bendras leksikos-frazeologijos sistemos terminas). Lietuvių kalbos frazeologijos sistemai būdingas semantikos, leksikos ir struktūros stabilumas. Tačiau frazeologizmai nėra visiškai sustabarėję ir nekintantys kalbos reiškiniai. Frazeologijoje pastebimi variantiškumo ir ksitos požymiai. Frazeologijai būdingas kiekybės augimas ir kokybės kitimas. Vieni frazeologizmai vartojami iš kartos į kartą. Dėl to skiriami senieji tradiciniai frazeologizmai. Tam tikra jų dalis pasitraukia iš aktyviosios vartosenos ir tampa archaizmais. Kiti frazeologizmai yra atsiradę mūsų dienomis. Dalies frazeologizmų reikšmė ir stilistiniai atspalviai nuolatos keičiasi, keičiasi jų vartojimo sfera. Vyksta frazeologizmų mainai: šnekamosios kalbos frazeologizmai pereina į literatūrinės kalbos frazeologiją, visuotinai plinta literatūrinė knyginė frazeologija. Literatūrinėje kalboje, ypač jos moksliniame ir publicistiniame stiliuje, vartojama taip pat skolintinių frazeologizmų, pvz.: lot. conditio sine qua non „būtinoji sąlyga”, est modus in rebus „viskam yra saikas”, persona non grata „nepageidaujamas asmuo”, pro domo sua „savu reikalu”, terra incognita „neištirta sritis”, ultima ratio „paskutinis argumentas”; angl. last but not least „paskutinis, bet ne mažiau svarbus”; vok. fix und fertig „visiškai gatavas”; pranc. billet doux „meilės laiškas”.Nėra griežto teritorinio frazeologizmų pasiskirstymo, vyksta frazeologizmų niveliacija.Lietuvių kalbos frazeologizmų semantikos, struktūros, stiliaus atspalvių ir kilmės įvairovė rodo tiek lietuvių ir giminiškų kalbų frazeologizmų bendrybes, kitų kalbų įtaką, tiek ir lietuvių kalbos frazeologijos sistemos savitumą. Semantiniu pagrindu galima skirti du pagrindinius frazeologizmų tipus: idiominius ir neidiominius. Idiominiai frazeologizmai, arba idiomos (gr. „ypatumas”), — tai reikšmės atžvilgiu absoliučiai neskaidomi, sustabarėję žodžių junginiai, kurių bendroji frazeologinė reikšmė visiškai nemotyvuota juos sudarančių žodžių reikšmės. Tokie yra molio Motiejus, vėjo pamušalas, velnio neštas ir pamestas, beržinė košė „mušimas”, ožio bamba „pikčiurna”; angl. big fish „svarbus asmuo” (paž. „stambi žuvis”); vok. Sand in die Augen streuen „meluoti, apgaudinėti” (paž. „smėlį į akis berti”); pranc. un vilain matou „nemalonus tipas” (paž. „bjaurus katinas”) ir kt.
Idiomose pasitaiko kartais ir pasenusių, iškraipytų žodžių, siaurų dialektizmų, dėl kurių ir pati jos reikšmė plačiau būna nesuprantama, plg. čioringes varinėti „niekus plepėti” (Vilkaviškis), čviko duoti „barti, koneveikti” (Zarasai), dinderį mušti „dykinėti”, palparybais eiti „dykinėti” (Gargždai), vepšlas susukti „supykti” (Kuršėnai) ir pan.Neidiominiai frazeologizmai — tokie, kuriuose tarp junginio bendros reikšmės ir atskirų jį sudarančių žodžių reikšmių jaučiama tam tikra (ryškesnė ar mažiau ryški) sąsaja. Kitaip sakant, neidiominių frazeologizmų reikšmės yra daugiau ar mažiau motyvuotos. Tačiau šio tipo frazeologizmų bendrosios reikšmės sąsaja su jų dėmenų reikšmėmis, semantinė motyvacija gali būti nevienodo laipsnio. Todėl neidiominiai frazeologizmai paprastai dar smulkiau skirstomi.Semantinės motyvacijos laipsnio atžvilgiu neidiominius frazeologizmus galima dar skirstyti į dvi rūšis: a) ryškios motyvacijos ir b) neryškios motyvacijos. Struktūros atžvilgiu frazeologizmai dažniausiai skirstomi dvejopai: a) pagal dėmenų sintagminius santykius ir b) pagal dėmenų priklausymą gramatinėms žodžių klasėms (kalbos dalims). Sintaksinių funkcijų atžvilgiu frazeologizmai skirstomi į predikatinius, atributinius, objektinius ir cirkumstancinius (aplinkybinius). Taigi sakinyje jie gali eiti veiksniu, tariniu, papildiniu ir kt. sakinio dalimis, kaip ir atskiri žodžiai ar laisvieji žodžių junginiai, plg.: Bažnyčios šluota esi, o nežinai vyskupo vardo (čia bažnyčios šluota reiškia „pamaldų žmogų” ir eina veiksniu), Jis viską pro gerklę praleido (čia pro gerklę praleido „pragėrė” eina tariniu), Bėgo kaip akis išdegęs (čia kaip akis išdegęs „labai greit” eina būdo aplinkybe). Be to, frazeologizmai gali sudaryti sudėtinio sakinio dėmenį, plg.: Tamsu, nors į akį durk (čia nors į akį durk reiškia „labai tamsu”), Kai išgirdau beldžiantis į langą, visos blusos apmirė (čia visos blusos apmirė reiškia „labai nusigandau”) ir kt.Kilmės atžvilgiu frazeologizmai gali būti klasifikuojami į savuosius, skolintinius ir verstinius, o stilistinės konotacijos atžvilgiu — į emocinius, vertinamuosius ir kt.

Leksikografija (iš gr.lexikos ”žodinis”+ grapho ”rašau”) – yra žodynų sudarymo teorija ir praktika. Jos uždavinys yra nustatyti medžiagos rinkimo ir pateikimo principus ir, jais remiantis, sudaryti įvairių tipų ir įvairios paskirties žodynus. Leksikografijos teorija visų pirma remiasi leksikologijos tyrinėjimais, nors, antra vertus, joks rimtas leksikos neįmanomas be plačios leksikografinės medžiagos. Leksikografija ypač suartėjusi su semasiologija (reikšmių mokslu), nes vienas svarbiausių leksikografo uždavinių yra atskleisti žodžio esmę, t.y. visapusiškai aprašyti žodžio reikšmių sistemą. Medžiagos atrinkimas ir pateikimas žodyne labai priklauso nuo to, kaip leksikografas sprendžia daugiareikšmiškumo ir homonimijos problemą, kokį reikšmių aiškinimo būdą pasirenka, kaip jis supranta reikšmės ir žodžių junglumo santykius ir t.t. Leksikografija remiasi ir kitų kalbinių disciplinų, pvz., morfologijos, sintaksės, akcentologijos, etimologijos, dialektologijos, duomenimis.Taigi, žodynas – leksikografiškai sutvarkytas vienos ar daugiau kalbų žodžių rinkinys, kuriame pateikiama vartotojui būtina informacija. Pagal paskirtį, apimtį , pateikiamų žodžių bai kitos medžiagos atranką ir pobūdį žodynai būna labai įvairūs, pavyzdžiui, pagal kalbų kiekį skiriami vienakalbiai, dvikalbiai ir daugiakalbiai (poliglotiniai) žodynai, pagal paskirtį ir pateikiamos informacijos pobūdį bai apimtį – aiškinamieji, verčiamieji, aiškinamieji verčiamieji, norminamieji, dažnumų, etimologiniai, mokomieji, minimumo, rašybos, tarties, pagal žodžių išdėstymą – abėcėliniai, ideografiniai, atvirkštiniai, pagal tai, kas pateikiama – bendrieji, literatūrinės kalbos, tarmės (ar tarmių), specialieji (ir terminų), frazeologijos, antonimų, homonimų, sinonimų, naujadarų (ir neologizmų), atskiro šaltinio ar autoriaus(pvz.,rašytojo), asmanvardžių, vietovardžių ir įvairūs kiti žodynai. Yra taip pat dabartinės kalbos ir istoriniai žodynai ir kt.Žodynai būna enciklopediniai ir lingvistiniai. Enciklopediniuose žodynuose aprašomos įvairios žodžiais reiškiamos realijos (daiktai, reiškiniai, įvykiai, žmonės, vietovėsir t.t). Enciklopediniams žodynams priskiriami ir terminų žodynai, kuriuose aiškinamos specialių mokslinių disciplinų sąvokos. Lingvistiniuose žodynuose fiksuojami ir aiškinami patys žodžiai. Leksikografijos uždavinys – rengti lingvistinius žodynus. Lingvistiniai žodynai yra pagrindinė leksikos fiksavimo priemonė. Juose kaupiami įvairių tautų leksikos lobiai, jie padaro tuos lobius prieinamus ir kalbos vartotojams, ir tyrinėtojams.Žodynų tipaiAiškinamieji žodynai duoda plačią kiekvieno žodžio charakteristiką. Visos žinios apie tą ar kitą žodį pateikiamos žodyno straipsnyje. Aprašomasis žodis vaidinamas antraštiniu ir išskiriamas spelialiu šriftu. Žodyno straipsnis turi įvairias pažymas )gramatines, stilistines irk t.) ir reikšmių iliustruojamą medžiagą (sakinius, žodžių junginius, kartais net paveikslus ir piešinius). Tokio žodyno pavyzdys – “Lietuvių kalbos žodynas”.

Norminiai žodynai. Tai aiškinamieji žodynai, į kuriuos įtraukiama ne visa žinoma leksika, o tik ta, kuri atitinka bendrinės kalbos normas. Norminis yra “Dabartinės lietuvių kalbos žodynas”, kuris jau išleistas kompaktinio disko pavidalu.Aiškinamieji žodynai yra vienakalbiai. Daugelio jų struktūra yra alfabetinė t.y. jie sudaromi atsižvelgiant į žodžių išorinę formą – pirmuosius garsus ir raides.Vienekalbiai žodynai yra skirti norintiems išsiaiškinti žodžio reikšmę, kirčiavimą, vartojimą. Deja tokie žodynai turi ir trūkumų: visų pirma tokio tipo žodynas nepateikia leksikos kaip sistemos arba atspindi ją labai menkai. Antra, žodžių grupavimaspagal jų pradžios garsus yra visai arba beveik nesusijęs su žodžio reikšme. Šias abėcėkinio žodyno spragas užpildo ideografiniai žodynai.Ideografiniame žodyne žodžiai pateikiami ne pagalformą (skambėjimą), o pagal turinį. Jame žodžiai skirstomi į grupes pagal reikšmės artimumą. Semantiškai susijusiųžodžių grupės sudaro tam tikrą hierarchiją. Kiekvieno žodžio reikšmę galima suvokti iš grupių, į kurias jis įeina. Daugiareikšmiai žodžiai tokiame žodyne pagal atskiras reikšmes įeina į keletą semantinių grupių ir tuo parodo tarpusavio ryšius tarp atskirų leksinės sistemos dalių.Ideografiniame žodyne atsiskleidžia esminiai semantinių grupių bruožai – jų sudėtis ir tarpusavio ryšiai.Tai leidžia pateikti kalbos leksiką kaip sistemą. Kitas žodynų tipas, tai atvirkštiniai žodynai, dar vadinami inversiniais. Tai žodynai, kurių medžiaga išdėstoma ne pagal žodžio pradžią, o pagal pabaigą: galūnę ir priesagą. Toks žodynas visų pirma parodo foneminę bai grafinę žodžio galo sudėtį. Jame atsispindi galūnių ir priesagų vedinių pasiskirstymas kalbos dalimis, giminėmis, aiškiai matyti galūnių bai priesagų daugiareikšmiškumas, homonimija. Atvirkštinis žodynas taipogi atskleidžia statistinę kalbos struktūrą.Dažnumo žodynai teikia žinių apie žodžių vartojimo dažnumą.Žodžio dažnumas registruojamas, ištyrus labai daug tekstų: grožinės kiteratūros, publicistikos, mokslo darbų. Dažniau sudarinėjami atskirų rašytojų, literatūros žanrų, publicistikos dažnumo žodynai.Etimologiniai žodynai. Jų tikslas – atskleisti žodžių kilmę. Tokio tipo žodynuose nurodoma, ar žodis yra savas, ar pasiskolintas, aiškinama, iš ko ir su kokiomis darybos priemonėmis jis padarytas, iš kurios kalbos atėjęs. Įdomu tai, kad lietuvių etimologinio žodyno autorius – vokiečių kalbininkas E.Frenkelis (“Litauisches etymologisches Worterbuch:1955-1965 m. Šis žodynas – svarbus indėlis ne tik į lituanistiką, bet ir į indoeuropeistiką, nes jame sukaupta daug etimologinės medžiagos iš visų baltų kalbų.Istoriniuose žodynuose fiksuojami istoriniai kalbos leksinės sudėties pakitimai, atspindintys leksikos evokiuciją. Juose nurodoma koks žodis, kokia jo forma ir reikšmė užfiksuota įvairiuose raštų paminkluose nuo seniausių laikų. Tokie žodynai rašomi, remiantis senųjų raštų medžiaga. Įvairių laikotarpių žodžių lyginimas laidžia spręsti, kada koks žodis atsirado, kaip kaitėsi jo fonetinė ir morfeminė sudėtis, koks yra jo reikšmės raidos kelias.Dvikalbių (arba trikalbių) žodynų tikslas – padėti suprasti svetimos kalbos žodžių reikšmes ir vartojimo galimybes. Dvikalbiai žodynai esti dvejopi: pasyvieji ir aktyvieji. Pasyvieji – tai žodynai, teikiantys informaciją pasyviam kalbos vartotojui (pvz., skaitančiam literatūrą). Juose duodama daug žodžių, bet jų leksikografinei analizei čia skiriama palyginti nedaug vietos. Aktyvieji žodynai – juose antraštinių žodžių palyginti nedaug, bet labai išsamūs žodyno straipsniai. Žodyno straipsnį sudaro kiekvienos žodžio reikšmės aiškinimas, nurodant visus įmanomus ta reikšme vartojamus žodžio junginius (ir laisvuosius ir frazeologinius), kurie taisyklingai išverčiami į kitą kalbą.Specialiuosiuose žodynuose yra fiksuojami žodžiai, sudarantys atskirus leksikos sluoksnius. Labiausiai paplitę: tarminiai, sinonimų, frazeologijos, tarptautinių žodžių, tikrinių vardų, kirčiavimo ir t.t. Tarminiai žodynai fiksuoja tarmėje ar tarmėse vartojamus žodžius. Jie būna dviejų tipų: išsamieji (pateikiami visi tarmėje vartojami žodžiai) ir diferenciniai (pateikiami tik tie žodžiai, kurie žinomi apibrėžtos teritorijos tarmėms, kuriais tarmė skiriasi nuo bendrinės kalbos). Tarminiuose žodynuose užfiksuojama jau nykstančių tarmių leksika, atsklaeidžiami žodžio vartojimo ypatumai gyvojoje kalboje, pateikiama fonetiškai užrašyta tarminė medžiaga.Sinonimų žodynuose žodžiai pateikiami sinonimų eilėmis, kurių dominantės paprastai išdėstomos alfabeto tvarka. Frazeologijos žodynuose pateikiami junginiai, kurių reikšmės aprašomos ar aiškinamos sinonimiškais žodžiais, nefrazeologiniais junginiais. Frazeologizmai žodyne paprastai pateikiami alfabeto tvarka, bet yra ir žodynų, kuriuose frazeologizmai pateikiami pagal reikšmes.
Tikrinių žodžių žodynai. Vienuose alfabeto tvarka surašomi asmenvardžiai ar vietovardžiai, jie sukirčiuojami, nurodoma kirčiavimo paradigma. Kituose nurodoma ir toponimų ar antroponimų kilmė, aiškinama jų daryba. Rašytojų kalbos žodynuose stengiamasi pateikti visą vieno ar kito rašytojo vartotų žodžių atsargą, paaiškinti žodžių reikšmes, pateikti vartojimo pavyzdžių.Iš leksikografijos istorijosPraktinės leksikografijos užuomazga – nesuprantamų žodžių reikšmės aiškinimas rankraščiuose (pvz.,šumerų XXV a. pr. m. e., kinų XX a. pr. m. e. glosos). Glosų rinkiniuose (glosarijuose) buvo kaupiami visi kurio nors veikalo ar visų kurio nors autoriaus kūrinių nesuprantami žodžiai (pvz., Vedų I tūkstantmetyje pr. m. e., Homero poemų V a. pr. m. e.). Pirmieji žodynai buvo vienakalbiai, aiškinamojo pobūdžio (pvz., kinų kalbos, II a. pr. m. e., sanskrito, VI-VIII m. e. a.). Vėliauatsirado dvikalbių ir aiškinamųjų vienakalbių žodynų. Nuo XIX a. leidžiami įvairių kalbų sinonimų, terminų, etimologiniai, sisteminiai, vėliau – frazeologizmų, žodžių dažnumo, atvirkštiniai ir kitikie žodynai. XXa. 4-6 d-metyje susiformavo teorinė leksikografija. Ji nustato žodynų tipus (pvz., aiškinamieji, dvikalbiai ir t.t.), antraštinių žodžių atrankos kriterijus, išdėstymo tvarką (pvz., abėcėlinė, lidinė, reminė) ir kitus žodynų sudarymo principus, nagrinėja žodynuose pateikiamų straipsnių struktūrą, priklausančią nuo žodyno paskirties.Lietuvių leksikografijos pradininku laikomas Konstantinas Sirvydas (1579-1631). Jis buvo vienas žymiausių lietuvių raštijos kūrėjų XVII a.Pirmasis žodynas – K.Širvydo trikalbis(lenkų-lotynų-lietuvių k.) žodynas “Dictionarium trium linguarum” (apie 1620).

TerminologijaDar viena leksikologijos šaka. Ji ne tik labai priklauso nuo kitų mokslų, bet ir aptarnauja juos. Pati terminologija ir jos pažanga pirmiausia susijusi su mokslo raida.Kalbant apie terminologiją iškart reikia pabrėžti skirtumą tarp “terminologijos’ ir “terminijos”, geriausiai jį apibūdino S.Šalkauskis: “terminija” tinka apibūdinti kurios nors srities ar apskritai kalbos terminų visumai, o “terminologija” – terminų tvarkybos teorijai. Terminologija pradėjo tvirtėti XX a. 3-4 dešimtmetyje. Jos pamatus Vakarų Europoje padėjo E. Wüsteris, Rusijoje – E. Drezenas, o Lietuvoje – S. Šalkauskis (teorinius) ir J. Jablonskis (praktinius).Terminologija rutuliojosi lėtai ir vangiai, tarsi nežinodama, prie ko jai geriau prisišlieti: prie kalbotyros, prie informatikos ar būti savarankiškai. Ji turi daug bendrybių ir su logika , ir su žodžių daryba, ir su sociolingvistika, ir su semiotika, ir su filosofija. Terminologijos teorija – tai ne vien tik mokslinio įvardinimo (nominacijos) teorija. Ji apima ir terminų tvarkybą. Iš 3000 pasaulio kalbų esama tik apie 60 kalbų, turinčių daugmaž išplėtotą terminiją. Lietuvoje dabar audringai plėtojasi kai kurie mokslai ir jų terminija. Vienas tokių mokslų – kompiuterija. Kartais skundžiamasi, kad jos terminija prastai norminama. Tiksliai sudaryti terminą yra tikrai nelengva. “Lietuvių kalbos enciklopedijoje” (1999) terminologija laikoma leksikologijos šaka kartu su etimologija, leksikografija, onomastika ir frazeologija. Šis teiginys atspindi tik vieną terminologijos kryptį – semasiologinę (kai einama nuo raiškos prie turinio). Kita terminologijos kryptis – onomasiologinė (kai einama nuo turinio prie raiškos). Lietuvių terminologija pradėjo rutuliotis pirmąja kryptimi. Todėl ir pirmieji šios srities mokslininkai, net ir ne kalbininkai (pvz., J. Pabrėža, S. Šalkauskis irk t.), pirmenybę vis tiek teikė žodžiui, o ne sąvokai. Dabar abi šios terminologijos kryptis yra sumišusios: vienu atveju iškyla viena, kitu – kita.Terminologijos pagrindą sudaro terminas. Kuo terminas skiriasi nuo paprasto žodžio? Terminas yra ne koks ypatingas žodis ar pastovus žodžių junginys, bet įvardijimasis kalbos vienetas, kurio turinį atskleidžia termininės reikšmės apibrėžimas. Todėl aptinkama siauroji ir plačioji termino samprata. Siauroji termino samprata Lietuvoje plačiau paplitusi ir senesnė. S. Šalkauskis: “terminas tai žodis, reiškiąs sąvoką, turinčią specialios reikšmės kuriam nors mokslo dalykui”. Taipogi E. Jakaitienės apibrėžimas: “žodžiai, pavadinantys tiksliai nustatytą mokslinę sąvoką ir vartojami vienos kurios nors mokslo šakos kalboje”. Plačioji termino sąvoka dažniausiai siejama su sistemiškumu: terminas – “žodis arba pastovus atributinis žodžių junginys, turintis labai apibrėžtą reikšmę tam tikros žmonių veiklos srities kalboje. Jo paskirtis – pavadinti bet kurios srities sąvokas kaip tam tikros sistemos narius”.Terminai dažniausiai skirstomi pagal mokslo ar žmonių veiklos sritis, pvz.: botanikos, kalbotyros, kulinarijos, medžioklės, teisės terminai ir t.t. Daug rečiau terminai yra pavadinami pagal objektus, pvz.: dirvožemio, vandentiekio terminai ir pan. Pastarieji pavadinimai nėra oficialūs, dažniausiai pasitaikantys tik šnekamojoje specialistų kalboje. Retkarčiais žodis terminas pakeičiamas žodžiu vardas, pvz.: “Botanikos vardų žodynas”, mėnesių vardai ir t.t.

Terminus galima grupuoti pagal įvairius pagrindus – turinį, formą, fukcijas ir t.t.Pvz., rusų terminologas V.Leičikas skiria kategorinius, bendruosius mokslinius, tarpmokslinius ir specialiuosius terminus.Terminus galima skirstyti pagal jais įvardijamos sąvokos pobūdį, pvz.: objektų pavadinimai, procesų pavadinimai, ypatybių, dydžių ir matavimo vienetų pavadinimai ir t.t. Taip pat juos galima sjirstyti ir kai kurių mokslo šakų požiūriaisTerminų tvarkybos būdai yra keturi: terminografija (terminų žodynų rengimas ir leidyba; terminų standartizacija; terminų bankų bei duomenų bazių kūrimas (terminų tvarkymas kompiuteriais) ir terminų tvarkymas rengiant ir leidžiant mokslinę bei kitokią literatūrą, ypač aukštųjų mokyklų vadovėlius. Bet skirtingose šalyse šių tvarkymos būdų populiarumas yra nevienodas ir ne visoms terminijos sritims jie vienodai gerai tinka. Kiekvienas terminas turi turinį (termininę reikšmę, kurią atspindi apibrėžimas) ir formą (atskiro žodžio ar žodžių junginio pavidalu). Be to, kiekvienos srities terminiją sudaro tūkstančiai terminų, todėl terminų tvarkybai yra svarbus dar ir terminų santykių, jų skirstymo ir klasifikacijos klausimas. Spręsdama terminų turinio, formos ir jų santykių problemą, terminologija dažniausiai remiasi 3 mokslais: konkrečia mokslo (gamybos, sporto ir pan.) sritimi, kalbotyra ir logika. Šios sritys kaip tik ir sudaro terminologijos teoriją pamatą. S.Šalkauskis ir E.Wüsteris terminologijos objektą siejo dar ir su ontologija, psichologija, informatika ir kitais mokslais. F. W. Riggsas terminologijai skiria vietą tarp leksikologijos ir konceptologijos ir jų ryšį iliustruoja tokia schema:

OnomasiologijaMokslas apie įvardijimą, nominaciją t.y.tyrinėjama, kaip reiškiamos sąvokos.

Kalbos komunikacinė funkcija lemia ir kalbos vienetų funkciją. Pagrindinė žodžio funkcija yra eiti daiktų, reiškinių, procesų, taip pat santykių tarp daiktų įvardijimo priemone. Šią žodžio kaip tikrovės daiktų ir reiškinių įvardijimo funkciją nagrinėja leksikologijos šaka – onomasiologija (gr. onomasia “vardas, įvardijimas”+ logos “mokslas”). Onomasiologijos tyrimų kryptis tokia, kai einama nuo žodžio reikšmės prie jo raiškos. Tuo bruožu onomasiologija yra priešinga semasiologijai, nes semasiologijoje tiriant einama nuo žodžio kalbinės raiškos prie nekalbinio turinio. Šis skirtumas geriausiai apibūdinamas schema:

RAIŠKA → REIKŠMĖ : SemasiologijaREIKŠMĖ → RAIŠKA : Onomasiologija

Onomasiologijos vieta priklauso nuo santykio su kitomis semantikos šakomis (nagrinėjimo kryptimis, disciplinomis).

Onomasiologinis požiūris padeda geriau suprasti kalbinės reikšmės santykį su raiškos priemonėmis. Seniau onomasiologijos tyrimai apsiribodavo bemaž išmtinai žodžio reikšmės ir jos santykio analize. Onomasiologijos tyrimo objektas išsiplėtė, besiformuojanti nominacijos teorija taikoma ne tik sintaksinėse, bet ir kitose kalbotyros šakose.Onomasiologinis žodžių darybos aiškinimas leidžia nauju žvilgsniu pažiūrėti į žodžių atsiradimą, padeda atskleisti ne vieną leksikos kilmės, augimo ir turtėjimo dėsningumą. Visa tai palengvina leksikos sistemos analizę.

Semasiologija ir OnomasiologijaKadangi semasiologija yra kaip semantikos( kalbotyros šakos) sinonimas, tai negalima teigti, kad semasiologija yra leksikologijos šaka.Etimologija(gr. etymologia → etymon – tikroji, pirmykštė žodžio reikšmė + logos – mokslas) – kalbotyros šaka, tirianti žodžių kilmę ir jų giminystės santykius su kitais tos pačios arba kitų kalbų žodžiais. Nagrinėja žodžius, kurių daryba ir kilmė nebeaiškiEtimologija padeda nustatyti, ar žodis yra savas, ar svetimas, ar senas, ar naujas. Ji aiškina žodžio kilmę, žodžio istoriją, yra vienas iš įdomiausių, bet kartu ir sudėtingiausių istorinės, arba diachroninės, kalbotyros mokslų.Aiškinti atskirų žodžių kilmę pradėta dar antikiniais laikais. Jau graikų filosofas Sokratas (V —IV a.pr.m.e.) žodį „dievas” kildino iš veiksmažodžio „bėgti, smarkiai judėti”, o „žmogus” — iš veiksmažodžio „atidžiai stebiu”. Tačiau tie atskirų žodžių kilmės aiškinimai ligi naujų laikų, iki lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimo XIX a. pradžioje neturėjo tvirto teorinio pagrindo. Tiktai gimus lyginamajai istorinei kalbotyrai ir atskleidus kalbų raidos dėsningumus, etimologija įgavo mokslinį pobūdį.Pagal tai, ar žodžių kilmės aiškinimas yra mokslinis ar nemokslinis, išskiriamos dvi etimologijos rūšys: mokslinė ir liaudies etimologija. Kalbotyrai svarbesnė, suprantama, mokslinė etimologija, kuriai rūpi nustatyti tikrąją žodžio kilmę, jo genetinius ryšius su kitais tos pačios kalbos ir kitų kalbų žodžiais. Mokslinės etimologijos tyrinėjimų objektas daugiausia yra pirminiai žodžiai, vediniai, kurių darybinė ir semantinė motyvacija jau išblukusi ir kalbantysis negali suvokti ryšio tarp jų formos ir reikšmės. Todėl vienas iš pagrindinių mokslinės etimologijos uždavinių — atskleisti tą motyvaciją, išaiškinti pirmykštę žodžio struktūrą ir reikšmę, nustatyti vėliau vykusius struktūrinius ir semantinius kitimus.

Mokslinė etimologija remiasi fonemų reguliariais atitikmenimis – „fonetiniais dėsniais”, būdingais giminiškoms kalboms. Mat kartais atskirų kalbų žodžiai tiek savo garsine struktūra, tiek leksine reikšme būna labai panašūs. Bet jeigu tas panašumas nėra dėsningos giminiškų kalbų raidos padarinys, jis gali būti visiškai atsitiktinis. Todėl, nepaisant fonemų reguliarių atitikmenų, galima genetiškai susieti ir atsitiktinai sutampančius žodžius ir prikurti nepagrįstų etimologijų.Prie nepakankamai atsižvelgiančių į reguliarius fonemų atitikmenis priskirtinos lietuviškų žodžių grasa „grėsmė” ir pantas „gegnių jungiamoji juosta, skersinis” etimologijos. Pirmasis ilgą laiką lingvistų buvo siejamas su slavų groza „grasinimas” (plg. rus. гроза). Tačiau vėliau paaiškėjo, kad toks siejimas prieštarauja reguliariems lietuvių ir slavų kalbų fonemų atitikmenims (liet. s neatliepia sl. z), todėl ir atsisakyta sieti tuodu žodžius. Pantas taip pat ilgai buvo laikomas nelietuvišku žodžiu. Vieni (A. Briukneris, E. Frenkelis) manė jį esant skolinį iš panašios reikšmės lenkiško bant, kilusio savo ruožtu iš vva. bant „skersinis”, kiti (K. Alminauskis) — iš germanų pant „įkaitas, užstatas”. Tačiau ne per seniai V. Urbutis įrodė, kad tas žodis esąs lietuviškas, baltiškas (neatsijęs nuo žodžių pinti, pantis, latv. pit, pr. panto „pančiai”). Svarbiausias argumentas, nukreiptas prieš lenkiškąją panto kilmę, kaip tik ir buvo šio žodžio pirmosios fonemos neatitikimas: „lietuvių kalboje sunku rasti slavizmų, kurie turėtų p- vietoj originalo b-“.Kitas dalykas, kurio neturi ignoruoti mokslinė etimologija, — tai atsižvelgimas į siejamųjų žodžių reikšmės (semantinius) ryšius ir į galimus jų pakitimus tų žodžių raidoje. Pavyzdžiui, yra pagrindo sviestą kildinti iš veiksmažodžio sviesti, turinčio tarmėse „tepti” reikšmę (plg. dar sl. maslo, kilusį iš maz-slo ir išvestą iš mazati „tepti”), bet nėra pagrindo duoną sieti su veiksmažodžiu duoti, reiškiančiu „teikti” ir nerodančiu jokio semantinio ryšio su tuo kasdieniniu maisto produktu (todėl duona siejama su skr. dhānāh „javų grūdai”, toch. B tāno „javai”). Taip pat įmanoma reikšmės atžvilgiu, nors tam prieštarauja fonemų atitikmenys, minėtąjį pantą kildinti iš lenkų bant, bet dėl didelio reikšmės skirtumo jo negalima laikyti germaniškos kilmės skoliniu iš pant. Na, o tokios etimologijos, kaip karvelis iš karvė, lokys iš lakti, dėl semantinio ryšio nebuvimo gali kelti tiktai šypseną.Tam, kad būtų galima bent kiek patikimiau nustatyti etimologizuojamo žodžio pirmykštę reikšmę ir jos tolimesne raidą, reikia pažinti kalbų bendruosius leksinės semantikos kitimo atvejus. Be to, reikia ištirti to žodžio vartoseną turimuose rašto paminkluose, tarmėse, jo atitikmenis giminiškose kalbose ir, tiktai sugretinus visus tyrinėjimai duomenis, daryti semasiologines išvadas. Svarbus dalykas, moksliškai etimologizuojant žodį, taip pat jo darybinė, morfeminė ir morfologinė analizė. Darybinė analizė ypač reikalinga aiškinant senuosius vedinius, kuriuose darybos formantas dėl įvairių fonetinių procesų gali būti pakitęs ar susiliejęs su darybos pamatu (pvz., tokių kaip įstrižas, krislas, paveikslas, veizdėti ir pan.). Morfeminė bei morfologinė analizė, t.y. etimologizuojamų žodžių skaidymas į mažiausias reikšmines dalis ir tų dalių fonologinės sandaros suvokimas — būtina bet kurio etimologinio tyrinėjimo prielaida: be jos sunku atskleisti etimologizuojamojo žodžio genetinius ryšius su kitais tos pačios kalbos ar kitų kalbų žodžiais. Dėl žodžio nemokšiško morfeminio skaidymo kartais prikuriama net fantastiškiausių etimologijų. Pavyzdžiui, žymaus ukrainiečių lingvisto L. Bulachovskio tvirtinimu, būta ir tokių etimologizatorių, kurie žodį 6opcyк „barsukas, opšrus”, neabejotiną skolinį iš tiurkų kalbų, skaidė į 6op-cyк ir manė jį turėjusį „miško šunies” reikšmę (jeigu šis žodis nebūtų skolinys, jis pagal ukrainiečių fonologinius dėsnius turėtų būti tariamas 6ipcyк, nes uždarame skiemenyje o > i).Mokslinei etimologijai nemažai padeda ir žodžių geografijos (paplitimo) tyrinėjimas. Ypač tai svarbu, stengiantis išaiškinti, ar kuris nors žodis yra savas ar skolinys. Mat skolintiniai žodžiai, jeigu jie nėra labai seni, dažniausiai būna paplitę tiktai kurios nors kalbos ploto pakraščiuose. Pavyzdžiui, germanizmas stuba „pirkia, troba” (iš sva. stuba), kaip matyti iš „Lietuvių kalbos atlaso” (l t.), dabar vartojamas Tauragės, Klaipėdos, Šilutės apylinkėse, t.y. ten, kur anksčiau stipriau veikė vokiečių kalbos įtaka. Arba vėl: slavizmas ščiupokas (ščipakas, čipokas) „lydeka” labiausiai yra paplitęs rytiniuose Lietuvos rajonuose, kur yra glaudūs lietuvių kalbos kontaktai su baltarusių ir lenkų kalbomis (plg. bltr. шчупак, lenk. szczupak). Tačiau ir savų žodžių kilmę aiškinant, jų paplitimo tyrinėjimas gali nemažai praversti, juoba kad pakraštinėse teritorijose išlikę kalbos reiškiniai, kaip mano daugelis lingvistų, yra senesni už centriniame plote randamus.
Pagaliau mokslinei etimologijai reikšmingi taip pat įvairių istorijos mokslų duomenys, nes jie kartais gali labai paremti lingvistinę analizę. Ryškus pavyzdys, rodantis istorinių faktų svarbą tam tikrų žodžių kilmei aiškinti, yra vokiečių Kaiser „imperatorius” ir rusų ųapь „caras”. Abu šie žodžiai yra skoliniai iš lotynų caesar, kuris yra ne kas kita kaip bendriniu žodžiu virtusi I a.pr.m.e. gyvenusio romėnų karo vado Julijaus Gajaus Cezario (Caesar) vardas. Jeigu apie tokio karo vado egzistavimą nebūtų žinoma, tad vargu ar kas nors būtų galėjęs tiksliai išaiškinti tų dviejų žodžių kilmę. Taigi mokslinei etimologijai, moksliniam žodžių kilmės aiškinimui keliami tokie pagrindimai reikalavimai: fonemų reguliarių atitikmenų griežtas paisymas, atsižvelgimas į siejamųjų žodžių semantinius ryšius, darybinė siejamųjų žodžių analizė morfeminė bei morfonologinė siejamųjų žodžių analizė geografinio žodžių paplitimopanaudojimas istorinių duomenų panaudojimas.

Turint galvoje šitokių reikalavimų kompleksą, yra visiškai suprantami ir etimologinio darbo sunkumai. Etimologas, net ir tas, kuris ryžtasi aiškinti tiktai vienos kurios kalbos žodžių kilmę, turi gerai orientuotis giminiškų kalbų leksikos kloduose, būti susipažinęs su kiekvienos iš tų kalbų istorine fonetika ir istorine gramatika, mokėti lokalizuoti vietos ir laiko atžvilgiu įvairius kalbos faktus. Be to, kaip rašo žinomas ispanų leksikologas bei leksikografas Ch. Kasaresas (Casares) savo „Dabartinės leksikografijos įvade”, etimologas privalo turėti „ypatingą galvoseną, kuriai būtų būdingas sugebėjimas abstrakčiai mąstyti, be to, išskirtinį išradingumą, kūrybinę vaizduotę, galinčią susieti faktus ir paprastų prielaidų pagrindu kelti rizikingas hipotezes”.Nuo mokslinės etimologijos iš esmės skiriasi vadinamoji liaudies etimologija. Tai žodžio kilmės aiškinimas pagal jo atsitiktinį garsinį panašumą su kitu žodžiu, neparemtas lingvistine analize. Šitaip etimologizuoti, ypač tam tikrus vietovardžius, mėgsta kaimo žmonės, kurie kartais savo aiškinimus susieja su tam tikromis išgalvotomis istorijomis. Pavyzdžiui, Kuršėnų miestelio pavadinimas senosios kartos vietos gyventojų aiškinamas šitaip: kadaise Ventos pakrantėse buvę pripjauta šieno, bet nakčia ištvinusi upė ir jį apsėmusi; tada žmonės nustebę ir ėmę klausti vienas kito „kur šienas?”, iš čia ir kilęs žodis Kuršėnai.Žmonės mėgsta etimologizuoti ne tik vietovardžius, bet ir šiaip retesnius žodžius, ypač skolinius: pastaruosius susieja su panašiai skambančiais savais žodžiais. Kartais tuo norima sukelti komišką efektą (pvz., studentams kildinant idėją iš indėti, kapitalą iš kaupti, stipendiją iš stipti), o kartais tiesiog savamoksliškai paaiškinti tam tikrų žodžių kilmę (pvz., V. Pietaris XIX a. gale visai rimtai stengėsi įrodyti, kad kunigas kilęs iš kūnas, kūningas, pinigas iš pinti, pynė). Tačiau neretai pasitaiko, kad liaudies etimologijos pagrindu susidaroma naujų, žodžių, kurie gali paplisti ir prigyti kalboje. Pavyzdžiui, taip yra atsiradęs lietuvių kalboje žodis beždžionė, kuris kaip skolinys iš bltr. o6eзьяна buvo susietas su veiksmažodžiu bezdėti. Rytų Prūsijos lietuviškuose raštuose randamas šnypštukas „nosinė” taip pat atsirado iš vok. Schnupftuch, susiejus šį žodį su šnypšti (nosį). Vidurinės anglų kalbos žodis crevise (kilęs iš s. pranc. crevisse) dėl jo panašaus skambėjimo su craw ir fish vėliau buvo pakeistas craw-fish, cray-fish „vėžys”. Slaviškos kilmės vietovardis Branibor vokiečių buvo perdirbtas (pagal komponentų panašumą) į Brandenburg, o prancūzų žodis miniature (išvestas iš minium „švino dažai”) buvo susietas su būdvardžiu mignon „mažutis; malonus” ir pakeitė savo reikšmę į „mažo dydžio tapybos kūrinį”.Dėl tokio vaidmens naujiems žodžiams, naujoms žodžių reikšmėms atsirasti (kartais ir naujoms žodžių formoms susidaryti) liaudies etimologija sudaro gana rimtą lingvistinių tyrinėjimų objektą.Liaudies etimologiją, kaip neparemtą lingvistine analize, tikslinga skirti nuo pseudoetimologijos, t.y. lingvistiniais principais pagrįsto, bet prastai motyvuoto žodžių kilmės aiškinimo, randamo kalbininkų specialistų darbuose. Šitokia diferenciacija geriau atitiktų tais terminais reiškiamų sąvokų esmę.Būtent lietuvių kalbos žodžius moksliškai etimologizuoti pradęta XIX a. Daug jų kimės aiškinimų pateikta J. Zubato, R. Trautmano, A.Leskyno, H. Pederseno, A.Briuknerio, M.Nydermano, E.Nieminemo, H. Benderio etimologiniuose tyrinėjimuose. Lietuvių etimologijai daug nusipelnė K.Būga, J.Endzelynas, E.Frenkalis. Įvairių etimologinių tyrinėjimų paskelbė V. Mažiulis, A.Sabaliauskas, V.Urbutis, S.Karaliūnas.

OnomastikaIšvertus iš graikų kalbos „onomastikos“ – vardinis. Taigi onomastika – kalbotyros šaka, tirianti tikrinius vardus. Pagrindinės onomastikos šakos: toponomika, antroponimika, etnonimika. Ilgą laiką onomastikos pagrindinis metodas buvo paskirų tikrinių vardų etimologizavimas. Šiuolaikinei onomastikai būdinga nuoseklus sisteminis požiūris į tikrinius vardus, jų sinchroniniai tyrimai, naudojimasis struktūriniais metodais.Onomastikos duomenys labai svarbūs seniausių laikų tyrimams, istorinei kalbotyrai, kultūros istorijai, istorinei geografijai. Kompleksiniai – onomastiniai, archeologiniai, antropologiniai ir etnografiniai – tyrimai leidžia nustatyti etnines teritorijas seniausiais laikais, spręsti tautų etnogenezės ir migracijos problemas.Istorija Onomastikos užuomazgų atsirado jau antikoje. Viduramžiais ir renesasnso laikais daug dėmesio skirta bibliniams ir šventųjų vardams, buvo sudarinėjami onomastikonai. Tai žodynai, aiškinantys tikrinius, daugiausia biblinius, žmonių vardus. Didžiausias onomastikonas – 6 tomų „Biblia Regia“ – išleistas 1569 – 1572 Briuselyje.Kaip kalbotyros šaka onomastika susiformavo XIX a. I pusėje, įsigalėjus kalbotyroje lyginamajam metodui. Pradėta sistemingai rinkti ivairių kalbų vietovardžius ir asmenvardžius, sudarinėti jų etimologinius žodynus. XX a. antrame dešimtmetyje pradėti tyrimai tarptautiniu mastu. 1925 Miunchene įkurtas tarptautinis žurnalas „Zeitschrift für Ortsnamenforschung“. 1930 Paryžiuje įvyko I tarptautinis onomastikos kongresas. O nuo 1947 jie rengiami kas 3 metai.1949 Levene (Belgijoje) įkurtas Tarptautinis onomastikos centras, o 1950 pradėjo leisti informacinį leidinį „Onoma“. Tokio tipo žurnalai laidžiami Lenkijoje, Prancūzijoje kitose pasaulio šalyse.Lietuvoje jau XVIII a. domėtasi vietovardžiais. Net yra išlikęs XVIII a. viduryje parengtas rankraštinis 12 tomų Vilniaus vyskupijos 12 dekanatų vietovardžių rinkinys. Vėliau vietovardžių rinkinių paskelbė J.Spruogis (1888), E. Volteris (1901), J. Tumas (1904), V. Kalvaitis (1910). XX a. pr. Baltų ir lietuvių onomastikos darbų paskelbė E.Blesė, K. Būga, J. Endzelynas, R. Trautmanas. Ketvirtame dešimtmetyje buvo sistemingai renkami asmenvardžiai ir sistemingai (surinkti bevaik iš viso lietuvių etnologinio ploto), paskelbta jų tyrimų. 1948 metais išleistame „Lietuvių kalbos rašybos žodyne“apžvelgta asmenvardžių ir vietovardžių daryba. Baltų ir lietuvių tikrinių vardų tyrimus po II pasaulinio karo plėtojo ir užsienio šalių – Lenkijos, Prancūzijos, Švedijos ir kt. šalių kalbininkai.