Petras Kalpokas “Ruduo”

Trečiojo dešimtmečio lietuvių tapybos ir kitų dailės šakų plėtotę lėmė ne tik to meto visuomenės sąlygos. Svarbų vaidmenį vaidino ir vidiniai meno plėtotės stabdžiai ir katalizatoriai. Čia reikia prisiminti XXa. Lietuvių kultūros bei meno prieštaravimus – tam tikrą atsilikimą nuo bendrųjų Europos meno raidos procesų ir kartu išryškėjusias paspartintas meno plėtotės tendencijas. Nei XX a. pradžioje, nei trečiajame dešimtmetyje nebuvo aiškesnės teorinės realizmo dailės programos. Dailininkai-realistai gal ir nejautė, kad reikėtų teoriškai aiškiau apibrėžti savo kūrybos estetinius principus (juo labiau, kad ir jų kūryba, ir pažiūros į meną nepasižymėjo nuoseklumu). Realistinė dailė plėtojosi savaime, kaip natūraliai diktavo dailininkų polinkiai ir jų kūrybos metodas. Trečiojo dešimtmečio lietuvių dailininkų, ypač tapytojų, realistinė kūryba buvo jau naujo tipo realizmas, kuris savo žanrine sandara ir stilistiniais bruožais gerokai skyrėsi nuo XIXa. realistinės dailės. Tai buvo realizmas, kuris plėtosi ne tik kitomis istorinėmis sąlygomis, bet ir kitoje meninio patyrimo bei siekių aplinkoje. Naujoji realizmo fazė įsigalėjo tuo metu, kai jau buvo pasibaigę arba tebegyvavo svarbūs XIXa. pabaigos – XX a. pradžios meno sąjūdžiai, iškėlę daug naujų idėjų ir atnešę žymių kūrybinių atradimų, – impresionizmas, postimpresionizmas, neoromantizmas, modernas, ekspresionizmas ir kt. Dailininkai sąmoningai ar nesąmoningai dėjosi į atmintį daugelį idėjų bei siekimų, paimtų iš minėtųjų naujų meno srovių ir tendencijų.Taip jų kūryboje neišvengiamai atsirado kitokių ypatybių ir bruožų. Trečiojo dešimtmečio lietuvių realistinei tapybai būdingas savotiškas žanrinis ribotumas. Dailininkai realistai daugiausia tapė portretus ir peizažus, o buitinės ar istorinės kompozicijos jų kūryboje buvo užėmusios gerokai mažesnį plotą, be to, meniškumu toli gražu neprilygo portretams ir peizažams.

Realistinėje tapyboje daugiausia kultivuotų žanrų (peizažo ir portreto) meninės ypatybės, juose išreikštas tikrovės modelis irgi gerokai skyrėsi nuo panašių XIX a. dailininkų kūrinių. XX a. dailininkai žmogaus ir gamtos išorines ypatybes stengėsi vaizduoti jau ne tiktai kaip stebėtojai. Tikrovės atspindį, jos meninį modelį jie mėgindavo savotiškai pakylėti virš kasdienybės, supoetinti; tapybos vaizduose, ypač portretuose, labiau gilindavosi į vidinius išgyvenimus, emocijas, atskleisdavo dvasios polėkius, nerimą. Visa tai skatino ne tik pakitusi dailininkų pasaulėjauta, bet ir naujųjų sąjūdžių išplėtotos išraiškos galimybės. Dailininkų-realistų kūryboje pastebima ir kita meno tendencija (kylanti iš dekoratyvinių postimpresionizmo bei moderno dailės bruožų) – siekimas didesnių apibendrinimų, aiškios formų architektonikos, kontrastingų spalvų plotų (šiltų ir šaltų, šviesių ir tamsesnių) pusiausvyros. Ši kiek racionali, formos dekoratyvumu pasižyminti realizmo atmaina parodė truputį kitokį žmogaus ir gamtos meninį modelį: santūrų ir patriarchališką. Kita vertus, joje yra ir tam tikrų “akademistinės mokyklos” atgarsių: retesni spontaniški emocijų protrūkiai, aiškiau jaučiama tiksli, racionali kūrinio formos organizacija. Pirmajai realistinės tapybos srovei (plenerinei) ryškiausiai atstovavo P.Kalpoko ir K.Sklėriaus kūryba.

Mano pasirinkto kūrinio autorius Petras Kalpokas yra vienas svariausių Lietuvos realizmo atstovų. Jis sugrįžo į Lietuvą iš Italijos (į ją buvo patekęs Pirmojo pasaulinio karo metu) 1921 m. Tais pat metais J.Vienožinskis pakvietė jį mokytojauti Piešimo kursuose, o nuo 1922 m rudens, kai buvo įsteigta Meno mokykla, iki gyvenimo pabaigos P.Kalpokas dėstė joje tapybą ir jos technologiją. Po ilgų, vargingų klajonių dailininkas grįžo į gimtąjį kraštą, tarsi į ramų uostą; čia jis rado mielą darbą, bendraminčių draugų, pakenčiamas gyvenimo sąlygas, galėjo daugiau jėgų ir laiko skirti kūrybai.

P.Kalpokas grįžo į Lietuvą pradėjęs jau penktąjį gyvenimo dešimtmetį, daug matęs ir patyręs. Pasikeitusi buvo ir jo kūryba – subrendusi, sutvirtėjusi, bet kartu ir netekusi dalies jaunatviško polėkio. Dailininko pasaulėjautai ir kūrybai labai reikšminga buvo pažintis su Italijos renesanso daile. Tobulindamas techniką, P.Kalpokas neužmiršo ir formos išraiškos. Jau Lietuvoje sukurti paveikslai pasižymi tvirtesne kompozicine sandara, raiškesniu ritmu, tikslesniu ir konstruktyvesniu piešiniu. Dailininkas stengėsi subtiliau pavaizduoti figūras ir daiktus gaubiančią atmosferą, studijavo šviesos, pustonių ir atspindžių sąveiką. P.Kalpokas buvo produktyvus, įvairiapusiškas kūrėjas. Jis tapė portretus, peizažus, buitinio žanro paveikslus, komponavo dramos ir operos spektaklių dekoracijas, dekoratyvines freskas, plakatus, piešė karikatūras ir šaržus. Jo kūryba nevienoda. Greta vertingų paveikslų, tikrų lietuvių klasikinės dailės šedevrų, impulsyvus, lengvai pasiduodąs įvairiem nuotaikų vėjams dailininkas nutapė ir paviršutiniškų kūrinių arba manieringų kompozicijų, kuriose matyti Miuncheno “secesionistų” alegorinės simbolinės kūrybos poveikis.

Šis paveikslas “Ruduo” – vienas geriausių Kalpoko kūrinių tiksliausiai vaizduojantis to meto realizmo bruožus (geriausiai atspindintis juos). Jį autorius nutapė vos grįžęs į Lietuvą (1921m.). Peizažui būdinga aiški, konstruktyvi kompozicija. Aukštas horizontas ir kiek pakeltas žvalgos taškas leido atskleisti plačią balotų šiaurės Lietuvos lygumų panoramą.Pirmąjame plane – dinamiškos, įstrižai nuvingiuojančios dviejų upelių vagos ir tarp jų įsiterpusi smelėta kalvelė. Ši smėlėta kalvelė padeda stebėtojui patogiai ir saugiai įeiti į paveikslą, pažvelgti į jį iš vidaus. Tai parodo, jog autorius šalia paveikslo emocingumo, sumaniai apmąstė jo struktūrą, schemą. Tolumoje, nuo upelio posūkio iki pat horizonto, pilkuoja žalsvos pievos, blizga balzgani ežerėliai, ruduoja laukų lygumos. Horizontalios juostos panaikina paveikslo ribotumą, jo vaizduojamas peizažas yra beribis, neaprėpiamas, juostos kelia nykios platumos įspūdį, o pilkų, parudavusių medžių ir krūmokšnių ploteliai ardo peizažo monotoniją, suteikia įvairumo bei šiokio tokio žaismingumo šiam niūriam rudeniškam paveikslui.

Paveikslo koloritas – pilkšvi ochros, rusvi, žali ir balzganai melsvi tonai – dvelkia drėgna rudens vėsuma. Kuria rudeniško pesimizmo įspūdį. P.Kalpokas kaip ir kiti peizažų tapytojai nenaudoja kraštutinių kontrastingų spalvų, nesistengia šokiruoti, nes jo pasirinktas gamtos vaizdas savotiškai tingus, sustingęs, apmiręs, bet gyvas. P.Kalpokas savo “Rudenį” išreiškia naudodamas niūrias rudeniškas spalvas ir sumaniai žaisdamas šių spalvų atspalviais kuria tokią paveikslo nuotaiką.Peizaže “Ruduo” matome tipišką monotonišką šiaurės Lietuvos lygumų gamtovaizdį, jame išreikšta nostalgiška rudenėjančios gamtos nuotaika. Šiame paveiksle P.Kalpokas pateikia niūrų, bet raminantį bei santūrų gamtos vaizdą. Autorius įpareigoja stebėtoją, priverčia jį pajausti lietuviško rudens atšiaurumą, jis sumaniai užburia stebėtoją šia rudeniška nostalgija. Tai nėra tik paprastas, realus lietuviškų lygumų vaizdavimas, šiame P.Kalpoko darbe (kaip ir kitų to meto realistų darbuose) galima įžvelgti jausmą, užslėptą poeziją, gamtos spalvų muzikalumą…Ši P.Kalpoko drobė yra būdingas trečiojo dešimtmečio lietuviško peizažo tipas. Tai plataus, panoraminio pobūdžio vaizdas, kuriame vyrauja horizontalios plokštumos bei linijos, tiksliai subalansuotos masės.