Legenda apie Tristaną ir Izoldą
Fabula:Viduramžiais Kornvalyje viešpatavo karalius Markas. Rivalenas, Lonua karalius, sužinojęs, jog prieš karalių Marką sukilo jo priešai, atskuba iš už jūrų tarnauti savo karaliui kalaviju bei patarimu, kaip tikras vasalas. Atsidėkodamas Rivalenui už atsidavimą, karalius Markas už jo išleido savo seserį gražuolę Blanšeflerę kurią jisai labai pamilo. Po tuoktuvių karalių Rivaleną pasiekia žinia, jog jo buvęs priešas Morganas įsibrovė į Lonua ir siaubia pilis bei kaimus. Nieko nelaukęs Rivalenas bei jo jau nėščia žmona Blašeflerė iškeliauja į Lonua. Tik išlipęs į krantą karalius pavedė savo žmoną saugoti dvariškiui Rohaltui. Blanšeflerė ilgai laukė Rivaleno, tačiau jam nebuvo lemta grįžti ir netrukus ją pasiekė žinia jog jos mylimasis Rivalenas mirė. Blanšeflerė neišliejo nei ašaros, bet visa suglebo o jos dvasia rodos norėjo išsiveržti iš kūno. Visai tai truko tris dienas, kol našlė pagimdė savo vaikelį: “Sūnau, seniai aš troškau tave išvysti ir šit regiu gražiausią kūdikį, kokį moteriškė yra kada nors išnešiojusi. Liūdna gimdžiau, liūdna tave sveikinu pirmą gyvenimo valandą, dėl tavęs liūdėdama ir mirštu. O kad tu atėjai į šį pasaulį per liūdesį, tai būsi vardu Tristanas.” Ir su šiais žodžiais ji iškvėpė savo dvasią. Rohaltas paėmė našlaitį ir augino jį kaip savo vaiką, Tristanas mokėjo daugiau nei riterio sūnus, o Rohaltas buvo tik paprastas pirklys. Vieną dieną Tristanas patenka į laivą, kuris nuplukdo jį Kornvalio žemėn ir ten pradeda tarnauti karaliui Markui. Karalius pamilsta Tristaną, o po to sužino, jog Tristanas jo sūnėnas. Kadangi Markas neturėjo vaikų, visą savo turtą jis norėjo palikti Tristanui, bet tuo nepatenkinti vasalai liepė karaliui jam susirasti žmoną. Tristanas iškeliauja ieškoti karaliui žmonos, keliaudamas jis išgirdo legendą, kad nužudžius slibiną galės gauti gražiąją Izoldą Auksaplaukę. “Kartą atskrido į Tentagelį dvi kregždės ir atnešė vieną tavo auksinį plauką. Aš pamaniau, kad tai draugystės ir sandoros ženklas. Šit kodėl atkeliavau iš už jūrų tavęs ieškoti. Šit kodėl nepabūgau pabaisos nei jos nuodų.”
Tristanas parvežė Izoldą ir karalius Markas vedė ją, bet tikroji meilė užgimė tarp Izoldos ir Tristano. Karalius tai išsiaiškino blogojo nykštuko pagalba ir nutarė nubausti Tristaną ir Izoldą sudeginant juos ant laužo. Tristanas sugebėjo pabėgti įėjęs į koplyčią, o Izoldą teismas atidavė raupsuotiesiems, tačiau išsigelbėjęs Tristanas išgelbėjo ir savo mylimąją. Įsimylėjėlei gyveno atsiskyrę miškuose pora mėnesių, kol jų slėptuvę pamatė medininkas ir pranešė karaliui. Karalius nedelsdamas nuvyko į mišką, kur rado Tristaną ir Izoldą: „Dieve, ką aš regiu? Argi turiu juos žudyti? Tiek jau laiko juodu gyvena šioje girioje, tad jeigu mylėtųsi beprotiška meile, argi būtų pasidėję tarp savęs kalaviją? O juk kiekvienas žino, kad nuoga geležtė, skirianti du kūnus, yra skaistybės laidas ir sargas.“ Karalius patikėjo savo sūnėno ir žmonos ištikimybe atleido jiems ir Izolda grįžo į rūmus, tuo metu Tristanas, susitaikęs su karaliumi Marku, išvyko į Velsą, kurį valdė karalius Gilenas. Gilenas turėjo nuostabų šuniuką vardu Mažiulis, kurį paėmus į rankas liūdesys dingdavo, nes jo skambaliukas, kabojęs po kaklu buvo užkerėtas. Tristanas nužudė slibiną, ir už šią paslaugą gavęs dovanų Mažiulį, nusiuntė jį Izoldai. Izolda labai džiaugėsi dovana, tačiau nusprendė, kad ji nėra laiminga jei ir Tristanas nelaimingas, tad stebuklingą skambaliuką sviedė pro langą. Po keleto metų Velsą užpuolė Riolis ir už karinius nuopelnus Tristano gyvenime atsirado Izolda, bet ji buvo ne jo mylimoji, tai buvo Izolda Baltarankė. Auksaplaukė išgirdusi naujieną apie Tristano vedybas nusprendė jį pamiršti. Tristanas niekada nepamiršo savo mylimosios, tad iškeliavo pas Izoldą, kuri nebenorėjo jo pažinti. Tristanas kupinas sielvarto grįžo namo, kur jį sužeidė užnuodytu kalaviju ir niekas nežinojo kaip išgydyti Tristaną. Tristanas meldė tik vieno – atvežti jo mylimąją. Izolda Auksaplaukė atkeliavo aplankyti Tristano, bet jau buvo per vėlu. Atvykusi ji rado mirusį savo mylimąjį ir jo gedinčią žmoną: “Ponia, kelkitės ir leiskite man prieiti. Tikėkite manim, aš didesnę turiu teisę jį apverkti, negu jūs. Aš jį labiau mylėjau. Paskui pradengė savo numylėtojo kūną, atsigulė šalia, pabučiavo į lūpas ir kaktą ir stipriai apkabino. Taip ir iškvėpė ji dvasią: kūnas prie kūno, lūpos prie lūpų, mirė jinai šalia Tristano iš skausmo dėl savo mylimojo.“Tema – meilė, kuri žudo. Problema – ar žmogus gali gyventi be meilės? Kodėl meilė nedžiugina?Pagrindinė mintis – meilė nugali visas kliūtis.
Personažas Charakterio bruožasTristanas Stiprus, gabus, išmintingas riteris.Izolda Auksaplaukė Nepaprasto grožio, sauganti tyrus jausmus karalienė.Markas Pavydus, patiklus karalius.
Citatos:
“Mielas Tristanai, man nuostabu, kad yra toksai kraštas, kur pirklių sūnūs sugeba tai, ko kitur nemoka nė riterių sūnūs.”
“Sūnau, telaimina dievas tavo mokytoją ir telaimina tave! Dievas myli gerus dainininkus. Jų balsas ir arfos skambesys įsismelkia į žmonių širdis, sužadina brangius atsiminimus ir paskandina užmaršty tūlą sielvartą ir tūla nedorą darbą. Tu mus pradžiuginai, atkeliavęs į šiuos namus. Tad pasilik jaunas bičiuli, pas mane, ilgesnį laiką.”
“Kas iš jūsų Kornavalio senjorai, priims mano iššūkį? Aš siūlau šaunią kovą: po trijų dienų nusiirsime į švento Samsono salą netoli Tentagelio. Jūsų riteris ir aš tenai grumsimės vienas prieš vieną, ir visai jo genčiai bus šlovė, kad jis nepabūgo kautis. ”
“Kartą atskrido į Tentagelį dvi kregždės ir atnešė vieną tavo auksinį plauką.Aš pamaniau, kad tai draugystės ir sandoros ženklas. Šit kodėl atkeliavau iš už jūrų tavęs ieškoti. Šit kodėl nepabūgau pabaisos nei jos nuodų.”
“Aiman! Prakeikta ta diena kai aš gimiau, ir prakeikta diena, kada sėdau į šitą laivą! Izolda brangioji, ir jūs, Tristanai, judu savo mirtį išgėrėte.”
„Jo kailiukas buvo taip nuostabiai margas, jog negalėjai pasakyti, kokio jis plauko: iš pradžių kaklas atrodydavo baltesnis už sniegą, strėnos žalesnės už dobilo lapą, vienas šonas raudonas it purpuras, kitas geltonas it šafranas, papilvė mėlyna it žydrasai akmuo, nugara rausva; bet kai žiūrėdavai ilgiau, visos spalvos imdavo mirgėti akyse ir mainytis – baltos ir žalios, geltonos, mėlynos ir purpurinės, tamsios ir šviesios. Po kaklu jis nešiojosi aukso grandinėle parištą žvangutį, kuris skimbčiojo taip linksmai, taip gyvai, taip maloniai, jog Tristanui širdis besiklausant sugrudo, nurimo, jo sielvartas atlėgo.“
“Ponia, kelkitės ir leiskite man prieiti. Tikėkite manim, aš didesnę turiu teisę jį apverkti, negu jūs. Aš jį labiau mylėjau.”
„Paskui pradengė savo numylėtojo kūną, atsigulė šalia, pabučiavo į lūpas ir kaktą ir stipriai apkabino. Taip ir iškvėpė ji dvasią: kūnas prie kūno, lūpos prie lūpų, mirė jinai šalia Tristano iš skausmo dėl savo mylimojo.“
“Per naktį iš Tristano kapo išaugo lapuotas erškėtis su tvirtomis šakomis bei kvapniais žiedais ir, persilenkęs per koplyčią, įsmigo Izoldos kapan.”
Gintarė Ivanauskaitė Ib