Laumes

Laumės yra vienos seniausių lietuvių dangaus ir žemės dievybių. Laumių vaizdiniai, greičiausiai, susidarė ankstyvosios medžioklės ir rankiojimo ūkio sąlygomis. Jų vardas buvo žinomas visoje Lietuvoje ir kitų baltų kraštuose. Jų archajiškumą patvirtina laumių vardais pavadinti hidronimai, turėję atsirasti tada, kai, nuslinkus ledynams, mūsų krašto teritorijoje apsigyveno pirmieji žmonės. Daugelio mokslininkų įrodyta, kad vandenvardžius paliko tos gentys kurios pirmosios atvyko ir apsigyveno atitinkamose teritorijose. Iš paleolito laikų išliko vandenų pavadinimai: Laumežeris prie Aluntos, Laumių ežeras ir Laumupis prie Sedos, Laumės dauba prrie Žarėnų, Laumės balos prie Varėnos ir kt. Laumių vardais buvo pavadinti ir kalneliai, pvz., Laumėkalnis prie Varnių, Laumiakalnis prie Utenos, Laumės kalnas prie Kaltanėnų ir pan. Lietuvoje yra nemaža ir kaimų vardų, susijusių su laumėmis. Tai Laumaičiai, Laumakė, Laumakiai, Laumelės, Laumekiai, Lauymekiškiai, Lamenai, Laumenėliai, Laumės, Laumiai, Launikoniai ir kt.

Iš pradžių laumės, greičiausiai, buvo vaizduojamos ornitomorfinėmis arba zoomorfinėmis būtybėmis. Pirminis jų pavidalas, matyt, buvo paukštė karvelis, kuris daug kur Lietuvoje vadintas Laumės paukšte.

Lietuvių laumės panašios į graikų ir bulgarų lames, į keltų fėėjas, kurios irgi vaizduojamos su ilgais plaukais, kartais su panašiais į ožkos ragais, storomis lūpomis, didelėmis ir ilgomis krūtimis, labai plačiais užpakaliais.

Anot lietuvių sakmių, laumės mėgstančios rinktis prie upių, ežerų, pelkių, rasotose pievose naktį, šviečiant mėnulio jaunačiai ar pilnačiai. Susirinkusios jos li

inksmindavosi, šokdavo ratelius. Pievose arba miškuose lyg ir išmintus apskritimus žmonės laikė laumių šokimo vietomis. Manyta, kad laumių šokimas sukelia lietų ir audrą.

Nusileidusios iš dangaus, kuris, senovės žmonių manymu, buvęs sujungtas su žeme, todėl lengva nuo jo nulipti, laumės apsigyvendavusios miškuose, laužuose, urvuose, esančiuose prie kalnų, netoli upių, ežerų ar pelkių arba kokių vandenų salose. Vėlesnėse sakmėse jau pasakojama, kad laumės kartais gyvendavusios trobelėse, pastatytose ant vištos kojos. Gyvendamos žemėje, daugiausia dėmesio skirdavo žmonių moralės saugojimui. Jos buvo teisėjos – doriems padėdavusios, o nedorėlius nubausdavusios.

Našlaitėms arba varguolėms moterims laumės padėdavo verpti, atnešdavo ir padėdavo klėtyje ar kur kitur rietimus drobių, margų audinių, įsakydamos jų niekad nematuoti, o naudoti įvairiems reikalams . kai moteris, užmiršusi laumės priesaką, pamatuodavo, visi audiniai dingdavo.

Mitologinė tautosaka pateikia žiinių, kad laumės buvusios ne tik žemės, bet ir dangaus deivės, bendravusios su dangaus dievais, ypač su aukščiausiuoju dievu Praamžiumi bei Perkūnų. Tie vaizdiniai, be abejo, susidarė ankstyvojo patriarchato laikotarpiu.

Leave a Comment