Lapino paveikslas V. Krėvės “Skredžiuje”

Lapino paveikslas V. Krėvės “Skerdžiuje”

Šiame Vinco Krėvės apsakyme „Skerdžius“, pagrindinis veikėjas yra paslaptingas bei keistas žmogus – Lapinas. Jis buvo įvairiapusė asmenybė, kitoks nei kiti to kaimo gyventojai

Skerdžius buvo ir paslaptingas, keistuolis, ir pokštininkas, mylintis vaikus. Juo niekas taip ir nesidomėdavo, tad mane šis žmonių poelgis kiek nustebino. Lapinas išsiskyrė iš kitų gyventojų tuom, kad jis pasakodavo vaikams išgalvotas savo istorijas kuriomis tikėjo ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Jis taip įtikinamai mokėjo meluoti, kad vaikai naktimis bijojo pareiti namo. „Niekas tiiek nežinojo pasakų, kiek senasis Lapinas“.

Skerdžius buvo keistas žmogus, tačiau kaimo gyventojai jo nesibijojo. Jis buvo senas, bet niekas tiksliai nežinojo kiek jam galėjo būti metų, o ir pats jis nenorėjo sakyti, tik melavo. Turbūt jis tikrai keistai atrodė, jeigu niekas jo amžiaus taip ir neįminė. „Lapinas nors buvo žemo ūgio, bet drūtas kaip seno ąžuolo apsamanojęs kelmas, visas apžėlęs ir žilas, it žydinti obelis, seniausias tame kaime gyvenančių senelių“.

Lapinas nebuvo turtingas. Jis gyveno sodžiaus gale, dūminėje pirkaitėje, be priemenės suu žmona. Savo pirkioje jie turėjo tik pačius reikalingiausius daiktus. Vasaromis „Lapinas ganė gyvulius“, žiemą „mezgė tinklus, bradinius, o kai nebuvo tokio darbo, mezgė moterims petkes“.

Lapinas buvo puikus pasakotojas. Skerdžius savo kaime buvo pagarsėjęs kaip didelis melagis. Jis mėgdavo va

aikus gąsdinti savo išgalvotomis baisiomis istorijomis. Lapinas mylėjo kaimo vaikus ir buvo jiems dėmesingas. Vieniems jis darė švilpukus, antriems sukdavo vamzdelius, tretiems duodavo botagu papliauškinti, dar kitiems – ragan papūsti. Vaikai irgi jį mėgo – „gena skerdžius namo – vaikai jį pasitinka dar pamiškėje; gena laukan – vaikai jį lydi net į šilaines“. Skerdžius sutarė su kaimo gyventojais: moterims trūkažolių, skujinių, vantų parnešdavo. Už tai moterys jį pirkion pakviesdavo, pavaišindavo tai ragaišiu, tai sūriu. Su vyrais irgi bendravo. Kartais ir apmeluodavo, o jie skerdžiu senu kvailiu vadino. „Lapinas nepykdavo, neužsigaudavo, nuleisdavo negirdomis – turėjo žmogus orumo“. „Jis niekam nepataikauja ir nesižemina“.

Lapinas tikėjo Dievu, bet apie jį beveik nieko nežinojo, tuo nesidomėjo. Nemokėjo senelis „katakizmų“ ir teisinosi visiems tuo, kad anksčiau to niekas vaikų nemokindavo. Jis nemokėjo kaatekizmo, bet žinojo, kad žolė ir medis yra Dievo dovana, duota visiems ir nepavaldi žmonių įstatymams.

Skerdžius labai mylėjo gamtą ir ją saugojo. „Lapinas tiki, kad nupjauti medį – tai vis tiek, kaip žmogų užmušti“. Senajam skerdžiui gera miške kur „medžiai stovi tylūs, lyg daugel matę seneliai, ir nei vienas lapas nesukužda, nesušlama, nei viena šakelė nelinguoja“. Lapinas moka įsiklausyti į gamtos garsus ir stengiasi ją perprasti, suvokti. Miške jo siela atsigauna – jaučiasi laisvas, nesuvaržytas. „Jis tikėjo gamtos gyvybe, miškus laikė šventomis vietomis“. „S
Skerdžius jaučia nepasitikėjimą dabartiniais laikais ir žmonėmis, kurie nebrangina ir nesigaili miškų“.
Jo paguoda buvo sena liepa, kuri stovėjo Grainio kieme. Jie abu su liepa turėjo ir nemažai bendro: išvaizda buvo panašūs – „apsamanoję“, abu vieniši, jokios materialinės naudos neteikė. „Kai jis dar buvo mažas, viena čigonė jam išskaitė delne, kad jis mirs tada, kai Grainio liepa nulūš“. Niekas tuo netikėjo, išskyrus patį Lapiną.

Vieną dieną Skerdžius susipyko su Grainiu ir šis pagrasino kad nukirs savo liepą. Ir kai vieną rytą Grainis, pats to nesuvokdamas nukirto žaliuojančią liepą su cypiančių paukštelių lizdais, linksmas ir smagus seniokas iškart suglebo, tartum kirvis būtų užkliudęs ir jo gyvenimo gyslą. „Stovėjo dabar lapinas pas tvorą liūdnas, paniūręs, žiūrėjo kaip ardo subėgę vaikai paukščių lizdus, daužo šakas“. Neužilgo stipriai susirgo Lapinas ir po kelių dienų jau nebuvo Skerdžiaus. „Numirė jisai kaip pakirsta liepa“. Visas kaimas ilgai ilgėjosi Lapino, visi buvo pripratę prie seniausio ir linksmiausio to kaimo gyventojo.
Šiame apsakyme atsiveria paslaptingas ryšys tarp žmogaus ir medžio, kuris yra ypatingas tuo, kad žmogus, taip mylintis gamtą, sulaukęs tokio garbaus amžiaus miršta nuo žmonių nesupratingumo, nepagarbos dalykams, kurie Lapinui buvo šventi. Mirė paskutinis senojo pasaulio atstovas, kuris taip džiaugėsi ir mylėjo jį supančią ir globojančią gamtą.

Irmantas Liepis 8a kl

lasė

Leave a Comment