Lapino paveikslas kūrinyje

2621 0

Vincas Krėvė – XX amžiaus lietuvių rašytojas, savotiškai atskleidęs Lietuvos kaimą ir jo gyventojus. Lapinas pagrindinis kūrinio „Skerdžius“ veikėjas. Autorius apsakyme jį pristato kaip ginantį savo požiūrį į tam tikrus dalykus, ypač mylintį gamtą, gyvūnus, jis buvo pats seniausias žmogus gyvenantis kaimelyje. V.Krėvė tai pabrėžia kūrinio pradžioje „stiprus nors žemo ūgio, bet drūtas kaip stipriai žemėn įaugęs seno ąžuolo apsamanojęs kelmas, visas apžėlęs ir žilas it žydinti obelis, seniausias visų tame kaime gyvenančių senelių“.

Apsakyme „Skerdžius“ galima įžvelgti išplėtotą žmogaus ir medžio paralele. Kaaime augusi Grainio liepa buvo seniausia kaime, taip pat kaip ir Lapinas, jų abiejų panaši išvaizda ir būdas. Ir liepa, ir Skerdžius yra lyg šimtamečiai ąžuolai įaugę į Dzūkijos žemę. Senasis Lapinas labai brangino gamtą, miškus. Senoliui miškas yra šventas, lyg Dievo buveinė, įžengdamas į jį, Skerdžius pasijusdavo tarsi atsidūręs kitame pasaulyje. Lapinas vienintelis iš kaimo gyventojų, kuris supranta tikrąją gamtos reikšmę „Žolė – Dievo dovana, ir ne žmogui, bet gyvulėliui“. Senojo Skerdžiaus lūpomis galima išgirsti panteistini požiūrį į gamtą, jis manė, kad po miirties žmogaus siela persikūnija į gėlę, medį, žolę. Lapinas manė, jog žmonės naikindami gamtą naikina patys save „Be miško suskursta žmogus“. Senolis labai saugodavo Grainio liepą, jis taip vertindavo medį, jog nukirtimą lygindavo su žmogaus mirtimi „Nukirsti tokį medį, vis tiek ka

aip žmogų užmušti!“. Lapinas sakydavo, jog kol liepa žaliuoja, jis nežada anksčiau mirti. Kaimo gyventojui nukirtus liepą Skerdžius labai nuliūdo, sakė, kad tas žmogus širdies neturi ir nebijo Dievo, jog tokį medį sunaikino, „Jau kai žmonės tokių medžių kaip liepa nesigaili, tai jie ir nieko nesigaili. E, mirti geriau negu tokiais laikais gyvenus!“. Seneliui labai skaudu, kad pagarba miškui išnyko, kad jie kertami reikia ar nereikia „. žmonės nei girių nemėgsta, švento m

. . .

Join the Conversation

×
×