Vincas Krėvė – XX amžiaus lietuvių rašytojas, savotiškai atskleidęs Lietuvos kaimą ir jo gyventojus. Lapinas pagrindinis kūrinio „Skerdžius“ veikėjas. Autorius apsakyme jį pristato kaip ginantį savo požiūrį į tam tikrus dalykus, ypač mylintį gamtą, gyvūnus, jis buvo pats seniausias žmogus gyvenantis kaimelyje. V.Krėvė tai pabrėžia kūrinio pradžioje „stiprus nors žemo ūgio, bet drūtas kaip stipriai žemėn įaugęs seno ąžuolo apsamanojęs kelmas, visas apžėlęs ir žilas it žydinti obelis, seniausias visų tame kaime gyvenančių senelių“.Apsakyme „Skerdžius“ galima įžvelgti išplėtotą žmogaus ir medžio paralele. Kaime augusi Grainio liepa buvo seniausia kaime, taip pat kaip ir Lapinas, jų abiejų panaši išvaizda ir būdas. Ir liepa, ir Skerdžius yra lyg šimtamečiai ąžuolai įaugę į Dzūkijos žemę. Senasis Lapinas labai brangino gamtą, miškus. Senoliui miškas yra šventas, lyg Dievo buveinė, įžengdamas į jį, Skerdžius pasijusdavo tarsi atsidūręs kitame pasaulyje. Lapinas vienintelis iš kaimo gyventojų, kuris supranta tikrąją gamtos reikšmę „Žolė – Dievo dovana, ir ne žmogui, bet gyvulėliui“. Senojo Skerdžiaus lūpomis galima išgirsti panteistini požiūrį į gamtą, jis manė, kad po mirties žmogaus siela persikūnija į gėlę, medį, žolę… Lapinas manė, jog žmonės naikindami gamtą naikina patys save „Be miško suskursta žmogus“. Senolis labai saugodavo Grainio liepą, jis taip vertindavo medį, jog nukirtimą lygindavo su žmogaus mirtimi „Nukirsti tokį medį, vis tiek kaip žmogų užmušti!“. Lapinas sakydavo, jog kol liepa žaliuoja, jis nežada anksčiau mirti. Kaimo gyventojui nukirtus liepą Skerdžius labai nuliūdo, sakė, kad tas žmogus širdies neturi ir nebijo Dievo, jog tokį medį sunaikino, „Jau kai žmonės tokių medžių kaip liepa nesigaili, tai jie ir nieko nesigaili. E, mirti geriau negu tokiais laikais gyvenus!“. Seneliui labai skaudu, kad pagarba miškui išnyko, kad jie kertami reikia ar nereikia „… žmonės nei girių nemėgsta, švento miško nesigaili“. Neliko senojo supratimo miškams, tai Skerdžiu pykdė.
Apysakoje, Skerdžius yra labai dėmesingas kaimo žmonėms, ypač vaikas : vieniems išdroždavo švilpukų, kitiems duodavo botagu pliaukštelėti, ragan padumti. Lapinas vaikams ir suaugusiems pripasakodavo įvairių išgalvotų istorijų, kuriomis visi patikėdavo ir vaikai vakarais net bijodavo sodžiun grįžti. Senolis leisdavosi, kad iš jo šiek tiek pasijuoktų pažįstami, bet ne pašaliniai žmonės, nes Skerdžius orumo turintis žmogus. Kaimo moterims Lapinas labai padėdavo, atnešdavo įvairių žolelių. Senelis buvo labai dosnus ir geros širdies.Kūrinyje Skerdžiaus požiūris į tikėjimą, religiją buvo savitas. Senolis nemokėjo nei poterių nei maldelių, Katekizmo, nevaikščiodavo į bažnyčią, negalėjo pasakyti kiek yra Dievų. Tačiau jis nebuvo kaltas „ Nebuvo kada mokytis, kitas persižegnoti, ir ta nemokėjo…“. Lapinas manė, kad Kunigas yra toks pats žmogus kaip ir visi „.. Makščio Janka kiaules ganė ir aš jį dar botagu šviečiau, o nūnai jis jau kunigas, ir moterys jam rankas bučiuoja“. Lapinas tikėjo, kad Dievas yra visur ir kiekvienas augalas žemėje yra lyg mažas stebuklas. Lapinui atrodė, kad senovės žmonės viską geriau žino, todėl jis labai tikėjo miškiniais, laumėmis, monais.