Untitled
Kada žmogaus gyvenimas yra prasmingas?
(M. Mažvydas, M. Daukša, J. Radvanas)
Kiekvienas žmogus skirtingai supranta, kada gyvenimas yra prasmingas. Mano nuomone, gyvenimas yra prasmingas, kai tu ne egzistuoji, o gyveni, tai yra, kai džiaugiesi gyvenimu, kai imi iš jo visas tau duodamas galimybes. Taip pat gyvenimas prasmingas, kai tave supa artimi žmonės – šeima, draugai. Taigi, kada mes savo gyvenimą laikome prasmingu?
Egzistuoti reiškia tiesiog tekėti pasroviui gyvenimo vaga. Kiekvieną dieną nugyventi taip pat. Keltis, valgyti, eiti į darbą ar mokyklą, vėl valgyti, miegoti. Ir taip kiekvieną mielą dieną. Nematyti jokio džiaugsmo, tiesiog būti neutraliam, nerodyti emocijų, būti tik savyje, daug mąstyti. Bet pažiūrėjus iš kitos pusės mąstymas ir buvimas su savimi nėra blogi. Viljamo Šekspyro tragedijoje,,Hamletas“ Hamletas daug mąsto, mažai kam atsiskleidžia ir priima, jo nuomone, teisingiausią sprendimą. Kad gyvenimas būtų prasmingas, reikia juo džiaugtis, kaip Andrius Mamontovas sako: reikia kiekvieną dieną nugyventi taip, lyg tai būtų paskutinė diena tavo gyvenime. Manau, jog tuo ir reikia vadovautis. Gyvenimas bus prasmingas, jei turėsime ką prisiminti, kai pasensime. Turėsime, ką papasakoti savo vaikams, anūkams, gal net proanūkiams. Šiomis dienomis ypač tarp jaunų žmonių gyvenimas laikomas prasmingu, jei gali pasigirti, kiek prisigėrei ar prisirūkei.
Taip pat gyvenimas prasmingas, kai tu kovoji už savo tautą, kai kitiems darai kažką gero. Juk gera padėti kitam ir žinoti, jog tau atsilygins tuo pačiu. Visi mes esame žmonės ir kiekvienam iš mūsų norisi, jog kas pagelbėtų, patartų, paguostų. Jei norime to – turime stengtis dėl kito, dėl savo valstybės ir tautos. XVI a. Jono Radvano epinėje poemoje ,,Radviliada“ atskleidžiamas Lietuvos herojaus – Mikalojaus Radvilos Rudojo paveikslas bei tėvynės istorija. Epinėje poemoje aprašomos lietuvių kovos su priešais, protėvių narsa ginant tėvynę. Kaip ir ta pati 1991 metų sausio 13-osios penktadienio naktis, kai SSRS bandė okupuoti Lietuvą. Lietuviai plikomis rankomis stojo prieš rusų tankus, karius su ginklais. Lietuviai aukojo gyvybes už savo tėvynės laisvę. Bet ar dabar kas nors stotų ginti tėvynės? Šiuolaikiniams žmonėms tai tiesiog būtų nebesvarbu. Nebūtų svarbu, kam priklauso šalis, juk net kalbėti ar rašyti vos įstengia savo kalba – lietuviškai.
Kalba pasidarė mums nebesvarbi. Naudojame vien svetimybes, įvairius žargonus. Nesugebame be klaidų suregzti sakiniosavo gimtąja kalba. Iškeičiame gražiausius lietuviškus žodžius į užsienio kalbų keiksmažodžius. XVI a. pabaigos Mikalojaus Daukšos ,,Postilė“, kurią galima vadinti manifestu, sako, jog kalba yra žmogaus prigimtis. Jei niekini savo kalbą – išsižadi savo prigimties. Mūsų kalba yra mūsų turtas. Gyvenimas bus prasmingastik tada, kai mokėsi savo kalbą, ją puoselėsi ir tausosi.
Taigi, gyvenimas yra prasmingas, kai džiaugiesi kiekviena jo minute, nebijai iššūkių ir darai tai, ką nori pats. Kai esi savimi ir nesvarbu, ką kiti mano apie tave. Kai kiekvieną sekundę atrandi vis kažką naujo, neįprasto. Gyvenimas bus prasmingas, kai kovosi už savo tautą, stengsies, kad būtų gerai ne tik tau, bet ir kitiems. Kai tausosi savo tautos istoriją, savo kalbą. Jos neniekinsi ir stengsies būti tikru ir nesuvaidintu savo tautos atstovu. Taip gyventi visada reikėjo, reikia ir dabar, reikės ir vėliau, po daug metų.