Kultūrinė antropologijos esmė

1959 0

TURINYS

ĮVADAS .............................. 3
1. KULTŪROS ESMĖ.............................. 4
1.1. Visuomenė, subkultūra ir socialinė sistema........................... 5
1.2. Inkultūracija.............................. 5
1.3. Kultūrinis reliatyvizmas.............................. 6
1.4. Mokslas ir tiesos sąlygiškumas..............................6
1.5. Inkultūracijos sąvokos ribotumai..............................7
1.6. Difuzija..............................8
1.7. Lauko tyrimai ir kultūros psichologiniai bei elgesio aspektai...................9
1.8. Eminiai ir etiniai kultūros aspektai..............................10
1.9. Emika, atika ir galvijų lyčių proporcijos..............................11
2. UNIVERSALUS MODELIS.............................. 12
2.1. Infrastruktūra..............................12
2.2. Struktūra..............................12
2.3. Antstatas..............................13
3. ANTROPOLOGIJOS TEORIJŲ ĮVAIROVĖ........................... 13
IŠVADOS .............................. 14Įvadas
Antropologija yra žmonijos – senovės ir dabartinių tautų – gyvensenos tyrinėjimas. Kadangi šis objektas yra didelis ir sudėtingas, įvairios antropologijos šakos tiria skirtingus žmonių patirties aspektus. Kai kurios šakos tiria mūsų rūšies, moksliškai vadinamos Homo sapiens, evoliuciją iš ankstesnių rūšių. Kitos tiria, kaip Homo saapiens įgijo unikalų žmogišką gebėjimą kalbėti, kaip plėtojosi ir įvairėjo kalbos ir kaip dabartinės tenkina žmonių bendravimo poreikius. Dar kitos domisi išmoktomis žmogaus minties ir elgesio tradicijomis, vadinamomis kultūromis. Jos tiria, kaip plėtojosi ir įvairėjo senovės kultūros ir kaip bei kodėl kinta ar nekinta dabarties kultūros.

Skirtingų žemynų žmonės, kurie kalba skirtingomis kalbomis ir kurie turi skirtingas vertybes ir religijas, jaučiasi gyveną vis glaudžiau ir glaudžiau naujajame pasaulio dydžio kaime. Visiems šio kaimo gyventojams antropologija yra nepaprastas stimulas tyrinėti, aiškinti ir auukštinti žmonių įvairovę. Kartu antropologija mums primena, kad, nepaisant mūsų kalbų ir kultūrų skirtumų, visi esame tos pačios rūšies atstovai ir turime bendrą prigimtį ir bendrą likimą.

Kultūrinė antropologija aprašo ir analizuoja praėjusių ir dabarties amžių kultūras – socialiai išmoktas tradicijas. Ji tu

uri poskyrį etnografija, kuri sistemingai aprašo dabarties kultūras. Tų aprašymų lyginimas duoda pagrindą hipotezėms ir teorijoms apie žmonių gyvensenos priežastis.

Archeologija ir kultūrinė antropologija turi panašius tikslus, bet skiriasi metodais ir tiriamomis kultūromis. Archeologija tyrinėja praeities kultūrų ant žemės paviršiaus ir po juo paliktas materialias liekanas. Be archeologijos radinių negalėtume suprasti praeities, ypač kur žmonės nepaliko rašytinių praeities paminklų. O nesupratę praeities, negalėtume suprasti dabarties.

Antropologinė lingvistika yra gausybės žmonių šnekamųjų kalbų tyrinėjimas. Antropologiniai lingvistai siekia ištirti ir visų žinomų kalbų šeimų istoriją. Jie domisi, kaip kalba veikia kitus žmogaus gyvenimo aspektus ir kaip yra jų veikiama, taip pat domisi santykiu tarp kalbos evoliucijos ir mūsų rūšies, Homo sapiens, evoliucijos. Jie taip pat domisi santykiu tarp kalbų evoliucijos ir skirtingų kultūrų evoliucijos.

Fizinė anntropologija, taip pat vadinama biologine antropologija, yra žmogaus kilmės ir mūsų biologijos determinuotos prigimties tyrinėjimas. Fiziniai antropologai siekia rekonstruoti žmogaus evoliucijos eigą, tyrinėdami panašių į žmones senovės rūšių suakmenėjusių iškasenų liekanas. Fiziniai antropologai taip pat siekia aprašyti paveldimų pokyčių pasiskirstymą tarp dabarties gyventojų ir surūšiuoti atitinkamus žmogaus gyvenimo pokyčius dėl paveldėjimo, aplinkos ir kultūros.

Taikomoji antropologija naudojasi kultūrine, archeologine, lingvistine ir biologine antropologija ir sprendžia praktines problemas, liečiančias žmonių sveikatą, auklėjimą, saugumą, sėkmę daugelyje skirtingų kultūrinių fonų.

Antropologijos skiriamasis bruožas yra tas, kad ji
i globalinė ir lyginamoji. Kitos disciplinos domisi tik atskiru žmonių patirties segmentu ar atskiru mūsų kultūrinės ir biologinės raidos laiku ar faze. O antropologai niekada neapsiriboja vienos populiacijos, rasės, genties, klasės, nacijos, laiko ar vietos tyrinėjimu. Antropologija pirmiausia reikalauja, kad išvados, paremtos vienos atskiros žmonių grupės ar civilizacijos tyrimu, būtų patikrintos lyginant su kitų grupių ir civilizacijų tyrimų medžiaga. Taip antropologai tikisi išvengti savo pačių lyties, klasės, genties, rasės, nacijos, religijos ar kultūros šališkumų. Antropologijos perspektyvoje visos tautos, visos kultūros yra vienodai vertos tyrinėti. Taigi antropologija neigia požiūrį tų, kurie tik save ir nieką kitą laiko žmonijos atstovais, dedasi esą pažangos viršūnėje ar Dievo, ar istorijos būsią išrinkti formuoti pasaulį pagal jų pačių vaizdinį ( Marvin H. Kultūrinė antropologija, – Vilnius. 1998, p 7).1.KULTŪROS ESMĖ
Kultūra yra susijusi su išmoktomis, visuomeniškai įgytomis mąstymo ir elgesio tradicijomis, sutinkamomis žmonių visuomenėse. Antropologai, kada kalba apie žmonių kultūrą, paprastai turi galvoje bendrą, visuomeniškai įgytą gyvenseną, būdingą grupei žmonių, įskaitant jų kopijuojamą, kartojamą mąstyseną, jauseną ir elgseną. Įsidėmėtina, kad visa tai reiškia ne vien tik “kultūringojo” elito literatūrinius ir meninius laimėjimus ir standartus, kadangi antropologams vandentiekio darbininkai ir fermeriai yra tokie pat kultūringi kaip meno kolekcionieriai ir koncertų lankytojai, ir eilinių žmonių gyvenimo tyrinėjimas yra toks pat svarbus ka
aip žymių ir įtakingų žmonių gyvenimo tyrinėjimas.

Kultūra, suprantama plačiąja etnografine prasme, yra ta kompleksinė visuma, kuri apima žinias, tikėjimą, meną, moralę, teisę, papročius ir visus kitus gebėjimus ir įpročius, įgytus žmogaus, kaip visuomenės nario. Kultūros padėtis įvairiose žmonijos visuomenėse, kiek ją galima tyrinėti bendraisiais principais, yra dalykas, kurį galima tyrinėti kaip žmonių minties ir veiklos dėsnius.

Daugelis antropologų yra linkę žiūrėti į kultūrą kaip į grynai psichinį reiškinį, kurį sudaro idėjos, kaip reikia mąstyti ir veikti. Bet yra pavojus klaidingai suprasti santykį tarp idėjų ir elgesio. Kai kultūra sparčiai kinta, kaip dabar daugelyje pasaulio dalių, elgesys dažnai pasikeičia prieš pakintant idėjoms, ir galima sakyti, kad elgesys programuoja žmonių idėjas taip pat lengvai, kaip ir idėjos programuoja jų elgesį.

Kita kliūtis žiūrėti į kultūrą tik kaip į psichinę programą, o ne į turinčią ir psichikos, ir elgesio aspektų, yra tai, kad daugelis aktualiausių mūsų laikų socialinių problemų apskritai neturi programos. Pavyzdžiui, eismo kamščiai yra labai nusistovėjęs kultūros reiškinys, kuris būna nepaisant programos, verčiančios vairuotojus judėti. Skurdas yra kitas pavyzdys ištiso komplekso veiksmų, kurių žmonės užsiprogramavę nedaryti (Marvin H. Kultūrinė antropologija, – Vilnius. 1998, p.8).

1.1. Visuomenė, subkultūra ir sociokultūrinė sistema

Visuomenė reiškia organizuotą grupę žmonių, kurie turi bendrą tėvynę ir priklauso vienas nuo kito, siekiant išlikimo ir gerovės. Kiekviena visuomenė turi bendrą ku

ultūrą. Bet padėtis yra sudėtingesnė, kadangi žmonių visuomenės, ypač turinčios valstybę kaip politinės organizacijos formą, dažnai turi pogrupius, pasižyminčius daugiau ar mažiau skirtinga gyvensena. Kalbėdami apie tokioms grupėms būdingus kultūros modelius, antropologai dažnai vartoja terminą subkultūra. Šiuo terminu pabrėžiama, kad visuomenės kultūra nėra vienoda visiems jos nariams. Todėl net mažos visuomenės turi vyrų ir moterų subkultūras, o štai didesnėse ir sudėtingesnėse visuomenėse aptinkamos subkultūros yra susijusios su etniniais, religiniais ir klasių skirtumais.
Pagaliau reikia paminėti terminą sociokultūrinis. Šis terminas yra “socialinio ir kultūrinio” santrumpa ir naudingas kaip priminimas, jog visuomenė ir kultūra sudaro visumą, arba sistemą (Marvin H. Kultūrinė antropologija, – Vilnius. 1998, p.8).1.2. Inkultūracija
Daugeliu atžvilgių visuomenės kultūra, perduodama iš kartos į kartą, linkusi išlikti panaši. Iš dalies šį gyvensenos perimamumą lemia vadinamoji inkultūracija. Inkultūracija yra iš dalies sąmoninga, iš dalies nesąmoninga mokymo patirtis, kuria senesnioji karta kviečia, skatina ir verčia jaunesniąją kartą perimti tradicinius mąstymo ir elgesio būdus. Kinų vaikai vietoj šakučių vartoja valgymo lazdeles, šneka tonine kalba ir nemėgsta pieno, nes buvo inkultūruoti į kinų kultūrą. Inkultūracija pirmiausia remiasi nukreipimu, kurį vyresnioji karta vykdo, taikydama vaikų skatinimo ir baudimo priemones. Kiekviena karta yra išmokyta ne tik kartoti ankstesnės kartos elgesį, bet ir atlyginti už elgesį, kuris atitinka jos pačios inkultūracijos patirties modelį, ir bausti už kitokį, ar bent neskatinti kitokio elgesio. Inkultūracijos sąvoka dabartinės antropologijos ypatingu požiūriu ir yra svarbiausia. Gerai nesuprantant inkultūracijos reikšmės kiekvienos grupės elgesio ir minties modelių išlikimui, kyla reiškinys, vadinamas etnocentrizmu. Etnocentrizmas yra tikėjimas, kad savi elgesio modeliai visada esą normalūs, natūralūs, geri, puikūs ir reikšmingi, o svetimi, kadangi yra kitokie, esą laukiniai, nežmoniški, bjaurūs ar iracionalūs. Žmonės, nepakantūs kultūros skirtumams, paprastai ignoruoja tokį faktą: jei jie būtų buvę inkultūruoti kitos grupės, dauguma tariamai laukinių, nežmoniškų, bjaurių ir iracionalių dalykų jiems būtų geri. Pripažinus etnocentristinį klydimą, atsiranda pakantumas ir smalsumas kultūrų skirtumams( Marvin H. Kultūrinė antropologija, – Vilnius. 1998, p 9).1.3. Kultūrinis reliatyvizmas
Antropologai ypač pabrėžia požiūrį, kuris žinomas kaip kultūrinis reliatyvizmas. Ši sąvoka turi daugelį reikšmių. Kai kuriems antropologams kultūrinis reliatyvizmas reiškia neskelbti nuosprendžio kitų tautų kultūrų moralinei vertybei. Jis reiškia atsisakyti bet kokių absoliučių, universalių moralės normų ir nevertinti kultūrinių tikėjimų ir papročių kaip gerų ar netikusių. Tačiau turbūt dauguma antropologų gins kiek laikinesnį reliatyvizmą. Būtent, jie atidėlios bet kokius moralinius teismus tol, kol neištirs, kokį mato pasaulį skirtingų kultūrų žmonės. Kaip ir bet kas kitas, dauguma antropologų sprendžia apie konkretaus pobūdžio kultūrinius modelius etiškai, bet stengiasi minimalizuoti tų šališkumų ir įsitikinimų poveikį tyrimams1.4. Mokslas ir tiesos sąlygiškumas
Svarbu yra aiškiai suprasti skirtumą tarp vertybių sąlygiškumo ir tiesos sąlygiškumo. Pirmoji sąvoka sako, kad nėra universalių moralinių vertybių, o antroji dėsto objektyvią tiesą apie nesuprantamas žmogaus mintis ir veiksmus. Objektyvioji tiesa yra nepasiekiama, kadangi visi stebėtojai, netgi tie, kurie taiko mokslinius metodus, yra veikiami savo pačių inkultūracinės patirties ir vertybių bei aspektų, susijusių su jų rase, tautybe, etnine grupe, klase ir lytimi. Antropologams nereikia atsisakyti savo vertybių, kad galėtų objektyviai tyrinėti kultūros reiškinius. Jie gali smerkti aplinkos teršimą, genocidą, moterų diskriminaciją, rasizmą, skurdą, žiaurumą su vaikais bei atominį karą ir vis tiek išlaikyti mokslinį objektyvumą šių reiškinių atžvilgiu. Ir nėra nieko antimoksliško ketinime tirti konkrečius kultūros modelius, jei norima juos keisti.
Mokslinis objektyvumas kyla ne iš nešališkumo – nes kiekvienas esame šališkas, – o iš rūpinimosi, kad šališkumas neturėtų įtakos tyrimo rezultatui. Žinoma, mokslas yra žinių sistema, kurios svarbiausias bruožas tas, kad ji siekia atremti įvairaus šališkumo įtaką tyrinėjimui. Mokslininkai tai daro pasakydami vienas kitam kuo aiškiausiai, ką yra nuveikę rinkdami ir analizuodami duomenis bei kurdami logiškai nuoseklias teorijas, kurias gali patikrinti ir pertikrinti kiti tyrinėtojai. Tie, kurie tvirtina, kad mokslinių metodų negalima taikyti sociokultūriniams reiškiniams tirti, iš esmės klysta: jie tvirtina, kad objektyvi tiesa reiškia absoliučią, galutinę, neabejotiną tiesą. Bet mokslo išdava yra kita. Tai laikinoji objektyvi tiesa. Mokslas yra niekada nesibaigiantis vis naujų ir vis geresnių teorijų kūrimas ir tikrinimas. Tai, kad galutinė, absoliuti, objektyvi ir tikroji tiesa niekada nėra pasiekiama, nereiškia, kad visos tiesos yra vienodai šališkos (Marvin H. Kultūrinė antropologija, – Vilnius. 1998, p.9).1.5. Inkultūracijos sąvokos ribotumai
Dabartinėmis pasaulio sąlygomis lengva pastebėti, kad inkultūracija negalima paaiškinti daugelio socialinių grupių gyvensenos. Aišku, kad kultūros modelių kopijavimas iš kartos į kartą niekada nėra visa apimantis. Senieji modeliai nėra visada ištikimai atkartojami vėlesniųjų kartų. Nuolat atsiranda naujų modelių. Šiomis dienomis naujovių diegimas ir nekopijavimas industrinėse visuomenėse pasiekė suaugusiems nerimą keliančius mastus, nes jie buvo išauklėti tikėtis, kad jų vaikai kopijuos jų elgesį. Ši kartų perimamumo netektis buvo pavadinta kartų atotrūkiu.

Šiandien niekur pasaulyje nėra vyresniųjų, kurie žinotų viską, ką žino vaikai, nesvarbu, kokios tolimos ir paprastos yra visuomenės, kuriose vaikai gyvena. Praeityje visada kai kurie vyresnieji žinojo daugiau negu bet kurie vaikai dėl patirties konkrečioje kultūros sistemoje. Šiandien nėra tokio suaugusiojo nė vieno. Ir ne todėl, kad tėvai jau nėra vadovai, bet kad nėra vadovų apskritai, ar jų ieškotum savo šalyje, ar užsienyje. Nėra vyresniųjų, kurie žinotų viską, ką apie pasaulį, kuriame gimė, žino išauklėtieji per pastaruosius dvidešimt metų. Kitaip sakant, inkultūracija gali paaiškinti kultūros perimamumą, bet negali paaiškinti kultūros evoliucijos. Net perimamumo požiūriu inkultūracija turi reikšmingų ribotumų. Kiekvienas pakartotas modelis nebūtinai yra užprogramuotas vienos kartos perdavimo kitai rezultatas. Daug pakartotų modelių yra viena kitą keičiančių kartų reagavimo į panašias socialinio gyvenimo sąlygas išdava. Kartais įgytos programos gali nesutarti su faktiniais modeliais; kitaip sakant, žmonės gali būti inkultūruoti elgtis vienaip, bet sąlygos, kurių jie nevaldo, gali priversti juos elgtis kitaip. Inkultūracija reiškia kultūros bruožų perdavimą iš kartos į kartą, o difuzija – kultūros bruožų perdavimą iš vienos kultūros ir visuomenės į kitą. Šis procesas yra toks bendras, kad dauguma” bruožų, būdingų bet kuriai visuomenei, galima sakyti, yra kilę iš kurios nors kitos visuomenės.

XX a. pradžioje daugelis antropologų difuziją laikė pačiu efektyviausiu sociokultūrinių skirtumų ir panašumų aiškinimu. Nesiliaujantį šio požiūrio poveikį galima matyti populiariose pastangose aiškinti panašumus tarp pagrindinių civilizacijų kaip kilmės vienų iš kitų pasekmę.

Tačiau pastaraisiais metais difuzija, kaip aiškinimo principas, yra atgyvenusi. Tiesa, kuo artimesnės dvi visuomenės, tuo panašesnės jų kultūros. Bet šio panašumo negalima paprasčiausiai priskirti kokiai nors automatinei bruožų difuzijos tendencijai. Reikia nepamiršti, kad geografiškai artimos visuomenės, matyt, gyvena panašioje aplinkoje, todėl panašumus tarp jų gali lemti panašių aplinkos sąlygų poveikis. Maža to, yra daugybė atvejų, kai visuomenės, palaikančios artimus santykius šimtmečiais, pasirenka radikaliai skirtingą gyvenseną. Kitaip sakant, priešinimasis difuzijai yra toks pat būdingas kaip ir pasidavimas. Jei taip nebūtų, nebūtų kovos tarp katalikų ir protestantų, o žydai pripažintų Jėzaus Kristaus dieviškumą (arba krikščionys jį neigtų). Be to, net jei difuziją laikysime paaiškinimu, dar lieka klausimas, kodėl paplitęs dalykas atsirado pirmiausia. Pagaliau difuzija negali paaiškinti daugelio tokių reikšmingų dalykų, kai tautos, niekada neturėjusios jokių santykių, išrado panašius įrankius ir techniką ir išplėtojo nepaprastai panašią santuoką ir religinius tikėjimus. Tokių nepriklausomų išradimų ryškiausi pavyzdžiai yra atradimai ir išradimai, atsirandą ne tik nepriklausomai, bet ir beveik tuo pačiu metu.

Trumpai tariant, difuzija yra tiek pat patenkinantis panašių kultūros bruožų aiškinimo būdas kaip ir inkultūracija. Jei žmonių socialinį gyvenimą sąlygotų vien difuzija ir inkultūracija, turėtume tikėtis, kad visos kultūros yra tapačios ir išliks tapačios. Bet aišku, kad taip nėra.

Tačiau negalima sakyti, kad difuzija nedaro įtakos sociokultūrinei evoliucijai. Vienos kultūros artimumas kitai dažnai veikia kitimo tempą ir kryptį ir formuoja specifines sociokultūrinio gyvenimo deta.les, jei ir neformuoja dviejų kultūrų pagrindinių bruožų.

Be to negalima sakyti, kad difuzija nedaro įtakos sociokultūrinei evoliucijai. Vienos kultūros artimumas kitai dažnai veikia kitimo tempą ir kryptį ir formuoja specifines sociokultūrinio gyvenimo detales, jei ir neformuoja dviejų kultūrų pagrindinių bruožų. Pavyzdžiui, paprotys rūkyti tabaką atsirado Vakarų pusrutulio čiabuvių tautose, o po 1492 m. paplito tolimiausiuose žemės rutulio regionuose. To nebūtų atsitikę, jei amerikiečiai būtų likę atskirti nuo kitų kontinentų. Tačiau vien kontaktas visko nepaaiškina, nes šimtai kitų Amerikos čiabuvių bruožų, pavyzdžiui, gyvenimas vigvamuose ar medžioklė lankais ir strėlėmis, nebuvo perimti net kolonistų, kurie gyveno greta Amerikos čiabuvių tautų.
1.7. Lauko tyrimai ir kultūros psichiniai bei elgesio aspektai

Kultūriniai antropologai kultūros modeliams tirti taiko įvairiausius metodus. Tai ir apžvalginiai klausimynai, ir gyventojų surašymo duomenys, gyvenimo istorijos, genealogijos, oficialūs ir neoficialūs pokalbiai, filmavimas, vaizdo ir garso įrašinėjimas bei rašymas. O specifiškiausias antropologinis metodas yra dalyvaujamasis stebėjimas. Šis metodas reiškia ilgalaikį gyvenimą tarp tiriamųjų ir kuo didžiausią ir glaudžiausią įsigyvenimą į jų kasdieninę veiklą, kalbėjimąsi su jais, jų klausymąsi ir paprasčiausią stebėjimą.

Lauko tyrinėjimo tikslas, – pažinti ir p

. . .

4.IŠVADOS

Ugdyti kritišką istorinį ir antropologinį mąstymą, savarankiškos mokslinės analizės pastangas ir šiuolaikinės istorijos ir antropologijos didaktinį supratimą.

4. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Marvin H. Kultūrinė antropologija, – Vilnius. 1998.
2. (2004-04-15)

Join the Conversation

×
×