TURINYS
ĮVADAS ……………………………………………………………………………………………………………………………. 31. KULTŪROS ESMĖ………………………………………………………………………………………………………… 41.1. Visuomenė, subkultūra ir socialinė sistema……………………………………………………………………… 51.2. Inkultūracija…………………………………………………………………………………………………………………. 51.3. Kultūrinis reliatyvizmas…………………………………………………………………………………………………. 61.4. Mokslas ir tiesos sąlygiškumas…………………………………………………………………………………………61.5. Inkultūracijos sąvokos ribotumai………………………………………………………………………………………71.6. Difuzija………………………………………………………………………………………………………………………….81.7. Lauko tyrimai ir kultūros psichologiniai bei elgesio aspektai……………………………………………….91.8. Eminiai ir etiniai kultūros aspektai…………………………………………………………………………………..101.9. Emika, atika ir galvijų lyčių proporcijos…………………………………………………………………………..112. UNIVERSALUS MODELIS…………………………………………………………………………………………… 122.1. Infrastruktūra………………………………………………………………………………………………………………..122.2. Struktūra………………………………………………………………………………………………………………………122.3. Antstatas………………………………………………………………………………………………………………………133. ANTROPOLOGIJOS TEORIJŲ ĮVAIROVĖ……………………………………………………………………. 13IŠVADOS ……………………………………………………………………………………………………………………….. 14ĮvadasAntropologija yra žmonijos – senovės ir dabartinių tautų – gyvensenos tyrinėjimas. Kadangi šis objektas yra didelis ir sudėtingas, įvairios antropologijos šakos tiria skirtingus žmonių patirties aspektus. Kai kurios šakos tiria mūsų rūšies, moksliškai vadinamos Homo sapiens, evoliuciją iš ankstesnių rūšių. Kitos tiria, kaip Homo sapiens įgijo unikalų žmogišką gebėjimą kalbėti, kaip plėtojosi ir įvairėjo kalbos ir kaip dabartinės tenkina žmonių bendravimo poreikius. Dar kitos domisi išmoktomis žmogaus minties ir elgesio tradicijomis, vadinamomis kultūromis. Jos tiria, kaip plėtojosi ir įvairėjo senovės kultūros ir kaip bei kodėl kinta ar nekinta dabarties kultūros. Skirtingų žemynų žmonės, kurie kalba skirtingomis kalbomis ir kurie turi skirtingas vertybes ir religijas, jaučiasi gyveną vis glaudžiau ir glaudžiau naujajame pasaulio dydžio kaime. Visiems šio kaimo gyventojams antropologija yra nepaprastas stimulas tyrinėti, aiškinti ir aukštinti žmonių įvairovę. Kartu antropologija mums primena, kad, nepaisant mūsų kalbų ir kultūrų skirtumų, visi esame tos pačios rūšies atstovai ir turime bendrą prigimtį ir bendrą likimą. Kultūrinė antropologija aprašo ir analizuoja praėjusių ir dabarties amžių kultūras – socialiai išmoktas tradicijas. Ji turi poskyrį etnografija, kuri sistemingai aprašo dabarties kultūras. Tų aprašymų lyginimas duoda pagrindą hipotezėms ir teorijoms apie žmonių gyvensenos priežastis. Archeologija ir kultūrinė antropologija turi panašius tikslus, bet skiriasi metodais ir tiriamomis kultūromis. Archeologija tyrinėja praeities kultūrų ant žemės paviršiaus ir po juo paliktas materialias liekanas. Be archeologijos radinių negalėtume suprasti praeities, ypač kur žmonės nepaliko rašytinių praeities paminklų. O nesupratę praeities, negalėtume suprasti dabarties.
Antropologinė lingvistika yra gausybės žmonių šnekamųjų kalbų tyrinėjimas. Antropologiniai lingvistai siekia ištirti ir visų žinomų kalbų šeimų istoriją. Jie domisi, kaip kalba veikia kitus žmogaus gyvenimo aspektus ir kaip yra jų veikiama, taip pat domisi santykiu tarp kalbos evoliucijos ir mūsų rūšies, Homo sapiens, evoliucijos. Jie taip pat domisi santykiu tarp kalbų evoliucijos ir skirtingų kultūrų evoliucijos. Fizinė antropologija, taip pat vadinama biologine antropologija, yra žmogaus kilmės ir mūsų biologijos determinuotos prigimties tyrinėjimas. Fiziniai antropologai siekia rekonstruoti žmogaus evoliucijos eigą, tyrinėdami panašių į žmones senovės rūšių suakmenėjusių iškasenų liekanas. Fiziniai antropologai taip pat siekia aprašyti paveldimų pokyčių pasiskirstymą tarp dabarties gyventojų ir surūšiuoti atitinkamus žmogaus gyvenimo pokyčius dėl paveldėjimo, aplinkos ir kultūros. Taikomoji antropologija naudojasi kultūrine, archeologine, lingvistine ir biologine antropologija ir sprendžia praktines problemas, liečiančias žmonių sveikatą, auklėjimą, saugumą, sėkmę daugelyje skirtingų kultūrinių fonų. Antropologijos skiriamasis bruožas yra tas, kad ji globalinė ir lyginamoji. Kitos disciplinos domisi tik atskiru žmonių patirties segmentu ar atskiru mūsų kultūrinės ir biologinės raidos laiku ar faze. O antropologai niekada neapsiriboja vienos populiacijos, rasės, genties, klasės, nacijos, laiko ar vietos tyrinėjimu. Antropologija pirmiausia reikalauja, kad išvados, paremtos vienos atskiros žmonių grupės ar civilizacijos tyrimu, būtų patikrintos lyginant su kitų grupių ir civilizacijų tyrimų medžiaga. Taip antropologai tikisi išvengti savo pačių lyties, klasės, genties, rasės, nacijos, religijos ar kultūros šališkumų. Antropologijos perspektyvoje visos tautos, visos kultūros yra vienodai vertos tyrinėti. Taigi antropologija neigia požiūrį tų, kurie tik save ir nieką kitą laiko žmonijos atstovais, dedasi esą pažangos viršūnėje ar Dievo, ar istorijos būsią išrinkti formuoti pasaulį pagal jų pačių vaizdinį ( Marvin H. Kultūrinė antropologija, – Vilnius. 1998, p 7).1.KULTŪROS ESMĖKultūra yra susijusi su išmoktomis, visuomeniškai įgytomis mąstymo ir elgesio tradicijomis, sutinkamomis žmonių visuomenėse. Antropologai, kada kalba apie žmonių kultūrą, paprastai turi galvoje bendrą, visuomeniškai įgytą gyvenseną, būdingą grupei žmonių, įskaitant jų kopijuojamą, kartojamą mąstyseną, jauseną ir elgseną. Įsidėmėtina, kad visa tai reiškia ne vien tik “kultūringojo” elito literatūrinius ir meninius laimėjimus ir standartus, kadangi antropologams vandentiekio darbininkai ir fermeriai yra tokie pat kultūringi kaip meno kolekcionieriai ir koncertų lankytojai, ir eilinių žmonių gyvenimo tyrinėjimas yra toks pat svarbus kaip žymių ir įtakingų žmonių gyvenimo tyrinėjimas. Kultūra, suprantama plačiąja etnografine prasme, yra ta kompleksinė visuma, kuri apima žinias, tikėjimą, meną, moralę, teisę, papročius ir visus kitus gebėjimus ir įpročius, įgytus žmogaus, kaip visuomenės nario. Kultūros padėtis įvairiose žmonijos visuomenėse, kiek ją galima tyrinėti bendraisiais principais, yra dalykas, kurį galima tyrinėti kaip žmonių minties ir veiklos dėsnius. Daugelis antropologų yra linkę žiūrėti į kultūrą kaip į grynai psichinį reiškinį, kurį sudaro idėjos, kaip reikia mąstyti ir veikti. Bet yra pavojus klaidingai suprasti santykį tarp idėjų ir elgesio. Kai kultūra sparčiai kinta, kaip dabar daugelyje pasaulio dalių, elgesys dažnai pasikeičia prieš pakintant idėjoms, ir galima sakyti, kad elgesys programuoja žmonių idėjas taip pat lengvai, kaip ir idėjos programuoja jų elgesį. Kita kliūtis žiūrėti į kultūrą tik kaip į psichinę programą, o ne į turinčią ir psichikos, ir elgesio aspektų, yra tai, kad daugelis aktualiausių mūsų laikų socialinių problemų apskritai neturi programos. Pavyzdžiui, eismo kamščiai yra labai nusistovėjęs kultūros reiškinys, kuris būna nepaisant programos, verčiančios vairuotojus judėti. Skurdas yra kitas pavyzdys ištiso komplekso veiksmų, kurių žmonės užsiprogramavę nedaryti (Marvin H. Kultūrinė antropologija, – Vilnius. 1998, p.8).1.1. Visuomenė, subkultūra ir sociokultūrinė sistema Visuomenė reiškia organizuotą grupę žmonių, kurie turi bendrą tėvynę ir priklauso vienas nuo kito, siekiant išlikimo ir gerovės. Kiekviena visuomenė turi bendrą kultūrą. Bet padėtis yra sudėtingesnė, kadangi žmonių visuomenės, ypač turinčios valstybę kaip politinės organizacijos formą, dažnai turi pogrupius, pasižyminčius daugiau ar mažiau skirtinga gyvensena. Kalbėdami apie tokioms grupėms būdingus kultūros modelius, antropologai dažnai vartoja terminą subkultūra. Šiuo terminu pabrėžiama, kad visuomenės kultūra nėra vienoda visiems jos nariams. Todėl net mažos visuomenės turi vyrų ir moterų subkultūras, o štai didesnėse ir sudėtingesnėse visuomenėse aptinkamos subkultūros yra susijusios su etniniais, religiniais ir klasių skirtumais.Pagaliau reikia paminėti terminą sociokultūrinis. Šis terminas yra “socialinio ir kultūrinio” santrumpa ir naudingas kaip priminimas, jog visuomenė ir kultūra sudaro visumą, arba sistemą (Marvin H. Kultūrinė antropologija, – Vilnius. 1998, p.8).1.2. InkultūracijaDaugeliu atžvilgių visuomenės kultūra, perduodama iš kartos į kartą, linkusi išlikti panaši. Iš dalies šį gyvensenos perimamumą lemia vadinamoji inkultūracija. Inkultūracija yra iš dalies sąmoninga, iš dalies nesąmoninga mokymo patirtis, kuria senesnioji karta kviečia, skatina ir verčia jaunesniąją kartą perimti tradicinius mąstymo ir elgesio būdus. Kinų vaikai vietoj šakučių vartoja valgymo lazdeles, šneka tonine kalba ir nemėgsta pieno, nes buvo inkultūruoti į kinų kultūrą. Inkultūracija pirmiausia remiasi nukreipimu, kurį vyresnioji karta vykdo, taikydama vaikų skatinimo ir baudimo priemones. Kiekviena karta yra išmokyta ne tik kartoti ankstesnės kartos elgesį, bet ir atlyginti už elgesį, kuris atitinka jos pačios inkultūracijos patirties modelį, ir bausti už kitokį, ar bent neskatinti kitokio elgesio. Inkultūracijos sąvoka dabartinės antropologijos ypatingu požiūriu ir yra svarbiausia. Gerai nesuprantant inkultūracijos reikšmės kiekvienos grupės elgesio ir minties modelių išlikimui, kyla reiškinys, vadinamas etnocentrizmu. Etnocentrizmas yra tikėjimas, kad savi elgesio modeliai visada esą normalūs, natūralūs, geri, puikūs ir reikšmingi, o svetimi, kadangi yra kitokie, esą laukiniai, nežmoniški, bjaurūs ar iracionalūs. Žmonės, nepakantūs kultūros skirtumams, paprastai ignoruoja tokį faktą: jei jie būtų buvę inkultūruoti kitos grupės, dauguma tariamai laukinių, nežmoniškų, bjaurių ir iracionalių dalykų jiems būtų geri. Pripažinus etnocentristinį klydimą, atsiranda pakantumas ir smalsumas kultūrų skirtumams( Marvin H. Kultūrinė antropologija, – Vilnius. 1998, p 9).1.3. Kultūrinis reliatyvizmas
Antropologai ypač pabrėžia požiūrį, kuris žinomas kaip kultūrinis reliatyvizmas. Ši sąvoka turi daugelį reikšmių. Kai kuriems antropologams kultūrinis reliatyvizmas reiškia neskelbti nuosprendžio kitų tautų kultūrų moralinei vertybei. Jis reiškia atsisakyti bet kokių absoliučių, universalių moralės normų ir nevertinti kultūrinių tikėjimų ir papročių kaip gerų ar netikusių. Tačiau turbūt dauguma antropologų gins kiek laikinesnį reliatyvizmą. Būtent, jie atidėlios bet kokius moralinius teismus tol, kol neištirs, kokį mato pasaulį skirtingų kultūrų žmonės. Kaip ir bet kas kitas, dauguma antropologų sprendžia apie konkretaus pobūdžio kultūrinius modelius etiškai, bet stengiasi minimalizuoti tų šališkumų ir įsitikinimų poveikį tyrimams1.4. Mokslas ir tiesos sąlygiškumasSvarbu yra aiškiai suprasti skirtumą tarp vertybių sąlygiškumo ir tiesos sąlygiškumo. Pirmoji sąvoka sako, kad nėra universalių moralinių vertybių, o antroji dėsto objektyvią tiesą apie nesuprantamas žmogaus mintis ir veiksmus. Objektyvioji tiesa yra nepasiekiama, kadangi visi stebėtojai, netgi tie, kurie taiko mokslinius metodus, yra veikiami savo pačių inkultūracinės patirties ir vertybių bei aspektų, susijusių su jų rase, tautybe, etnine grupe, klase ir lytimi. Antropologams nereikia atsisakyti savo vertybių, kad galėtų objektyviai tyrinėti kultūros reiškinius. Jie gali smerkti aplinkos teršimą, genocidą, moterų diskriminaciją, rasizmą, skurdą, žiaurumą su vaikais bei atominį karą ir vis tiek išlaikyti mokslinį objektyvumą šių reiškinių atžvilgiu. Ir nėra nieko antimoksliško ketinime tirti konkrečius kultūros modelius, jei norima juos keisti.Mokslinis objektyvumas kyla ne iš nešališkumo – nes kiekvienas esame šališkas, – o iš rūpinimosi, kad šališkumas neturėtų įtakos tyrimo rezultatui. Žinoma, mokslas yra žinių sistema, kurios svarbiausias bruožas tas, kad ji siekia atremti įvairaus šališkumo įtaką tyrinėjimui. Mokslininkai tai daro pasakydami vienas kitam kuo aiškiausiai, ką yra nuveikę rinkdami ir analizuodami duomenis bei kurdami logiškai nuoseklias teorijas, kurias gali patikrinti ir pertikrinti kiti tyrinėtojai. Tie, kurie tvirtina, kad mokslinių metodų negalima taikyti sociokultūriniams reiškiniams tirti, iš esmės klysta: jie tvirtina, kad objektyvi tiesa reiškia absoliučią, galutinę, neabejotiną tiesą. Bet mokslo išdava yra kita. Tai laikinoji objektyvi tiesa. Mokslas yra niekada nesibaigiantis vis naujų ir vis geresnių teorijų kūrimas ir tikrinimas. Tai, kad galutinė, absoliuti, objektyvi ir tikroji tiesa niekada nėra pasiekiama, nereiškia, kad visos tiesos yra vienodai šališkos (Marvin H. Kultūrinė antropologija, – Vilnius. 1998, p.9).1.5. Inkultūracijos sąvokos ribotumaiDabartinėmis pasaulio sąlygomis lengva pastebėti, kad inkultūracija negalima paaiškinti daugelio socialinių grupių gyvensenos. Aišku, kad kultūros modelių kopijavimas iš kartos į kartą niekada nėra visa apimantis. Senieji modeliai nėra visada ištikimai atkartojami vėlesniųjų kartų. Nuolat atsiranda naujų modelių. Šiomis dienomis naujovių diegimas ir nekopijavimas industrinėse visuomenėse pasiekė suaugusiems nerimą keliančius mastus, nes jie buvo išauklėti tikėtis, kad jų vaikai kopijuos jų elgesį. Ši kartų perimamumo netektis buvo pavadinta kartų atotrūkiu. Šiandien niekur pasaulyje nėra vyresniųjų, kurie žinotų viską, ką žino vaikai, nesvarbu, kokios tolimos ir paprastos yra visuomenės, kuriose vaikai gyvena. Praeityje visada kai kurie vyresnieji žinojo daugiau negu bet kurie vaikai dėl patirties konkrečioje kultūros sistemoje. Šiandien nėra tokio suaugusiojo nė vieno. Ir ne todėl, kad tėvai jau nėra vadovai, bet kad nėra vadovų apskritai, ar jų ieškotum savo šalyje, ar užsienyje. Nėra vyresniųjų, kurie žinotų viską, ką apie pasaulį, kuriame gimė, žino išauklėtieji per pastaruosius dvidešimt metų. Kitaip sakant, inkultūracija gali paaiškinti kultūros perimamumą, bet negali paaiškinti kultūros evoliucijos. Net perimamumo požiūriu inkultūracija turi reikšmingų ribotumų. Kiekvienas pakartotas modelis nebūtinai yra užprogramuotas vienos kartos perdavimo kitai rezultatas. Daug pakartotų modelių yra viena kitą keičiančių kartų reagavimo į panašias socialinio gyvenimo sąlygas išdava. Kartais įgytos programos gali nesutarti su faktiniais modeliais; kitaip sakant, žmonės gali būti inkultūruoti elgtis vienaip, bet sąlygos, kurių jie nevaldo, gali priversti juos elgtis kitaip. Inkultūracija reiškia kultūros bruožų perdavimą iš kartos į kartą, o difuzija – kultūros bruožų perdavimą iš vienos kultūros ir visuomenės į kitą. Šis procesas yra toks bendras, kad dauguma” bruožų, būdingų bet kuriai visuomenei, galima sakyti, yra kilę iš kurios nors kitos visuomenės. XX a. pradžioje daugelis antropologų difuziją laikė pačiu efektyviausiu sociokultūrinių skirtumų ir panašumų aiškinimu. Nesiliaujantį šio požiūrio poveikį galima matyti populiariose pastangose aiškinti panašumus tarp pagrindinių civilizacijų kaip kilmės vienų iš kitų pasekmę. Tačiau pastaraisiais metais difuzija, kaip aiškinimo principas, yra atgyvenusi. Tiesa, kuo artimesnės dvi visuomenės, tuo panašesnės jų kultūros. Bet šio panašumo negalima paprasčiausiai priskirti kokiai nors automatinei bruožų difuzijos tendencijai. Reikia nepamiršti, kad geografiškai artimos visuomenės, matyt, gyvena panašioje aplinkoje, todėl panašumus tarp jų gali lemti panašių aplinkos sąlygų poveikis. Maža to, yra daugybė atvejų, kai visuomenės, palaikančios artimus santykius šimtmečiais, pasirenka radikaliai skirtingą gyvenseną. Kitaip sakant, priešinimasis difuzijai yra toks pat būdingas kaip ir pasidavimas. Jei taip nebūtų, nebūtų kovos tarp katalikų ir protestantų, o žydai pripažintų Jėzaus Kristaus dieviškumą (arba krikščionys jį neigtų). Be to, net jei difuziją laikysime paaiškinimu, dar lieka klausimas, kodėl paplitęs dalykas atsirado pirmiausia. Pagaliau difuzija negali paaiškinti daugelio tokių reikšmingų dalykų, kai tautos, niekada neturėjusios jokių santykių, išrado panašius įrankius ir techniką ir išplėtojo nepaprastai panašią santuoką ir religinius tikėjimus. Tokių nepriklausomų išradimų ryškiausi pavyzdžiai yra atradimai ir išradimai, atsirandą ne tik nepriklausomai, bet ir beveik tuo pačiu metu. Trumpai tariant, difuzija yra tiek pat patenkinantis panašių kultūros bruožų aiškinimo būdas kaip ir inkultūracija. Jei žmonių socialinį gyvenimą sąlygotų vien difuzija ir inkultūracija, turėtume tikėtis, kad visos kultūros yra tapačios ir išliks tapačios. Bet aišku, kad taip nėra. Tačiau negalima sakyti, kad difuzija nedaro įtakos sociokultūrinei evoliucijai. Vienos kultūros artimumas kitai dažnai veikia kitimo tempą ir kryptį ir formuoja specifines sociokultūrinio gyvenimo deta…les, jei ir neformuoja dviejų kultūrų pagrindinių bruožų. Be to negalima sakyti, kad difuzija nedaro įtakos sociokultūrinei evoliucijai. Vienos kultūros artimumas kitai dažnai veikia kitimo tempą ir kryptį ir formuoja specifines sociokultūrinio gyvenimo detales, jei ir neformuoja dviejų kultūrų pagrindinių bruožų. Pavyzdžiui, paprotys rūkyti tabaką atsirado Vakarų pusrutulio čiabuvių tautose, o po 1492 m. paplito tolimiausiuose žemės rutulio regionuose. To nebūtų atsitikę, jei amerikiečiai būtų likę atskirti nuo kitų kontinentų. Tačiau vien kontaktas visko nepaaiškina, nes šimtai kitų Amerikos čiabuvių bruožų, pavyzdžiui, gyvenimas vigvamuose ar medžioklė lankais ir strėlėmis, nebuvo perimti net kolonistų, kurie gyveno greta Amerikos čiabuvių tautų.1.7. Lauko tyrimai ir kultūros psichiniai bei elgesio aspektai Kultūriniai antropologai kultūros modeliams tirti taiko įvairiausius metodus. Tai ir apžvalginiai klausimynai, ir gyventojų surašymo duomenys, gyvenimo istorijos, genealogijos, oficialūs ir neoficialūs pokalbiai, filmavimas, vaizdo ir garso įrašinėjimas bei rašymas. O specifiškiausias antropologinis metodas yra dalyvaujamasis stebėjimas. Šis metodas reiškia ilgalaikį gyvenimą tarp tiriamųjų ir kuo didžiausią ir glaudžiausią įsigyvenimą į jų kasdieninę veiklą, kalbėjimąsi su jais, jų klausymąsi ir paprasčiausią stebėjimą. Lauko tyrinėjimo tikslas, – pažinti ir psichinius, ir elgesio kultūros aspektus. Psichiniai aspektai yra vidinis minčių ir jausmų pasaulis, egzistuojantis įvairiuose sąmonės lygiuose:a) Žmonės gali nesuvokti savosios “kūno kalbos”. Pavyzdžiui, jie gali nepajėgti apibrėžti taisyklių, nustatančių atstumą, kurio jie laikosi tarpusavyje kalbėdamiesi.b) Kitokie kultūriškai modeliuoti mąstysenos būdai lengviau suvokiami, bet žmonės juos atskleidžia tik klausinėjami lauko tyrinėtojo. Tokiu būdu žmonės paprastai sugeba išdėstyti vertybes, normas ir priimtas taisykles, kurios valdo tokias veiklas kaip kūdikių atjunkymas, meilinimasis partneriui, vadovo pasirinkimas, gydymas, svečių vaišinimas, giminaičių klasifikavimas, Dievo garbinimas ir tūkstančiai kitų kasdieniškų dalykų.c) Daug yra ir visiškai sąmoningų, aiškiai apibrėžtų ir formalių elgesio taisyklių ir teiginių apie vertybes, normas ir tikslus, apie kuriuos galima šnekėtis įprastiniuose pokalbiuose, kuriuos galima įrašyti į teisės kodeksus arba paskelbti viešuose susirinkimuose (higienos, banko indėlių įforminimo, futbolo žaidimo, sienos perėjimo, draudimo taisyklės ir pan.).d) Galiausiai šis dalykas yra dar sudėtingesnis dėl to, kad kultūros turi taisykles ne tik elgesiui, bet ir elgesio taisyklių pažeidimams – pavyzdžiui, pastatęs automobilį už ženklo “Stovėti draudžiama”, jūs viliatės negauti baudos. Bet šio vidinio pasaulio pažinimas nėra vienintelis lauko tyrimų vaisius. Kartu antropologai stebi, matuoja, filmuoja, rašosi tai, ką žmonės veikia per dienas, savaites ar metus. Antropologai stebi gimdymą, dalyvauja laidotuvėse, eina į medžioklę, stebi vestuvių iškilmes ir dalyvauja šimtuose kitų įvykių ir darbų. Tie įvykiai ir veiksmai sudaro kultūros elgesio aspektą (Marvin H. Kultūrinė antropologija, – Vilnius. 1998, p.14).1.8. Eminiai ir etiniai kultūros aspektaiSkirtumas tarp psichinių ir elgesio aspektų neatsako į klausimą, kas yra kultūros, kaip visumos, adekvatus aprašymas. Problema ta, kad į dalyvaujančiųjų stebėtojų mintis ir elgesį galima žiūrėti dviem skirtingais požiūriais: iš dalyvio pozicijos ir stebėtojo pozicijos. Abiem atvejais galimi moksliniai, objektyvūs psichinės ir elgesio sferų aiškinimai. Pirmuoju atveju taikomos sąvokos ir skiriamieji bruožai, prasmingi ir tinkami dalyviams, antruoju atveju – sąvokos ir skiriamieji bruožai, prasmingi ir tinkami stebėtojams. Pirmasis kultūros tyrimo būdas vadinamas eminiu, o antrasis būdas vadinamas etiniu. Eminiu aprašymų ir analizės adekvatumo testas skirtas nustatyti, ar jie atitinka čiabuvių pasaulėvaizdį, priimamą kaip realų, prasmingą ir tinkamą. Atlikdami eminį tyrimą, antropologai siekia išsiaiškinti kategorijas ir taisykles, kurios reikalingos, kad būtų galima mąstyti ir veikti kaip čiabuviui. O etinių paaiškinimų adekvatumo testas paprastai yra galimybė suformuluoti mokslines teorijas apie sociokultūrinių skirtumų ir panašumų priežastis Etiniai tyrimai dažnai apima veiklos ir įvykių, kuriuos čiabuvių informatoriai laiko netinkamais ir beprasmiais, vertinimą ir gretinimą.1.9. EMIKA, ETIKA IR GALVIJŲ LYČIŲ PROPORCIJOS
Pateikiamas pavyzdys rodo emikos ir etikos skirtumo svarbą nelingvistinės kultūros srityse. Pietų Indijos Keralos valstijos Trivandrumo rajono valstiečiai tvirtina niekada be reikalo netrumpinsią nė vienam savo gyvuliui gyvenimo – niekada jo neužmušią nei nenumarinsią badu – tuo patvirtindami standartinį indusų draudimą žudyti galvijus. Tačiau Keralos valstiečių buliukų mirtingumas yra beveik dvigubai didesnis už telyčaičių. Tikrai, vienerių metų amžiaus buliukų jie turi mažiau negu telyčaičių santykiu 67:100. Patys valstiečiai žino, kad buliukai nugaišta dažniau negu telyčaitės, bet skirtumą jie įžiūri santykiniame buliukų “silpnume”. “Buliukai dažniau suserga”, – sako jie. Paklausti, kodėl buliukai dažniau suserga, kai kurie valstiečiai sako, kad patinai mažiau už pateles žinda. Pagaliau kai kurie valstiečiai prasitaria, kad buliukams neleidžiama žįsti iš karvės spenių daugiau kaip kelias sekundes. Vis dėlto niekas negali aiškiai pasakyti, kad buliukai paprasčiausiai brokuojami. Mat Keraloje nereikia daug traukiamųjų gyvulių. Reikia daugiausia tik karvių. Taigi situacijos emika yra ta, kad niekas netrumpins veršeliui gyvenimo tyčia. Žinoma, tam tikru sąmonės lygmeniu valstiečiai gali labai gerai žinoti, ką daro, ir paprasčiausiai nenorėti apie tai sakyti kitiems žmonėms. Valstiečiai nuolatos tvirtina, kad kiekvienas veršelis turi “teisę gyventi” nepriklausomai nuo lyties. Bet situacijos etika ta, kad galvijų lyčių proporcija yra pritaikyta prie vietos ekologijos ir ekonomikos poreikių, pirmiausia naudojant patinų “bovicidą”. Nors nepageidaujami veršeliai nėra žudomi, daugiau ar mažiau jų yra numarinama badu. Kitose Indijos dalyse, kur yra kitokios ekologinės ir ekonominės sąlygos, etinis “bovicidas” daugiau praktikuojamas prieš pateles negu prieš patinus, todėl kai kuriose valstijose suaugusių galvijų santykis yra per 200 bulių kiekvienam 100 karvių.
Lyginant etines ir emines kultūros versijas, kyla tam tikrų svarbių ir įdomių antropologijos problemų (Marvin H. Kultūrinė antropologija, – Vilnius. 1998, p. 15).2.UNIVERSALUS MODELISKetindamas lyginti kultūras, antropologas turi kaupti ir tvarkyti informaciją apie kultūrą, atsižvelgdamas į tai, kas tarp kultūrų kartojasi ar yra socialinės ir kultūros visumos dalis. Tie pasikartojantys aspektai ar dalys vadinami universaliu modeliu. Antropologai sutinka, kad kiekviena visuomenė rūpinasi elgesiu ir mintimis, susijusiomis su gyvenimo priemonių įgijimu iš aplinkos, vaikų turėjimu, daiktų mainų ir darbo organizavimu, gyvenimu namų grupėmis ir didesnėmis bendruomenėmis ir su kūrybiniais bei išraiškos, žaidybiniais, estetiniais, moraliniais ir intelektualiniais žmogaus gyvenimo aspektais. Tačiau nesutariama, kiek šių kategorijų padalinių turi būti ar kokia pirmenybė turi būti joms teikiama, kai pradedamas tyrinėjimas.2.1. InfrastruktūraSusideda iš technologijos ir gamybinės bei dauginimosi veiklos, kuri tiesiogiai siejasi su maisto atsargomis ir pastoge, apsauga nuo ligų ir lytinių bei kitų esminių žmogaus poreikių ir potraukių tenkinimu. Infrastruktūra taip pat apima ribotumus ir galimybes, kuriuos natūrali aplinka sieja su gamyba ir dauginimusi, taip pat ir priemones, taikomas didinti gyventojų tankumui. Pavyzdžiui, šiuolaikinės Japonijos infrastruktūros schema turėtų apimti japonų elektroniškai kompiuterizuotą ir automatizuotą informaciją bei pramoninę ekonomiką, jos priklausomybę nuo importinių žaliavų, sveikatos apsaugos sistemos efektyvumą, abortais pagrįstą gyventojų tankumo reguliavimą ir didelę žalą, kurią padarė aplinkai pramoninis teršimas ir auganti ekonomika (Marvin H. Kultūrinė antropologija, – Vilnius. 1998, p.17).2.2. StruktūraSusideda iš grupių ir organizacijų, kurios yra kiekvienoje visuomenėje ir kurios skirsto, tvarko ir keičiasi prekėmis, darbo jėga ir informacija. Daugiausia dėmesio kai kurios grupės skiria giminystės ir šeimos santykiams; kitos grupės teikia politinę ir ekonominę organizaciją visai visuomenei; iki šiol kai kurios grupės teikia religinių apeigų ir įvairios intelektinės veiklos organizaciją. Pratęsiant Japonijos pavyzdį, struktūros bruožai turėtų apimti vidaus ekonomiką, pagrįstą mažomis, vyrų valdomomis, miestuose gyvenančiomis nuklearinėmis šeimomis; politinę ekonomiką, kuriai yra būdingos pasaulinės korporacijos, kurias kontroliuoja ir palaiko valstybė; ir vidutiniškai demokratišką parlamentą. Struktūra taip pat turėtų apimti tokias organizacijas kaip universitetai, budistų šventyklos ir meno muziejai. Vienos socialinės grupės siekiai gali iš dalies sutapti su kitos. Pavyzdžiui, tarptautinės korporacijos ne vien tik gamina ir pardavinėja plataus vartojimo prekes; jos taip pat palaiko ir kuria tikėjimą laisvąja prekyba ir vartotojo teisių saugumu. Vyriausybės gali prisidėti prie kiekvieno socialinio gyvenimo aspekto reguliavimo; valstybinės bažnyčios gali reguliuoti lytinį ir dauginimosi elgesį, kartu platindamos religinius įsitikinimus. Tačiau mes, siekdami tirti tuos ryšius, privalome pradėti nuo tam tikros išankstinės visuomenės struktūros schemos, kuri būtų pagrįsta jos pačių svarbiausiųjų grupių svarbiausiu siekiu.2.3. AntstatasSusideda iš elgesio ir mąstymo, skirto simbolizavimui, vaizduotei, menui, pramogai, religijai ir intelektualumui, o kartu ir dvasiniam bei eminiam kultūros infrastruktūros ir struktūros aspektams. Japonų pavyzdyje tai reikštų tokius bruožus kaip šintoizmo ir budizmo religijos; kaip savitų formų japoniška tapyba, teatras ir poezija, kaip beisbolo ir imtynių pomėgis; ir kaip tikėjimas, kad bendras darbas yra konkurencinės pažangos šaltinis.3. ANTROPOLOGIJOS TEORIJŲ ĮVAIROVĖAntropologų atliekami tyrinėjimai ir išvados priklauso nuo pagrindinių prielaidų, kuriomis jie aiškina kultūros evoliucijos priežastis. Pagrindinės prielaidos, priimtos skirtingų teorinių įsitikinimų antropologų, vadinamos tyrimo strategijomis, arba paradigmomis. Svarbiausia kultūrinės antropologijos užduotis yra aiškinti žmonių grupių minties ir elgesio skirtumų ir panašumų priežastis. Kultūrinis materializmas pabrėžia, kad ši užduotis geriausiai gali būti įvykdyta tyrinėjant materialius apribojimus, kuriems pavaldus žmonių gyvenimas. Šie apribojimai kyla iš poreikio ruošti maistą, daryti pastogę, įrankius, gaminti mašinas ir reprodukuoti žmonių populiacijas biologijos, technologijos ir aplinkos sąlygojamuose rėmuose. Jie vadinami materialiais apribojimais ar sąlygomis, kad būtų galima juos skirti nuo suvaržymų ir sąlygų, kylančių iš idėjų ir kitų psichinių ar dvasinių visuomenės antstato aspektų, tokių kaip vertybės, religija ir menas. Kultūriniam materializmui labiausiai tikėtinos žmonių gyvenimo psichinių ar dvasinių aspektų pokyčio priežastys yra pakitimai visuomenės infrastruktūroje.Taigi infrastruktūra, struktūra ir antstatas nėra vienodai stiprūs sociokultūrinių naujovių išlikimo ar išnykimo veiksniai. Naujovė, atsiradusi infrastruktūros lygmenyje (pvz., pramoniniai robotai), gali būti pasirinkta, jeigu didina produktyvumą, su kuriuo infrastruktūra tenkina pagrindinius žmogaus biopsichologinius poreikius. Tai nereiškia, kad psichiniai ir dvasiniai kultūros aspektai laikomi lyg ir ne tokiais reikšmingais ar svarbiais kaip gamyba, reprodukcija ir ekologija. Žmonių visuomenė negali egzistuoti be idėjų ir vertybių, kaip ir be įrankių ir būsto. Iš tikro moralinės vertybės, religiniai tikėjimai ir estetinės normos tam tikra prasme yra reikšmingiausi ir išskirtiniausi žmogaus požymiai. Jų reikšmė neginčijama. Problema ta, kad reikia išsiaiškinti, kodėl atskira žmonių grupė turi vieną vertybių, tikėjimų ir estetinių normų sistemą, o kitos turi kitas vertybių, tikėjimų ir estetinių normų sistemas( Marvin H. Kultūrinė antropologija, – Vilnius. 1998, p.17).4.IŠVADOS
Ugdyti kritišką istorinį ir antropologinį mąstymą, savarankiškos mokslinės analizės pastangas ir šiuolaikinės istorijos ir antropologijos didaktinį supratimą.
4. LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Marvin H. Kultūrinė antropologija, – Vilnius. 1998.2. (2004-04-15)