Richardas Vagneris

Richardas Vagneris – garsus vokiečių kompozitorius, muzikos teoretikas ir eseistas. Jis buvo paskutinis muzikas romantikas.

Vagneris gimė 1813 m. gegužės 22 d. Leipcige. 1828 m. muzikos mokėsi iš šv. Tomo bažnyčios kantoriaus Teodoro Vainlingo, nuo 1831 m. muzikos studijavo Leipcigo universitete. Sulaukęs 21 metų, nors ir būdamas Magdeburgo, Karaliaučiaus, Rygos muzikos teatrų chormeisteris ir dirigentas, vertėsi sunkiai, dažnai gyveno dideliame skurde.

1839 metais Vagneris išvyko gyventi į Paryžių. Ten jis sulaukė šlovės. Nuo 1843 metų buvo Drezdeno Saksonijos karališkosios operos dirigentas. 1849 m. įvyko sukilimas, jį numalšinus Richardas Vagneris pabėgo į Šveicariją. Vėliau trrumpai apsistodavo Venecijoje, Liucernoje, Vienoje, Paryžiuje, Berlyne.

Paskutiniuosius gyvenimo metus Vagneris praleido Bairote. Ten 1876 metais atidarė muzikinį teatrą, kuriame statė savo operas. 1882 m. dėl sveikatos sutrikimų išvyko į Veneciją, kur ir mirė 1883 m.
Richardo Vagnerio žymiausi kūriniai – operos. Jis jų parašė 13. Garsiausios, tai: „Skrajojantis Olandas”, „Tanhoizeris”, „Lohengrinas”, „Tristanas ir Izolda”, „Niurnbergo meisterzingeriai”, tetralogija „Nybelungo žiedas“. Greta operų parašė simfoninės muzikos kūrinių (idilė „Zygfrydas“), instrumentinių pjesių, kūrinių chorui.

Visos R. Vagnerio operos sukurtos pagal paties kompozitoriaus libretus. Joms būdinga mitologinė (legendinė) tematika, stiprių charakterių veikėjai, sppalvingi gamtos paveikslai. Pagrindinė jo operų tema – tragiška kova už laimę. Mėgstami simboliai, idėjos: neapykanta, kerštas, garbė, viltis.
R. Vagneris praturtino operą naujomis formomis: monologu, dialogu, stambiais simfoniniais numeriais. Kompozitorius kalbėjo, kad muzika turi išryškinti dramą, tikėjo visiška muzikos ir dr

ramos vienove. Jis kritikavo istorinius siužetus, nes buvo įsitikinęs, kad tik legendos ir mitai yra „amžinos” vertybės. Ypatingą dėmesį R. Vagneris skyrė orkestrui. Jo nuomone, Orkestras turi perteikti tai, ko neįmanoma išsakyti žodžiais: herojų jausmus, jų vidinę būseną. Tai perteikti jam padėjo, jo paties išplėtota leitmotyvų sistema. Beveik kiekvienoje operoje jų buvo virš 20

Leave a Comment