Kūčios

Kūčios ir kūčia

Kūčios-paskutinė Advento diena. Adventas- tai laikotarpis skirtas Kristaus gimimo šventei,atleidžiame padarytas skriaudas,atsiprašome patys,su viltimi žvelgiame į ateinantį išganytoją,būsimus metus. K. Būga yra įrodęs, kad lietuvių protėviai žodį “ kūčia ” dar XII a. per slavus yra pasiskolinę iš senovės graikų (tą pačią prasmę turi graikiškas žodis “kukkia”). Tai patiekalas iš aguonų, kviečių, pupų, žirnių ar miežių, pasaldintų bičių medumi ir skirtas pavaišinti į puotą pakviestoms protėvių vėlėms. Tai aukos patiekalas, dažniausiai valgomas pačių aukotojų. Ankstyviausias šaltinis, kuriame buvo paminėtos lietuvių švenčiamos Kūčios, tai Volfenbiutelio Postilė – prie 1573 m. sudarytas lietuviškų pamokslų rinkinys, XIX a. pabaigoje surastas Vokietijoje, Volfenbiutelio miesto bibliotekoje. Šaltinyje kalbama apie tai, kad lietuviai buria “su kūčiomis, su žirniais, kviečiais, maišytais su medumi, norėdami apsiginti nuo velnių ir perkūno”. Tai paliudija ir M. Pretorijus, sakydamas: “Kūčių vakarą lietuviai visų gyvulių tvartuose barsto žirnių ir kviečių, kad gerai sektųsi gyvuliai. Kalėdų dieną, eidami į bažnyčią, pasiima žirnių ir kviečių, o, grįžę namo, atiduoda žąsims ir vištoms”. Kviečiai ir žirniai – labai svarbi Kūčios sudėtinė dalis. Kalėdos – tai bažnytinė šventė, o Kūčios – namų šventė, tiksliau net ne šventė, o pasiruošimas šventam vakarui, ritualinei vakarienei, kurios svarbiausias patiekalas yra “kūčia”. Sunkių darbų tądien nedirba. Moterys tvarkosi pirkioje, ruošia valgius Kalėdoms ir Kūčių vakarienei. Vyrai priskaldo malkų, kad užtektų kuro visas švenčių dienas, pasiruošia pašarų gyvuliams, aptvarko kiemą ir visus sodybos pašalius, šiaudais, per kuriuos moterys nukošė žirnius, apraišioja obelis, kūrena pirtį. Vakarop, pirma vyrai, pojų moterys prausiasi pirtyje, persirengia švariais marškiniais, šventiniais viršutiniais drabužiais. Suvalkijoje XVIII a. pirtys buvo panaikintos, todėl per Kūčias čia visi būtinai prausdavosi prišildyto vandens kubiluose. Moterys šarmu ištrenka vyrams galvas, numazgoja jiems nugaras. Tai irgi šventinis ritualas. Tą dieną sausas pasninkas, todėl tik šį tą ir vyrai ir vaikai tegauna užkąsti, dažniausiai sausų šutintų žirnių. Užtat visi nekantriai laukdavo šventinės vakarienės. Tądien iš namų stengdavosi niekur nevaikščioti, nebent pas kaimyną ko nors pasiskolinti.

Tikėta, kad per Kūčias skolinsiesi, tai teks visus metus skolintis. Kad išvengtų skolų, stengtasi iki Kūčių visas skolas grąžinti. Apeiti gimines, artimesnius ir tolimesnius kaimynus reikia ne vien dėl skolų. Reikia jų ir atsiprašyti: “Atleidžiu, ir tu man atleisk, kad ramiai galėtume švęsti Kalėdas. ”Vadinasi, metų sandūros slenkstį norima peržengti ramia sąžine, kad po šventės būtų galima, tarsi, naują gyvenimą pradėti. Kūčių naktį praeinamas nulinis virsmo taškas. Tai nepaprasta akimirka, kuomet atsiveria visos galimybės. Todėl tokia ir yra Kūčių naktis – nepaprastai slėpininga: kalba gyvuliai, vanduo virsta vynu, atsiveria dangus, o dangaus skliaute sužimba žvaigždės. Todėl per Kūčių naktį visuose namuose degdavo žiburys: žmonės budi ir meldžias. Tą naktį įvyksta lūžis – aukštyn, į viltį ir šviesą. Kūčių nakties nepaprastumas yra pamatas visiems kalėdiniams ir naujametiniams būrimams. Dažniausiai buriamas naujų metų derlius, mergužėlės buriasi ar ištekės. Jei Kūčių dieną vis dėlto apsilanko svečias, tariama, kad ateinančiais metais avys atsives daugiau avinų, jeigu viešnia – avyčių. Svarbiausias darbas Kūčių dieną kočėlu (grūstuve) molinėje puodynėje sutrinti aguonas. Iš jų ruošiamas aguonpienis: gerai sutyrintos aguonos užpilamos medumi ar cukrumi pasaldintu vandeniu ir pridedama sližikų (prėskučių, kūčiukų). Sližikai – tai maži neraugintos tešlos džiūvėsėliai, kepami specialiai Kūčių vakarienei. Pažymėtina, kad trinti aguonas – grynai vyrų darbas.

Kūčių stalas

Apėjus ruošą, balta linine staltiese dengiamas stalas, prieš tai ant jo pataršius kvepiančio minkšto šieno gniūžtelę – tai prakartėlėje ant šieno kartu su avelėmis paguldyto gimusio Kūdikio Kristaus prisiminimas. Gilios senovės reliktas yra ir tai, kad per Kūčias yra pabrėžiamas prasmingas bendravimas su gyvuliais ir augalais. Šitą patvirtina tai, kad po šventiniu stalu būdavo pametami arklio pavalkai ar apynasri, paskleidžiamas nekultų kviečių pėdas.

Visada buvo stengiamasi, kad prie Kūčių stalo susiburtų visi šeimos nariai, bet ir simboliškai visi, kas supa šeimą: mirusiųjų vėlės, gyvuliai, augalai. Jeigu šeimoje yra nelyginis valgytojų skaičius, kviečiama prie stalo artimesnis neturtingas, ypač bešeimis senukas, kad būtų “pilnas” skaičius. Jeigu kas nors iš šeimos narių tais metais buvo palaidotas, palikdavo prie stalo jam skirtą vietą, padėdavo šaukštą. Kūčios – tai šeimos santarvės diena. Ritualinė Kūčių vakarienė būdavo valgoma ne anksčiau, kaip danguje pasirodo Vakarinė žvaigždė. Ant stalo buvo kiekvienam po šaukštą ir įvairių negyvulinės kilmės (pasninko) valgių. Be anksčiau minėtų aguonpienio ir kūčios, ant stalo dar būdavo dedama žuvies, silkės, grybų valgiai, avižinio ar spanguolių kisieliaus dubuo, saldžios džiovintų vaisių sriubos, obuolių (dabar ir tropinių vaisių, riešutų). Stengtasi, kad pagal išgales stalas būtų kuo gausesnis ir turtingesnis. Senovėje esą buvę 9 patiekalai (analogiškai Mėnulio kalendoriaus devyniadienei savaitei). Vėlesniais laikais per Kūčias, kaip ir per Užgavėnes, buvo stengiamasi ant stalo padėti ne mažiau 12 valgių. Turėta omenyje 12 metų mėnesių. Ši vakarienė – tai padėkos auka Dievui. Šiandien yra žinomas kalėdaitis – pašventinta plotkelė, kurių tikintieji gauna bažnyčioje. Tai šeimos santarvės duonos simbolinis pakaitalas. Senovinės duonos atnešimo šeimai ir duonos kepalėlio sakralinio laužymo apeigos dar XX a. pradžioje buvo atliekamos Dzūkijoje. Ėmęs į rankas “kūčios duoną”, Liškiavos apylinkėse šeimos tėvas tris kartus apeidavo pirkią , vis pasibelsdamas į duris. Į klausimą “Kas ca aina ?” atsakydavo “Dzievulis su kūcela in jūs grytely”. Šeimininkė atidarydavo duris ir. Sakydavo: ´Prašom, prašom , Dzievuli, su savo kūcali in mūs grytely “. Kai kur šitaip buvo nešiojama kraitelė su Kūčių valgiais, apie Švenčionėlius – sližikai. Apeigos prasmė ta pati. Šitaip buvo vaizduojamas giminės protėvis, nešantis savo vaikaičiams palaimą ir gerovę. “Dzievulis sodinamas prie stalo į krikštasuolę ir prasidėdavo apeiginė vakarienė. Prieš ją tas pats šeimininkas ar kitas vyriausias šeimos narys, išėjęs į lauką, pakviesdavo giminės mirusiųjų vėles, vėją, šaltį, bites: “Ateikit kūčių”. Tai buvo tradicinė susitaikymo su visais formulė .

Kūčių magija

Buvo paprotys, pavalgius Kūčias, traukti iš po staltiesės šieno šiaudelį. Ilgesnis šiaudelis sietas su tam asmeniui lemiamu ilgesniu gyvenimu. Manyta, kad ateinančiais metais geriau derėsią tie javai, kurių grūdelių pavyks daugiau rasti ant Kūčių stalo šieno pakratuose. Lietuviai – pavydi tauta. Dzūkijoje tikėta – jei Kūčių vakare pavogsi pašaro kaimyno tvarte iš arklio ėdžių, kaimyno arklys nusilps, nusilups, o tavo bus sveikas ir stiprus. Norint, kad bet kokie būrimai būtų neveiksmingi, reikia Kūčių naktį nerakinti tvartų , o tik pasižymėti duris kokiu nors žymekliu. Vien žinia, kad kas nors buvo tvarte, padarys burtus neveiksniais (Veliuona). Tą naktį pavogus kartį, ant kurios vyniojasi apyniai, apyniai gausiai derėsią pas vagišių. Šie ir panašūs būrimai – tai šeimos gerovės prognozės ir pastangos tą gerovę pasiekti. Tačiau daugiausia magijos praktikų per Kūčias siejasi su merginų ir vaikinų ateities gyvenimo svajomis: ateinančiais metais ves, ištekės, kas bus tasai išsvajotasis, iš čia pat ar iš toli. Tarp jų – ir paprasti prietarai, būrimai, ir – juodoji magija, kuriai reikia ypatingų sąlygų ir ryžto. Kai kurios praktikos virto pokštais, žaidimu, antrosios – išnyko.Ir vis dėl to, ką ir kaip būrė mūsų protėviai, senoliai savo vedybinei laimei? Tai keletas pavyzdžių. Kūčių vakarą merginos traukia iš stogo šiaudus. Kuriai pasitaikė ilgesnis – greičiau ištekės (Simnas). Mergina iš stogo traukia visą saują šiaudų ir skaičiuoja: jei porinis skaičius – kitais metais ištekės (Kupiškis). Seniausias šeimos narys sudeda visų batus į sietą ir sijoja. Kurio batas pirmas iškris, tas greičiausia ištekės arba ves (Jonava). Ar lemia ateinantys metai “sueiti į porą, burdavo, skaičiuodavo nemačiom atsineštus pagaliu – pora ar lykas. Porinio skaičiaus norėdavo ir apglėbę tvoros statinius, sauja iš dubens pasisemtus sausus žirnius ar sližikus.

Jau sunkesnės, susijusios su rizika praktikos – sutikti piktąsias dvasias, sąlyginai pavadintos juodąja magija. Žmonės šventai tikėjo, kad Kūčių-Kalėdų naktį gyvuliai tvarte naktį prakalba žmogaus balsu”, kad jie išsipasakoja savo vargus, nuoskaudas, ir vargas tam, kas tyčia jų skundų klausysis – jo laukia mirtis. Tikėta, kad per patį vidurnaktį šuliniuose “vanduo pavirsta vynu”, ir kad tai trunka tik vieną akimirksnį. Marcinkonių apylinkių merginos, prisirinkę visų 12 valgių likučių, eidavo į kamarą , supildavo juos į girnas ir maldavo. Į girnas su maistu pastatydavo veidrodį ir 24 valandą, atseit, išvysdavusios būsimąjį savo sužadėtinį. Arba 24 val., pasirėmusios į medines akėčias, tris kartus apibėgdavo apie pirkią ir pasižiūrėdavo pro langą: tikėdavo pamatysią savo būsimąjį ar būsimąją, sėdintį už stalo. Galima jį pamatyti ir atlikus tokį patį veiksmą ir pažiūrėjus per šluotražį. Dar veiksmingiau, jeigu apie namą bėgsi nuogas. Būtinai apsivesi, jeigu Kūčių vidurnaktį nueisi į kluoną ir tris kartus spragilo buože suduosi į duris sakydamas:”Velne, velne, noriu apsivesti”. Šiuo atveju yra keletas magiškojo būrimo elementų: magiškasis skaičius trys ir vėlių bei velnių metas – vidurnaktis, ir klojimas – velnių buveinė, ir magiška formulė. Pagalia u savąjį ar savąją galima pamatyti sapne, tik su sąlyga, kad pavalgius Kūčias ir visiems namiškiams sugulus, pasidaryti tokį mišinį: antpirštis druskos, antpirštis miltų, antpirštis pipirų, antpirštis cukraus ir vandens. Tada visa tai suvalgyti ir atsigulti prie durų slenksčio). Kas prisisapnuos, už to ir ištekėsi (vesi), (Viduklė). Vaikinai, tikėdamiesi pamatyti savo išrinktąją , vidurnaktį klojime botagu išpliekdavo savo kelnes… Kelnės – dar vienas vedybinių būrimų komponentas. Be minėtųjų, būta ir įvairių kitų: ieškota “laimės” – į vandenį šaukštu pilta ištirpintas vaškas ar švinas, paskui ant sienos žiūrėta į liejimo šešėlį. Galėjo pasirodyti ir grabas (mirtis), ir karieta (vestuvės) ir kiti simboliai. O iš kurios šalies piršliai atvažiuos, geriausiai sužinosi, jei pavalgęs Kūčias, iššluosi pirkią, sąšlavas prijuostėje nuneši į kryžkelę, papilsi ant kelio ir klausysies šunų lojimo: kur garsiausiai sulos, iš ten bus piršliai. Tik reikia turėti omenyje, kad keliais naktį vaikšto vėlės, ir kryžkelė – kaip tik jų susibūrimo vieta. Darbe paminėta tik nedidelė dalis faktų, kaip mūsų protėviai elgėsi, mąstė, bendravo su savo mirusiaisiais paskutinį, šventą ilgiausios metų nakties vakarą. Labai reikšminga ir tai. Kad tada visa šeima stengėsi būti kartu, tvirtai tikėdama tuo būdų išlaikyti šeimos santarvę, vienybę – visos šeimos ir kiekvieno jos nario gerovės laidą, Ši mintis kartojasi ir Naujųjų Metų išvakarėse, Vadinasi, laimė tik vienybėje, ir santarvę išreiškia susitaikymas prie šventinio stalo – šeimos altoriaus metų sandūros vakarą. Tai ypač svarbu ir mūsų dienoms, susvetimėjusioje mūsų buityje, dažnai šaltuose artimiausių žmonių santykiuose. Senovinio kaladės (bluko) valkiojimo pakiemiui paprotys. XVII a. autorius Paulius Einhornas, rašęs apie latvių stabmeldystę, teigia, kad Kūčių vakarą po kaimus su triukšmu valkioja kaladę, paskui ją sudegina ir džiaugiasi. Tokie personažai vadinami blukvilkiais, o Kūčios – bluko vakaru (Bluckwackar). Kraštotyrininkas Juozas Šliažas knygelėje “Žeimelio apylinkės” rašė: “Kūčių vakarą tempdavo per kaimą kaladę, paskui ją kryžkelėje sudegindavo… Kaladė turėdavo apsaugoti kaimą nuo ligų, nelaimių, piktųjų dvasių”. S. Daukantas kaladę identifikuoja su senaisiais metais. Jis rašo, kad blukvilkiai, mušdami tabalus ir dainuodami”Tabalai, tai, tai , judink senus kaulus”, išvelka ir sudegina, manydami taip ir sudegina “sunkų praėjusį metą”. Motiejus Valančius “Palangos Juzėje” rašė: “Blukvalkiai “Bernelių giedoti atsibeldė sutemus antrąją Kalėdų dieną”. Iš to sektų išvada, kad blukas – medžio kaladė, kaip senųjų metų nesėkmių, nelaimių įkūnijimas, o gal ir derliaus dvasia, kurios atgimimu būtina sąlyga yra tariamas jos sunaikinimas ugnimi, dar XIX a. pirmoje pusėje buvo žinomas Kalėdų papročiuose. Minėtas blukio deginimas liudija, kad papročiuose buvusi naudojama ugnis turėjo ritualinio sakrališkumo prasmę. Yra žinoma, kad buv. Jugoslavijoje nuo XIII a. iki mūsų dienų yra išlikęs toks paprotys – Kūčių dieną šeimos vyrai parvelka miške nukirtę medžio stuobrį, prieš ritualinę vakarienę jį užkuria, ir jis rusena per visą Kalėdų laiką. Kadangi į šventinę vakarienę būdavo kviečiamos mirusiųjų vėlės, manoma, kad ugnis buvo skirta joms sušildyti. Mūsų dienomis šeimose uždegamos žvakutės ant kalėdinės eglutės. Eglutės statymo paprotys mūsuose nėra senas, atėjęs iš svetur tiktai XIX a. pabaigoje į miestą, o į kaimą – tik prieš keletą dešimtmečių. Taigi, žvakutės ant eglutės jau nebeturi magiškos reikšmės, o yra tik šviesos ir gėrio simbolis. Eglutė ir švieselės suteikia namams jaukumo, šventinio iškilmingumo, džiaugsmo vaikams.

Kūčių valgiai

Valgyti pradedama visiems sustojus aplink stalą, persižegnojus, tėvui sukalbėjus maldą, palinkėjus visiems sveikatos, laimės ir sėkmės kitais metais, dalijantis laužoma “Kūčių duona” arba paplotėliu-kalėdaičiu (plotkele). Buvo tikima, kad metų sandūroje ištarti linkėjimai išsipildys ( iš čia ir šiandieninis keitimasis sveikinimais Naujųjų metų proga. Valgyta visko sočiai, nes tai turėjo lemti sočius visus ateinančius metus. Buvo žiūrima tik į ateitį. Pavyzdžiui, “Jeigu nori, kad gyvuliai vasarą neišbjurtų, reikia, kad Kūčioje visa šeimyna drauge valgytų vakarienę” (Marijampolė). Kūčių vakarienėje būtinai turi būti 9 valgiai” (Šimkaičiai). “Kas Kūčioje suvalgo 12 valgių, tam bus geri metai” (Židikai). “Kūčiose gaspadorius su savo pačia labai stengiasi, kad po pusę obuolio suvalgytų, tai seksis jiems gaspadorystėje” (Seirijai). Jei nori, kad vilkai šunų nenuneštų, reikia per Kūčių vakarienę vilką paminėti” (Vievis). “Kad vidurių neskaudėtų, reikia pavalgius Kūčioj, neišleidžiant iš rankų šaukšto, tris kartus apie stalą apeiti” (Seirijai). Visi istoriniai šaltiniai vienodai liudija, kad lietuviai apeiginėse, protėvių vėlėms pagerbti skirtose puotose nenaudodavo peilių ( mat, vėlė galinti į jo ašmenis susižeisti). Kūčias pavalgius, stalas nenukraustomas, šaukštai ties kiekvieno valgiusiojo vieta padedami užversti: Tikėta, kad naktį puotauti susirinks vėlės. Nepaisant to, kad bevalgant joms buvo po stalu nulieti pirmieji valgio lašai, numesti pirmieji kąsneliai. Tai buvo padaryta benamėms, artimųjų užmirštų mirusiųjų vėlėms. Ši naktis visų gyvųjų ir mirusiųjų būtybių sandoros naktis, dėl to visais ir rūpinamasi. Apeiginių patiekalų likučiai ankstų Kalėdų rytmetį padalijami gyvuliams. Ilgainiui ritualinės vakarienės valgių padalijimas gyvuliams imtas aiškinti kaip ypatingos Dievo palaimos jiems per tuos valgius perteikimas: tai gyvulių Kūčios, “Nuo stalo Kūčių šieną labai anksti, auštant. Kalėdų rytą padalina kiekvienam gyvuliui po saujelę” (Liškiava, Marijampolė, Raseiniai, Pasvalys. Tikėta, kad tada gyvuliai bus sveiki, tvirti, arkliai-stiprūs. Varėniškiai manė, kad arkliams Kūčių šieno duoti negalima, nes jie gimusio Dievo savo kvapu nešildė. Su gyvulininkyste ir paukščių ūkiu siejasi ir kai kurie kiti tikėjimai ir magiški veiksmai. Daug apeigų, susiję su vaikščiojimu ratu, o tai jau magiškas veiksmas. Ratu Kūčiose apeitas laukas turi būti apsaugotas nuo kerų, jame gausiai turi suvešėti žolė, o tada bus daug pašaro, bus ir pieno.

Eglutės papuošimas

Žinoma, kad eglutės puošimas Kalėdoms pradėtas XVI a. viduryje Vokietijoje, XIX a. iš čia paplito Lenkijoje, Rusijoje ir pasiekė Lietuvą. Eglutė daugelio tautų magijoje laikoma gyvybės ir atsinaujinimo jėgos įsikūnijimu, kaip amžinai žaliuojantis medis. Pavyzdžiui, Skandinavijos kraštuose dar neseniai vietoje eglutės ant Kūčių stalo būdavo statomas kviečių pėdas arba iš šiaudų padarytas gaidys arba ožys. Kartais virš Kūčių stalo būdavo kabinamas obuoliais, riešutais ir kitais vaisiais papuoštas kviečių pėdas (Lenkijos kaimuose). Dabar eglutė pas mus puošiama pirktiniais blizgučiais, bet mieliau į ją žiūrėti papuoštą rankdarbiais iš medžio, popieriaus, šiaudelių. Gerai pritinka vaisiai, riešutai, saldainiai. Šiandien eglutė nukonkuravo visus kitus simbolius.

Naudota medžiaga :

1.Interneto informacija2.Sąsiuvinio informacija