Duobagyviai

Duobagyviai

Duobagyviai (lot. Cnidaria, Coelenterata) – tikrųjų daugialąsčių (Eumetazoa) gyvūnų tipas.

Į gėles panašios aktinijos, uolienas primenantys koralai ir pusiau skaidrios su čiuptuvais medūzos yra vieni įdomiausių vandenyno gyventojų. Visi duobagyviai gyvena vandenyje, dažniausiai sekliose jūrų vietose.

Svarbiausias bruožas, dėl kurio koralai, medūzos ir gėlavandenės hidros yra skiriamos duobagyvių tipui, – plati virškinamoji ertmė kūno centre. Kūnas susideda iš koncentriškai išsidėsčiusių dalių, o jos ląstelės sudaro primityvius audinius, kuriuose jos veikia kaip visumos elementai.

Visiems jiems būdinga panaši audinių sandara ir jų išsidėstymas. Duobagyviai turi išorinį ir viidinį ląstelių sluoksnį; tuos sluoksnius skiria drebulinė medžiaga.

Vieni tos pačios duobagyvių rūšies individai gali būti priaugę prie jūros dugno, o kiti – laisvai plaukioti. Įvairiose duobagyvių rūšyse vyrauja arba viena, arba kita šių stadijų, todėl tokios įvairios yra duobagyvių formos.

Dauguma duobagyvių maistą gaudo čiuopikliais, esančiais aplink burną. Čiuopikliai su daugybe dilgiųjų ląstelių nematocitų paralyžiuoja grobį ir sugriebę jį prisitraukia. Visi čiuopikliai kartu čiumpa grobį ir stumia jį į virškinamąją ertmę. Po to burna susičiaupia, ir entodermos ląstelės išskiria virškinimo fermentų į centrinę virškinamąją errtmę. Fermentai suskaido maistą į tirpias medžiagas. Maisto likučiai pašalinami pro vėl atsivėrusią burną.

Medūzos taip pat yra duobagyviai. Jos būna įvairių formų ir dydžių, tačiau dažniausiai skėčio pavidalo; pakraščiuose lyg kutai kybo čiuopikliai. Burna yra skėčio apačios centre. Burnos kampai dažniausiai yr

ra atsitraukę, driekiasi raukšlėmis; tai burnos skiautės.

Daugelis medūzų užauga didelės, ir joms reikalinga aktyvi maisto asimiliavimo, anglies dioksido ir maisto atliekų šalinimo sistema. Tą padaryt padeda išsišakojusios ertmės ir radialiniai latakai, jungiantys centrinę virškinamąją ertmę su siauru žiediniu lataku, kuris eina skėčio pakraščiu.

Medūza plaukia reaktyvinio variklio principu, pakaitomis išskleisdama ir suglausdama skėtį. Daugelis medūzų skėčio pakraščiuose turi plotelių, kuriais junta šviesos intensyvumą, kartu ir atstumą iki vandens paviršiaus. Jautrūs pusiausvyros organų statolitai neleidžia kūnui vartytis vandenyje.

Primityvių duobagyvių klasė. Jiems būdinga polipo stadija. Tik apie ketvirtadalis rūšių turi polipo ir medūzos stadijas. Keletos rūšių polipo stadija redukuota ir aptinkama vien medūzos. Maitinimosi, dauginimosi ir gynimosi polipai yra iš apačios prisitvirtinę prie pneumatoforo (dujų pilnos pūslės).

Portugališkasis laivelis yra žinomiausias kolonijinis hidragyvis. Jos paagrįstai bijo besimaudantys, nes jos dilgiosios ląstelės sukelia deginantį skausmą. Šiomis ląstelėmis portugališkasis laivelis paralyžiuoja savo įprastinį grobį – žuvis.

Duobagyviai (lot. Cnidaria, Coelenterata) – tikrųjų daugialąsčių (Eumetazoa) gyvūnų tipas.

Kūnas vamzdelio tipo, viename gale atviras, kitame – aklinas, sudarytas iš dviejų ląstelių sluoksnių: ektodermos ir entodermos, tarp kurių yra mezoglėja. Vidinė kūno ertmė išklota entoderma, vadinama gastraline ertme. Priekiniame jos gale atsiveria burnos anga, kuri spinduliškai apsupta čiuopiklių su dilgiosiomis ląstelėmis – knidocitais. Todėl duobagyvių kūno simetrija vadinama spinduline. Maistas pro burną patenka į gastralinę arba ža

arninę ertmę ir pradedamas virškinti. Maistas visiškai suvirškinamas entodermos ląstelėse, o nersuvirškinti likučiai pašalinami pro burną, nes nėra analinės ertmės.

Nervų sistema difuzinio tipo, sudaryta iš padrikai po visą kūną išsidėsčiusių nervinių ląstelių, kurios tarpusavyje jungiasi ataugomis ir sudaro nervinių ląstelių rezginį.

Dauginasi nelytiniu ir lytiniu būdu. Nelytinis dauginimosi būdas vadinamas pumpuravimusi. Po jo dažnai susidaro didelės individų kolonijos (pvz., koraliniai polipai).

Duobagyviai – vandens gyvūnai. Dažniausiai gyvena jūrose, kai kurios rūšys aptinkamos ir gėluose vandenyse. Dauguma jų sėslūs, gyvena prisitvirtinę prie vandenyje panirusių daiktų. Kai kurie, lankstydami savo kūną, sugeba lėtai judėti (pvz., hidra) arba plaukioti reaktyviniu būdu (pvz., medūzos). Koraliniai polipai turi tvirtus skeletus ir sudaro dideles kolonijas – rifus, atolus (Didysis barjerinis rifas).

Duobagyvių yra apie 10 tūkstančių rūšių. Pagrindinės klasės:
Koraliniai polipai (Anthozoa)
Aktinijos (Actiniidae)
Koralai
Kubomedūzos (Cubozoa)
Jūrų širšės
Hidragyviai (Hydrozoa)
Hidra (Hydra vulgaris)
Scifomedūzos (Scyphozoa)

Jūrų plunksna (lot. Pennatula). Taip pavadinta dėl savo panašumo į rašomąją plunksną. Atskiri organizmai-polipai gyvena kolonijomis, kurių apatinė dalis panirusi į smėlį ar dumblą. Kolonijos dažniausiai siekia iki 40 cm, retais atvejais – iki 1,5 m aukščio. Viršutinė jūrų plunksnos dalis sudaryta iš daugelio polipų, kurie gaudo praplaukiantį maistą. Kūno centre išsidėstę keturi violetiniai dauginimosi organai, o iš abiejų pusių jūrų plunksna apaugusi dilgiais nuodingais polipais. Paplitusi visur.

Velelija (lot. Vellela) – disko pavidalo iki 8 cm skersmens organizmas. Kūno pa

akraščiuose išsidėstę nuodingi čiuptuvai. Minta mažais jūriniais gyvūnais. Gali nukeliauti daugiau kaip 100 km. Plūduriuoja vandens paviršiuje, virš kurio kyšo kolonijos trikampė burė. Po audros pakrantėse gali būti iki milijono kolonijų. Gyvena visose šiltose jūrose.

Duobagyvis

Naudota medžiaga :
1. lt.wikipedia.org/wiki/Duobagyviai
2. www.mit.lt/includes/bin/10_226215_klasifikacija

Leave a Comment