Just. Marcinkevičiaus eilėraščio “Žodis – kaip lašas” interpretacija

Garsaus XX a. poeto, dramaturgo, prozininko Just. Marcinkevičiaus kūryba daugiažanrė – eilėraščiai, poemos, gyvenimo apmąstymai. Pagrindinė poezijos tema – tauta ir jos likimas, žmogaus ir tėvynės ryšys. Kiek vėliau poetas ima kviesti skaitytoją dvasiškai tobulėti; kaip, tarkim, ir eilėraščiu “Žodis – kaip lašas”, kuriuo iškeliama žodžio svarba žmogui.

Žodis – tautos gyvybės šaltinis, jos pradžia. Jau pirmoje eilutėje žodis gretinamas su lašu, reiškia, su gyvybe: “Žodis – kaip lašas – kaupiasi”. Vadinasi, žodis, nors ir visai kartais menkas ir trapus, žmogui yra gyvybiškai svarbus. Jis pristatomas kaip naaivus tikintysis į tekėjimą, paliekantį pėdsakų (“tikėdamas į tekėjimą”). Tekėti gali vanduo, saulė, tad žodžio tekėjimas yra nukreipas į gėrį ir šviesą`, kurie neša palaimą ir džiaugsmą.

Žodis – įrankis žmogui atrasti save, suvokti kaip tautos atstovą. Lyr. “aš” kalba apie žemės kultūrą:”Matau jį tavy – lyg po stogu/padėtą padargą”. Padargas yra įrankis dirbti; žodis, kuriuo dirbami sielai svarbūs darbai, glūdi užslėptas žmoguje po stogu. Todėl reikia pastangų jį išlaisvinti ir teisingai pavartoti. Svarbu suprasti kiekvieno žodžio galią ir jo uždavinį, kaip ir žinoti, kokiu padargu attskirus darbus dirbti.

Žodžio neatskiriamumą nuo žmogaus įrodo ir trečioji strofa, kuria metaforiškai pavaizduojami žodžio ir dvasios santykiai: neva žodis “dvasią liečia”. Žodis ją liečia, vadinasi, tiesiogiai daro įtaką. Vyksta intymus dvasios ir žodžio kalbėjimasis, kuris ypač daug reikalauja iš dvasios (i

iš jos, tarsi iš šulinio, žodis vis semia ir semia). Žodis čia tarsi laiškanešys. Tačiau toje pat strofoje jis gretinamas ir su sėjamu grūdu, kuris simbolizuoja viltį ir siekius. Žodis – lyg grūdas – “apšviečia ir veidą tavo, ir žemę”. O grūdas – tai duona, penas fiziniam kūnui. Taigi žodis – visagalis, jis moko, auklėja ir veda į šviesą – pažinimą.

Paskutinėje strofoje eilėraščio žmogus gretina tylą ir kalbą. Kalba dvasia: “Tylėsi, kada kalbėsi”. Dvasinė, iškalbi tyla tapati kalbai:”Kalbėsi, kada nutilsi”. Vadinasi, kalba yra tiek pat svarbi, kiek ir tyla. Viena iš kitos gimsta ir atskirai negalėtų egzistuoti.

Žodis eilėraštyje yra ir tautos istorijos atspindys. Kai ištariama “Klaupiasi žodis,” – prisimename sunkius spaudos draudimo metus. Žodžiu nusakome žmogaus “gyvenimą margą” – visa grožinė literatūra apie tai kalba. Paskutinė strofa primena appie lietuvius, besiilsinčius pilkapiuos, ir apie kalbos augimą bei kitimą (“šnekučiuodamies prožodžiai ilsis”).

Eilėraščio lyrinis subjektas iškelia svarbiausią vertybę – kalbą ir jos išlikimą. Kalba – tai bendravimmo priemonė, išreiškianti ir žmogaus, ir tautos dvasinį gyvenimą. Metaforiškas kalbėjimas, skalsus ir talpus žodis apima platų kalbos istorijos laikmetį, atspindi žmogaus siekius išlikti. Amžinas žodžio tekėjimas palaiko tautos gyvybę.

Leave a Comment