Kriterijus visiems mano darbams– sąžinė
Sąžinė… manau, tai pats svarbiausias kriterijus vertinant save. Sąžinė neleidžia žmogui nuklysti iš doros kelio. Todėl, kai žmogus kažką padaro vyrauja posakis: „Tai jo sąžinės reikalas“. Atliekant nemalonius darbus,kurie gali įskaudinti kaitus ar kitaip jiems pakenkti, aš pirmiausia pagalvoju, ar paskui manęs negrauš sąžinė. Jeigu taip atsitinka, tų darbų nedarau. Man sąžinės balsas labai padeda apsispręsti. J. Biliūnas pagal sąžinę taip pat vertindavo žmones. Jam sąžinė ir savo kaltės pripažinimas– svarbi dorėjimo sąlyga. Kūrinyje „Vagis“ pagrindinis veikėjas netyčia užmuša žmogų. Nors tai buvo netyčinė žmogžudystė, sąžinė neleido jam ramiai gyventi toliau. Iš pradžių jis pasipasakojo kunigui, o vėliau ir žmonai. Pasipasakojimas jam padėjo apraminti sąžinę ir taip nebeslėgė tokia didelė atsakomybė iš vidaus. Kitame kūrinyje „Ubagas“ studentas, sugrįžęs į tėviškę, išeinančiam senam ubagui galėjo įduoti tik duonos. Vėliau jį taip pat jaudino sąžinė, nes galėjo seneliui duoti daugiau. J. Biliūno kūryboje žmogus pradėdavo darbus matuodamas sąžinės matu. Tai padėdavo jiem eiti dorėjimo keliu. Manau, pasaulyje nėra tokio žmogaus, kuris neturėtų sąžinės. Aš neįsivaizduoju, kaip gali gyventi žmonės, kurie yra įvykdę žmogžudystę, vagystę ar kitą nusikaltimą. Kaip jie gali gyventi toliau, kai visada lyg koks kirminas graužia širdį. Mane toks jausmas dažniausiai apima, kai įskaudinu kitą žmogų arba kai nepadarau darbo, kurį buvau prižadėjus padaryti. Tada stengiuosi kuo greičiau atsiprašyti ar kitaip ištaisyti savo klaidą. Tada sąžinės balsas nurimsta ir lys akmuo nusirita nuo širdies. Sąžinė turi ir gerų ir blogų savybių. Tai dažnai atspindi per televiziją rodomos reklamos, kai ant žmogaus vieno peties sėdi angelas, o ant kito velniukas. Jie padeda rinktis. Geroji pusė pasakoja apie teigiamus pasirinkimus, o blogoji– apie dalykus, kuriuos praras pasirinkęs angelo siūlomus variantus. Realiame gyvenime ši situacija atsitinka dažnai. Žmogus nori pasirinkti dar nepatirtus dalykus, nors jie ir nėra teigiami, nes vėliau juos graužia sąžinė, kodėl nepasielgė taip ar kitaip. Kūrinyje „Vagis“ pagrindinis veikėjas taip pat galėjo netrenkti vagiui ir leisti jam išeiti, bet pasielgė kitaip. Vėliau lieka tik svarstymo galimybės, kas būtų, jeigu būtų.
Prieš kelias dienas internete pažiūrėjau šiurpų ir kraupų filmuką. Prie nuorodos buvo parašyta, kad silpnų nervų žmonėms nežiūrėti. Aš nusprendžiau pažiūrėti. Filmukas truko tris minutes. Jame arabai, pasiguldę ant žemės pagautą šnipą, gieda giesmes. Šalia stovi berniukas, kuris turbūt neturi net dešimt metų ir laiko peilį. Jis pasilenkė prie paguldyto žmogaus ir pradėjo jam pjauti galvą. Tai buvo sukrečiantis vaizdas, kurio nepamiršiu visą gyvenimą. Baigęs procesą jis šypsodamasis ir didžiuodamasis savimi padėjo galvą ant kūno. Pamačius tokį reginį neįsivaizduoju kas gali išaugti iš to berniuko. Jo gyvenimas jau nulemtas. Sąžinė jį slėgs visą likusį gyvenimą ir jis niekaip negalės jos nuraminti. Žmogus pradėdamas kiekvieną darbą pasitaria su savo sąžine. Ji neturi leisti jam suklysti. Sąžinė skatina savyje ugdyti dorą asmenybę.