Jo tėvynė – Rytų Prūsija. Jau 13 a. šį kraštą pavergė kryžiuočiai ir stengėsi jį suvokietinti. Maras Prūsiją apėmė 1709 metais. Po to atėjo badas…Jis gimė praėjus penkeriems metams po baisiosios nelaimės. Čia pasaulį išvydo grožinės lietuvių literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis. “Bet kaip dažnai būna su rašytojais, kurių veikalai tik po mirties tepaskelbiami,- apie jų gyvenimą mažai teturime žinių,- taip yra ir su mūsų poetu”. (L. Rėza)Neišliko net Donelaičio portreto. Kuklūs biografiniai duomenys: Karaliaučiaus universiteto auklėtinis; kelerius metus dirbo muzikos mokytoju; vedė mokyklos vedėjo našlę Aną Reginą; tapęs liuteronų kunigu, Tolminkiemyje (dabar Čistyje Prudy) dirbo iki mirties. Čia valdžios ir savo lėšomis atstatė Tolminkiemio bažnyčią (dabar K. Donelaičio muziejus), kleboniją, pastatė naują mokyklą ir našlių namą.Tai gamtos apdovanota asmenybė: puikiai sakė pamokslus, kūrė eiles, komponavo muziką, gamino muzikos instrumentus, darė termometrus, barometrus, laikrodžius, šlifavo stiklus. Troško būti teisingas ir gailestingas, kiekvienam daryti gera, nekerštauti, mylėti Dievą ir žmones. O svarbiausia – kaip mažą paukštuką savo delnuose jis šildė gęstantį tuose kraštuose lietuvišką žodį.
POEMA “METAI”
K. Donelaičio poema “Metai” seniausiai peržengė epochų ribas, valstybių sienas. Ji išversta į daugelį pasaulio kalbų, verčiama net į japonų kalbą.Pirmasis ją suredagavo, išvertė į vokiečių kalbą ir savo lėšomis 1818 metais išleido Karaliaučiaus universiteto profesorius L. Rėza. “Metai” išspausdinti, kai nuo autoriaus mirties praėjo 38 metai… Kuršių Nerijoje dabar stovi paminklas L. Rėzai.Maskvietis poetas D. Brodskis išvertė poemą į rusų kalbą ir karo metais (1942 m.) jau plačiai sklido įtaigus Donelaičio žodis. “Priešas kirto kumštim geležinėm, o jisai kalbos gimtosios gražumu”. (S. Nėris)
Versti poemą tikrai nesaldu. A. Zarickis, ilgus metus vertęs ją į baltarusių kalbą, rašo: “Žodžiai ir eilutės jo poemoje sudėti kaip plytos nagingo meistro sumūrytame pastate. Kiekvienas žodis savo vietoje ir atrodo visai nepakeičiamas.”Donelaitis ramiai ir nuosekliai vaizdavo lietuvių baudžiauninkų (būrų) darbus ir buitį visais metų laikais. Autorius gerai pažino baudžiauninkų gyvenimą.Donelaičio gamtovaizdžiai byloja: mylėk, žmogau, ir tu gamtą, džiaukis ja, nes tai neatskiriama paties ir tavo krašto dalelė…Donelaičio kūryba – aistringas siekimas, kad žmogus būtų doresnis, darbštesnis, kad išsaugotų savo kalbą, papročius, Mažąją Lietuvą tragišku kolonizacijos laikotarpiu. Poema “Metai” – talentingo kūrėjo, mylinčio savo žemę, kalbą ir žmones, širdies balsas. Tai grožinės lietuvių literatūros pradžių pradžia.Tragiška žemė – Tolminkiemio žemė – lietuviško žodžio Jeruzalė.“Metai” susideda iš keturių dalių: “Pavasario linksmybės”, “Vasaros vargai”, “Rudens gerybės”, “Žiemos rūpesčiai”. Veiksmas vyksta Vyžlaikio valsčiuje (Tolminkiemio aplinka). Autorius skirsto būrus į “viežlyvuosius” ir nenaudėlius. Viežlyvieji: Selmas, Lauras, Krizas, Pričkus (ištikimai tarnavęs ponui ir dėl menko šilingo buvo mirtinai sumuštas). Nenaudėliai: Plaučiūnas, Dočys, Slunkius, Pelėda.Pričkus – centrinis veikėjas. Eidamas šaltyšiaus, jis susitinka ir su būrais, ir su ponais. Jis vienas yra visose dalyse.Dočys – girtuoklis, smarkuolis, priešgina. Jis Krizo dukters vestuvėse “per daug prisiėdęs ir prisisiurbęs po suolu nupuolė”. “…varnienos ėst per mier užsigeidęs” davė užtaisytą šautuvą bernui Durakui, kuris taip šaudęs, kad jį patį pagadino ir kaimyno trobas supleškino. Atsispindi skurdas, apsileidimas, girtavimas, valkatavimas.Donelaitis norėjo, kad visi valstiečiai būtų dori, darbštūs, blaivūs.“Metuose” nė vieno gyvo veikiančio, kalbančio pono.Donelaitis parašė ir keletą pasakėčių: “Lapės ir gandro čėsnis”, “Šuo didgalvis”, “Pasaka apie juodvabalį”, “Vilks provininks”, “Ąžuols gyrpelnys”.