Pamastymai apie R. Granausko „Su peteliške ant lupu“ (I pagalba dvyliktokui)
R.Granausko apsakymo ,,Su peteliške ant lupu” siužetas gana nesudetingas: pavarges vyras grižta po tevo laidotuviu; kankinamas prisiminimu negali užmigti; sužino, kad mire jo nupirktos sodybos šeimininke Uršulele ir važiuoja ten; nakti jam vaidenasi, o ryta kaimyne ,,nuramina” vaiduoklius… Ivykiai komponuojami nuosekliai, nors mintimis grižtama i praeiti. Reali plotme persipina su regejimais ir vizijomis. Visus ivykius sieja tevas ir mirties tema.
Realu ir net labai buitini pasauli atspindi aplinkos aprašymai (Vaitkaus ir Uršuleles namu), dialogai (Vaitkaus ir Irenos). O nerealu – sapnai ir regejimai (Vaitkaus prisiminimai apie laidotuves, Ilginio sapnas-regejimas apie tevo mirti, garsai Uršuleles namuose, Irenos tetos pokalbis su vele). Tarp realaus ir viziju pasaulio nera aiškiu ribu – pagrindinis veikejas dažnai nejucia peržengia ta slenksti (,,Miegas atejo tuoj pat: vakarykšciu, užvakarykšciu vaizdu pavidalu…”). Tokia sudetinga pasakojimo struktura kuria nerealia, fantastine, pomirtiniu pasauliu dvelkiancia tikrove.
Pirmuju epizodu (dialogu) kalbejimo budas labai skiriasi. Jis ivairuoja, nes kalbasi skirtingu pasauliu žmones: šiandienos miesto (Vaitkaus ir Irenos kalba tušcia, žemiška, irzli, pavargusi, buitine) ir praeities kaimo (Ilginio ir Gontauskio pokalbis gyvas, pilnas senoliu prietaru, ženklu ir išminties).
Vaizduojami žmones atstovauja dviems kartoms: tai baigiantys išmirti kaimo senoliai, išsinešantys su savimi archaiškuosius paprocius, ir susvetimeje šaltu miesto bloku gyventojai, jau negebantys suprasti senajai kartai tokiu artimu ženklu ir simboliu.
Tevo gyvenimas buvo teisingas, ilgas, paprastas ir aiškus (,,kartais net nejauku darydavosi, kad galima taip paprastai gyventi, tiek nedaug teužimant pasaulyje vietos”). Jo mirtis buvo staigi ir trumpa, nieko neapsunkinanti (,,gyvenau, kol galejau, bet atejo laikas – ir išeinu, neužtrukdamas ilgiau ne dieneles”). Panašiai gyveno ir mire ir Uršulele. Vaitkaus gyvenimas nepanašus i tevo – jis pavarges, suirzes, skubantis, kamuojamas nemigos, bijantis to, ko nesupranta, neapsisprendžiantis del santykiu su Irena, nerandantis sau vietos ir atsakymu i kamuojancius klausimus.
Amžina tevu meile savo vaikams labiausiai išryškeja fragmentuose apie Uršuleles gyvenima: ji nuolat laukia savo sunaus, paklojusi balta lova ir pastaciusi palangeje kryželi; prieš mirdama paprašo neišmesti lovos ir kryželio, o sunui grižus – leisti jam nors nakti permiegoti; numirusi ji niuniuoja ir meldžiasi, jos siela palieka namus tik tada, kai kaimyne papasakoja tiesa apie sunu.
Vaitkaus ,,atminties akyse” iškyla praejusio laiko atkarpos, bet prisiminimu vaizdai, pokalbiu nuotrupos yra paslaptingi, nepaaiškinami, nesuprantami (kaip karste atsirado peteliške? iš kur apie tevo laidotuves sužinojo senukai kaimynai? kodel tevas pirmas atidarydavo duris? kodel jam nepatiko sodyba – net nakvoti neliko?). Senieji žmones tuos paslaptingus dalykus aiškina skupiai, nenoriai (,,Kad pats nesupranti, kas tau paaiškins?”). Jiems keista, kaip žmones prarado gebejima siela jausti, kas yra gera, o kas bloga. Juk kiekvieni namai saugo šeimininko gyvybes kvapa…
Itin daug mistiniu dalyku pasakojime apie Vaitkaus nakvyne Uršuleles – dabar jau jo paties nuosavame – name. Nakti jis girdi dainuojant, šnabždant poterius (dvieju kulturu tekstai) – šie ženklai ji baugina, slegia, veja iš namu. Jis neranda logiško paaiškinimo, todel kankinasi, nesamoningai ieško pagalbos pas senaja kaimyne. Irenos teta gali jam pagelbeti, nes ji tiki pomirtiniu gyvenimu, žmogaus galimybe bendrauti su velemis; jos nebaugina Anapilis, nes mirti seni žmones priima kaip gyvenimo tasa. Pats Vaitkus daug ko nesupranta, nes miesto žmogus yra nutoles nuo gamtos, nuo paprociu, prietaru ir tradiciju; jis nesupranta senojo baltiškojo tikejimo, todel ir paaiškinti nieko negali…
Ar Uršuleles namas iš tikruju priklauso Vaitkui? Ne. Ir nepriklausys. Jau tevas sake, kad jis iki pamatu prisigeres ,,tos kuprotos motriškos”, ,,toj vietoj labai stipriai užgyventa”, ,,svetimam ten ner vietos”. Namas visada lauks Uršuleles sunaus…
,,Nuo pirmosios gimimo akimirkos apie mus vaikšto mirtis”, bet musu artimieji savo mirtimis mus nuo jos gina. Tevas visada pirmas atidarydavo duris, pirmas pasitiko ir viešnia mirti. ,,O dabar tarp Vaitkaus ir mirties jau nebestovi niekas.” Turbut todel jis girdi, jaucia ir mirusia Uršulele. Juk, kai atvažiuoja i sodyba, Irenos teta išsigasta: ,,Dar viena mirti atsivežet!” Ir Vaitkus supranta, kad dabar su juo visur vaikšcios ir važines mirtis – juk tarp ju niekas nestovi. Šalia – mirtis… Kai kurie pasikartojantys veiksmai sustiprina ispudi, paryškina Vaitkaus nerima (pavyzdžiui, tobeleje jis keliskart isižiuri pro langa; liudno tevo ir peteliškes ivaizdžiai). Paskutinis sakinys dar karta itikina, kad tarp Vaitkaus ir mirties niekas nestovi: už nugaros sedi mires liudnas tevas su balta peteliške (tylejimo ženklu) ant lupu.
Apsakyme kuriama egzistencine situacija, tai yra kalbama apie veikejo susidurima su mirtimi. Tas mirties artumas stipriai veikia Vaitku – baugina ir kartu vilioja, traukia. Jis bega nuo savo regejimu (išsimiega mašinoje), bet neišvažiuoja – megina suvokti, suprasti, pažinti ir vel grižta i troba. Uršuleles sielos jau negirdi, bet jaucia…teva…Ši mirtis artimesne…
Tekstas kalba apie mirusiuju ir gyvuju pasaulius, apie ju santykius. Senosios kartos, agrarines kulturos žmones mirties nebijo, žiuri i ja kaip i naturalu išejima i kita pasauli (gal net ramesni, jaukesni, kur gales ilsetis nuo žemišku vargu) – svarbu cia dorai nugyventi ir nieko nepalikti neužbaigto (todel kaimyne ir pasako tiesa Uršulelei apie sunu, kad nežinia jos nekamuotu, kad be reikalo jo nelauktu ir tarp dvieju pasauliu nesiblaškytu). Jaunoji karta bijo mirties, nes jos nepažista, nesugeba samoningai priimti kaip naturalaus pasikeitimo. Todel Vaitku taip baugina ivairus ženklai (net jei jie tikrai tik pervargimo pasekme).
Peteliške ant lupu – svarbus kurinio vaizdinys, ireminantis pasakojima. Pirmiausiai ji (balta) minima tevo laidotuvese, kai staiga iš kažkur atsiranda ant tevo ranku prieš uždarant karsta. Antra karta Vaitkus mato juoda peteliške, besiblaškancia tarp lango remu ir nežinia kaip ten patekusia, nakti Uršuleles namuose. Ir trecia karta ji pasirodo pabaigoje regejime – balta ant mirusio tevo lupu. Visais atvejais ji isivaizduojama, atsiranda didžiausiu Vaitkaus išgyvenimu metu. Cia svarbu spalva: šalia tevo ji – balta (tai tevo mirtis – balta, šviesi, lengva kaip ir jo gyvenimas); Uršuleles lange peteliške juoda (jos mirtis buvo juoda kaip gyvenimas – vienišos, nemylimos, laukiancios, sunaus išduotos, kuprotos moters gyvenimas).
R.Granausko sukurtas meninis pasaulis neiprastas savo potekstemis, mirties ženklais ir simboliais, mirusiuju pasaulio artumu. Ir vis delto apsakymo vaizdai kalba apie gyvenima – kaip ji nugyvensim, taip ir išeisim. Tik nuo musu paciu gyvenimo priklauso, kokia peteliške atskris musu mirtis: balta ar juoda…