konspektas apie daugeli rasytoju

4436 0

Kristijonas Donelaitis- lietuvių grožinės literatūros pradininkas. Jo kūryboje svarbiausia- tikrovė, gyvenimas, visuomenes aplinka. Kristijono Donelaičio kūrybai įtakos turėjo keletas literatūrinių epochų: barokas bei klasicizmas. „Metai“ – didaktinis kūrinys, kur autorius parodo savo požiūrį į pasaulį. Poemą „Metai“ sudaro keturios dalys: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudens gėrybės“, „Žiemos rūpesčiai“. Šioje poemoje daug dėmesio skiriama gamtos aprašymams, 18a. Mažosios Lietuvos vastliečių baudžiauninkų – būrų- darbų, papročių, santykių su ponais vaizdams.

* Svarbiausia-tikrovė, gyvenimas, visuomeninė aplinka. Vaizdas, įvykis, poelgis, gyvenimo detalė buvo suaugusi su žodžiu, kurį sukūrė liiaudis.“Metai” -didaktinis. Daug pamokymų, patarimų. Autorius parodo savo požiūrį į pasaulį: būrą, jo santykį su aplinka, gamta.

* Kūrybos bruozai

-svarbiausia – tikrove, gyvenimas, visuomenine aplinka

-vaizdas, įvykis, poelgis, gyvenimo detale suaugusi su liaudies žodžiu

-parodomas požiūris i būrą, jo santyki su aplinka, gamta

-daug pamokymu, pamokslu, patarimu, alegorijų

-4 metu laikai, daug dėmesio gamtai

-santykiai: lietuviu su kitataučiais, būru(valstiečių baudžiauninkų) su ponais

-gailestis būrams

-moralinis vertinimas – gyvenimas bei elgesys vertinami pagal Šventojo Rašto tiesas

-dorybės-darbštumas, pamaldumas, teisingumas, ištikimybė tautos tradicijoms bei papročiams, ydos – tingėjimas, bedievystė, žiaurumas, svetimų madų bei įpročių vaikymasis

-(Metai parašyti hegzametru, sii forma pakylėja aprašomus kasdieninės būrų buities vaizdus, sutaurina net ir grubesnius posakius)

-Baroko pėdsakų galima aptikti Metų stiliuje, pomėgyje vartoti grubius posakius, vulgarius žodžius. Su klasicizmu galima sieti keturių metų laikų formą bei poemos didaktiškumą, pasakotojo siekimą pamokyti. Su Švietimo ep

pocha galima sieti ir lietuviškų tradicijų gynimą Metuose.

Antanas Baranauskas – – XIX a. romantizmo srovės atstovas, labiausiai išgarsėjęs savo kūriniu „Anykščių šilelis“. Poetas vaizduodamas miško gyvenimą, gamtą, kuri yra graži ir įspūdinga, drauge tuos vaizdus susieja su lietuvių tautos likimu, istorija. Baranauskas nutiesė kelius tolimesnei romantikų kartai. (herojus – emocinga, audringa, veržli asmenybė, kupina neaiškaus nerimo, kas būdinga romantikams.)

* Kūrybos bruožai:

-dabartis kontrastiškai gretinama su senovės LT miško grožiu

-protes¬tuojama prieš carizmą, socialine ir nacionaline priespauda

-romantiška elegijos intonacija, susiliejusi su folklorine rauda

-metaforos, palyginimai, vaizdiniai veiksmažodžiai, sinonimines formos, pasakos „Eglė – žalčių karalienė“ motyvai. -kaimo žmogaus vid. pasaulis

-Šventų girių – pagonybės židinių naikinimą poetas laikė ne tik Lietuvos grožio ir turto niokojimu, bet jis matė čia ir senosios patriarchalinės moralės, nacionalinių tradicijų, liaudies kultūros ir estetikos pagrindų griovimą, jų išniekinimą, kuurio negalima pateisinti jokiu naujosios kultūros kūrimo vardu.

Adomas Mickevičius- romantizmo atstovas, savo kilme, gyvenimu bei kūryba glaudžiai susijęs su Lietuva. Savo kūryboje aukštino Lietuvos praeitį, didžiavosi jos, kaip savo tėvynės, istorija.

Maironis- romantikas, pirmasis iškilus lietuvių poetas, universalaus talento ir stiprių visuomeniškų jausmų menininkas. Jo eilėraštis atsiskiria nuo tautosakos ir tampa individualia lyrika, išreiškiančia unikalius asmenybės jausmus.

Maironio eilėraštis: romantinis, būdingas subjektyvumas, atviras jausmingumas, individualizuota kalba.

„Pavasario balsuose“ atsispindi laisvės kovų heroika, tėvynės meilės jausmai, gamtos grožio pajautimas, aukštinama gimtoji kalba, se
ekama bei stilizuojama liaudies kūryba.

* Aiškiai suformuluotos kilnios idėjos ir poetinės išraiškos grožis, jos paprastumas ir skambumas. Žmogus, jo veržimasis į laisvę, į būties pilnatvę, jo klystkeliai sudaro poeto kūrybos išeities tašką ir centrą. Gyvenimo kaip aukos samprata poeto kūryboje viena esminių. Maironis lietuvių lyrikoje įtvirtino tam tikrą meniškumo etaloną, vertinimo kriterijų, atskaitos tašką. Nuo Maironio prasideda lietuviškos lyrikos istorija.

* Kūrybos bruožai:

-praeities buitis ir laisvės kovų heroika

-tėvynės meilės jausmai, gamtos grožis,

-aukštinama gimtoji kalba, sekama bei stilizuojama liaudies kūryba

-aiškumas, tikslumas, dažnai priartėja prie liaudies dainų poetinio paprastumo ir skaidrumo -tautinio atgimimo laikotarpio svarbiosios idėjos, prisikėlimo viltis

-lietuvių poezijos lygį iškėlė į aukšto tobulumo laipsnį

-žmogaus veržimasis į laisvę, būties pilnatvę, jo klystkeliai sudaro poeto kūrybos išeities tašką ir centrą. Gyvenimo kaip aukos samprata poeto kūryboje viena esminių.

Žemaitė -lietuvių prozos klasikė, nuovoki menininkė, talentinga pasakotoja. Ji viena pirmųjų lietuvių beletristikoje aprašė peizažą, suteikdama jam savarankiškos gyvybės, lietuvių prozoje įtvirtino socialinį realizmą, tikrovišką vaizdavimo būdą, etniškumą (žemaitiškumą). Svarbu pabrėžti, kad Žemaitė yra lietuvių realistinės prozos pradininkė.

*Kūrybos bruožai:

-svarbiausia-tikrovės iliuzija ir dialogas.

-piešia neįmantriomis priemonėmis, pasakoja paprastai, aiškiai, siekiamas gyvumo įspūdis

-Lietuvos valstiečių gyvenimas, jų buitis, papročiai, šeimos gyvenimas, žmonių tarpusavio santykiai.(19-20a) -pobaudžiavinio kaimo buitinis, kultūrinis atsilikimas, nacionaline priespauda. Visuomenės negeroves, prieštaravimus rašytoja atskleidė kaip šeimoje vykstančią žmogaus dramą.

-turtinga ir vaizdinga kalba, gyvi, ryškūs, ne
epakartojami veikėjų paveikslai.

-objektyvus pasakojimas

Jonas Biliūnas- realizmo atstovas bei itin ryški 20a.pr. lietuvių visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo figūra. Svarbiausias J.Biliūno prozos savitumas- pasakojimas pirmuoju asmeniu. Subjektyviame pasakojime daugiau dėmesio skiriama pasakotojo vidiniam pasauliui, o ne detaliam aplinkos aprašymui. Svarbu pabrėžti, kad Jonas Biliūnas yra lietuvių psichologinės prozos pradininkas.

Novelių „Ubagas“, „Nemunu“,“Kliudžiau“, „Brisiaus galas“ pasakotojos, dažniausiai pats autorius, stovi nustėręs beribės skriaudos akivaizdoje.

J.Biliūnui nėra aukštesnės teisingumo instancijos, kaip žmogaus sąžinė.

*Kūrybos bruožai:

-centre – skriaudžiamas žmogus, atstumta, nereikalinga būtybė, kuriai nebėra vietos kasdieniniame gyvenime

-pasakotojas kenčia drauge

-kulminacija-bejėgės gyvybės sunaikinimas, pažeidžian¬tis amžiną visų egzistavimo teisę

-vertybes – gailestis, užuojauta, širdingumas, supratingumas, atlaidumas

-kūriniuose susijungė XXa. pradžiai būdinga socialinių pertvarkymų romantika, tragiškų nuojautų kupinas etinis jautrumas, prabėgantis laikas ir būties trapumas -meninė atrama – refleksija, pasakotojo prisipažinimai, svarstymai, vizijos, svajos ir graudulio akimirkos

-apmąstoma gyvenimo prasme, tikslas

-žmogus pašiurpęs nuo smurto, grėsmės, ieško tikrumo savyje

-pasakojama pirmuoju asmeniu.

-kūryba autobiografiška: dažnai vaizduojama jo vaikystės aplinka, gimtinės kraštovaizdis

-labai svarbu vid.pasaulis

-pasakojimas – psichologinis, glaustas

-krikščioniškos vertybės.

-mintis dėstoma nuosekliai, kūrinio pabaigoje nesiūlant vienintelės išvados.

*Savo kūriniuose vaizdavo skriaudžiamą žmogų. Pasakotojas-kenčiantis drauge, nužengęs savo noru į skriaudos bedugnę būti su visais. JB novelių centre-atstumta, nereikalinga būtybė, kuriai nebėra vietos kasdieniniame gyvenime. Tragiškoji šios temos kulminacija-bejėgės gyvybės sunaikinimas, pažeidžian¬tis amžiną visų egzistavimo teisę. Kiekvienas jų turi savo tiesos ir vidinės ramybės erdvę. Juos gaubia ga
ailesčio, užuojautos, širdingo supratimo ir atlaidumo dvasia

* pirmasis lietuvių rašytojas, ištobulinęs apsakymą, suteikęs jam europietišką formą. J. Biliūnas rašė publicistinius straipsnius, eilėraščius, apsakymus. Didžiausios rašytojo vertybės buvo teisybė, dora ir laisvė. Jis sukūrė lyrinio pasakojimo būdą, visažinį epinį pasakotoją pakeitęs pasakotoju kuris dalyvauja kūrinyje užjausdamas, suvokdamas, prisiimdamas atsakomybę. Atrodo, kad už regimų įvykių, vaizdų vyksta kažkas svarbiau, negu vyksta iš tikrųjų. J. Biliūno kūriniuose atsiveria potekstė. J. Biliūnas yra puikus stilistas: graudumo, užuojautos, gailesčio situacijas ir būsenas jis sukuria kalbėdamas ramiu, santūriu tonu. Pagrindinis rašytojo žanras – trumpa lyrinė psichologinė novelė. Savo kūrinius J. Biliūnas yra vadinęs „psichologiniais piešinėliais“, tai rodo, kad jis sąmoningai stengėsi vaizduoti ne tik išorinius, bet ir vidinius žmogaus dvasios įvykius.

Vincas Krėvė – Mickevičius – universalių užmojų, įvairių žanrų kūrėjas, derinęs realistinį konkretumą ir romantinį pakylėtumą, jungęs savo tautos ir Rytų išmintį, istorinių veikalų kūrėjas, Biblijos interpretatorius, literatūrinio folklorizmo pradininkas, plačios stilistinės amplitudės rašytojas.

* „Skirgaila”-pirmas lietuvių kūrinys, kuriame istorinė asmenybė tampa psichologiniu tipažu.

* -apsakymu rinkinyje „Šiaudinėj pastogėj“ vaizduojamas rašytojo jaunystės dienų Dzūkijos kaimas.

-nepaprastas aprašymo tikroviškumas, psichologinis gilumas, detalių ryškumas -žmogaus dvasines savybes

-poetizavo paprasta kaimo žmogaus dvasini groži, ryši su gamta

-romantinis temos traktavimas neatsiejamai persipina su realistišku psichologijos ir buities vaizdavimu.

*Eilėraščių rinkinys „tarp dviejų aušrų“- vienas reikšmingiausių visoje lietuvių poezijoje, ryškiausia lietuviškojo simbolizmo knyga.

Sutemose tirpsta vienuma, atsiveria „pasaulis kaip pasaka“- beribis, paslaptingas, spindintis, žmogus patiria svaiginančią begalybę ir susilieja su ja. Šviesa griauna šia paslapties ir begalybės viziją. Todėl prasmingas yra nakties laikas, kai žmogus nesijaučia lemtingai atskirtas nuo visa apimančios būties. Putino poezijos žmogus nuolat išgyvena dvasinę įtampą. Putino poezijoje amžinas ieškojimas yra vienintelė prasminga žmogaus veikla, o nepasotinimas sielos alkis- didžioji vertybė

*Putino kūrybai būdingas gilus ir dramatiškas lyrizmas, kylantis iš būties prieštaravimų. Pasaulis dualistiškas, perskeltas į du nesutaikomus pradus – dvasinį ir materialųjį. Perskeltas ne tik pasaulis, bet ir žmogus, kuriame kovoja dvi prigimtys – sielos ir kūno. Ši dualistinė pasaulėjauta sukuria vertybių konfliktą ir sąlygoja nuolatinę įtampą.

* Dramatinis eilėraštis pinamas iš antitezių, kurios atsiveria skausmo būsenose. Esmė-esi “nykus šios žemės svečias”. Laisvės siekimas yra žmogaus esmė, o menas yra autentiška tos esmės išraiška. Konfliktas-tarp komplikuotos individualios sąmonės ir hierarchinės, prievartinės sistemos. Reikalauja didelės skaitytojo intelekto įtampos. Daug priešpriešos iš kurios gimsta įtampa. Eilėraščio individas reikalauja pakilti iki jo lygio.

* Filosofinės pasaulėžiūros, autorefleksyvus kūrėjas, simbolistinių formų ir realistinių-psichologinių apibendrinimų rašytojas, pirmojo lietuvių psichologinio-intelektualinio romano autorius, filosofinės lyrikos kūrėjas. Literatūros kritikas, istorikas, estetikas. *V.M.- Putinas buvo pirmas ryškus intelektualinės – filosofinės lyrikos kūrėjas lietuvių literatūroje. Jis yra išbandęs visas literatūros rūšis ir pagrindinius žanrus. Lyrika ir romanas „Altorių šešėly“ yra V. M. Putino viršukalnė. V. M. Putino kūryboje buvo trys lyrikos periodai ankstyvasis (jaučiama Maironio įtaka, turtingų emocinių išgyvenimų skalė, gamtos vaizdai, kaip nuoroda į žmogaus sielą, vidinį pasaulį) , simbolistinis (poetas atsigręžia į regimąjį pasaulį, fiksuoja išorinę jų įvairovę, tačiau vaizduoja simboliais) ir brandusis (svarbiausias dėmesys žmogaus sielos dramatizmui, sprendžiamos būties problemos). Jo kūrybos pasaulio žmogus dažnai atsiduria proto ir jausmų susikirtimo kryžkelėje, išgyvena dvasines abejones, patiria vidinius konfliktus, nes nori rasti tiesą ir likti „ištikimas žmogui ir sau pačiam“.

* Kūrybos bruožai:

-antitezes, priešpriešos

-Esmė-esi “nykus šios žemės svečias”

-žmogaus esme – laisves siekimas, menas.

-konfliktas-tarp komplikuotos individualios sąmonės ir hierarchinės, prievartinės sistemos. .skaitytojo intelekto įtampa.

-rinkinys „Tarp dviejų aušrų“-romantinis maistingumas, simbolizmas

-pagr-nakties motyvai

-kūrybos procesas

-prieštaravimai savyje ir aplinkoje, verčiantys gilintis į save, analizuoti, maištauti, kartais žadinantys šviesių vilčių ir polėkių, kartais gramzdinantys į nusiminimą

-būties vieta: tarp dangaus ir žemės, tarp tikėjimo ir tarp laisvės, tarp susitaikymo ir maišto, tarp viršūnės ir bedugnės

Vincas Mykolaitis-Putinas – vienas ryškiausių pomaironinės poezijos kūrėjų, psichologinio romano meistras. Jis suformulavo ir moderniosios literatūros, kaip savarankiškos meno srities, teorinius pagrindus. V.Mykolaitis Putinas kūrė eilėraščius, kurie yra pripažįstami kaip vieni geriausių poezijos kūrinių, sukurtų sovietiniais metais lietuvių literatūroje. Tačiau didelio dėmesio jis susilaukė ir dėl intelektualaus psichologinio romano- „Altorių šešėly“, kuriame plėtojama pagrindinio veikėjo Liudo Vasario gyvenimo ir nutolimo nuo kunigystės istorija. Romaną galima suvokti ir universaliau- kaip savęs ieškojimą ir radimą einant skaudžių apsisprendimų keliu.

Vincas Mykolaitis-Putinas – vienas ryškiausių pomaironinės poezijos kūrėjų, psichologinio romano meistras. Jis suformulavo ir moderniosios literatūros, kaip savarankiškos meno srities, teorinius pagrindus. Jis sukūrė intelektualų psichologinį romaną- „Altorių šešėly“, kuriame plėtojama pagrindinio veikėjo Liudo Vasario gyvenimo ir nutolimo nuo kunigystės istorija. Romaną galima suvokti ir universaliau- kaip savęs ieškojimą ir radimą einant skaudžių apsisprendimų keliu. Tačiau Putinas- visų pirma lyrikas, poeziją kūręs nuo ankstyvos jaunystės iki paskutinių gyvenimo metų. Jo poezijos savitumą daugiausia lėmė filosofinė pasaulėjauta, siekimas realaus pasaulio vaizdams suteikti gilesnę prasmę, jais atskleisti dramatiškas asmenybės jausenas.

Jurgis Savickis – vienas iš ryškiųjų lietuvių literatūros atnaujintojų, naujų kelių ieškotojų. Jo kūryba darė įtakos vėlesniems beletristams, ypač laužyto sakinio konstrukcija. Novelių rinkiniais ( „Šventadienio sonetai“, „Raudoni batukai“, „Ties aukštu sostu“ ) Savickis įsitvirtino lietuvių literatūros istorijoje kaip avangardistinės prozos autorius.

Savickis novelėse gyvenimą vaizduoja kaip teatrą, kuriame žmogus atlieka tam tikrą vaidmenį. Vaizduojamas pasaulis gana žiaurus ir negailestingas. Novelių veikėjai dažniausiai kompleksuoti, pasidavę instinktams, tuščiagarbiai. Savickio kalba moderni. Savickio novelėse tai, kas tragiška, vaizduojamakomiškumo fone, švelnumas paverčiamas šiurkštumu, dvasinė kančia virsta fiziniu skausmu.

*J. Savickio proza – nelengvas skaitymas. Gyvenimą jis vaizduoja kaip teatrą, kuriame žmogus atlieka tam tikrą vaidmenį. Veikėjai – kompleksuoti, tuščiagarbiai, pasidavę instinktams, o vaizduojamas pasaulis – žiaurus, negailestingas, keliantis grėsmę žmogaus egzistencijai.

Rašytojas yra laikomas ekspresionistu: jis tyrinėja gyvenimą iš tolo, fiksuoja stambiais, anot kritikos, grafiškais brūkšniais, jaudindamasis dėl grožio, meilės bei kitų amžinųjų vertybių likimo sumaterialėjusiame pasaulyje. * JS kūryba diegė lietuvių literatūroje intelektualinio tipo pasakojimo meną, grindžiamą skeptiška autoreflekcija, ironija, neišsipildžiusių humanistinių iliuzijų elegija.

* Kūrybos bruožai:

-laužyto sakinio konstrukcija

-intelektualinio tipo pasakojimas

-skeptiška autorefleksija, ironija, neišsipildžiusiu humanistiniu iliuzijų elegija

-svarbu tikrovės formos sukeliamas įspūdis. Šiuo požiūriu artimas impresionizmui.

Salomėja Nėris- gryniausia lyrinė poetė ir ryškiausia romantinės pasaulėjautos kūrėja tarp visų neoromantikų. Jos eilerasciai dainingi,melodingi, kupini

jausmingumo,apmastymu,filosofinio požiūrio i gyvenimą. Žymiausi šios meilės lyrikės eilėraščių rinkiniai: „Dienmedžiu žydėsiu“, „Per lūžtantį leda“, „Pėdos smėly“.

*Nesijaučia poetinio vaizdo formavimo. Grynoji lyrika. Lyrikos evoliucija-ėjimas trapumo link. Visada išlieka trapumas, šiluma. Ji tapo tautos atminties savastimi.

* S.Nėris- neoromantikė, lyrikė, mažųjų lyrinių formų (eilėraščių, miniatiūrų) kūrėja. Ankstyvojoje lyrikoje ji atskleidė jaunystės polėkį, brandžiausiuose eilėraščiuose įkūnijo būties trapumo jausmą. Poetės lyrika – daininga ir melodinga. Daina yra jos eilėraščių pirmavaizdis. Tautosakos patirtis S. Nėries lyriką pasiekė per gamtos išgyvenimą, moteriškumo šilumą ir meilės ilgesį. S. Nėries lyrinės ypatybės: nuoširdumas, paprastumas, dainiškumas, stiprus gyvenimo džiaugsmas, jaunystės pojūtis. Labai gražiai į rinkinius įsilieja vaiko, vaikystės tema.

Henrikas Radauskas- moderniosios literatūros atstovas bei vienas žymiausių 20a.poetų.. Jo kūryboje sutilpo impresionizmas, simbolizmas bei neoromantizmas. Šis kūrėjas išsiskyrė savitu požiūriu į meną, kūrybą, žmogų supančią aplinką bei dvasinus išgyvenimus. Savo poezijoje rašytojas perteikė ir XXa. žmogui būdingą jauseną, pažymėtą nerimo, filosofinio skepticizmo, ironijos,katastrofinės patirties, – pasaulėžiūrą, kurioje menas, kultūra tampa prieglobsčiu nuo istorijos sukrėtimų. Tiek šia pasaulėžiūra, tiek estetinėmis nuostatomis Radauskas yra vienas būdingiausių modernizmo rašytojų lietuvių literatūroje..

* Išstūmė iš eilėraščio emocinę išpažintį. Drasko klasikinę eilėraščio strofą netikėtais sujungimais, peršokimais, išrikiavi¬mais viename aukšte skirtingų dalykų. Vaizduotės skrydis drąsus, lengvas ir plastiškas. Vaizdas yra pirminė poezijos ląstelė.

* Individualios poetinės pasaulėžiūros poetas, estetas ir formos konstruktyvistas. Ironikas, slepiantis neviltį. Jungė neoromantizmo ir avangardizmo patirtį, eilėraštį kūrė kaip hermetišką ir autonomišką struktūrą, laikėsi eilėdaros kanonų. Išstūmė iš eilėraščio emocinę išpažintį. Jis lyrinio eilėraščių meistras, neoromantikas, estetinės poezijos atstovas

*Radausko poezija laužo lietuvių literatūros tradicijas. Jo kūryba negali būti supainiota su niekieno kito. H. Radauskas – lietuviško eilėraščio meistras. Jo eilėraštis – sudėtingos struktūros, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta.. Eilėraščio struktūra siejasi su mitais, kultūros, meno vaizdais. Metamorfozė yra ir eilėraščio veiksmas, ir metaforos principas. Svarbus netikėtumo efektas. Būdingos spalvų, garsų asociacijos, perėjimai iš aukštojo stiliaus į žemąjį, įvairūs derinimai, jungimai, ironija. H. Radauskas buvo poetas Formalistas, nes kalbėjo ne kiek širdimi, kiek dailia eilėraščio plunksna.Jis siekė eilėraščius konstruoti, iš žodžių kaip daiktą. Poetas labiau pasikliovė ne jausmais, o intelektu ir vaizduote. Jausmas liejasi laisvai, tiesiogiai, o intelektas ieško pastovesnių formų.

*Kūrybos bruožai:

-intelektas

-asmenybe pasimetus, atsiribojus nuo realaus gyvenimo problemų, nerimauja, išryškėja humanistinis pradas-viltis, kad gėris ir grožis nugali

-išeities taskas-gamta, reiškiniai

-dėmesys i žmogų, būti, kūrybą

-lengva pašaipa, ironija, satyra

-romantiškumas, poetinis gilumas, muzikalumas, spalvingumas

-eileraščiui būdingi netikėti sujungimai, peršokimai, išrikiavimai viename aukšte skirtingu dalyku

-forma daili, skambi, išbaigta

Justinas Marcinkevičius- lietuvių literatūros klasikas, dramatiškos prigimties poetas. Rašytojo svarbiausios kūrybos temos yra: Lietuva, lietuvių kalba, gamta. Panemunių krašto spalvos ir linijos jaučiamos visoje J.Marcinkevičiaus kūryboje.

* Kaimo vaiko psichika, besigręžianti į savo pradžią ir plastiškai jaučianti daiktų realumą. Svarbiausia šeimos ryšys, meilė-svarbiausio poetinio išgyvenimo pagrindu. Kai vidiniai prieštaravimai, slopinami utopinių iliuzijų ir konformistinės laikysenos, vis dėlto prasiveržia į eilėraštį, gimsta aštrių lūžių psichologinis vyksmas, kupimas pokario kartos egzistencinio netikrumo. Etinės vertybės sukūrė jo lyrikoje aukštą budėjimo nuotaiką: eilėraštis virsta didžiosios išpažinties ir tikėjimo aktu, kur žmogus pakyla virš smulkmenų į būties esmių regėjimą, į savo laikinumo ir savo pašaukimo meditaciją, būtiną, kad žodis taptų dvasine jėga.

Juozas Aputis- iškiliausias sovietinio laikotarpio modernios psichologinės novelės autorius, tęsęs Jono Biliūno prozos tradiciją .Vienas pirmųjų prabilo apie senosios kartos dvasinius

rūpesčius. Jo kūriniuose plėtojama agrarines sanklodos žlugimo tema, žmogiškumas

ir dvasingumas laikomos svarbiausiomis vertybėmis, kurias būtina perduoti

ateities kartoms.

* Gimtasis kaimas iškilo kaip svarbiausias žmogiškų vertybių centras. Gimtieji namai-šventa vieta, kur tu esi didelis ir saugus, o išėjimas iš namų-savęs praradimas, o gal ir mirtis. Atsisveikinimo-laukimo-ilgesio situacijos pakelia konkretų vaizdą virš kasdienybės.

* žymus novelistas. Jo kūriniai turi ryškų epinį pagrindą – konkretų aplinkos piešinį ir nuoseklius personažų veiksmus. Teksto lyriškumą lemia emocionalus, atvirai mąstantis kontaktų su skaitytojais ieškantis pasakotojas. Epinį vaizdą jis pakelia virš kasdienybės, sureikšmina, supoetina. Žmogiškumą ir dvasingumą J. Aputis laiko patikimiausiomis vertybėmis, kurias męs turėtume perduoti ateities kartoms. Daugelis kūrinių pagrįsti vaikystės prisiminimais, kurie lemia liūdesio, graudulio, susimąstymo intonacijas. Greta tragiško B. Radzevičiaus J. Apučio kūryba atrodo skaidresnė, šviesesnių, objektyvesnių tonų. Novelių struktūra racionalesnė.

* Kūrybos bruožai:

-zmog. vertybių centras-gimtasis kaimas

-gimtieji namai-šventa vieta, kur esi saugus; išėjimas iš namu-savęs praradimas, mirtis

-asisveikinimo-laukimo-ilgesio situacijos pakelia konkretų vaizdą virš kasdienybės.

-svarb-zmogaus išgyvenimai, būsenos, sąmonės procesai, subtilus ryšiai su aplinka, kitais žmonėmis

-tema-žemdirbio kultūros ir lt tautos likimas istorijoje

-okupuotos tautos būsena; rūpestis, nerimas, graudulys

-humanistinis dvasingumas

Romualdas Granauskas- prozininkas, dramaturgas ir eseistas. Jis- vienas tradiciškiausių lietuvių kaimiškosios prozos kūrėjų, besistengiąs atskleisti agrarinės kultūros esmę, užčiuopti giliausias jos šaknis. Žymiausi R.Granausko kūriniai- „Gyvenimas po klevu“, „Jaučio aukojimas“, „Duonos valgytojai“. R.Granausko kūriniuose kalbama apie amžinuosius gyvenimo dėsnius, gyvybės galią bei būties esmę.

* R.Granausko prozos herojai gyvena ne tiek pasipriešinimo veiksmais, kiek neišvengiamybės nuojauta. Sąmonės srautas, nes tuo metu galėjo tik galvoti, o ne kalbėti.

* Menininkas dviem veidais – ir archajiškas, ir modernus. Pagal tematiką Granauskas būtų tradiciškiausias lietuvių kaimiškosios prozos kūrėjas, vaizduojantis žemdirbio pasaulį ir jo saulėlydį. Rašytojas sukūrė paminklą nykstančiam senajam kaimui, atskleidė agrarinės kultūros esmę, užčiuopėgiliausias jos šaknis. {parašė – Gyvenimas po klevu..}

* yra realistinės krypties atstovas. Jis rašė noveles, apysakas, daugiausia vaizduojančias lietuvišką kaimą ir jo žmogų. R. Granausko novelėse labai svarbu gamtos grožis ir jos galią veikti žmogų. Jis, kaip ir jo herojai, žiūri ne į save, o į pasaulį, kuris yra pripildytas daiktų. Pagrindinė R. Granauskokūrybos tema – dabarties ir praeities priešprieša.

* Kūrybos bruožai:

-archetipinis veikėjas, butis pagrista archajine baltu pasaulėjauta

-archetipiniai vaizdai-pastovus buities ir gamtos vaizdai

-sąmones srautas(tuo metu galima tik mastyti)

-neišvengiamybes nuojauta

-techn.civilizacijos triukšmas ir chaosas užgožia gyvybes pradą

-metaforos, simboliai, užuominos

-santykiai skleidžiasi tyloje

-kaime atsiranda sovietiniu laiku padaras-istustejes unifikuotas prisitaikėlis

-naujai įprasminama tradicine lietuvių literatūros tematika

Vanda Juknaitė- dramaturgė, prozininkė bei eseistė, savo kūryboje atskleidžianti žmogiškąsias ir vadinamas amžinąsias problemas. Svarbią vietą V.Juknaitės kūryboje užima moteris, jos vaidmuo bei pareigos visuomenėje ir šeimoje. Dar kitaip V.Juknaitė yra vadinam „moteriškosios“ literatūros atstove.

Saulius Šaltenis yra jaunatviškos dvasios rašytojas. Jis į literatūrą ateina ne iš tradicinio kaimo, bet iš provincijos miestelio, kuriame susikryžiuoja miesto ir valstietiškoji kultūra. S.Šaltenis įtvirtino savitą prozos stilių, kuriame originaliai jungiamas lyrizmas ir ironija- poetinio ir kritinio mąstymo ypatybės.

* Lyrinio pasakojimo impulsyvumas perkoštas ironija. Jausmas-vienintelė pokario vaikų tiesa ir vertybė.

* Kūrybos bruožai:

-jungiamas lyrizmas su ironija

-lyrizmo esmė – jauno žmogaus tyras jausmų ir svajonių pasaulis, šviesūs vaikystės prisiminimai kaip dvasinė veikėjo atrama -ironija – tai šio veikėjo santykis su aplinka, kritiškas požiūris į melagingą sovietinės visuomenės fasadą.

-personažas-optimistas, subtilus, jautrus, nepasitikėjimas žmonėmis, ironiškas

-vertybe-lyrizmas, jausmas

Bitė Vilimaitė XXa viena žymiausiu lakoniškos noveles atstoviu, kurianti savo menini

pasauli iš subtiliu detaliu ir nutrukusiu dialogu. Vaizduojamos situacijos iš

pirmo žvilgsnio atrodo neišraiškingos, didelio psichologinio tikrumo pasiekiama

vaizduojant moterų likimus. Noveles trumpos nedaug veikeju,akcentuojama

pradzia,netiketa pabaiga.

Antanas Škėma- vienas žymiausių katastrofinio modernizmo atstovų bei vienas reikšmingiausių 20a. lietuvių literatūros novatorių. Škėmos kūryba labai autobiografiška: pagrindiniuose jo kūrinių herojuose dažnai galime atpažinti ir paties rašytojo bruožus. Šio, vieno iš literatūros talentų, kūryba yra kupina netikėtų metaforų ir rekursų, pasąmonės prasiveržimų bei savitos ironijos, kuri yra priemonė atskleisti tragiškus žmogaus gyvenimo vingius ar išgyvenimus.

* Pagrindinė problema-ištikimybės laisvės principams ir išdavystė. Stilistika paklūsta šizofreniškos sąmonės pulsavi¬mams, yra itin ekspresyvi ir dinamiška, kaip įprasta “sąmonės srauto” romanuose. Kūryba yra tikra, kai rašantis žmogus apsinuogina iki slapčiausių savo psichologinių kompleksų.

Sigitas Geda- Poetas, dramaturgas, kritikas, vertėjas

* Kūrybos bruožai:

-žemė, žmogus ir kosmosas-tame pačiame lygmenyje, jie yra to paties lygio simboliai

-šiurkštus žodis, fantastiškos hiperboles, drąsi bei energinga asociacijų kaita -eilėraštis pagristas kolektyvines pasąmonės archetipais

-nuasmeninto, sudvasinto kalbėjimo intonacija

-stiprus neišardomas ryšys tarp dabarties ir kitu laiku

-laikas beribis, netiesinis

-eilerascio konstrukcija kintanti-kartais logine, kartais dinamiškai ekspresyvi

Judita Vaičiūnaitė – viena didžiausių XX amžiaus antrosios pusės poezijos kūrėjų, garsoraščio virtuozė. Ji – didžioji meilės poetė. Judita Vaičiūnaitė dažnai vadinama miesto poete, tačiau jos kūryboje ryškūs ne tik miesto erdvės, jo architektūros teikiami estetiniai išgyvenimai — kūrėjos poetinis pasaulis stebina ir temų įvairove, ir lyrinio subjekto sudėtingumu, ir savita laiko tėkme.

*Nėra perdėto jausmingumo, romantizuoto kalbėjimo, būdingo egocentrinei lietuvių lyrikai. Poetės kūryboje lyrinis subjektas geba prabilti apie save paprastai, nesureikšmindamas savo vidinių išgyvenimų, susitapatindamas su jį supančiu pasauliu darniai ir natūraliai. Eilėraščio žmogus nesiekia suteikti savo egzistencijai ypatingo filosofiškumo: tai paprastas, bet taurus

. . .

* B.Radzevičius yra iškiliausias penktojo dešimtmečio kartos rašytojas. Suėmęs tradicinius epopėjinius romano elementus (gausūs aprašymai, dienoraščių citatos), B. Radzevičiaus kūrinys juda į vieną magnetinį centrą – kaip kaimo aplinkoje, kolektyviniame žmonių buvime, nuo pat kūdikystės dienų formuojasi būsimo literato asmenybė, jo pažinimo resursai, pojūčiai jautrumas, vertybių nuovoka, perskaitytų knygų atverti horizontai , noras pačiam prabilti. Herojus siekia pajusti save kaip tėvynės, gimtinės, giminės žmogų ir kaip autonomišką asmenybę, laisvą kūrėją. Romano „Priešaušrio vieškeliai“ pasakojimo būdas artimas eseistikai: tai lyrinė refleksija ir intelektuali analizė. O novelėse atsiskleidžia sudvasintas tikrovės paveikslas.

*Kūrybos bruožai:

-nelaimingu žmonių psichologines situacijos vertybių apmastymas-esmine veikslo dalis

-veikėju rūpesčiai bei lūkesčiai

-žmogus myli, kovoja, eina i šviesą, kenčia dėl savo netobulumo

-menininko intelektualine jėga parodo asmenybes teise mastyti savarankiškai, atsakyti už savo žodi.

J.Degutytė- vėlyvoji lietuvių lyrikos romantikė – maksimalistė. Salomėjos Nėries melodingojo lyrizmo tradicijos tęsėja ir modifikuotoja. Gamtos lyrikos, gamtinės miniatiūros kūrėja.

*Kūrybos bruožai:

-gamta-amžinoji butis, beribe, didysis grožis, pagr. vaizdu, gyvybes šaltinis

-moralinis žmogaus tyrumas, atvirumas

-tech.civilizacijos grėsme

-suteikta globaline reikšmė, nacionalines vertybes gamtai

-dialogas su gamta grindžiamas nacionaliniu pasaulėvaizdžiu, stilizuojant liaudies dainas, raudas

-poetizuojama nacionaline krašto atributika

*“Jausmo stebuklas”-eilėraštis. Iškėlė moralinį žmogaus tyrumą. Arba-arba. Gamta jai-amžinoji būtis, kurios ribų negalima įžvelgti, ir didysis grožis, kurį menininko siela tik atspindi, bet nesukuria. Laukimas kažko įstabaus. Atvirumas.

Romantinis kalbėjimas- dėmesys tautos praeičiai, praeities gražinimas, didelių jausmų vaizdavimas, svajonių pasaulio vaizdavimas, viena iš kuriu meilė gamtai, praeities idealizavimas.

Realizmo kalbėjimas- kasdienybės vaizdavimas, žmonių tipų ieškojimas, socialinis vertinimas, nepoetizuojam, neidealizuojama, kalba šiurkštoka, kasdienė. (V.Kudirka, Žemaitė, J.Biliūnas, A.Vienuolis, P.Cvirka, I.Simonaitytė, V.Mykolaitis-Putinas)

Impresionizmas- nuolatos kintančio ritmingo pasaulio vaizdavimas. Svarbiau ne tikrovės vaizdavimas, o akimirkos nuotaikos fiksavimas, kilus jį stebint. Impresionistai nemėgo ryškių spalvų, pirmenybę teikė sutemai, prieblandai. (užuomazgos Šatrijos Raganos, B.Sruogos kūryboje)

Simbolizmas-

1. meno uždavinys fiksuoti nematomus žmogaus ryšius su visata, atskleisti žmogaus sielos kosmosą, nes sielos pasaulis neišmatuojamas. Kosmosas- tai kas neatrasta.

2. kūrėjas mano, jog reikėtų ne atspindėti gyvenimą, o kurti naują poetinę tikrovę, kurios vaizdo pamatas- simbolis. Būdingas konfliktas ir dramatizmas sielai. Būdinga būtis, egzistencija.

(B.Sruoga)

Neoromantizmas-

1. protas negali paaiškinti žmogaus buvimo žemėje prasmės, tik nuojautos, vaizduotė atveria žmogaus paslaptį.

2. atsigręžia į XIXa. Būdingą romantinę pasaulėjautą, į susižavėjimą laisva kūrėjo asmenybe, į svajonių, intymių jausmų ilgesio motyvus.

3. neoromantikai nustatė intymią pasakojimo intonaciją.

(V.Krėvė, Vaižgantas, Vydūnas, Šatrijos Ragana, J.Aistis, A.Miškinis, S.Nėris, B.Brazdžionis)

Ekspresionizmas-

1. netikėtumo, išraiškingumo siekimas.

2. situacijų modeliavimas, panaudojant senos kaukės įvaizdžius.

3. kuriamo vaizdo laisvas panašumas; į vieną centrą tarsi sutelkiami atsiminimai, paslyginimai.

(J.Savickis, K.Boruta)

Surrealizmas-

1. iracionalūs, protų nesuvokiami vaizdai.

2. pasąmonės srauto, kuriame vyrauja praeities fragmentai, vizijos, spanai, perteikimas.

3. dėmesys instinktų pasauliui.

Marcelijus Martinaitis-

Nijole Miliauskaitė-

Tomas Venclova-

J. MARCINKEVIČIUS – XXa.renesanso epochos atstovas. Humanizmas, laisva asmenybė, svarbus išsilavinimas. Draminė trilogija “Mažvydas”. Eiliuotas, veikmas laisvai komponuojamas, pakili intonacija, kuri kaitaliojasi su tragizmu, ironija, komizmu, mėgstama stilizuoti. Lietuvių kalbos išlikimo problema. Vertybės išsakomos ne per moralus. Temos: tėvynės, žmogaus gyvenimo, būties tėvynėje. Išryškinamas idealo ir tikrovės konfliktas.

M. MARTINAITIS – XXa. modernistas. Būdinga valstietiška pasaulėjauta, mitinis mąstymas (pasaulio medžio struktūra, gamtinis laikas, ryškios opozicijos, cikliškumas), mėgsta jungti du laikus – mitinį ir realųjį, ezopinė kalba, stilizacijja (pamėgdžioja, perkuria liaudies dainas), paradoksas, mėgstamas personažas – Kukutis (lyg 3 brolio kvailio atitikmuo)

N. MILIAUSKAITĖ – XXa. modernistė. Būdinga skaudžios patirtys (ypač iš vaikystės, nes augo internate), prozinis stilius (kasdienybės detalės, paprastos ir visiem pažįstamos situacijos), po proziškumu paslėptos egzistencinės problemos ir jausmai, santykis tarp viso teksto ir pabaigos.

J.VAIČIŪNAITĖ – XXa. Modernistė. Šiuolaikinė poezija. Rašo verlibru (nerimuotai), astrofiškai (be posmelių), impresija (momento įspūdžio fiksavimas), fragmentiškumas, intymus kalbėjimas, personažas – kaukė, mėgstama žvelgti iš šalies, kreiptis į save 2a., nepoetiškų dalykų poetizavimas.

Join the Conversation

×
×