Kokia gresme gamtai kelia zmogus?

Šiais laikais visi žmonės labiau domisi kitomis planetomis ar žvaigždėmis, bet visai pamiršta savo gimtąją planetą. Jie visai nesusimąsto kaip žaloja miškus, nuodija orą ar teršia vandenį. Mes pamiršome, kad kaip tik žemė, kurią dabar niokojame, kažkada maitino ir globojo mūsų protėvius ir jeigu ne ji, galbūt mūsų dabar nė nebūtų. Todėl šiame referate man labiausiai ir rūpėjo papasakoti ir įrodyti, kad didžiausią grėsmę gamtai keliame mes – žmonės!
Pirmiausia, žmonės gamtą naikina teršdami orą. Kaip teigia vienas internetinis puslapis1:„Oro tarša kenkia tiiek mūsų aplinkai, tiek ir sveikatai: nuo rūgščiųjų lietų nudegintų miškų iki dūstančių nuo didžiausios ozono koncentracijos miestų“. Tačiau, kaip tai suprasti? Mat, kaip teigia tas pats internetinis puslapis, šiluminių elektrinių ir įvairiausių kitų pramonės įmonių į orą išmetamas sieros dioksidas (SO2) gali susimaišyti su lietumi ir virsti mūsų miškus naikinančiais rūgščiaisiais lietumis. Kadangi medžiai gamina deguonį naudodami anglies dioksidą, mūsų oras visada išlieka grynas, tačiau nuolat lyjant šiems lietums medžių pamažu mažėja ir oras vis labiau pildosi anglies dioksido. Taip paat puslapyje paminėtas ir dar vienas mūsų priešas – azoto oksidas (NOx), kuris gali reaguoti su lakiaisiais organiniais junginiais ir virsti pažemio (troposferiniu) ozonu. Aukštuosiuose atmosferos sluoksniuose ozonas yra mūsų draugas, apsaugojantis mus nuo ultravioletinių spindulių, tačiau žemės lygmenyje jis yra pa

avojinga nuodinga medžiaga, kuri naikina augaliją, dirgina kvėpavimo takus ir kitaip kenkia mūsų sveikatai. Tačiau, dėl to paties oro teršimo, ozono sluoksnis pamažu nyksta. „Cheminės medžiagos, turinčios chloro, fluoro ir anglies (freonai), naudojamos izoliacinėms medžiagoms, aerozoliams ir šaldytuvams, patekusios į orą naikina ozoną“, – taip rašė „Geografijos enciklopedija vaikams“2. kadangi ozonoas pamažu plonėja į žemę patenka vis daugiau ultravioletinių spindulių, dėlto planetos temperatūra vis kyla ir tirpsat pasaulio ledynai. Taigi, tausokime ir nebeterškime oro naujomis pramonės įmonėmis ir naujais vis įmantresniais įrenginiais, nes priešingu atveju, po kelių metų nebeturėsime kuo kvėpuoti.
Antra, bet labai susijusi su oro tarša, problema yra vandens telkinių tarša. Kaip buvo rašyta dienraštyje „Lietuvos rytas“3 gruntinio vandens stebėsenos duomenimis, daugiau kaip 40% viso į mūsų namus ateinančio ir iš šuliniu naudojamo vaandens yra užteršta nitratais, iki 50% – nustatyta mikrobinė tarša. Tačiau tai man nekelia didelės nuostabos. Kaip gali kelti, jeigu ir taip aišku kodėl taip atsitinka, o tai atsitinka dėl pačių žmonių kaltės. Pirmiausia tie patys rūgštūs lietūs teršia mūsų vandenis. Jeigu šių lietų vandenys nusėda ant ežerų paviršiaus, jie sunaikina visą vandens augaliją ir gyvūnija. Kitas straipsnis „Lietuvos ryte“4, kuriame rašoma apie neseniai Šilutės rajone esančiose mėšlidėse įvykusią nelaimę. Straipsnyje rašoma, kad maždaug dviejų hektarų ploto srutų rezervuaras sekmadienio (2007m. Kovo 4)
) vakare neatlaikė spaudimo ir pralaužęs 11 metrų aukščio pylimą ėmė plūsti pro 15 metrų skersmens plyšį. Tai būtų dar ne taip baisu jegu ne tai, kad visas skystas mėšlas pateko į Šyšos upę, kuri jas nunešė į Atmatą, o ši – į Kuršių marias. Savo kelyje teršalai žudė visas žuvis ir kitus gyvus padarus. Kitą dieną po nelaimės aplinkos agentūros vedėjas Valentinas Ščerveninas rinkdamas negyvas žuvis sakė:„Žala gamtai padaryta didžiulė, bet apie ekologinio ieškinio dydį pasakyti dar negaliu, nes skaičiavimo metodika sudėtinga ir tyrimų procesas ilgas.“ Šis įvykis žinoma buvo baisi nelaimė visiems, juk buvo užteršta vienas iš didžiausių dirbtinių vandens telkinių – Kiuršių marios, tačiau būna dar baisiau, kai žmonės užteršia dar didesni vandens telkinį – jūrą. Šiuo atveju tai būtų Baltijos jūra. „Viena didžiausių problemų Baltijos jūroje – tarša nafta ir jos produktais. Šie teršalai į jūrą patenka su nutekamaisiais vandenimis, upių nuotėkiu, iš plaukiančių laivų, įvykus tanklaivių avarijoms ir kt.“ – taip teigia Jūrinių Tyrymų Centras. Teršdami gamtą nafta žmonės jai sukelia labai didelius nuostolius, sutrigdo normalų ekosistemos funkcionavimą. Ant vandens patekusi nafta sudaro plėvelę, kuri neleidžia deguoniui patekti į vandenį ir

1 – „Apsaugoti mūsų girias, ežerus ir plaučius nuo taršos“ 2004, balandžio 2, prieiga per Internetą: http://www.europarl.europa.eu/hightlights/lt
2 – Varlis K., Malis L. (1996). „Geografijos enciklopedija vaikams“. Vilnius.
3 – Šulija N. „Vandens dieną – apie vandens ta

aršą“// Lietuvos rytas, 2006, kovo 22.
4 – Aleksėjūnienė A., Kauzanas D. „Srutos praskiedė ir upes ir marias“// Lietuvos rytas, 2007, kovo 6.

nebeišleidžia iš jo anglies dioksido, neleidžia saulės spinduliams skverbtis į gilesnius vandens sluoksnius.
Dėl šių reiškinių sulėtėja fotosintezė, sumažėja vandenyje ištirpusio deguonies kiekis. „Nafta – užteršiama atmosfera, jūros vandens storymė, dugnas ir pakrantės, ja apsivelia ir dėl to žūsta daug jūros floros ir
faunos.“ – štai ką pastebėjo Jūrų Tyrymų Centras. Kitas būdas teršiantis vandenis yra chemijos pramonės neatsargumas ir neatsakingumas. Kartais jos nuodingas atliekas užkasa po žeme, tačiau tai ne visad yra taip saugu kaip atrodo. „Geografijos enciklopedijoje vaikams“ rašoma, jog požeminis vanduo tokius chemikalus neretai išplauna į paviršių. Toks vanduo lengvai užteršia didesnius vandens plotus, nes upė neša teršalus toliau. Kai upė įsilieja į jūrą, srovė juos plačiai išnešioja. Verčiau stenkimės kuo labiau sumažinti šios taršos apimtis, nes išnykus vandeniui išnyks ir gyvybė.
Trečia, bet ne mažiau svarbi žmogaus keliama grėsmė gamtai yra atominio karo grėsmė. Kaip rašoma „Ekologijos atlase“6 susprogus atominiai bombai ar susprogdinus 6000 Mt bombų, būtų pažeistos natūralios ekosistemos. Vandens ekosistemoje, dėl spinduliavimo energijos mažėjimo būtų sunaikintas gausus mitybos grandinės pradžioje buvęs fitoplanktonas. Knygos autoriai teigia, kad mažiausiai pasikeitimų būtų aukštųjų platumų biomuose. Taip būtų todėl, nes organizmai ir jų bendrijos yra prisitaikiusios prie ekstremalių temperatūros są

ąlygų. Apie vidutinių platumų miško ekosistemą, autoriai rašo:“Didžiausias pavojus staiga atšalus ar užėjus sausrai ir dėl nuodingų dujų, ypač kariaujant vasarą (vegetacijos periodas)“. Tropikų ir subtropikų miškai, anot knygos, yra pažeidžiamiausios ekosistemos, nes jos nėra prsitaikiusios prie ekstremalių temperatūrų svyravymo. Galiausiai, stepių – savanų kraštovaizdžiai būtų sunaikinti, net susprogdinus ne tiek daug bombų, kadangi šie biomai yra ties ekstremalia klimato riba. Taigi, užuot kūrę naujus atominius ginklus, sukurkime ką nors kas atkurtų augalus, kurie buvo sunaikinti karų metais.
Ketvirta, bet tikriausiai pati svarbiausia, žmonių keliama grėsmė gamtai – medžių kirtimas. Geriausias to pavizdys Amazonės atogrąžų miškų naikinimas. Laikraščio „Krašto Lietuva“ internetiniame puslapyje5 buvo pateikti gamtos apsaugos ministerijos duomenys, kad Amazonės atogrąžų miškai naikinami beveik rekordiniu greičiu. Iki 2004 m. 08 mėn., per 12 mėnesių, buvo iškirsta 26000 km2 miško. Pagal tos pačios gamtos apsaugos ministerijo sukauptus duomenis matosi, jog šis rodiklis didžiausias pasaulyje, beje jis net 6% viršjo praėjusių 12 mėnesių rodiklį. Knygos „Ekologijos atlasas“ autorius mus įspėja, kad miškų kirtimas sukelia dikumėjimą, kurio metu žemėje esančios mineralinės medžiagos nuplaunamos nuo plikos žemės, ir derlinga žemė virsta pusdykume. Miško kirtimo būdai yra keli, bet pats blogausias yra plynasis kirtimas. Pasak Lietuvos žaliųjų judėjimo dalyvių plynieji miško kirtimai, lyginant su kitomis kirtimų rūšimis, teikia daugiausia žalos gyvajai gamtai ir kraštovaizdžiui. Pavyzdžiai kitose šalyse rodo, kad ir be plynų kirtimų įmanoma sėkmingai ūkininkauti, todėl bet kokiam miškui galima pritaikyti neplyną kirtimo būdą, nežiūrint į tai, kad dabartiniai Lietuvos norminiai dokumentai nurodo kitaip. Taip pat, savo internetiniame puslapyje7, jie rašo, jog kertant plynai sunaikinama visa miško ekosistema – nuo augalijos ir gyvūnijos iki dirvožemio. Nutraukiami visi simbioziniai ryšiai, ypatingai svarbūs miško atsikūrimui. Iškirtus mišką plynai neįmanoma jo atkurti tokio, koks jis buvo iki kirtimo. Lietuvos gamtinėmis sąlygomis ilgaamžių medžių miškas yra paskutinė sukcesijos stadija, tačiau sunaikinus visą ekosistemą, kaip, pavyzdžiui, plyno kirtimo atveju, turi praeiti visos sukcesijos stadijos (krūmynų, trumpaamžių medžių ir įvairios tarpinės formos) iš naujo, kad vėl gautume pilnavertį mišką, tokį, koks jis buvo iki kirtimo.
Plynasis kirtimas taip pat daro labai didele žalą gyvajai gamati ir kraštovaizdžiui. Kaip teigia žalieji, pagrindiniai plynų kirtimų veiksniai, labiausiai kenkiantys gyvajai gamtai, yra tiesioginis (mechaninis) rūšių naikinimas, tų rūšių buveinių naikinimas ir pačių miškų fragmentacija (vientisumo pažeidimas), dėl

5 – „Spartėja Amazonės miškų naikinimas“ 2005, gegužės 20, prieiga per Internetą: http://ml.lms.lt
6 – Heinrich D., Hergt M. (2000). „Ekologijos atlasas“. Vilnius.
7– Gaidamavičius A. „Alternatyvus požiūris į miško kirtimo būdus“// prieiga per Internetą: http://www.zalieji.lt

ko izoliuojamos retųjų rūšių mikropopuliacijos ir tai dar labiau paspartina jų nykimą. Gamtos mylėtojai teigia:„360 augalų, gyvūnų ir grybų rūšių išlikimas priklauso nuo miško ūkinės veiklos. Iš jų 22 rūšys laikomos jau išnykusiomis, dar 85 – ant išnykimo ribos“. Puslapyje autoriai taip pat pastebi, kad pažeidžiant miškų vientisumą atsiranda grėsmė ir patiems miškams, kadangi plynos kirtavietės yra atviri vartai vėtroms ir viesulams. Su plynomis kirtavietėmis besiribojančiuose miškuose daugiau nei bet kur
kitur būna vėjovartų ir vėjolaužų. Taip pat apie plynus kirtimus pasakyta, kad po jų atkūriant miškus tikro miško vaizdas atsiranda ne greitai. Miškų nuotraukose, darytose iš lėktuvų ar kosminių palydovų, net ir po 15 metų tokie plotai atrodo kaip plynės. Taigi vertinant miškų fragmentacijos laipsnį reikia sudėti visų 15 metų plynų kirtimų plotus. Todėl net ir mažindami plynų kirtimų apimtis, mes vis dėlto toliau didiname miškų fragmentaciją, naikiname jų vientisumą. Dar viena blogybė, – anot žaliųjų yra ta, kad tos plynos kirtavietės dažniausiai yra taisyklingų geometrinių formų. Vertinant estetiniu požiūriu, tokių „kvadratinių miškų“ kraštovaizdis, vis labiau panašėjantis į Vakarų Europos griežtų formų peizažą, darosi jau nebepatrauklus turizmui ir rekreacijai vystyti. Saugokime savo miškus, nes jie yra mūsų planetos „žalieji plaučiai“.
Penktojo blogybė, kurią daro žmogus tai gyvūnų žudymas. Tai jis daro spiacialiai ir visai atsitiktinai. Žmonės, kurie žudo žvėris siekdami naudos vadinami brakonieriais. Tokie žmonės žudydami gynūnus gali visiškai sunaikinti jau ir taip nykstančią jų rūšį. Kaip rašoma laikraščio „Mokslo Lietuva“ tinklalapyje pastaraisiais metais Nepale sumažėjo nykstančių vienragių raganosių skaičius. Laukinės gamtos apsaugos darbuotojų teigimu, šio reiškinio priežastis – brakonieriavimas. „Paskutinio gynūnų populiacijos perskaičiavimo metu, – teigia žurnalo autoriai, – paaiškėjo kad raganosių skaičius nukrito iki mažiau nei 400 gyvūnų“. Na, o štai enciklopedijos „Vandenynai“8 autorė pasakoja apie banginių nelaimes. Anot jos, daugelį amžių banginiai buvo medžiojami dėl taukų, mėsos ir kaulų. Banginių tukai buvo naudojami maisto produktų, tepalų, muilo ir žvakių gamybai, o iš plačių jų ūsų buvo daromi namų apyvokos reikmenys, pavyzdžiui, šepečiai. Dėl besaikės banginių medžioklės, didžioji jų populiacijos dalis sumažėjo ir dabar daug šių gyvūnų yra saugoma, tačiau net ir nepaisant to yra vietų kur banginiai medžiojami maistui, daugiausia vietos gyventojų. Bet net ir ne tokie dideli gyvūnai kaip banginiai gali tureti įtakos organizmų pusiausvyrai. Šią pusiausvira gali sutrigdyti netgi kriauklių trukumas. Dauguma parduotuvėse parduodamų kriauklų buvo surinktos joms dar esant gyvoms. „Todėl jei vienoje vietoje (pavyzdžiui koralinime rife) yra surenkama labai daug tokių kriauklių, gali būti pažeista organozmų pusiausvyra“, – rašo enciklopedijos „Vandenynai“ autorė. Tačiau gyvūnus gyvenančius šalia mūsų, mes žudome ir kitaip. Čia būtų galima paminėti visus mano prieš tai išvardintus veiksnius: oro ir vandens taršą, medžių kirtimą, atominį karą. Dėl didelio vandens užterštumo daugybę vandens paukščių įsipainioja į šiukšles ir nukenčia. Iš tainklaivių išsiliejusia nafta apsivelia paukščių plunksnos. Nafta aplipusios plunksnos nebešildo paukščių ir jie mirtinai sušala, o prariję naftos jie dar ir apsinuodija. Taip teigia „Geografijos enciklopedijos vaikams“ autoriai. Taigi saugokime savo gyvąją gamtą, nes be jos mūsų pasaulis taps tuščias ir niūrus.
Baigdama šį darbą galiu pasakyti tik tiek, kad supratau, jog jeigu žmonija greitai nepasikeis mes patys sunaikinsime savo planeta, kurią taip stengiamės apsaugoti ir mylėti. Bet tikriausiai mes dar nesame tokie subrendę, kad mylėtumėme tokį nuostabų kūrinį kaip mūsų PLANETA!

8 – Macquitty M.(1997). „Vandenynai“.Vilnius.

Leave a Comment