Kodėl taip nelengva mylėti Lietuvą?
Kiekviena tauta savaip graži, bet mums lietuviams, turbūt užvis gražiausia ir brangiausia lietuvių tauta. Ne be reikalo daugelis tapatino ją su ąžuolu, laiba nendrele. Dabar mūsų tautą sudaro lietuviai, gyvenantys mūsų respublikos teritorijoje, ir išvykėliai gyvenantys svečiose šalyse. Dalis jaunosios kartos nori gyventi arba bent studijuoti užsienyje. Išsibarstę po visą pasaulį, žmonės palaipsniui užmirštų tai vienus, tai kitus dalykus. Jei išorinė aplinka labai stipri, net ir “didžiausi” lietuviai gali pamiršti ar visai nebeatminti gimtosios kalbos. Išvykėliai lietuviai, laikomi ir patys save laiko savo tautos patriotais, nepraradusiais ir neprarandančiais tikrų žmogaus vertybių. Dabar gal pasakysiu “ne į temą” , tačiau negaliu nepapsakoti vieno įvykio Lietuvoje. Vienas šviesuolis, vadovas sumanė šūkį: “Patriotiškumas – idiotiškumas”, tai sukrėtė padorius ir sveiko proto žmones. Tačiau pasipiktinimas atslūgo, kai paaiškėjo, kad tas pats anksčiau išsakyta valstybiniame dokumente. Įdomu ar, ne? Grįštu prie temos… Piliečiai palikę gimtąją Lietuvą lengvai pasiaiškina, kad užsienyje daugiau perspektyvų, Lietuvoje, kaip žmogus, gali gyvent tik turėdamas daug pinigų, kad kitur daug lengviau užsidirbti, o karjeros laiptai daug realesni. O jiems skaudžiausia, kad Lietuvoje dantų pasta kainuoja penkis litus, kai svetimame krašte tik centus. Jie juokiasi sakydami, kad Lietuvoje tik dirbi, dirbi, dirbi, dirbi ir tai sočiai nepavalgai,o ten…toli… mėnėsinio atlyginimo užtenka automobiliui įsigyti. Kaip banaliai jie kalba sakydami: “ Va, tau ir Lietuva, Gimtine mūsų, ir už ką ją mylėti”. Tačiau girdėjau ir protingų minčių: “Normalus žmogus, bet kur susiras gerą darbą. O „bomžas“ ir svetimoje šalyje miegos stoty.” Gal labai didele patriote pasirodysiu (stengiuosi tokia būti), bet manau, kad žmogus turi gyventi ten kur gimė. Aš už lietuvių tautos grynumą, nesu rasiste , bet kiekvienam žmogui turėtų rūpėti jo gimta šalis, ten kur jo protėviai gyveno, ten viskas įprasta, o įprastas maistas ilgina gyvenimą. Pamatyti pasaulį, pagyventi kitoje šalyje nematau nieko blogo, bet savo vaikus užauginti norėčiau Lietuvoje.
Jei visi susiburtų ir neleistų ištirpti senolių išminčiai, patyrimui ir palikimui kaip pavasariniam sniegui. Galiu drąsiai teigti, kad lietuviai būtų žinomi dar ne penkiasdešimt ir ne šimtą metų, o jų ateities planuose didžiuosis mūsų gimta Lietuvėlė.