Knygų santraupos lobiu sala , Paryziaus katedra haris poteris ir t.t

Knygų santraukos
Nuo 2004 metų

Viktoras Hugo „Katedros kuprius“
Apie autorių

Nedaug kas tikėjo, kad Bezansone, Prancūzijoje, 1802 metų vasario 26 dieną Žozefui ir Sofi Hugo gimęs ligotas kūdikis išgyvens. Vis dėl to berniukas išgyveno, o išaugęs tapo vienu iš žymiausių kada nors gyvenusių Prancūzijos ir pasaulio rašytojų: poetas, dramaturgas, romantistas – visuose trijouse žanruose išgarsėjo kaip genialus kūrėjas.

Vaikystėje motinos meilė knygoms ir poezijai įkvėpė tokią pat meilę ir sūnui. Hugo genijus pirmiausia atsiskleidė poezijoje. Sulaukęs keturiolikos jis jau buvo parašęs dvidešimt tris eilėraščius. Būdamas penkiolikos už 334 eilučių pooemą gavo Prancūzijos akademijos (Academie Française) premiją.

Vėliau, ėmęsis kurti istorines dramas ir romanus, juose atskleisdavo savo jausmus politiniais ir socialiniais klausimais. „Paryžiaus katedroje“ ir žymiausiame kūrinyje „Vargdieniai“ Hugo piktinosi Prancūzijos teismais bei kalėjimų sistema.

Norėdamas savo knygas istoriškai pagrįsti, trejus metus studijavo Prancūzijos istorijos šaltinius. Tyrinėdamas senų pastatų, esančių netoli Dievo Motinos katedros, griuvėsius, iššniukštinėjo kiekvieną kampelį ir plyšelį pačioje katedroje.

Pagal sutartį su leidėjais knygai parašyti liko mažai laiko. Už kiekvieną pavėluotą savitę autorius būtų turėjęs mokėti 1000 frankų baudą. Bet Hugo mėėgo pinigus ir mokėjo juos leisti, todėl nuo galvos iki kojų įsisupo į megztą didžiulį šaliką, spintoje užrakino visus rūbus, kad nekiltų pagunda išeiti iš namų, ir ėmėsi plunksnos. Po šešių mėnesių, 1831 metais, Prancūzija jau skaitė romaną „Paryžiaus katedra“, o Hugo ga

avo daug pinigų!

Hugo gynė daugelį politinių idėjų. Kai kurios jų nepatiko valdžioje esantiems, todėl jis buvo priverstas dvidešimt metų praleisti tremtyje. Grįžęs didvyriu buvo išrinktas Prancūzijos akademijos nariu. Tai aukščiausias Prancūzijoje rašytojui teikiamas apdovanojimas.

Kai 1885 metų gegužės 22 dieną, sulaukęs 83 metų Viktoras Hugo mirė, gedėjo visa šalis. Jo kūnas buvo pašarvotas po Triumfo arka. Paprastą juodą katafalką su Hugo palaikais lydėjo dviejų milijonų prancūzų procesija. Gatvėse buvo iškabintos vėliavos su jo kūrinių pavadinimais. Savo numylėtą poetą Prancūzija palaidojo Panteone, taip suteikdama jam karališką garbę.

Knygos veikėjai:

Kvazimodas – katedros varpininkas, kuprius

Pjeras Grenguaras – rašytojas

Esmeralda – čigoniukė

Džali – ožkytė

Giudiulė – atsiskyrėlė

Tėvas Klodas Floro – katedros archidiakonas

Febas de Šatoperas – karaliaus šaulių kapitonas

Klopenas – elgetų karalius

Fler – de – Lisa de Gondelroje – Febo de Šatopero nuotaka

Šiame kūrinyje persipina gražuolės Esmeraldos ir ją mylinčių vyrų gyvenimo istorijos. Geelbėdama Pjerą nuo kartuvių Esmeralda su juo susituokia. Tai sužinojęs tėvas Klodas labai įniršta, nes myli Esmeraldą iš visos širdies. Bet Esmeraldos širdis priklauso Febui de Šatoperui. Vieną naktį Esmeralda ir Febas susitiko, o paskui juos nusekė ir tėvas Klodas. Pamatęs, kad Febas bučiuoja ją tėvas Klodas puolė ir smeigė durklą į jo nugarą. Esmeralda iš siaubo aptemo akys ir ji, praradusi sąmonę susmuko šalia jo. Atvykę kareiviai ją išsivedė ir ji atsidūrė Teisingumo rūmuose. Ją nuteisė pakarti. Tėvas klodas jai si

iūlė savo pagalbą, bet ji nesutiko. Kai Esmeralda jau buvo prie kartuvių ją išgelbėjo Kvazimodas ir nunešė į katedrą kur ji buvo saugi. Po kiek laiko įvyko sukylimas ir Esmeralda turėjo bėgti iš katedros. Ištrūkusi per atsitiktinumą susitiko savo motiną. Ji – atsiskyrėlė Giudiulė. Bet jų džiaugsmas neilgai tęsėsi Esmeralda buvo sugauta ir pakarta, o jos motina mirtinai susižalojo ir mirė. Tai su pasitenkinimu stebėjo tėvas Klodas, nes jis galvojo, kad jei Esmeralda ne jo tai geriau tegul miršta negu būna su kitu. Tokį vaizdą pamatęs Kvazimodas įniršio apimtas nustūmė jį nuo baliustrados. Tėvas Klodas žuvo. Žiūrėdamas tai į kartuvėse kabančią čigoniukę, tai į aikštėje tysantį kunigą, Kvazimodas nesiliovė verkęs. Šiurpus atodūsis išsiveržė iš jo krūtinės: „O, Viešpatie! Tai viskas, ką aš mylėjau!“. Iš kartuvių nuimtą Esmeraldos kūną išvežė už miesto į Monfokoną. Tai buvo atviros kapinės, kur buvo išmetami visų mieste pakartųjų kūnai. Kvazimodas po šių įvykių dingo iš Paryžiaus. Po metų keletas vyrų buvo pasiųsti ten pargabenti neteisingai nuteisto žmogaus palaikų, kuriuos buvo leista tinkamai palaidoti. Atvykę išvydo keistą vaizdą. Du mirusiųjų skeletai gulėjo apsikabinę. Vienas priklausė moteriai, o kitas, kuris laikė tą moterį tvirtai apkabinęs rankomis, priklausė vyrui. jis buvo kuprotas, viena trumpesne koja ir iškreivota nugara. Jo kaklo slanksteliai buvo nesutrupinti, o
tai reiškė, kad jis mirė ne kartuvėse. Tikriausiai jis nuėjo ten pat, atsigulė, apkabino mirusiąją ir numirė. Kai atėjusieji pamėgino moterį apkabinusio vyro ranką nuo jos atitraukti, ta ranka subyrėjo į dulkes.

Kate Duglas Vigin „Rebeka iš Sanibruk fermos“
Apie autorę

Nedaug kas tikėjo, kad Bezansone, Prancūzijoje, 1802 metų vasario 26 dieną Žozefui ir Sofi Hugo gimęs ligotas kūdikis išgyvens. Vis dėl to berniukas išgyveno, o išaugęs tapo vienu iš žymiausių kada nors gyvenusių Prancūzijos ir pasaulio rašytojų: poetas, dramaturgas, romantistas – visuose trijouse žanruose išgarsėjo kaip genialus kūrėjas.

Vaikystėje motinos meilė knygoms ir poezijai įkvėpė tokią pat meilę ir sūnui. Hugo genijus pirmiausia atsiskleidė poezijoje. Sulaukęs keturiolikos jis jau buvo parašęs dvidešimt tris eilėraščius. Būdamas penkiolikos už 334 eilučių poemą gavo Prancūzijos akademijos (Academie Française) premiją.

Vėliau, ėmęsis kurti istorines dramas ir romanus, juose atskleisdavo savo jausmus politiniais ir socialiniais klausimais. „Paryžiaus katedroje“ ir žymiausiame kūrinyje „Vargdieniai“ Hugo piktinosi Prancūzijos teismais bei kalėjimų sistema.

Norėdamas savo knygas istoriškai pagrįsti, trejus metus studijavo Prancūzijos istorijos šaltinius. Tyrinėdamas senų pastatų, esančių netoli Dievo Motinos katedros, griuvėsius, iššniukštinėjo kiekvieną kampelį ir plyšelį pačioje katedroje.

Pagal sutartį su leidėjais knygai parašyti liko mažai laiko. Už kiekvieną pavėluotą savitę autorius būtų turėjęs mokėti 1000 frankų baudą. Bet Hugo mėgo pinigus ir mokėjo juos leisti, todėl nuo ga

alvos iki kojų įsisupo į megztą didžiulį šaliką, spintoje užrakino visus rūbus, kad nekiltų pagunda išeiti iš namų, ir ėmėsi plunksnos. Po šešių mėnesių, 1831 metais, Prancūzija jau skaitė romaną „Paryžiaus katedra“, o Hugo gavo daug pinigų!

Hugo gynė daugelį politinių idėjų. Kai kurios jų nepatiko valdžioje esantiems, todėl jis buvo priverstas dvidešimt metų praleisti tremtyje. Grįžęs didvyriu buvo išrinktas Prancūzijos akademijos nariu. Tai aukščiausias Prancūzijoje rašytojui teikiamas apdovanojimas.

Kai 1885 metų gegužės 22 dieną, sulaukęs 83 metų Viktoras Hugo mirė, gedėjo visa šalis. Jo kūnas buvo pašarvotas po Triumfo arka. Paprastą juodą katafalką su Hugo palaikais lydėjo dviejų milijonų prancūzų procesija. Gatvėse buvo iškabintos vėliavos su jo kūrinių pavadinimais. Savo numylėtą poetą Prancūzija palaidojo Panteone, taip suteikdama jam karališką garbę.

Knygos veikėjai:

Rebeka Rendal – pagrindinė veikėja

Džeremijius Kobas – pašto karietos vežėjas, Rebekos draugas

Ponia Kob – Džeremijaus Kobo žmona

Aurelija Rendal – Rebekos motina

Miranda Sojer – Rebekos teta

Džein Sojer – Rebekos teta

Hana – vyriausia Rebekos sesuo

Džonas – Rebekos brolis

Dženi – Rebekos sesuo

Markas – Rebekos brolis

Feni – Rebekos sesuo

Mira – Rebekos sesuo

Ana – Rebekos pusseserė

Panelė Dirborn – Rebekos mokytoja Riverbore

Ema Džein Perkins – Rebekos bendraklasė

Simpsonai – vargingai gyvenanti šeima

Edamas Liadas (ponas Aladinas) – Rebekos draugas

Panelė Maksvel – Rebekos mokytoja Varhemo kolegijoje

Rebeka atvažiouja pas savo tetas į Riverborą. Bevažiuodama susipažįsta su ponu Kobu, kuris tampa jos draugu. Ją sutinka nesvetingai, nes laukė ne jos, o jos sesers Hanos. Naujojoje mokykloje jai sekasi labai gerai, tačiau po vieno sėkmingo renginio ji stipriai susipyksta su teta Miranda ir kai niekas nepastebi pabėga pas paną Kobą. Jis pasikalba su Rebeka ir ji grįžta pas tetas. Kartą ji susidomi muilo reklamos lankstinuku ir nutaria imtis verslo, pradeda pardavinėti muilą. Pardavinėjant susipažįsta su ponu Liadu. Jie tampa gerais draugais. Po metų ji sužino, kad staiga mirė jos sesuo Mira ir turi važiuoti į namus. Po kiek laiko Rebeka grįžta pas tetas ir įstoja į Varhemo kolegiją. Ten jai labai gerai sekasi. Baigiant mokyklą ji laimi piniginį prizą už rašinius iš anglų literetūros. Tačiau gerą nuotaiką sudrumsčia pablogėjusi tetos Mirandos sveikata. Būnant Riverbore ji gauna telegramą iš sesers Hanos. Mama susižeidė kelį ir nugarą. Du mėnesius ji būna namuose. Vieną popietę Rebeka gauna laišką. Mirė teta Miranda. Teta Džein kviečia ją kuo greičiau atvažiuoti, nes be jos nedarys laidotuvių. Ji grįžta pas tetą Džein. Rebeka sužino, kad teta Miranda jai paliko mūrinį namą. Pačios Rebekos ateitis liko neaiški. Ji tebeglūdėjo paslaptingame rūke. Tačiau vieną ji žinojo tikrai, jos laukia laimė.

Robertas Styvensonas „Lobių sala“
Apie autorių

Robertas Liujis Styvensonas gimė1850 m. lapkričio 13 d. Edinburge, Škotijoje. Būdamas silpnos svikatos jaunuolis, jis negalėjo užsiimti mašinų gamyba – tradicine šeimos profesija. Jis tapo keliautoju ir rašytoju.

Styvensonas vedė amerikietę ir parašė savo posūniui skirtą knygą „Lobių sala“. Šis kūrinys Styvensoną išgarsino. Jis taip pat žinomas kaip eilėraščių, esė ir apsakymų autorius. Sulaukęs keturiasdešimt ketverių metų, Styvensonas mirė Samojos saloje.

Robertas Lujis Styvensonas parašė dar keletą romanų, kurie patinka vaikams ir suaugusiems visame pasaulyje. Tarp jų „Pagrobtasis“, „Juodoji strėlė“, „Keista daktaro Džekilio ir Haido istorija“.

Knygos veikėjai:

Džimas Hokinsas – pagrindinis veikėjas

Džimo mama

Bilas Bounsas – kapitonu vadinamas piratas

Daktaras Livsis, skvairas* Trelonis – Džimo draugai, kurie drauge su juo keliauja į Lobių salą

Juodasis Šuo – nepažįstamas svečias

Pju – aklasis vyras

Ilgasis Džonas Silveris – vienakojis piratas

Kapitonas Smoletas – „Hispaniolos“ kapitonas

Benas Ganas – Lobių salos gyventojas

Erouvas, Izraelis Hendsas, Redrutas, Hanteris, Džoisas, Grėjus – „Hispaniolos“ laivo jūrininkai

* Squire [ skwaiə ] – (angl.) kilmingas žmogus, dvarininkas, skvairas.

Viskas prasidėjo tada kai stambus, niūrus vyras staiga atidarė užeigos duris. Tai buvo Bilas Bounsas, kapitonas. Jis apsigyveno užeigoje. Jis vis klausdavo Džimo ar nepasirodė vienakojis jūrininkas. Džimas suprato, kad kapitonas nuo to jūrininko slapstėsi. Kartą į užeigą užklydo išblyškusio veido vyriškis, kuris kalbėjosi su kapitonu. Tai buvo Juodasis Šuo. Po jų pokalbio kapitoną ištiko insultas. Jam reikėjo gulėti lovoje bent savaitę. Po kelių dienų į užeigą atėjo aklas žmogus. Jį Džimas nuvedė pas kapitoną. Aklasis padavė jam popierėlį. Kapitonas į jį pasižėjęs pasakė, kad dar spės pabėgti, bet tik pašokęs griebėsi už gerklės ir visu svoriu griuvo ant grindų. Jis mirė. Džimas ir jo mama pasiėmė kai kuriuos kapitono daiktus ir nuskubėjo pas daktarą Livsį. Jam parodė visus kapitono daiktus. Tarp jų jie rado paslėptų lobių žemėlapį. Po kurio laiko jie surinko įgulą ir išplaukė. Netrukus laive kilo maištas. Priplaukus salą Džekas spėjo pabėgti. Bebėgdamas sutiko anglą, kuris saloje buvo įkalintas trejus metus. Kalbėdamiesi jie išgirdo šūvius. Prasidėjo mūšis. Vėliau sukilusios įgulos vadas Ilgasis Džonas bandė skelbti paliaubas, bet nieko neišėjo. Įvyko lemtingasis mūšis. Sukilėlių įgula pralaimėjo. Tuo metu Džimas nuplukdė laivą į kitą vietą, nes jame nieko nebuvo. Jis ir jo draugai surado lobį ir po didelių vargų pasidalinę jį grįžo namo.

J. K. Rowling „Haris Poteris ir Azkabano kalinys“
(Trečioji knyga)

Knygos veikėjai:

Haris Poteris – pagrindinis veikėjas

Hedviga – Hario pelėda

Vernonas Durslis – Hario dėdė

Teta Petunija – Vernono Durslio žmona

Dudlis – Vernono ir Petunijos sūnus

Teta Mardžė – Vernono sesuo

Stenas – reaktyvinio autobuso konduktorius

Ernis Prengas – reaktyvinio autobuso vairuotojas

Sirijus Blekas – Azkabano kalinys, Hario krikštatėvis

Kornelijus Karamelė – magijos ministras

Tomas – smuklininkas

Hermiona Įkyrėlė – geriausia Hario draugė

Ronis – geriausias Hario draugas

Ponas Vizlis – Ronio tėtis

Ponia Vizli – Ronio mama

Persis, Fredis , Džordžas – Ronio broliai

Džinė – Ronio sesuo

Profesorius Lubinas – apsigynimo nuo juodosios magijos mokytojas

Banditas – Hermionos katinas

Susna – Ronio žiurkė

Profesorė Makgonagal, Minerva – Grifų Gūžtos koledžo vadovė

Drakas Smirdžius, Vinsentas Niurzga, Gregoras Gylis – Hario priešai

Psichai – Azkabano sargybiniai

Madam Pomfri, Popė – medicinos sesuo

Profesorius Dumbldoras – Hogvardso direktorius

Profesorius Sneipas, Severas – nuodų ir vaistų mokytojas

Hagridas – magiškųjų gyvūnų priežiūros mokytojas, Hario draugas

Profesorius Flitvikas – kerėjimo mokytojas

Profesorė Treloni – ateities būrimo mokytoja

Oliveris Medis, Haris, Andželina, Alisija, Keitė, Fredis, Džordžas – Grifų Gūžtos kvidičo komanda

Profesorė Diegavirtė – herbalogijos mokytoja

Madam Rosmerta – padavėja

Li Džordanas – kvidičo komentatorius

Voldemortas (Pats Žinai Kas) – Tamsos Valdovas

Haris Poteris buvo tikrai nepaprastas vaikas. Vien dėl to, kad labiau už viską pasaulyje nekentė vasaros atostogų pas Durslius. Per gimtadienį Hedviga jam atnešė dovanų nuo geriausių draugų. Vieną rytą nulipęs pusryčių Haris per televizorių pamatė, kad pabėgo labai pavojingas kalinys, bet tam per daug dėmesio neskyrė. Per atostogas pas Durslius atvažiavo teta Mardžė. Vieną vakarą ji taip užgauliojo mirusį Hario tėtį, kad jis nebeiškentęs išpūtė ją kaip balioną. Ir kol visi bandė padėti tetai Mardžei Haris su visais savo daiktais išėjo iš Durslių namų. Išėjęs pateko į reaktyvinį autobusą, kuris jį nuvežė į „Kiaurą katilą“. Tai buvo smuklė. Ten jo laukė Kornelijus Karamelė. Jis užsakė Hariui kambarį „Kiaurame katile“. Prie smuklės esančioje gatvėje jis nusipirko visus reikiamus vadovėlius, kurie buvo reikalingi Hogvardse. Paskutinę atostogų dieną jis sutiko Ronį ir Hermioną. Kitą rytą Haris su savo draugais išvyko į Hogvardsą. Traukinyje jis sutiko Psichą. Nuo jo jam pasidarė labai negera. Po kiek laiko jie nuvyko į Hogvardsą. Ten kaip ir kiekvienais metais vyko mokslo metų pradėjimo puota. Kitą rytą jie turėjo ateities būrimo pamoką pas profesorę Treloni. Ji Hariui išpranašavo blogiausią mirties ženklą, bet į tai daug kas nežiūrėjo rimtai. Vėliau buvo magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoka, kurią vedė Hagridas. Per pamoką Smirdžių sužeidė hipogrifas. Hagridas žinojo, kad dėl to bus didelių bėdų. Po kelių dienų Haris ir jo draugai turėjo profesoriaus Lubino apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką. Ji visiems labai patiko. Per heloviną visi Hogvardso mokiniai ėjo į Kiauliasodį, bet Hario niekas neišleido. Artėjo pirmosios kvidičo rungtynės. Dėl labai blogų oro sąlygų Grifų Gūžta pralaimėjo pirmas rungtynes. Tai buvo labai skaudus pralaimėjimas. Likus dviems savaitėms iki semestro pabaigos visi vėl išvyko į Kiauliasodį. Šį kartą prieš išvykstant, Haris iš Fredžio ir Džordžo gavo Plėšiko planą su kuriuo jis pateko į Kiauliasodį su nematomuoju apsiaustu. Jis nuėjo į nedidelę užeigą „Trys šluotos“. Ten atsitiktinai jis išgirdo šnekant Hogvardso mokytojus, kad Sirijus Blekas Hario krikštatėvis ir, kad jis nori jį nužudyti. Sugrįžęs į pilį jis dar ilgai apie tai galvojo. Kitą dieną prasidėjo atostogos. Tą dieną Hagridas gavo laišką, kuriame buvo parašyta, kad reikės svarstyti ką daryti su hipogrifu. Hagridas dėl to labai nusiminė. Haris su draugais jau kitą dieną nuėjo į biblioteką ir bandė ieškoti knygose straipsnių, kurie padėtų hipogrifui. Tuo tarpu pilis buvo puikiai išpuošta Kalėdų proga. Kalėdų rytą Haris gavo dovanų “Žaibą“ – savo svajonių šluotą. Vėliau jie nuėjo į didžiąją salę ir pietavo su mokytojais. Grįžę į miegamąjį jie sutiko profesorę Makgonagal, kuri pasiėmė “Žaibą“ ištirti ar jame neslypi koks užkeikimas. Dėl to buvo kalta Hermiona, todėl Haris ir Ronis labai ant jos supyko. Baigėsi atostogos. Visi grįžo į mokyklą. Prasidėjo pamokos. Haris profesoriaus Lubino padedamas išmoko pažangiausios magijos Gynėjo kerus. Šie kerai apsaugo nuo Psichų. Ronis su Hermiona labai susipyko, nes jie rado iškruvintą paklodę ir Bandito plaukų kuokštelį, ir pagalvojo, Banditas užmušė Susną. Vėl atėjo kvidičo rungtynių diena. Rungtynės vyko tarp Grifų Gūžtos ir Varno Nago. Grifų Gūžta laimėjo. Bet per rungtynes buvo vienas nesusipratimas. Aikštėje buvo pasirodę Psichai. Haris panaudojo Gynėjo kerus ir juos sustabdė. Pasibaigus rungtynėms Haris sužinojo, kad tie Psichai buvo Klastūnyno komanda apsigobusi juodais apsiaustais. Už tokį niekingą pokštą Profesorė Makgonagal atėmė iš Klastūnyno penkiasdešimt taškų. Naktį Ronis pamatė Sirijų Bleką prie savo lovos ir labai išsigandęs pradėjo klykti. Visi greitai išbėgo iš miegamojo. Tą naktį niekas nebemiegojo. Kitą rytą buvo sustiprinta apsauga. Hedviga atnešė laišką nuo Hagrido, kad Haris ir Ronis lauktų jo vestibiulyje. Susitikę jie kalbėjo apie Hermioną.

Leave a Comment