knygos recenzija

Šis Stiveno Kingo kūrinys „the dark tower“ buvo išleistas anglu kalba, tačiau prieš keliata metų buvo išleista lietuviu kalba ir ji vadinosi „Juodasis bokštas“ .Po keliu mėnesių i mano rankas pakliuvo ši knyga . Šios knygos nuostabi istorija buvo atspausdinta tokia, kokią ją sukūrė pats autorius. Be vertimo, be pašalinio žodžio.

Šioja knygoje yra maždaug 500 puslapių. Iš pradžių, vos pradėjęs skaityti, maniau, kad kai kurios vietos bus dirbtinai ištemptos, kad palaikytų tokias apimtis, tačiau klydau.

Pasak paties autoriaus, ši ilga ir užburianti istorija buvo sukurta remiantis Roberto Brauningo poema „Childe Roland to the Dark Tower Came“.

Pagrindinis veikėjas, pasirodantis jau pirmame pirmos knygos sakinyje – paslaptingas vakarietis Rolandas,„gunslinger“ neradau tokio vertimo todėl mintyse jį vadinau tiesiog Ginklų Nešiotoju, arba Šauliu. Jis gyvena pasaulyje, kuriam kažkas nutiko, kuris, autoriaus žodžiais tariant, „pasislinko“ – kad ir ką tai galėtų reikšti. O kad pasaulis kūrinyje tikrai „pasislinko“, tampa aišku iš Rolando kelyje pasipainiojančių ištuštėjusių miestų, prakeiktų vietų, kuriose budi kūniškų malonumų ištroškę demonai, išprotėjusių traukinių, siūlančių spėti mįsles…

Šiame „pasislinkusiame“ pasaulyje sveiką protą, regis, turi vieninteliai Rolandas ir jo bendražygiai, kuriuos pagrindinis veikėjas „pavagia“ iš mūsų pasaulio pačiu keisčiausiu būdu, kokį tik man teko girdėti ir skaityti. Regis, nė vienas iš jų labai nepyksta, pakviesti į bendrą žygį, kur visi jie tarpusavyje susiję pačiais įmantriausiais ir subtiliausiais ryšiais. Rolandas, mažas berniukas Džeikas, narkomanas Edis, bekojė moteris Suzana ir keistas gyvūnas, primenantis meškėną, vardu Oy – visi jie ieško paslaptingo Juodojo Bokšto, stovinčio kažkur, milžiniško rožių lauko pakraštyje. Nes tik suradęs Bokštą Rolandas gali ištaisyti savo pasaulį ir atrasti savo ramybę. Ir suprasti, ką reiškia pats Juodasis Bokštas, egzistuojantis visuose pasauliuose, tačiau ne visuose prieinamas. Knygoje buvo mėtomos užuomenos bet taip ir neatskleistos kada nors reiketu ir kitas dalis perskaityti – ka-kurioja knygos pabaigoje tikrai BUS.

Knyga parašyta išties puikiai. Visi personažai yra aiškiai ir logiškai išryškinti. Visos teksto eilutės svarbios, jokių perdėtų tempimų, kad tokios apimties kūrinys gali būti taip „skaniai“ suskaitytas. Tiesa, juk Kingas visada buvo didelių apimčių šedevrų specialistas.