Knygos “Trobelė” recenzija

Untitled

Knygos “Trobelė” recenzija

Alvydas Bielinis

Katik baigiau skaityti nuostabią Wm. Paul Young knygą “Trobelė”, kurios, anot “Alma Littera” leidyklos, parduoda daugiau nei 10 mln. egzempliorių. Rekomendavo draugas, tad ėmiau ir perskaičiau. Jis pasakė man, kad perskaitė dalį knygos, kurioje buvo pokalbiai tarp pagrindinio veikėjo ir Dievo (kuris buvo vaizduojamas kaip stambi afroamerikietė moteris). Tai buvo viskas, ką draugas man pasakė. Būdamas tokiu žmogumi, kuriam Dievo vaizdavimas afroamerikiete moterimis intriguoja, negalėjai atsispirti pagundai perskaityti šią knygą. Visuomet esu pasiruošęs permąstyti savo įsitikinimus ir nuostatas. Tiesą pasakius, visoje knygoje tą ir stengiamasi padaryti skaitytojui – priversti jį dar kartą susimąstyti apie “neginčijamas” tiesas.

“Vien dėlto, kad stipriai tikite kažkuo, nepaverčia tikėjimo teisingu. Būk pasiruošęs permąstyti tuos dalykus, kuriais tiki. Kuo labiau išgyveni tiesą, tuo labiau tavo jausmai padės matyti viską taip, kaip yra. Bet netgi tuomet, negali pasitikėti jais labiau nei manimi”

Knygos pagrindinis herojus yra MacKenzie Allen Phillips, kuris nusprendė atostogas praleisti su dukromis. Viena iš jų ėmė skęsti, tad Macas puolė ją gelbėti, palikdamas stovėti kitą dukrą. Grįžęs antrosios, kurios vardas Missy, neberado. Jis suvokia, kad Missy buvo pagrobta ir tikriausiai žiauriai nužudyta senoje medinėje trobelėje. Jos kūnas nebuvo rastas. Skaitant knygą, iš pradžių gali susidaryti vaizdas, kad tai tipinė praradimų, asmeninio skausmo, pagalbos kreipimosi į Dievą ir susitaikymo istorija. Tačiau ilgainiui prasideda misterija, ypačkai Macas gauna laišką, galimas daiktas nuo Dievo, kviečiantį jį į seną trobelę, kur jo dukra buvo nužudyta. Pasidavęs sveikui protui, vyras kvietimą priima.

Nuo šio momento, Macas vis labiau ima tyrinėti Dievą iš Švenčiausiąją Trejybę. Jie pasirodo prieš jį Dievo Tėvo (afroamerikietė moteris), Dievo Sūnaus (vidutinio amžiaus žydų dailidė), Dievo Šventosios Dvasios (smulkutė Azijos moteris) pavidalais. Maco žmonai Dievas visuomet buvo tėvas, arba kaip ji sako “Papa”, tačiau Macą ir jo tėvą sėjo bloga patirtis ir nesmagūs prisiminimai, taigi Dievo jis nelaikė tėvu. Pagrindinis veikėjas vis labiau ima pasinerti į pokalbius su visais trimis Švenčiausios Trejybės asmenimis, kurie po truputį sutaikdo Macą su Dievu, savimi, jo šeima ir ypač nužudytos dukters likimu.

Pagrindinis veikėjas prieina išvadą, kad Dievas iš Švenčiausioji Dvasia yra meilė. Vienoje vietoje minėta afroamerikietė moteris sako: “Mano tikslas visuomet yra tik meilės išraiška.” Bet Macas niekaip negali suprasti vieno dalyko: jei Dievo tikslas yra tik meilė, tai kodėl jis leido atsitikti tokiai baisiai tragedijai jo dukrai ir šeimai? Net ir didžiausių pykčio protrūkių ir klausinėjimo savęs apie gyvenimą metu, Macas sugeba kažkaip save nuraminti pasinerdamas į pokalbius su Dievu.

Interneta radau daugybė atsiliepimų apie šią knygą. Vieni vertina knygą palankiai, kiti atsiliepia ypač kritiškai. Manau, jog krikščionys turėtų būti išmintingi kalbant apie savo tikėjimą ir kaip jie interpretuoja jos principus, tačiau tuo pat metu knyga pateikia įkvepiančių, įdomių idėjų apie tai, ko galime tikėtis iš Dievo ir kokią vietą mūsų gyvenime jis turi užimti. Kritikai sakys: “Bet tai ne Biblija. Tai erezija.” Daugumoje internetinių kampelių skaitant apie šią knygą matysite panašius kaltinimus. Žinoma, ši knyga negali būti laikoma moksliniu traktatu apie religiją ir tikėjimą.

Nepaisant to, kad kai kurie laikys Youngą eretiku, “Trobelė” yra jaudinanti istorija, pateikianti daugybę minčių, paremtų autoriaus gyvenimiška patirtimi. Visi savaip interpretuojame Bibliją ir tai, ką ji bando mums pasakyti. Netgi tie, kurie moka graikų, hebrajų, aramėjų kalbas ir perskaitė visas įmanomas Biblijas, turėtų perskaityti ir šią knygą, nes joje keičiamas požiūris. Nuo pamatų. Knygoje akcentuojama, kad prioritetas yra pastovūs ryšiai su Dievu, o ne taisyklės ar dėsniai. Taisyklėmis pasitikėti neverta, nes aplinkybės keičiasi kaip vėjas, tačiau Dievu galima pasikliauti visada, bet kokiomis aplinkybėmis – ir tuomet kai esu teisus, ir kai klystu. Galiausiai, mes visi esame viena bendrija, visi esame susieti.

Labai rekomenduoju perskaityti šią knygą. Tikrai ji nėra pats geriausias religinis traktatas, tačiau teologinis dialogas įdomus. Joje galima atrasti įkvėpimo ir iššūkio momentų, kurie priverstų dar kartą permąstyti tai, kaip reaguojame į tragediją, skausmą, meilę. Galiausiai, tai knyga apie nuodėmių išpirkimą, susitaikymą su esama padėtimi, pasitikėjimą ir priėmimą toks, koks esi. Ji privers dar kartą permąstyti jūsų gyvenimą ir ryšius, ypačsu Dievu.