Ali ir Nino

Neseniai mūsų knygynuose pasirodžiusio romano „Ali ir Nino“ atsiradimą gaubia paslaptis — kas iš tikrųjų slepiasi po pseudonimu Kurban Said? Azerbaidžano rašytojų sąjunga prisilaiko versijos, kad romaną parašė Yusif Vəzir Çəmənzəminli, kartu su Leo Noussimbaumu, tačiau įrodymų nėra. Pirmą kartą ši knyga pasirodo 1937 metais Vienoje, po septynerių metų — Italijoje, jau pasirašyta Essad Bey vardu — Leo Nosussimbaumo slapyvardžiu. Itališkame leidime Nino vardas pakeistas į Eriką — būtent toks buvo Leo žmonos vardas. Bet visa tai — užkulisiai. O dabar metas pačiam spektakliui.

XX-ojo amžiaus pradžia, Baku. Viieta, kur pažangi Europa susilieja su „atsilikusia“ Azija. Vieta, kur musulmonas Ali sutinka gruzinę, katalikę Nino. Kaimyninės tautos, tačiau tokios skirtingos jų tradicijos. Užgimusi Ali ir Nino meilė sutiks savo kelyje nemažai kliūčių.

„— Ali Chanai, tu tikras kvailys. Dėkui Dievui, kad mes Europoje. Jeigu būtume Azijoje, aš seniai turėčiau nešioti čadrą ir tu manęs nematytum.

Buvau sutriuškintas. Geografinis Baku miesto neapibrėžtumas suteikė man galimybę matyti gražiausias pasaulyje akis.“

Pasirinkdamas Nino, Ali pasirenka ne tik meilę. Nors jo kraujyje tyliai sruvena musulmoniškas auklėjimas, paats to nesuvokdamas, jis pasirenka būti europiečiu. Valgyti šakute ir peiliu, neslėpti žmonos po čadra, nukabinti nuo namų sienų kilimus ir pakloti juos po kojomis, pripažinti, kad jo moteris turi žodžio teisę — visa tai, taip neįprasta jo kultūrai, laukia jo at

teityje. Ateityje su Nino.

„Tikriausiai žmones galima tik taip teisingai suskirstyti: į miškų ir dykumų žmones. Rytų svaigulys kyla iš dykumos, ten žmonės spangsta nuo karšto vėjo ir įkaitusio smėlio, ten pasaulis paprastas ir be problemų. Miškas pilnas klausimų. Tik dykuma nieko neklausinėja, nieko neduoda ir nieko nežada. Bet sielos ugnį įžiebia miškas. Dykumų žmogus – aš jį regiu – pažįsta tik vieną jausmą ir žino tik vieną tiesą. Miško žmogus turi daug veidų. Fanatikai kilę iš dykumų, kūrėjai – iš miškų. Tikriausiai tai ir yra pagrindinis Rytų ir Vakarų skirtumas. “

Nors romano veikėjai — labai jauni, ką tik perlipę per paauglystės slenkstį, abu jie stebina savo brandumu. Jų meilė — tai brandžių, linkusių pasiaukoti, nors ir turinčių savo nuomonę, stiprių asmenybė meilė. Jų skirtumai labiau juos skkiria, nei jungia. Jie žino, kad nebus lengva. Tačiau yra pasiruošę viską iškęsti. Net tada, kai Nino pagrobiama, jos garbė suteršiama, o Ali, nužudęs pagrobėją, turi bėgti iš savo miesto, saugodamasis kraujo keršto. Taip, Baku veikia policija, tačiau kas gi sodina prasižengėlius į kalėjimus, prižiūri juos ir maitina? Tai nesuprantama šiuose kraštuose. Prasižengėliai turi būti nubausti. Šilta vietelė kalėjime — jokia bausmė.

Dykumų žmogui Ali ir miškų „fėjai“ Nino sunku sutarti dėl gyvenamosios vietos — tokios, kuri tenkintų juos abu. Senoji Europa glumina Ali; Ni

ino dūsta, uždaryta su eunuchu Teherano hareme. Lieka tik Baku. Miestas tarp dykumos ir miško. Tačiau kelias atgal į šį miestą kol kas uždarytas. Nino laukiasi, o jų gimtinėje itin nestabili politinė situacija, gresia karas.

Istorinės aplinkybės šiame romane ne mažiau svarbios nei meilės istorija. Nesusipažinusius su Azerbaidžano istorija (o, įtariu, susipažinusių nebus labai daug) kviečiu tai padaryti prieš imantis šio romano. Knygoje beveik nėra išnašų, vardus ir pagrindinius istorinius faktus skaitytojas turi susieti savarankiškai, o aprašomas laikotarpis gausus įvykių — Baku užkariautojai keičia vienas kitą, vienų jų vietinė liaudis laukia išskėstomis rankomis, prieš kitus priešinasi kiek įmanydama. Susigaudyti padės bent minimalios istorinės žinios.

Romanų apie Rytus paskutiniu metu tikrai netrūksta. Kuo ypatingas šis? Visų pirma, kalba. Sodri, turtinga, gausi palyginimų, kaip srauni upė. Autentiška. Nors romano autorius nėra žinomas, greičiausiai tai nėra europiečio parašyta knyga. Ir tai nėra romanas apie europietę, įsimylėjusią musulmoną ir vėliau įkliuvusią kaip muselė į jo spąstus. Tai tikra meilės istorija, kurioje dėl susiklosčiusių aplinkybių (tame tarpe ir istorinių), nebuvo vietos naivumui, taip būdingam pirmajai meilei. Tai romanas, kuriame nemažas vaidmuo tenka vietos papročiams, istorijai, religijai, galų gale — karui, patriotizmo jausmui ir politikai. Tikiu, kad atsiras skaitytojų, kurie šią romano dalį praleis ir mėgausis tiesiog Ali ir Nino meilės istorija —

jūsų valia; tačiau tam, kad ši istorija atsiskleistų prieš Jus visu savo gražumu, turite priimti ją tokią, kokia ji yra — priimti ir suprasti tamsiąją jos pusę.

Evelina Bondar

Leave a Comment