Knygos “Nepaprastosios karalystės beieškant”

Untitled

Knygos „Nepaprastosios karalystės pasakos“ recenzija

Rosana Lukauskaitė

Taip jau būna gyvenime, kad geriausiais lėlininkais tampa tie, kurie būdami vaikais nežaidė su lėlėmis, aktoriais – tie, kurie nesilankydavo teatre, o teisėtvarkininkais – jaunystėje buvę maištininkai. Savo esė “Apie pasakas”, Džonas Ronaldas Raulis Tolkinas (John Ronald Reuel Tolkien) tvirtina, kad vaikystėje pats pasakomis nelabai domėjosi. Visgi tai nesutrukdė rašytojui tapti vienu iš geriausių visų laikų pasakininku.Daugumą pačių populiariausių savo kurtų istorijų vaikams, Džonas kūrė kokiam nors konkrečiam vaikui pralinksminti. Taip atsitiko ir su pasaka „Makaliukas Klajūnas“, kuurią autorius parašė norėdamas paguosti savo penkiametį sūnų, pajūryje pametusį žaislinį šunelį. Pasakoje žaislinis Makaliukas buvo visai ne žaislas, o tikras šuo, pikto burtininko paverstas žaislu. Taigi, žaislinis šunelis paplūdimyje sutinka draugišką burtininką, kuris pasiunčia jį ieškoti būdo, kaip vėl atvirsti į tikrą šunį ir susitikti su buvusiu šeimininku. Veiksmas vyksta ne vien Failio pajūryje, bet ir dar trijose vietose: šviesiojoje mėnulio pusėje, kur savo bokšte gyvena Mėnulio Žmogus, tamsiojoje mėnulio pusėje, kur Sapnų slėnyje susirenka pažaisti miegantys vaikai, ir povandeninėje kaaralystėje. Šis kūrinys gerai atspindi rašytojo humoro jausmą, tačiau čia nestinga ir rimtesnių, gilesnių dalykų, pavyzdžiui – tai, ką apie sapnus pasakoja Mėnulio Žmogus: “Kai kurie, bet ne visi, ir nė vienas neišsipildo tučtuojau ar lygiai taip, kaip susapnavai”.Antrojipasaka „Hamo ūkininkas Gi

ilis“ taip pat prasidėjo nuo autoriaus ekspromtu vaikams papasakotos istorijos. Svarbiausia jos mintis – mito pergalė prieš kasdienybę, nes kas gali nuspręsti, kur prasideda viena ir baigiasi kita? Jauni ir kvaili slibinai nutaria, kad „riteriai tėra mitas!.. Mes visada taip manėme.“ Kvailam, pernelyg pasipūtusiam karaliaus dvarui labiau patinka Tariama Slibino Uodega, o ne tikroji.Didžiausią įspūdį man padarė „Didžiojo Vutono kalvis“, nes ši istorija tiesiog prašosi ekranizuojama. Tai pasakojimas apie kalvį, kuris vaikystėje prarijo stebuklingą žvaigždę ir ši tapo leidimu jam įžengti į Fėjų kraštą. Toliau pasakojama apie Kalvio gyvenimą, aprašomos jo vizijos ir nuotykiai Fėjų krašte, kol ateina laikas jam atiduoti žvaigždę, kad jo sekėju taptų kitas vaikas. Leidimas keliauti į Kitą Pasaulį padaro Kalvį geresniu žmogumi šiame. Ši istorija – tai atsisveikinimas su paasakų šalimi. Kaip sako Fėjų Karalienė: “Geriau maža lėlytė nei išvis jokių prisiminimų apie Fėjų kraštą”, ir geriau Fėjų kraštas negu žvilgsnis, nesiekiantis toliau pilkos kasdienybės.Apsakymą „Knibliaus pieštas lapas“ galima vadinti autobiografiška alegorija, kuri autoriui gimė sapne. Šis kūrinys taip pat tarsi parašytas platiesiems ekranams. Jau įsivaizduoju, kaip jį režisuotų Timas Burtonas (Tim Burton), o pagrindinį vaidmenį atliktų Džoni Depas (Johnny Depp). Čia pasakojama apie tai, kaip Kniblius piešė daugybę paveikslų, bet jo mintis pamažu pavergė vienas. Jis pradėjo jį pi
iešti nuo vieno lapo, bet šis netrukus tapo medžiu, tarp kurio šakų atsivėrė visas kraštas, „šmėstelėdavo miškais apaugę kalvų šlaitai ir snieguotos kalnų viršūnės“. Kniblius žino, kad yra terminas, – be abejo, tai mirtis, kelionė, kuri laukia mūsų visų, – o jis beviltiškai trokšta užbaigti paveikslą, jam vis kyla kliūčių, o kai jis galiausiai prisiruošia, kas nors, kam neįmanoma atsakyti, prašo pagalbos. Kniblius (o galbūt ir pats autorius Džonas Tolkinas) jaučiasi kaltas, kad leidžiasi taip lengvai atitraukiamas nuo darbo ir nesugeba susiplanuoti laiko. Paskutiniai apie jį pasakyti žodžiai: “nė nežinojau, kad jis tapė”.Kiekviena pasaka ir eilėraštis, parašyti su didžiule išmone, nukeliančia į nuotykių, keistenybių kupiną pasaulį, kuriame galima pailsėti ir pasisemti gyvenimiškos išminties. Čia sutiksite trolių, tiek gerų, tiek piktokų, keliautojų, įvairių pasakiškų būtybių, “Žiedų Valdove” šmėkštelėjusius Tomą Bombadilą, Mėnulėną, drambilą. Tai tikrai verta dėmesio knyga, kurios skaitomą vietą patys mažiausi skaitytojai pasižymės pliušiniu žaisliuku, o suaugusieji į puslapius įsikiš sąskaitą už telefoną. Iliustracijos vertos atskiros recenzijos, o jų autorius teigia, kad gailisi neturėjęs šios knygos po ranka tada, kai jo paties vaikai kiekvieną vakarą laukdavo pasakų.

Leave a Comment