Untitled
Knygos “Dabar ir amžinai” recenzija
Alina Kazakevič
Danielė Styl (Danielle Steel), gimusi 1947-aisiais Niujorko mieste, viena žymiausių amerikiečių rašytojų, parašiusi per 50 knygų, kurios išversta į daugiau kaip 30 pasaulio kalbų. Faktas, kad Danielės knygos išsilaiko pirmose bestselerių sąrašų vietose, sudarė prielaidą, jog rašytoja buvo įtraukta į Gineso rekordų knygą. Daugelis kritikų rašytoją laiko moterų literatūros žvaigžde. Kiekviena gražiosios lyties atstovė romanų personažuose ras kažko artimo sau: viltį, tikėjimą, refleksijas, pramogas, supratimą.
Tiesą sakant, nežinau dėl kokios priežasties paėmiau į rankas šį romaną. Anotacija ketvirtajame knygos viršelyje anaiptol nesužavėjo. Eilinis šiuolaikinis romanas, pagalvojau… Eilinė literatūrinė, muilo opera – taip maniau iš pradžių. Vis dėlto į atmintį įsirėžė subtilaus dizaino viršelis ir, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, banalus pavadinimas. Pagalvojau, kas gi šiuolaikiniame pasaulyje gali tęstis amžinai? Karjera? Tikrai ne. Laimingas gyvenimas? Vargu. Meilė? Kažin… O gal? Būtent todėl ir nusprendžiau perskaityti Danielės Styl knygą.Knygos viršelyje pavaizduoti du raudoni lapai. Tikriausiai jie simbolizuoja Džesiką ir Janą, pagrindinius šio romano veikėjus. Šiuos du lapus gyvenimo uraganas kaip reikiant “paskraidino”, tačiau po laiko sugrąžino į tą patį medį ir DABAR (o gal ir AMŽINAI) jie augs kartu.Džesika su Janu septynetą metų atrodė esanti ideali San Francisko pora: karštai vienas kitą mylėjo, buvo jauni, gražūs, kupini aistros, svajonių ir troškimų. Janasiš pradžių dirbo reklamos agentūroje Madisono aveniu, tačiau visados troško būti rašytoju. Džesė tai akivaizdžiai matė, todėl pasiūlė vyrui mesti darbą ir pasišvęsti kūrybai. Savaime suprantama, debiutuojantis rašytojas iš karto negali virsti aukso puodu, todėl ši jauna pora ilgą laiką gyveno už pinigus, kuriuos Džesika gaudavo iš savo prabangios drabužių parduotuvės „Lady J“. Finansinė priklausomybė nuo žmonos žlugdė Jano vyriškumą ir savigarbą. Ir štai, vieną popietę, kai Džesika buvo išvykusi į Niujorką užsakyti naujos drabužių kolekcijos, Janas permiegojo su atsitiktine moterimi. Jis nežinojo, kodėl taip pasielgė, juk labai mylėjo žmoną. Gal tai kalta nuolatinė įtampa, kurioje Janas gyveno jausdamasis Džesės išlaikytiniu, gal tiesiog jam tuo metu reikėjo moters, o gal tokiu žingsiu jis norėjo kažką įrodyti. Bent jau sau. Kaip ten bebūtų, šis įvykis apvertė jaunos poros gyvenimą aukštyn kojom.Margarita Berton, moteris, su kuria Janas permiegojo, apkaltino jį išprievartavimu ir smurtavimu. Ką darytų normali moteris, sužinojosi tokią naujieną? Spjautų į tokį nenaudelį vyrą ir pasiųstų jį tolyn ar patikėtu mylimu žmogumi ir stengtųsi padėti išsikapstyti iš tokios absurdiškos situacijos? Sunku pastatyti save į Džesikos vietą. Džesė labai mylėjo Janą, juk be jo ji nieko neturėjo. Jis buvo vienintelis žmogus, kuriuo ji pasitikėjo, kuris ją puikiai suprato. Džesika veikė: pasisamdė advokatą, užstatė namą, verslą, net savo mamos žiedą, kuris jai buvo šventas, pardavė automobilį.Janą nuteisė. Džesika nežinojo, ar ištvers be jo, bet jai pasisekė, jog kartą savo parduotuvėje ji sutiko Astridą, kuri vėliau jai tapo nepamainoma drauge ir padėjo išsikapstyti iš bedugnės. Kalėjime Janas rašė. Jis džiaigėsi nepaprastu įkvėpimo antplūdžiu. Džesiką tai labai skaudino. Ji negalėjo klausytis, kaip Janas jai sako, jog jam gerai sekasi rašyti, ji negalėjo pakęsti žodžio „gerai“ sklindančio iš mylimojo lūpų. “Aš mirštu be jo, bijau vienatvės, o jam puikiai sekasi rašyti ir jis dar tuo džiaugiasi”, – galvojo Džesė.Vieną kartą prisikaupusios įtampos ir slegiančių jausmų bomba sprogo. Įsimylėjėliai išrėkė vienas kitam viską, kas prisikaupė per tuos septynerius metus. Džesikai atrodė, jog tai jau galas, jog jų meilė užgeso…Astrida žinojo, kaip padėti draugei. Ji nuvežė Džesę į rančą pas savo motiną Betą. Ten, gamtoje, Džesika galėjo atsigauti, pagalvoti apie save, Janą, savo gyvenimą. Ir iš tikrujų, ten Džesė susitvarkė su savo mintimis. Buvo įsitikinusi, jog reikia skirtis ir pradėti gyvenimą iš naujo, be Jano. Rančoje ji sutiko žavų, elegantišką vyriškį Džefrį. Džesika jau buvo bepradedanti manyti, jog tai jos gyvenimo vyras, bet nuolat būdama su juo galvodavo apie Janą, vis dar lygindavo Džefrį su juo. Džesė vos nepraleido nakties su tuo džentelmenu… Bet matyt laiku “papūtė vėjas ir šis lapas grįžo į savo gyvenimo medį”. Ji negalėjo išduoti Jano.Šioje knygoje viskas baigiasi kaip pasakoje. Šiame romane Džesės ir Jano meilė amžina. Taip, jie patyrė neeilinių išbandymų, tačiau jų meilė pasirodė stipresnė užvisas negandas. Skaitant šią knygą, susidarė toks įspūdis, jog rašytoja tvirtai įsitikinusi, kad gėris būtinai nugali blogį, kad meilė gali išlydyti neapykantą, kad verta laukti to vieninteliošanso ir jį išnaudoti. Kaip pasaka, ar ne? Dažnai girdėti banalūs dalykai (taip turbūt pasakytų daugelis), tačiau gal šiandien šios vertybės tapo pasenusios ir banalios? Kodėl nepagalvojame, jog XXI amžiui taip trūksta paprasto tikėjimo gėriu, meile ir vilties?