Etninio Konflikto Militarizacija

Įvadas

Militarizacija yra ir eininio konflikto šaltinis ir objektas. Konflikto šaltinis yra todėl, kad kariuomenės (o taip pat ir policijos) grupių etninė sudėtis yra dažnai nesuderinta su visuomenių, iš kurių šios grupės kyla, sudėtimis ir su valdžios organais, kuriems ji turi paklusti. Taigi, kariuomenė gali sudaryti palankią aplinką etniniam pasipiktinimui bei gali tapti instrumentu, naudojamu etninių grupių pretenzijoms į valdžią.
Kaip viešoji tarnyba, kariuomenė tampa etninio konflikto objektu, kadangi karinės pareigos, su realiais atlyginimai ir jų priedais, turi paklausą; kadangi asimetriška etninė suudėtis rodo, kad šie pranašumai yra nevienodai paskirstyti, ir todėl, kad kariuomenės kontrolė yra akivaizdus etninio dominavimo simbolis.
Kariuomenė gali atlikti ne vieną vaidmenį etniniame konflikte. Armija gali būti apjungianti institucija, nors abejotina, kad giliai susiskirsčiusioje visuomenėje bet kokia viena institucija galėtų panaikinti vis augančius kitų institucijų poveikius. Atvirkščiai, karti patirtis rodo, jog karinės pajėgos, pačios sukelia etninius pasipiktinimus. Naudojantis karinėmis pajėgomis galima kontroliuoti etninį maištą, bet jei armija rodo palankumą vienai ar kitai grupei, jos įsikišimas gali tik sustiprinti įtūžį.
Pagrindinis daalykas yra tas, kad etniniame konflikte kariuomenė dažnai būna aktyvus dalyvis. Išskyrus pilietinį karą, šis dalyvavimas pasireiškia kaip įsikišimas ar ketinimas įsikišti į pilietinę politiką. Apskritai, kariuomenė atspindi visuomenės, kaip visumos, nesutarimus. Kariuomenės politinį įnašą savitu daro tai, kad karinių organizacijų et

tninė sudėtis neatspindi egzistuojančios santvarkos sudėties.
Kalbant apskritai, kariuomenės veiksmai gali panaikinti ar sustiprinti pilietinės politikos pasekmes. Kariuomenė gali mėginti įjungti į valdžią išstumtąsias etnines grupes, arba užkirsti joms kelią į valdžią bei jos veiksmai gali išstumti iš valdžios tas grupes, kurios tuo metu ja mėgaujasi.
Priešingai idėjoms, jog valstybinis perversmas nieko iš esmės politinėje sistemoje nekeičia, kariuomenės įsikišimas gali daryti esminį poveikį etniniam valdžios pasiskirstymui.

Verbavimas pagrįstas skirtumais ir etninis skilimas

Verbavimo ar naujokų rinkimo praktika turėjo ilgalaikius efektus. Pati sąvoka nusako sudėties reguliavimą. Kartais valdžios organų sudėtį sunku pakeisti be drastiškų, neteisėtų ar kartais provokuojančių žingsnių, dėl to, kad individualios karjeros gali trukti dvidešimt ar trisdešimt metų. Vos atsiranda tam tikri griežti etniniai reikalavimai, jie dažniausiai bus taikomi ilgą laiką. Karjeros troškimas ir asmeninės iššsilavinimo nuostatos pradeda krypti link nusistovėjusios srovės. Pradeda formuotis bruožų stereotipai ir savi-stereotipai, padedantys pritapti prie tos profesinės grupės narių ir išsiskirti iš kitų.

Naujų gretų rinkimas

Teoriškai, kolonijinė armija turėjo dvi misijas: palaikyti tvarką kolonijos viduje ir kovoti prie ir anapus kolonijos sienos ribų. Praktikoje, vis tiktai, kolonijinė armija dažniau buvo laikoma kaip profesija, o ne kaip kovojanti jėga. Daugumoje kolonijų, jos uždaviniai dažniausiai būdavo sutaikymas ir vidinis saugumas, o ne sienų apsauga ar naujų teritorijų užkariavimas. Šios, besiskiriančios misijos darė ne

epaprastą įtaką verbuojant kareivius iš pačios kolonijos vidaus. Jeigu misija yra užkariavimas, tuomet kariuomenės dėmesys pirmiausiai skiriamas naujų gretų verbavimui ir rinkimui. Jei, visgi, misija yra palaikyti vidinę tvarką, malšinti netvarką ir santvarkai gresiančius pavojus, tuomet pirmenybė teikiama vidinių neramumų tvirtumui laiko atžvilgiu. Skirtingoms misijos reikalingos skirtingos savybės, kurių reiks ieškoti skirtingose etninėse grupėse.
“Karingosios tautos” gali būti (nors ir nebūtinai) tinkamos vidinio saugumo prievolei; kaip nuo pat pradžių buvo pastebėta, šios tautos buvo tinkamos kovai su svetimšaliais. Dėl tos priežasties, verbavimui buvo pasitelktas papildomas kriterijus: gimtojo regiono atstumas nuo galimos pilietinės nesantaikos zonos. Iš esmės, tai reiškė naujokų verbavimą/rinkimą iš vietinės kolonijos valdžios ir suinteresuotų sluoksnių pakraščių. Akivaizdu, jog karingumo savybės buvo išskirtinėse grupėse, kurios buvo išplitusios kalnuotose ar sausringose pasienio vietovėse, nutolusiose nuo administracinių ir ekonominių centrų, kur kolonijų poveikis buvo labiausiai įsigalėjęs – kitais žodžiais tariant, nutolusiose nuo vietovių, kurios vėliau, laikui bėgant, taip pat tapo anti-kolonijinio aktyvizmo ir potencialios nesantaikos centrais.

Karininkų korpuso rinkimas

Kolonizuoti gyventojai daugelį dešimtmečių turėjo bendradarbiauti su kareiviais, kol buvo nuspręsta perduoti įgaliojimus jiems patiems, kaip karininkams kolonijų armijos pajėgose. Visose kolonijose, žymiai padaugėjo vietinių karininkų priėmimų per keletą metų prieš ar iškart po nepriklausomybės paskelbimo.
Kai po karo, kolonijinio tęstinumo prielaida suteikė galimybę kolonijų ruošimui savivaldos po

olitikai, nepalaužiama ištikimybė kolonijinei valdžiai nustojo buvusi esmine vertybe. Iš esmės, tai praplatino etninį ratą, iš kurio karininkai galėtų būti reikalingi, bet išlyginant atlygius, susiaurino jį. Pagrindinė strategijos problema buvo ar skubiai atsižvelgti į neatidėliotiną poreikį įgalioti didelį kiekį karininkų, ar lokalizacijos tempo sumažinimo kaina užlaikyti “standartą”.
Spartus lokalizavimas dažnai versdavo nemažam kiekiui vyrų pakelti laipsnius. Kaip ištikimybės reikšmingumas, tai reiškė, kad tos etninės grupės, kurios nėra proporcionaliai išreikštos gretose, taip pat nebus proporcionaliai išreikštos ir tarp naujų karininkų. Kita vertus, užlaikyti “standartą” reiškė, naujokų siuntimą mokytis į atitinkamas kolonijos karines institucijas. Taigi, naujokai dažniausiai būdavo renkami iš pakankamai išsilavinusių grupių. Iš esmės, tai nebuvo tos “karingosios”, kaimo grupės iš tolimų vietovių, kurių vyrai tarnavo gretose. Grupės, kurios buvo patogiai įsikūrusios, kad galėtų pasinaudoti kolonijinio mokslo galimybių privalumais dažniausiai gyvendavo šalia pagrindinių kolonijinės valdžios ir urbanizacijos centrų. Jie, greičiau, buvo tos pačios grupės, kurias paprastai galima aptikti kolonijinėje pilietinėje tarnyboje.
Ryški verbavimo metodo, atsižlegiant į etninę sudėtį, įtaka galioja ne tik tarp šalių, bet ir vienos šalies viduje. Perėjimas nuo vieno metodo prie kito, žymi perėjimą nuo vienos etninės grupės prie kitos.
Karininkų verbavimo metodų alternatyvų galimybė, daranti įtaką alternatyvioms etninėms kryptims, veda prie santvarkos su tam tikru svertu leidžiančiu manipuliuoti savo karininkų korpuso etnine sudėtimi.
Kai ku
urios etninės grupės, kurios ištikimai tarnavo kolonijinėje armijoje, įrodė esą tokie ištikimi kolonijinei valdžiai, jog net abejojo nepriklausomybės naudingumu. Kitos grupės, daug labiau anti-kolonijinės, savo ruožtu, abejojo pirmosiomis. Anti-kolonijiniam judėjimui progresuojant, šie abipusiai įtarinėjimai kartais išsirutuliodavo į rimtus, žiaurius nesutarimus. Kai kurioms grupėms, narystė kolonijinėje armijoje buvo tai, kas ugdė jų pretenzijas į visišką priklausomybę valstybinei santvarkai. Grupės, kurios bandė nusišalinti nuo naujos politinės sistemos, buvo taip pat pašalinami iš naujųjų karininkų korpusų.
Galiausiai, atrodytų, kad lojalios karinės akademijos buvimas paveikė etninę sudėtį tų, kurie buvo atrinkti karininkų mokymams. Tuo tarpu kolonistai vietoj to, kad siųsti protingus, išsilavinusius vyrus į pasaulietines karines akademijas, būdami ištikimi tokiems standartams, panašu jog, buvo kur kas mažiau griežti atrenkant akademijas esančias kolonijoje ar naujai atgavusioje nepriklausomybę teritorijoje.

Pokyčiai po nepriklausomybės atgavimo

Atgavus nepriklausomybę pokolonijinių armijų gretas buvo stengiamasi atriboti nuo atsilikusių etninių grupių. Tokios grupės nebuvo retenybė, du ar tris kartus didesnės karinėse šauktinių gretose lyginant su visu gyventojų skaičiumi. Karininkų korpusai galėjo krypti šia ar kita kryptimi – link išsilavinusių, pažengusių grupių – bet būdas, kuriuo būdavo atrenkami karininkai iš esmės garantuodavo krypimą į vieną ar kitą pusę.
Vis tik po nepriklausomybės atgavimo didžiosios dalies šauktinių gretų etninė sudėtis truputį pasikeitė. Didelio poreikio tokiems pasikeitimams nebuvo, ir būtų buvę sudėtinga paveikti juos be masinio kariuomenės išplėtimo ar be neramumų gretose, pagalbos.
Karininkų korpusų sudėtis buvo mažiau konservuota. Karininkai gaudavo algas ir priedus prie jų, kas akivaizdžiai priskirdavo juos elito kategorijai. Konkursai į tokius postus buvo dideli ir griežti. Tik tuomet, kai pirmais nepriklausomybės metais Europos karininkai išvykdavo, jų postai atsilaisvindavo; niekas negalėjo būti pašalinamas tam, kad atlaisvinti postą. Be to, kariniai vadovavimo postai buvo laikomi politiškai jautriais, todėl buvo abejojama dėl asmenų, užimančių tuos postus, etninio identiteto.
Taip, karininkų korpusų sudėtis tapo ne vienos pokolonijinės vyriausybės nerimo priežastimi, ir keletas jų ėmėsi priemonių kažką dėl to daryti. Vis tik, pokyčių kryptis kito kartu su pilietinės vyriausybės sudėtimi.
Kartais buvo stengiamasi sustiprinti įtaką tos etninės grupės armijoje, kuriai priklausė dauguma politikų ir karininkų. Kita vertus, kur politikai turėdavo priežasčių abejoti karininkų korpusu, neproporcingai sudarytu iš etninių pašaliečių, ar nuoširdžiai norėdami ištaisyti “etninę pusiausvyrą”, buvo stengiamasi praplėsti naujokų šaukimą labiau atsižvelgiant į jų etninį identitetą.

Sudėtis ir skilimas: pirmi streso požymiai

Etniškai susiskirsčiusioje visuomenėje vienos etninės grupės dominavimas bet kokioje galingoje institucijoje, kelia grėsmę, kad ta institucija bus naudojama etniniais tikslais. Paskirstytas dominavimas gali vesti prie derybų tam, kad stabilizuoti šį galios balansą atskiriant etninių sferų įtaką. Vis tik, dažniau paskirstytas dominavimas yra nestabilus, ypač kai karinės pajėgos yra pavaldžios vienai etninei grupei, o dominuojanti pilietinė santvarka – kitai. Kiekviena šių grupių yra potencialiai viršesnė už kitą. Trūkstant gerų derybinių sugebėjimų bei prevencinių argumentų, pilietinė santvarka atsiduria pavojuje būti nuversta.
Paskirstytas dominavimas daugelyje šalių formuojamas tokios persmelkiančios galimo maišto baimės, kad kolonijų autoritetai patiria begalę vargų ieškodami ištikimų karininkų ir vyrų. Kai kolonistai pasitraukė, jų civiliniai įpėdiniai greičiausiai buvo iš tų pačių grupių, prieš kurias ir buvo imtasi atsargumo priemonių. Todėl nedraugiški kariniai ir pilietiniai vadovai liko nusistatę vieni prieš kitus. Griežti išsilavinimo reikalavimai kariniams mokymams, šalyse su pakankamai dideliu kiekiu atokių etninių vietovių, kariuomenę paliks pažangių etninių grupių rankose. Kai kuriose šalyse abu šie sugretinimai gali sėkmingai veikti. Apimtis, kurią pradėjo pasiekti verbavimas reiškė, kad nereprezentatyvios karinės pajėgos pirmą kart po rinkimų gali būti grąžinamos atgal.
Antroji galimybė, kad kariuomenės sudėtis ir pilietinė vadovybė yra etniškai proporcingos. Tokia atsitiktinė situacija susiskirsčiusioje visuomenėje galima tada, kai pažangios grupės, dominuojančios karininkų korpusuose, turi taip pat ir rinkiminę galią.
Trečioji galimybė yra, jog nereprezentatyvūs karininkų korpusai stoja prieš vadovybę, plačiau atspindinčią etninių grupių spektrą. Labiausiai tikėtina, kad taip atsitiks ten, kur veikiant išrinktai valdžiai, formuojasi skirtingų etninių grupių sąjungos. Tai nėra visiškai tai, ką vadintume paskirstytu dominavimu, bet taip pat tai nėra ir atsitiktinė pilietinė ar karinė sudėtis.
Ši atsitiktinė pilietinė ir karinė sudėtis gali padėti išsaugoti amžiams pilietinę valdžią. Taip pašalinamas etiniškai motyvuotas įsikišimas, numatyta pilietinė santvarka nenukrypsta rūpindamasi netipiškomis etninėmis grupėmis. Ypač ten, kur aukšta etninė įtampa, ir kur pilietinė valdžia skaitoma, kaip eininių grupių ar grupių, kurias ji atstovauja, interesų sergėtoja, gali būti siekiama atsikratyti taip pat sudarytos kariuomenės, kad civiliai galėtų toliau laikytis tos valdžios.
Etniškai motyvuoti įsikišimai, vis tik, yra priešinga galimybė šalims, kur etninės pilietinė ir karinė sudėtys skiriasi. Tokiose šalyse pilietinė santvarka yra linkusi nenuleisti akių nuo karininkų korpuso sudėties tam, kad suderintų etninį balansą. Tokie ketinimai gali suburti tas pačias gretas, kurios buvo nukreiptos prieš tai.

Sėkmingi žingsniai etninių grupių atžvilgiu
ir pilietinė-karinė tvarka

Pati mintis, jog karinės pajėgos gali tiksliai atspindėti visos visuomenės nesutarimus arba, kad kariniai veiksmai gali vystytis kaip atsakas į įvykius pilietinėje politikoje, prieštarauja kai kurioms, dažnai keliamoms, idėjoms kokia profesionali armija yra ir kokia ji turėtų būti. Iš karinių pajėgų tikimasi, jog jos bus atsparios bet kokių pilietinių grupuočių maldavimams. Profesionalus kareivis turėtų būti kurčias, taip pat, kaip teisingumas turėtų būti aklas. Kaip iš armijos tikimasi, kad ji nepasiduos politiniams maldavimams, taip iš jos tikimasi kad ji bus abejinga ir politikų kišimuisi. Dar daugiau, priklausymas armijai turi pakelti sąžiningumo lygį peržengiant įsipareigojimus etniniams kolektyvams, bent jau karinės pareigos srityje.
Tie kurie rengė kolonijines armijas nesirėmė šiomis prielaidomis. Jie visiškai nebuvo tikri, kad iš kolonijose surinktų karių galima tikėtis abejingumo pilietinės politikos atžvilgiu, todėl buvo labai atsargūs rinkdami naujokus. Jie mažai pasitikėjo karių sugebėjimu atliekant karinę prievolę atidėti savo įsitikinimus į šalį. Etniniai įsitikinimai užėmė svarbią vietą tiek verbuojant/renkant naujokus, tiek organizuojant karinius dalinius.
Priešingai idealaus modelio armijos teorijai, pilietinių ir karinių struktūrų ribos nėra aiškios, karininkų etninė ištikimybė nėra santūri, o piliečių abipusis karinio administravimo nesikišimas nėra pakankamai nusistovėjęs. Visos šios aplinkybės sąlyginai veda prie aktyvaus kariuomenės dalyvavimo etninėje politikoje.

“Skylėtos” pilietinės-kariuomenės ribos

Karininkų tarpe dažnas yra polinkis vystyti glaudžius ryšius su civiliais politikais. Šių ryšių pagrindas gali būti absoliuti tarpusavio sąveika. Karininkai siekia išspręsti problemas, su kuriomis susiduria apeliuodami ministrų kabinetui ar parlamento nariams. Politikai, savo ruožtu, siekia užsitikrinti ar pagerinti savo pozicijas, pagarsindami savo vienybę su aukštais kariniais viršininkais arba užkirsti kelią valstybės perversmams remiant karinę pagalbą. Etniniai ir giminystės ryšiai, dažnai remiantis abipuse nauda, sustiprina šiuos sąryšius, ypač tose valstybėse, kur siauras ir socialiai ribotas elitas.

Karininkų etninė ištikimybė

Nėra abejojama karininkų ir vyrų lojalumo ištvermingumu. Pirmųjų kolonijinių armijų patikimumas buvo paremtas karinių pajėgų geranoriškumu atliekant savo pareigą, ne dėl etninio lojalumo, bet dėl jų pačių. Kai kuriose neperformuotose kariuomenėse ši tradicija dar gyvuoja.
Etninio lojalumo sugebėjimas išstumti profesinę ištikimybę buvo didžiausias laimėjimas etninės krizės laikais.
Nesunku nustatyti mechanizmus, kaip etniniai įsitikinimai pradeda išstumti profesinį lojalumą. Karininkai, kurie stengiasi atidėti į šalį savo etninę ištikimybę, gali prarasti galimybę toliau kilti karjeros laiptais. Jie gali pradėti jaustis nejaukiai, kai jų kolegos vienijasi etniniu pagrindu.
Dėl savo pastangų, dauguma karininkų gali būti pradedami įtarinėti pilietinės santvarkos, kuriai jie patys tarnauja, akyse. Santvarkos įtarinėjimai, karininkų atžvilgiu dėl tam tikrų etninių kategorijų, tikėtina, kad gali išprovokuoti jų vieningumą.
Etninių įvykių eiga, tiek armijos viduje, tiek ir išorėje, gali paskatinti karininkus apsvarstyti savo profesinius įsitikinimus bei gali įveikti herojinį ryžtą kontroliuosi savo etninius jausmus. Etninių įsitikinimų skirstymas priklauso nuo karinių pajėgų izoliavimosi. Daugelyje šalių ši izoliacija pilna “plyšių”, kurie leidžia etniniams konfliktams, vykstantiems už armijos ribų, prasiskverbti ir į ją pačią.
Karininkai, kurie nesugeba paskirstyti savo etninių įsitikinimų, dažnai būna jautrūs etninės politikos srovei pilietiniame sluoksnyje. Kartu, etninis lojalumas ir pilietinė-karinė sąjunga, verčia karininkus ne savo noru įsitraukti į pilietines etnines kovas.
Kas daro įspūdį šiame etninių ir sub-etninių bendrų bruožų sudaryme, yra tai, kad karininkai toliau laikosi savo požiūrio priskiriamų grupių atžvilgiu, ką taip pat galėtų daryti ir politikai. Skiriasi tik jų ginklai. Daugumoje mažai susiskirsčiusių visuomenių, karinių pajėgų dalijimasis pagal etninius ryšius, yra neįtikima fantazija.

Karinės autonomijos pažeidimai

Autoritetų divizijos, kaip įprasta, priklauso nuo abipusio nesikišimo politikos, ir pažeidžiant šią tarpusavio sąveiką jas lengva išardyti. Lemtingas smūgis kariuomenės pilietinių etninių grupių nereikšmingumo politikai dažnai būdavo suduodamas baisiojo rėžimo įsikišimu į karinių pajėgų tarnybos reikalus. Šis įsikišimas, iš esmės, persiformavo į drastiškus bandymus parengti pavojams karinių pajėgų sudėties ar kontroliavimo struktūras.
Kaip įprasta, tokių veiksmų tikslas būdavo, apsaugoti santvarką nuo numatomo kariuomenės įsikišimo, ar nuo pasipriešinimo jos etninei politikai. Faktiškai visuomet, tokie apsaugomieji veiksmai turėdavo etninių poteksčių, dažniausiai dėl to, kad jie kažkuria prasme, siekė atitaisyti arba apeiti etninių neatitikimų padarinius. Jie pasinaudojo dviem pagrindinėm formom, kurių nė viena nebūtinai suderinama su kita. Kai kurios santvarkos, jausdamosi esą pavojuje, bandė abi formas.
Pirma, visa grandinė įsakymų buvo apeinama, kad būtų išvengta etniškai antipatiškų ar pavojingų vadų. Pilietinis įsakymų grandinės apėjimas akivaizdiems etno-politiniams tikslams savaime sukelia kariuomenės susirūpinimą. Pačios įsakymų grandinės idėja yra ta, jog gretos ir korpusai labiau apibrėžia statusus ir vaidmenis, negu individuliai užimami postai.
Antrasis apsauginių veiksmų, iššaukti prevencines reakcijas, tipas įtraukia ne vieną ar du vadus, bet visas pajėgas. Bandymai, šalyje po šalies, homogenizuoti karines pajėgas suvedant jas su santvarkai palankių etninių grupių nariais (o dažnai ir atskiriant nuo kitos grupės narių), arba bandymai neutralizuoti jas sukuriant konkurencines sukarintas organizacijas, priveda prie to, jog buriamos tokios gretos, su kuriomis kovoti šios pajėgos ir buvo suformuotos.
Svarbiausia, kad nors ir auga etniškai besiskiriančių sukarintų grupių ar politikų reikalavimu besikeičiančios įprastų pajėgų etninės sudėties jėga, šios idėjos vis tik atsisakoma, nes, geriausiu atveju, ji pranašauja nesėkmę, o, blogiausiu, katastrofą kareiviams ir civiliams priklausantiems tai etninei grupei, kurios jėga yra menkinama. Pavadinant, piliečių bandymus daryti kariuomenei spaudimą, “kolektyviniais interesais”, pamirštami jų gyvybiniai – dažnai, jų etno-gyvybiniai – aspektai.
Daugeliui kariuomenių, būsena, kuri slepiasi po aiškių pilietinės kariuomenės ribų palaikymu, liovėsi egzistavusi. Atskleidus pilietinį neišmanymą bei vykstant dažniems pasikėsinimams liekama tarp karinių pajėgų su jų išsisklaidymu etninėse grumtynėse, kurios, vienos po kitų, kyla toje politinėje sistemoje.

Grupės ir ribos,
kariuomenė ir etninės grupės

Trys elementai – ryšiai tarp karių ir politikų; sunkumai, kuriuos patiria karininkai atsisakydami savo etninių įsitikinimų; ir piliečių kišimasis į karinius reikalus – yra viena kitą stiprinančios sąlygos. Karininkų ir politikų ryšiai paprastai yra paremti bendrais etniniais įsitikinimais. Jei ribos tarp civilių ir kariuomenės būtų tvirtesnės, ir jei etninis lojalumas būtų silpnesnis ar atitinkamiau paskirstytas, tuomet galbūt, kariai galėtų labiau toleruoti pilietinę manipuliaciją. Panašiai, ir politikų pagunda performuoti kariuomenę gali sumažėti, jei politikai nebijotų kai kurių karininkų ryšių su politikais iš opozicijos ar įtartų karininkus laikantis kitokių etninių įsitikinimų. Šių sąlygų blokuojantysis pobūdis labai apsunkina kariuomenės galimybes, prasidėjus krizei, prasiveržti iki tų visuomenių etninių konfliktų centrų.

Išvados:
etninė politika karine prasme

Apibendrinant galima pasakyti, jog etniškai neproporcinga sudėtis bei glaudūs pilietinių ir karinių reikalų ryšiai sukelia pagrindą etniškai motyvuotos kariuomenės intervencijai. Neproporcinga santvarkos ir karininkų korpusų sudėtis sustiprina akivaizdžią etniškumo svarbą, palengvina pareigūnų bendradarbiavimą (įskaitant ir slaptą bendradarbiavimą) etniškumo prasme, ir taip pat gali kelti politikų ir pareigūnų polinkį sekti vienas kito etniškai motyvuotais veiksmais. Pilietinės ir karinės sferų sąveika ar netikėtas susidūrimas natūraliai formuoja skirtingų etninių grupių, ir jų ribų, tinklus. Protingi bei atsargūs karininkai gali suvokti, jog neįmanoma pasitikėti išimtinai tik oficialiais ir teisėtais veiksmais. Sumaištingoje aplinkoje, kuri susidaro dėl piliečių kišimosi į karinius reikalus, dažnai jaučiama būtinybė imtis savisaugos priemonių, įskaitant ir priemones pagrįstas etniniais ryšiais.
Kariuomenės jėga ir jos nuolatiniai glaudūs ryšiai su valdžia, kovose dėl etninio įtraukimo ar išskyrimo, apibrėžia ją kaip atskaitos tašką visoms politinėms partijoms bei pilietinėms santvarkoms.

Paruošta remiantis:
“Ethnic Groups in Conflict”, ‘The Militarization of Ethnic Conflict’

Leave a Comment