Klasicizmas

Klasicizmo supratimas. – Klasicizmo vardas yra lotyniškas. Romėnams classicus pirmiausia reiškė piliečių luomus, paskui classicus vardu vadino pilietį, mokantį pirmos rūšies mokesčius; jo priešingybė buvo proletarius. Pagaliau classicus imta vartoti netiesiogine prasme: pirmos rūšies, geriausias. Kiekviena tauta savo geriausius rašytojus vadina klasikais. Bet XVII a. geriausiu menu buvo laikomas graikų ir romėnų menas. Dėl antikinio meno sekimo ir dėl to, kad XVII a. rašytojus prancūzai laiko paveikslingais, mes juos vadiname klasikais, o visą amžių – klasicizmu.

Pirmą kartą graikais ir romėnais buvo susidomėta reenesanso laikais. Bet renesansininkai daugiau mėgdžiojo antikinę gyvenimo ir mokslo negu literatūros dvasią. XVII a. antikos literatūra labiausiai susidomėjo prancūzai, kurie renesanso laikais gyveno italų ir ispanų įtakoje.

XVII a. jie savinosi iš antikos literatūros kūrybai medžiagą ir formas:

1. Siužetus dažnai ima iš antikos gyvenimo su pagoniškais dievais ir herojais.

2. Stengiasi išlaikyti grynus žanrus, nemaišyti tragedijos su komedija.

3. Stengiasi išlaikyti išorinę dramos techniką su laiko, vietos ir veiksmo vienumomis.

4. Rūpinasi rodyti tik veikėjų dvasios gilumą, dėl to dramos kūriniuose gausu vidinio veiksmo, maža išorinio.

5. Vartoja iškilmingą, nuudailintą, ritmingą kalbą.

Tik didžioji prancūzų klasikų dalis tragedijoje atmeta chorą, esminę graikų tragedijos dalį.

Įsigilinę į antikos rašytojus, prancūzai pamato, kad graikų ir romėnų literatūra nenustojo reikšmės per tūkstančius metų dėl to, kad vaizdavo žmogų su nesikeičiančia prigimtimi. Taigi ir jie ryžtasi sa

avo kūriniuose studijuoti ne gamtą, ne atskirus asmenis, bet žmogų apskritai. Jie nevaizduoja nei labai jaunų, nei labai senų, nei išsigimėlių, nes tokie negali būti visi. Rodydami žmogų su jo ydomis ir dorybėmis, prancūzų klasikai stengiasi būti objektyvūs, nereiškia savo nuomonės. Veikėjai nėra nei autoriaus simpatijos, nei antipatijos; nėra jo troškimų ir idėjų kopija, kas taip bus ryšku romantikų kūryboje. Turėdami polinkį į objektyvumą, klasikai labiausiai mėgsta tragedijos ir komedijos žanrus.

Klasikai mėgsta, kad viskas būtų aišku, tvarkinga, logiška. Prancūzai juo labiau. Dėl to jie neduoda valios vaizduotei ir jausmui. Viskas palenkta proto kontrolei. Kūrinyje jaučiamas sausumas. Tačiau jį atperka nuostabi kompozicija, nuoseklūs, gilūs charakteriai ir harmoninga, elegantiška kalba.

Klasicizmo veiksniai. – Prancūzų klasikai, išaugę ir gyvendami krikščioniškoje kultūroje, o daugelis būdami katalikai (Paskalis, Koornelis, Rasinas, Bualo), krikščioniškos dvasios galima rasti ir jų kūriniuose. Tragedijų herojus vaizduoja švelnesnius už graikų, o kartais paima siužetus net iš kankinių gyvenimo ar Šv. Rašto. Klasikinei literatūrai formuotis daug padėjo visuomeninės bei politinės sąlygos. Aristokratų tarpe buvo paplitę vadinamieji salonai. Čia buvo kuriamos įmantrios aristokratų tradicijos, kaip elgtis, kaip kalbėtis, čia kritikuojami literatūros ir kalbos dalykai, išrenkami padorūs, aristokratams tinka žodžiai ir pasakymai; atmetami prasčiokų, liaudies žodžiai ir manieros. Salonų mada taip toli nuėjo, kad paprastų kasdienių daiktų pr

radėjo nebevadinti tikraisiais vardais. Veidrodį vadino gracijos patarėju, kojas – mielais kankiniais, veidą -kuklumo sostais, žvakę – saulės papildymu ir t.t. Pagaliau tų salonų darkymąsi išjuokė Moljeras „Juokingose pamaivose”. Tačiau ir jis, ir kiti klasikai turėjo atsižvelgti į madą, dailindami, suabstraktindami kalbą.

Iš salonų mados atsirado ir Prancūzų akademija. Oficialia įstaiga ją padarė 1635 m. kardinolas Rišelje, pavesdamas jai tvarkyti kalbą, leisti žodynus, nurodyti, kuris žodis tinka, kuris ne.

Ketvirtas prancūzų klasikos veiksnys – karaliaus dvaras, kurio reikšmė XVII a. buvo didžiausia, ypač Liudviko XIV laikais. Jis galutinai sutramdo neklaužadas feodalus, dvasininkus, į save palenkia miestiečius ir pats atsistoja pačiame Prancūzijos viduryje. „Karalius – saulė”, „valstybė – tai aš”.

Versalis – garbės, mados centras. Čia susitelkia ne tik puošnios, elegantiškos damos ir garbės ištroškę didikai, čia susispiečia ir menininkai. Jie puošia dvarą pagal karaliaus skonį, o karalius mėgsta tvarką, harmoniją, antikos pasaulį. Todėl Versalio sodai ir parkai suplanuojami simetriškai. Jų medžiai auga karpomi pagal tam tikras formas. Parkuose gausu fontanų; juos puošia mitologinės figūros. Dvaro aplinka veikia rašytojus. Jų tragedijos dažnas veikėjas elgiasi kaip tikras dvarininkas.

Laisvesniems rašytojams (Kerneliui, Lafontenui, Moljerui) daro įtakos ir kaimyninių tautų literatūra – ispanų, italų.

Tas anksčiau minėtas senovės garbinimas, sumišęs su krikščioniška kultūra, su XVII a. prancūzų gyvenimo papročiais ir dvaro skoniu prancūzų meną ir literatūrą padarė beveik barokišką, no

ors patys prancūzai tai vadina klasicizmu.

Klasicizmo klestėjimo laikas. – Pirmas klasikinės literatūros periodas prasideda su Kornelio „Sidu” 1636 m., o antrasis, reikšmingiausias, 1680 -1690 m., kada geriausius savo kūrinius rašo Moljeras, Rasinas, Lafontenas ir kt.

Klasikai kūrė šiuos žanrus:

tragediją – Kornelis ir Rasinas;

komediją – Moljeras;

pasakėčią – Lafontenas;

satyrą ir literatūros teoriją – Bualo.

Moljeras

(1922 – 1673)

Žanas Batistas Poklenas, vėliau pasivadinęs Moljeru, yra prancūzų ir apskritai naujosios komedijos kūrėjas.

Moljeras buvo baldų apmušėjo sūnus. Mokėsi vienoje iš geriausių Paryžiaus mokyklų. Teisę studijavo Orleane. Tačiau nuo mažens jis labiau mėgo su seneliu lankyti teatrą. Užaugęs ir pats susidomėjo teatro darbu. 1641 m. su keliais artistais įsteigė „Garsųjį teatrą” ir norėjo nukariauti Paryžių. Nepasisekė. Trupė įklimpo į skolas, ir dėl jų pačiam Moljerui teko atsisėsti į kalėjimą. Iš jo išėjęs iškeliavo su savo teatru į provinciją. Apie 12 metų klajojo po miestus ir miestelius.

1658 m. Moljeras grįžo ir antrą kartą atakavo Paryžių. Jaunajam Liudvikui XIV suvaidino Kernelio tragediją, savo paties farsą. Karaliui patiko komiškoji dalis, jis davė Moljerui salę ir leido vadintis karaliaus brolio trupe. Nuo tada ir prasideda Moljero garbė.

1665 m. karalius paėmė Moljero teatrą į savo globą ir leido vadintis Karaliaus trupe. Liudviko malonė buvo naudinga rašytojui, bet ir sunki, nes jis turėdavo parengti dvarui įvairių užsakytų pramogų. Nedžiugino Moljero ir šeimos gyvenimas. Jau turėdamas 40 m., rašytojas vedė 17 m. lengvabūdę artistę Armandą Bežar, su

u kuria paskui blogai sutarė. Sveikatą pakirto nuolatinis įtemptas darbas ir kova dėl savo komedijų vaidinimo.

1673 m. jo farsas-baletas „Tariamasis ligonis” buvo vaidinamas ketvirtą kartą. Moljeras pasijuto blogai. Draugai patarė nevaidinti, tačiau rašytojas nepaklausė: ėjo į sceną, nes norėjo, kad artistai turėtų dienos uždarbį. Scenoje sulig paskutiniais žodžiais Moljerui plūstelėjo kraujas iš burnos. Parneštas namo, šaukėsi kunigo, bet šis atvyko per vėlai. Slaugomas dviejų vienuolių, kurioms jis buvo leidęs pernakvoti, rašytojas mirė.

Moljero laikais daug artistų būta menkos doros; dažnai ir jų vaidinimų būta nepadorių. Žmonėms nepadorus buvo ir artisto darbas. Dėl to tik susitaikęs prieš mirtį su Bažnyčia, pasmerkęs savo amatą, artistas galėdavo būti laidojamas su bažnytinėmis apeigomis. Moljeras mirė be kunigo; todėl parapijos klebonas laidoti su apeigomis atsisakė. Rašytojo našlė kreipėsi į karalių. Karaliaus paprašytas Paryžiaus arkivyskupas leido lydėti į kapus dviems kunigams su keletu žvakių, tačiau kūnas nebuvo nešamas į bažnyčią.

1680 m. Moljero trupė susijungė su kita, ir jie davė pradžią tautiniam prancūzų teatrui, vadinamajai „Prancūzų komedijai”.

„Šykštuolis”

Siužetas. – Šykštuolis Harpagonas yra našlys. Jis turi suaugusį sūnų Kleantą ir dukterį Elizą. Ją myli Valeras. Kad dažniau su ja matytųsi ir pelnytų šykštuolio pasitikėjimą, jis pradėjo dirbti Harpagono namuose prievaizdu. Valeras pataikauja jam, bet Harpagonas nori išleisti Elizą už turtingo senio Anzelmo, kuris ją vesiąs be pasogos.

Harpagono sūnui Kleantui reikalingi pinigai. Jų pasiskolint jis gali už didelius procentus iš vieno apgaviko. Bet pasirodo, kad tas apgavikas yra jo tėvas, kuris už tokį sūnaus elgesį labai supyksta. Šykštuolio pyktis dar labiau didėja, kai sužino, jog sūnus myli kuklią Marijaną, kurią Harpagonas nori paimti sau į žmonas. Tačiau šykštuolis beveik viską užmiršta, kai sužino, kad kažkas pavogė dėžutę su aukso pinigais, kurie buvo užkasti sode. Harpagono virėjas apkaltino Valerą. Ir čia įvyksta juokingiausia scena. Senis Harpagonas kalba apie dėžutę, o Valeras mano, kad šykštuolis barasi už meilinimąsi jo dukteriai. Valeras prisipažįsta ją mylįs, o senis šėlsta manydamas, kad jaunuolis myli jo pinigų dėžutę. Viskas baigiasi laimingai. Pasirodo, kad turtingasis senis Anzelmas yra Valero ir Marijanos tėvas. Valeras gali vesti Elizą, o Marijana tekėti už Kleanto, nes Anzelmas duoda pasogą ir žada iškelti vestuves. Harpagonas taip pat patenkintas, nes atsiranda pavogta dėžutė, o dar Anzelmas žada jam pasiūti drabužių.

Kompozicijos priemonės. – Tokia intriga, kaip „Šykštuolio”, Moljero komedijose pasitaiko dažniausiai. Ji tuo ypatingesnė, kad yra dvilypė: myli dvi poros, bet abi šykštuolis nori išskirti. Daro tai dėl to, kad jo būdui taip tinka: sutaupys pinigų, ir turės gerą šeimininkę. Šykštuolis tokiu būdu yra viso veiksmo centre. Nuo jo šykštumo labai priklauso kitų veikėjų elgesys. Abi poros sukasi aplink, stengdamosios kaip nors sukliudyti senio norams. Šitos jaunųjų pastangos ir šykštuolio aistros bei užgaidos sumezga ir intriguoja veiksmą.

Komedijos pabaiga (veiksmo atomazga) taip pat charakteringa Moljerui; būtent atomazga nėra logiška, nekyla iš susidariusių aplinkybių; o iš laimingo „nesusipratimo”. Jeigu veiksmas eitų logiškai, kaip charakteriai reikalauja, tai komedija turėtų baigtis šykštuolio arba jaunųjų pralaimėjimu. Tada būtų gal ir tragiška. Kad išvengtų tokios pabaigos, komedijoje yra atsargoje vienas „nežinomasis”, kuris turės viską laimingai sutvarkyti. Toks yra Anzelmas. Tik atsitiktinė staigmena, kad jis Marijanos ir Valero tėvas, visus patenkina ir komedija baigiasi laimingai.

„Šykštuolis” pažymėtinas dar tuo, kad tema pasiskolinta iš antikos. Būtent Harpagono saugomas auksinių pinigų motyvas yra paimtas iš romėno Plauto komedijos „Aulularia”. Harpagonas nuolat dėl savo dėžutės sielojasi, apie ją mąsto, kaip ir Plauto herojus. Bet Moljeras aklai nesiskolina; jis pasirinktą motyvą savaip kuria: Plauto šykštuolis buvo vargšas, o Harpagonas žymus miestietis, turtuolis, turintis abejotino padorumo patarnautojų (pvz., Frozina), dėl šykštumo demoralizuojąs savo šeimyną ir sukeliąs prieš save net vaikus.

Kūrybos pobūdis

Svarbiausi kūriniai. – Iš negausių savo kūrybos metų Moljeras paliko apie 30 originalių kūrinių: intrigos farsų, komedijų – baletų, kurių reikėjo karaliaus rūmams, tragikomedijų. Kol klajojo po provinciją, rašė daugiausia farsus, tik grįžęs į Paryžių surado savo tikrąjį kūrybos kelią – papročių ir charakterių komedijas.

Pastabus Paryžiaus miestiečio vaikas prisižiūrėjo gatvės gyvenimo, keliaudamas po provinciją, pažino kaimiečius, karaliaus rūmuose susipažino su aukštuomenės papročiais ir kvailybėmis. Tai ir vaizdavo komedijose.

Papročių išjuokimo paveikslai daugiausia vyrauja pirmose komedijose, kai grįžo į Paryžių. Triukšmingai jas pradėjo 1659 m. „Juokingomis pamaivomis”, išjuokdamas salonų prašmatnumus, kvailų romanų skaitytojus ir skaitytojas – dvi provincijos paneles, kurios atvažiavo į Paryžių ištekėti taip, kaip moko romanai. Nelygias sutuoktuves išjuokia „Moterų mokykloje”, kur Arnolfas džiaugiasi, kad jo sužadėtinė kvailutė, nes dėl toji nesugebėsianti jo apgaudinėti; didžiuojasi, kad jis, turtuolis, ima beturtę mergaitę ir dėl to turįs teisę reikalauti, kad ji jam būtų visada dėkinga, o kad būtų ištikima, galįs ją ir kambaryje užrakinti. „Mokytose moteryse” vaizduoja moteris, kurios užmiršta šeimos ir namų reikalus, atsideda tik filosofijai, filologijai ir išvaro tarnaitę tik už tai, kad ji nesuskubo išmokti ponios reikalaujamų kalbos taisyklių ir padarė sintaksės klaidą.

Kelerių metų kūrybos klestėjimo laikotarpiu be papročių paveikslų atsiskleidžia puikus menas charakterizuoti žmones. Tai geriausios Moljero charakterių komedijos: „Tartiufas”, „Don Žuanas”, „ Mizantropas”, „Šykštuolis”, po kurių jau nieko geresnio nesukūrė. Jose iškyla ištisa tipų galerija. Žymiausias iš jų Tartiufas, kuris apsimeta maldingu, o paskui ištikimybe karaliui, bet viduje yra visiškas pasileidėlis, egoistas, gudrus, klastingas provokatorius. Jis įsigauna į lengvatikio Orgono šeimą, įkalba senį, kad jis išvarytų sūnų iš namų, paskirtų visą turtą jam, išduotų visas paslaptis ir verčia dukterį už jo tekėti, tik nesuspėja sumanymų įvykdyti: jį patį išmeta iš namų ir įskundžia vyriausybei.

Tartiufe įkūnyta bjauriausia iš visų ydų – veidmainystė. Veidmainis dangstosi tokia skraiste, kokia tinka tam momentui. Moljero veidmainis užsideda religiškumo ir karaliui ištikimumo kaukę; kai pasikeičia sąlygos, kinta ir kaukės.

Jei Tartiufas yra paslėpęs savo tikrąjį veidą, tai Don Žuanas jį rodo viešai. Tai iš ispanų legendos paimtas aristokratas, kuriam nėra nieko švento, nei Dievo, nei dorovės, nei žmoniškumo, tik malonumas suvedžioti įvairių luomų moteris, išplėšti jas tiesiog iš sužadėtinių rankų, o paskui iš jų tyčiotis. Na, jį Moljeras, kaip ir ispanų legenda, ir nugramzdina į pragarą.

Tokio veidmainingo ir pasileidusio gyvenimo neapkenčia „Mizantropo” Alsestas, smerkia jį ir stengiasi pasitraukti iš visuomenės, norėdamas išlikti doru žmogumi.

Komedijų menas. – Moljeras puikiai sugeba pastebėti žmonių ir amžiaus silpnybes, pašalinti nereikšmingus bruožus, o išskirti ir pabrėžti tuos, kurie žmogų labiausiai charakterizuoja. Kad veikėjai būtų natūralūs, gyvi, Moljeras rodo žmogų ne tik vienos ydos apsėstą, bet gyvenantį ir kitais jausmais (Alsestas neapkenčia ir kartu myli; Harpagonas myli turtus ir neturtingą Marijaną).

Vertingiausi tie Moljero žmonių paveikslai, kur pro atskiro individo ar luomo ydas iškelia apskritai žmogiškąsias silpnybes, visais laikais ir visose tautose pasitaikančias. Nors juokingųjų pamaivų saloniniai laikai jau praėjo, vis dėlto ir šiandien galima komedija, nes ir šiandien sutinkame tų pačių silpnybių; noro pagyventi svajonėmis, meilės žygiais, nekalbant jau apie šykštumo, veidmainiavimo ydas. Ir šiandien veidmainį vadiname tartiufu, pasileidėlį – don žuanu, šykštuolį – harpagonu.

Visa tai komedijų žmonės. Tačiau Moljero kūriniuose nežinia ko daugiau: komizmo ar tragizmo; juokas čia susilieja su ašaromis. Su ašaromis dėl to, kad atskleidžiamos skaudžios gyvenimo tiesos. Skaudžiausia, kad tos ydos griauna ir visai nekaltų žmonių gyvenimą.

Į tą dažnai apverktiną gyvenimą Moljeras pažvelgia ir iš juokingos pusės. Ir susipina tada įvairios juoko rūšys. Juokas su moraliniu pasitenkinimu, kada nenaudėliams nepasiseka jų žygiai ir, kada jie patys pakliūva į savo paspęstas pinkles. (Tartiufas meilinasi Orgono žmonai, o Orgonas tai girdi): juokas su karčia rezignacija, kai matai žmogaus tokį apakimą, kad nors baslį ant galvos tašyk, jis vis tiek nepraregės (Orgonas netiki skundais prieš Tartiufą); juokas su nuoširdžia užuojauta, kada matai Mizantropą, per daug susijaudinusį dėl pasaulio veidmainiškumo; juokas su nuoširdžiu džiaugsmu (Marijanos ir Valero susipykimas ir susitaikymas); žaismo juokas, kada dėl savo charakterių du žmonės nesusikalba (Harpagonas kalba apie pinigus, Valeras – apie jo dukterį); esama ir primityvaus juoko (vaikymasis su lazdomis, antausiai).

Moljeras nesirūpino medžiagos originalumu, intrigos painumu, kūrybos taisyklėmis. Siužetus skolinosi iš antikos, ispanų, prancūzų rašytojų.

Intriga yra nesudėtinga: dažnai du įsimylėję norėtų susituokti; koks užsispyręs tėvas ar motina neleidžia ir t.t. Užuot pynęs intrigą, Moljeras sugretina pagrindinį veikėją su antriniais ir jį įvairiai apibūdina. Vietos ir laiko vienumos dažnai išlaikytos, nors apskritai visos taisyklės Moljerui tiek teturi reikšmės, kiek jos leidžia patikti publikai.

Leave a Comment