Jonas Aistis

1904-1973; tikr. Aleksandravičius, ligi 1940 m. pasirašinėjo Kossu-Aleksandravičius ir Kuosa-Aleksandriškis)

Studijuodamas nuo 1927 m. lituanistiką Kauno universitete, išleido lyrikos rinkinius – „Eilėraščiai (1932), „Imago mortis” (1934), „Intymios giesmės” (1935). Eilėraščių knyga „Užgesę chimeros akys” (1937) pažymėta Valstybine literatūros premija. 1936 m. Švietimo ministerijos pasiųstas į Grenoblį tęsti literatūrinių studijų, 1944 m. apgynė daktaro disertaciją apie Evangelijos vertimus į senąją provansalų kalbą. 1946 m. išvyko į JAV, kur dėstė lietuvių kalbą Marianapolio kolegijoje, dirbo „Laisvosios Europos komitete” Niujorke ir Kongreso bibliotekoje Vašingtone, buvo išrinktas Lietuvių rašytojų draugijos pirmininku.

Pirmuosiuose eilėraščiuose J.Aistis meninio tobulumo paslapties ieškojo liaudies kūryboje. Tiik nebandė perkelti į eilėraštį liaudies dainos veikėjų, ritualinių situacijų, kanoniškų frazių. Imdavo vos vieną kitą folklorinį įvaizdį (gegutėlė, vyšnių sodas, rūtų darželis), kad atsidurtų Lietuvos kaimo ir lietuvių kultūrinės tradicijos aplinkoje. Jį traukė dainos melodijos išglostytas poetinės kalbos švelnumas. Tekanti kalba gulasi į grakščiai plevenančios eilučių ir intonacijų simetrijas. Strofa išnyra kaip išbaigtas muzikinio ritmo judesys, pagrįstas liaudies dainos paralelizmo kylančiomis ir krintančiomis linijomis:

„Augo sode serbenta

Ašarinėm kekėm –

Buvo meilė taip šventa!

Niekam nepasakėm.

Buvo mėlynas ruduo,

Raudonavo vyšnios –

Bėgo dienos kaip vanduo,

Kaip vanduo negrįžta.”

Dainiškoji tradicija, paremta žemdirbio pasaulėvaizdžiu, išvedė J.Aistį į gamtą – poetinio išgyvenimo ir tautinės būties substanciją. Gamta apibrėžia lyrinio vyksmo laiką ir vietą. Miniatiūrinėje erdvėje poetas įsižiūri į vieną gamtos detalę kaip į stebuklą. Kasdienės aplinkos daiktus perkelia į atsiminimų, vizijų, sapnų sr

ritį. Išreikšti lietuvišką gamtos suvokimo būdą – graudžiai giedrą ir skaisčiai poetišką kaip liaudies dainose, J.Aisčiui buvo pirmutinis žingsnis į nacionalinės lyrikos savitumą:

„Laukas, kelias, pieva, kryžius,

Šilo juosta mėlyna,

Debesėlių tankus ižas

Ir graudi graudi daina.

Bėga kelias, ir berželiai

Linksta vėjo pučiami;

Samanotas stogas žalias

Ir šuns balsas prietemy.”

Poezija J.Aisčiui buvo ne problemų, idėjų, koncepcijų, o išgrynintos nuotaikos sfera. Persmelkti kiekvieną vaizdo detalę, ritmo atkarpą ir garsą nuotaikos gyvybe jam atrodė svarbiausia poeto užduotis.

Elegiškų J.Aisčio eilėraščių lyrinis subjektas – nelaimingas, nusivylęs, pavargęs žmogus, nebeturįs jėgų priešintis nelemtoms istorinės būties aplinkybėms, nebejaučiąs jokios antgamtinės tvarkos, sergstinčios pasaulyje teisingumą ir gėrį („ir Kristus verkė taip tyliai.”). Elegija pripažįsta tik krintančią tonaciją, žemus ritmo dūžius, gęstančią nostalgijos priegaidę:

„Tik nueis tyruosna karavanas.

Tik nueis taip lekiančiu smėliu—

Ir nupūs vėjelis pėdsakus ten maano,

Ir nupūs kelius.”

Kristalinis išraiškos skaidrumas ir kompozicijos lakoniškumas tapo svarbiausiu J.Aisčio kūrybos principu emigracinio laikotarpio kūriniuose: „Be Tėvynės brangios” (1942), „Nemuno ilgesys” (1947), „Sesuo buitis” (1951), „Kristaliniam karste” (1957). Čia išdainuojamas žmogaus vienišumas svetimoje aplinkoje, desperatiškas tėvynės ilgesys, graudūs tautinės valstybės žlugimo apmąstymai. Lengvą dainingos frazės šokčiojimą čia pakeitė rami ir santūri tonacija, miniatiūrinio vaizdo trapumą – griežtos linijos. Siekdamas klasikinio formos aiškumo ir objektyvumo, J.Aistis atsisakė vibruojančios intymumo gaidos, kuria buvo pavergęs prieškario skaitytojus.

J.Aistis – vienas iš lietuvių eseistikos pradininkų, išleidęs 3 knygas: „Dievai ir smūtkeliai” (1

1935), „Apie laiką ir žmones” (1954), „Milfordo gatvės elegijos” (1968). Eseistinėse „elegijose”, kaip ir eilėraščiuose, jis kalba viską persmelkiančio intymumo tonu. Minties eiga čia taip pat valdoma emocinių impulsų: plyksteli atsiminimų nuotrupa, atskamba kadaise girdėta motinos ar bičiulio frazė, nuvilnija refleksija. Mokslinė erudicija (citatos iš viduramžių kronikų) susigeria į konkretų vaizdą, į paprastą ir skaidrų sakinį, kurį neša spontaniškas vidinis judesys. Lyrinė atsiminimų plastika, besiskverbianti iki charakterio esmės (puikūs Vaižganto, K.Binkio, J.Savickio, A.Miškinio portretai), išvagota skvarbių įsižiūrėjimų į save. Maišosi lyrinės, ironiškos, patetiškos gaidos, šokinėjama nuo daikto prie daikto, iš vienos epochos į kitą, bet išlaikoma vienos nuotaikos įtampa. J.Aisčio eseistika, svyruojanti tarp poetinės publicistikos, atsiminimų ir istoriosofinių svarstymų, kupina to paties kančios jausmo, kaip ir jo lyrika.

Lietuvių eilėraštį, uždarytą istorinio laiko ir istorinio mąstymo situacijose, J.Aistis galutinai išvedė iš Maironio aukštojo stiliaus. Dainiškumo intonaciją jis sujungė su Europos poetikos kultūros išugdytu precizinės formos jausmu.